Nuomonės

2020.01.18 17:06

Benas Lyris. Bažnyčia nėra policija ar teismo salė

Benas Lyris, kunigas ir poetas2020.01.18 17:06

Brangieji, šiandien švenčiame jau antrąjį liturginių metų sekmadienį. Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus pristatomas, kaip Dievo Avinėlis. Dievo Avinėlis yra tas, kuris ateina naikinti pasaulio nuodėmių, nesėkmių ir problemų.

Dievas, kaip Dievo Avinėlis, ateina ne tam, kad suskaičiuotų mūsų klaidas, nuodėmes ir parodytų vietas, kuriose esame niekam tikę, nusivylę savo gyvenimu, nepilnavertiški. Priešingai, jis ateina, kad prisiimtų visas, su nuodėme ir žmogiškuoju trapumu susijusias, situacijas, kad parodytų mūsų gyvenimo vietas, kuriose esame gražūs. Jis ateina, kad įgalintų mus gyventi ir pastebėti gražiausius kasdienybės dalykus. Dievas neturi laiko skaičiuoti mūsų nuodėmių ir klaidų, suvedinėti sąskaitų ir skirstyti žmonių į pragarą. Jis ateina tam, kad atrastų mumyse tas vietas, kurios įgalina mus pačius gyventi ir per mus gyventi kitus.

Kaip gražiai savo dokumente popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie Bažnyčią, yra pasakęs, kad tikroji Bažnyčia nėra policija, teismo salė, prokuratūra ar muitinė, skirstanti bausmes kitiems, bet tėvo namai, kur vietos yra kiekvienam.

Dievas mūsų gyvenime visada mato išeitis, situacijų ir įvykių sprendimo būdus, bet ne problemas

Dievo avinėlis ateina į mūsų gyvenimą kaip tikras žmogus, kaip tikras Dievas, kaip tikras tėvas, kaip tikras brolis ar draugas, kad parodytų gražiausias mūsų gyvenimo vietas, kad išgydytų mus nuo klaidų, nuo pasikartojančių nuodėmių, nuo nepilnavertiškumo, nuo savivertės stokos, kad įgalintų mus veikti ir nešti į kasdienybę gyvenimo pilnatvę. Jis ateina tam, kad savo kasdienybėje ne tik ieškotume vietų, kurios nėra gražios, kad ne tik ieškotume prakeikimo, pykčio bei kritikos ženklų, bet ieškotume palaiminimo ženklų.

Jis ateina tam, kad pabandytume gyventi Dievo dvasioje, kad atleidimo dvasią, kuria Dievas mums atleidžia nuodėmes, gebėtume atsinešti į darbą, į parduotuvę, į susitikimo su kitais žmonėmis vietas. Kad būtume labiau atlaidūs ir gebantys į žmogų pažvelgti taip, kaip jį mato Dievas.

Dievas mūsų gyvenime visada mato išeitis, situacijų ir įvykių sprendimo būdus, bet ne problemas. Mes, priėmę Dievo Avinėlio dvasią, įgauname tokią pačią dvasią, gebame pažvelgti į kitus žmones ir jų kasdienybę kaip į tai, kas padeda ir kur galime atrasti gyvenimą.

Brangūs broliai ir seserys, prašykime, kad Dievo Avinėlis, tas, kuris naikina mūsų klaidas, nuodėmes ir jų pasekmes, tas, kuris šventų Kalėdų rytą gimė mūsų gyvenime, užgimtų mūsų širdyse ir leistų nešti vienas kitam tą pačią žinią. Kad mes gebėtume vienas kitą mylėti taip, kaip mato jis. Kad gebėtume vienas kitą pažinti ne tik iš nesėkmės epizodų ar vieno neteisingo ėjimo, nors prieš tai padarėme tūkstantį teisingų, bet gebėtume atpažinti vienas kitame gražiausius Dievo sudėtus meilės ženklus ir tuos ženklus įgalinti vienas kitame, kad dovanotume tik gyvenimą, bet ne prakeikimą.

Taip pat skaitykite