Teorija, kad mūsų tolimus protėvius medžioklėje sekiojo vilkai, tikėdamiesi kokių nors likučių, ir taip patys prie mūsų prisijaukino, gal ne visada teisinga. Ne toks žvėris tas vilkas. Be to, miškai ir laukai buvo pilni ėdalo – elniai ir elniukai, bebrai, kiškiai, jeigu pajūris – ruoniai, maitos.
Tačiau teisybė, kad tai buvo pirmas gyvūnas, kurį žmogus prisijaukino. Tik tai galėjo įvykti truputį kitaip.
Į urvus mūsų bočiai sulindo tada, kai jau turėjo ietį su titnaginiu antgaliu, eiklų lanką ir ugnį. Dėl „ploto“ jau galėjo susikauti su kardadančiu tigru ar su lokiu. Tai ne spėliojimai. Liudija tos epochos kaulai. Jie jau susimaišę.
Iki urvinio laikotarpio žmonės daugiausia gyveno lizduose, sukrautuose medžiuose, kaip mūsų pusbroliai orangutanai gyvena iki šiol. Iš lizdų kartais krisdavo maisto likučiai arba kas nors būdavo išmetama. Vilkiukai visada alkani ir dažnai buvo paliekami vieni. Taip atsirado nauji žaidimo dalyviai – vilkų ir žmonių vaikai. Žmonių mažiukams minkštas ir šiltas – jau žaislas. Priprato vienas prie kito. Jeigu nekanda ir duoda ko nors užkąsti, tai geras. Vilkai nusekė paskui žmones ir į urvus. Vėl laimėjo. Šilta, sausa, o kai su priešu reikia kautis, kauniesi kartu su savo draugu – žmogumi. Priprasti prie to daug laiko nereikėjo.
Ne visi vilkai sekė paskui žmogų. Kiti liko laisvi greitakojai medžiotojai. Bet ir tas mopsas, kuris dabar snaudžia ant jūsų sofutės, ir kumeliuko dydžio danų mastifas kilę ne iš šakalų, tigrų ar liūtų, o iš vilkų. Paimkite savo mažojo jorkšyro ar kito šuns seilių mėginuką ir vilko, nuobodžiaujančio zoologijos sode, DNR. Bus 1:1 arba 1:0,98. Tų dviejų vilkų rūšys atsiskyrė, spėjama, prieš 13 tūkst. metų.
Bet kodėl taip skiriasi šunų veislės? Vieni snaudžia šeimininkės sterblėje, kiti skalydami traukia roges arba varinėja šernus, lokius, vagis. Tundroje ar miške gyvenančiose gaujose – griežta disciplina. Poruotis gali tiktai vadas su vade. Taip jiems diktuoja savisaugos jausmas. Gal tą instinktą galima pavadinti vilkų meile? Ne. Būtina užtikrinti, kad visi gaujos naujokai būtų greiti, liekni, bėgtų tiktai nuo žmonių ir jų pėdsakų, o daugiau nieko nebijotų. Jie net ir drauge ėsdami gabalo neatims vienas iš kito.
Iki urvinio laikotarpio žmonės daugiausia gyveno lizduose, sukrautuose medžiuose, kaip mūsų pusbroliai orangutanai gyvena iki šiol.
Tie, kurie nuėjo su žmonėmis, viską daro priešingai. Poruojasi kaip kam pasiseka. Į galvą neimtų ieškoti panašių į save. Taip atsirado mišrūnai, o paskui – mišrūnų mišrūnai. Jie bus arba stiprūs ir gudrūs, arba išdvėsę žiopliukai. Šeimininkui tokių nereikia. Išmes juos į sąšlavyną. Ten irgi kai kurie išgyvens. Bet tik jei bus nepaprastai apsukrūs ir ištvermingi.
Žmogus, pats to nežinodamas, tapo selekcininku. Veislėms išgalvojo vardus. Jų šeimininkas taip mano: „grynos veislės vokiečių aviganis“. Arba „grynakraujis taksas“. Gamtoje tokių nėra. Pats šuva nesuka sau galvos, kokios jis veislės. Bet jis puikiai skiria, kas šeimininkas, kai jam duodama paėsti. Žino, su kuo galima padūkti.
Viena savybė yra tvirtai įrėžta į šuns psichologiją – jam reikia draugauti. Jeigu jis gyvens su ožkomis, taip pat bus būtina tapti jų draugu, žiurkėnų draugijoje – ir jis bus kaip žiurkėnais. Su žmonėmis – ypač. Nes žmogus moka mylėti ir moka jausmus išreikšti. Turbūt žinot istoriją apie geležinkelininką, kurį šuo kasdien palydėdavo į traukinį. Šuo žinojo, kada baigiasi darbo valandos, ateidavo į stotį jo pasitikti. Bet vieną dieną nesulaukė. Šeimininkas žuvo. Šuo dar 10 metų tuo pačiu metu ėjo į stotį ir laukė – gal grįš.
Šuo turi šimtus būdų pranešti žmogui, ką jaučia. Laižo jam rankas ir veidą, šoka apkabindamas, namo parėjusį šeimininką entuziastingai sveikina. Jis jaučia mūsų būseną, pasitinka taip, kaip retai žmogus pasitinka.
Veterinarai ir gyvūnų psichologai šimtus kartų tyrė, kiek šunų psichologijoje liko vilkiškumo. Atrodo, šunys geriau už vilkus reaguoja į žmogaus balsą, atpažįsta, kada žmogus kenčia. Supranta mūsų gestus ir stengiasi į juos atsiliepti. Tam jam net atsirado raumenukai virš antakių. Jais gali antakį pakelti, tada akis atrodo didelė, liūdnesnė ir prašanti. Pažadina mumyse užuojautą ir norą globoti. Joks vilkas neturi tokių raumenukų. Pastebėta šuns gudrybė – tą savo antakį pakelia tik tuomet, kai žmogus į jį žiūri.
Šuo turi šimtus būdų pranešti žmogui, ką jaučia. Laižo jam rankas ir veidą, šoka apkabindamas, namo parėjusį šeimininką entuziastingai sveikina. Jis jaučia mūsų būseną, pasitinka taip, kaip retai žmogus pasitinka.
Tarp mūsų ir mūsų augintinių yra ryšys, kurį mokslininkai vadina „psichologine sąsaja“. Daug kartų buvo įrodyta, kad, jei žmogui buvo aukštas kraujospūdis, jo mylimam keturkojui įėjus į kambarį, spaudimas sumažėja. Kai žiūrime šuniui į akis, mums pakyla oksitocino, vadinamojo laimės hormono, lygis. Statistika rodo, kad žmonės, turintys šunį namie, yra sveikesni ir ilgiau gyvena. Ryšys abipusis.
Švedijos Linšiopingo universitete mokslininkai išdalino anketas 33-ims Šetlando aviganių savininkams ir 25-iems, auginantiems pasienio kolius. Klausimai buvo susiję ne tik su šunimis, bet ir su šeimininkų asmenybėmis. Gerokai sutapo. Paaiškėjo, kad žmonės pasirenka panašius į save šunis, kartais net iš veido tampa panašūs. Žmonės anketas papildė komentarais:
„Kai grįžtu iš darbo bjaurios nuotaikos, nenoriu niekam nieko daryti nei sakyti, šuo mato mano emocijas. Jis susijaudina ir net susigraudina.“
Emerio universiteto profesorius Gregory Bensonas tyrė šunų smegenis magnetiniu rezonansu. Tuo pačiu, kuriuo galima atskleisti žmonių smegenų paslaptis. Savo ir pažįstamų šuniukus susodino į tą aparatą, liepė nejudėti ir stebėjo ekraną. Kai šuo išgirsdavo šeimininko balsą, ta smegenų dalis, kuri reaguoja į malonius dalykus, ryškiai aktyvuodavosi. Daug smarkiau negu užuodus maistą.
Šiomis dienomis Didžioji Britanija pateikė staigmeną. BBC pranešė, kad šunims, kurie oro uostose apuosto lagaminus ir, mandagiai, keleivius ieškodami narkotikų, sprogmenų bei maliarijos simptomų, buvo pasiūlyta susipažinti su COVID-19 kvapais. Jie atsakė: „Huf!“
Ši priemonė gali sulėtinti pandemijos antros bangos plėtrą. Žmonės dažnai nežino, kad serga, nejaučiau jokių simptomų, tačiau užkrėsti kitus – gali. Neša užkratą ant savo kūno, drabužių, avalynės.
Bet receptų šunys dar nemoka išrašyti.
