Sausio 13 dienos komentare negali apeiti Sausio 13-osios metinių. Jei ateitų diena, kada tos dienos atminimą praleisime nutylėdami, – būsime netekę labai svarbios savo tapatumo dalies.
Arba pačios Nepriklausomybės neturėsime, ir okupantas draus ją prisiminti, kaip draudė prisiminti Vasario 16. Arba dar blogesnis likimas bus ištikęs: būsime patys save iš vidaus sugriovę ir gyvuosime tik kaip tuščias kevalas: iš pažiūros – tarsi valstybė, o viduje – susiraukšlėjęs negyvas branduolys.
Kol kas atsiribojimas nuo Nepriklausomybės atkūrimo įvykių negresia, nes visuomenei Sausio 13 tebelieka svarbi ir šventa. Paniekinęs ją politikas būtų išmėžtas į užribį per artimiausius rinkimus.
Dabar valdžioje turime žaliavalstiečių partiją. Abu jos lyderiai buvo jauni vyrai tais lūžio prie Baltijos metais. Daugybė jų bendraamžių, ypač studentų, dalyvavo akcijose, savanoriavo, budėjo prie svarbių objektų įvairiose Lietuvos vietose, kad jų neužgrobtų pradėjusi siautėti okupacinė kariuomenė. Kiekvieno politiko biografiją papuoštų sakinys apie savo bent kokį indėlį atgimstančios Lietuvos labui. Kuklumas šiuo atveju netinka, kadangi reitingai politikus iškelia, ir reitingai juos pribaigia.
Deja, premjeras S. Skvernelis tuo metu sprendė tik savo asmeninės ateities klausimą – iš, jo žodžiais, „sausų“ fizikos studijų pereidinėjo į daug labiau apčiuopiamus autoūkio mokslus. Man atrodo, kad ir šiandien jis tebelikęs toks pats žmogus, besirūpinantis tik savo asmenine ateitimi. Jei ponas Saulius sėdi norimose vežėčiose, nesvarbu, ar per atgimimą, ar per betvarkę rieda valstybė. Svarbu, kad jo kelias išasfaltuotas.
Antroji žaliavalstiečių galva, metais vyresnė už premjerą, ir tada, ir dabar glaudžiasi kieno nors šešėlyje. Tada mynė tėvo, kolchozo pirmininko, pėdomis ir krimto agronomiją. Tėvas prasidėjus Sąjūdžiui buvo LTSR Aukščiausios Tarybos deputatas, ir jo pasisakymai rodė lojalumą Maskvos režimui.
Man atrodo, kad ir šiandien jis tebelikęs toks pats žmogus, besirūpinantis tik savo asmenine ateitimi. Jei ponas Saulius sėdi norimose vežėčiose, nesvarbu, ar per atgimimą, ar per betvarkę rieda valstybė. Svarbu, kad jo kelias išasfaltuotas.
Sūnus, kaip pats yra pripažinęs, svajojo irgi tapti kolchozo pirmininku. Nepriklausomybė tik trukdė tokiai svajonei, todėl savaime suprantama – kaip galėjo jaunasis Karbauskis bent pirštą pakelti prieš savo svajonę, kaip jis galėjo klibinti sovietinę sistemą, kuri užtikrino šviesią raudonojo pono ateitį? Nepriklausomybė į jo asmeninius ateities planus nesipaišė. Karbauskių sermėginė tiesa buvo išsaugoti santvarką, o ne keisti.
Tiesa, po to tėvas su sūnumi parodė lankstumą ir, pabirus mylimiems kolūkiams, susišlavė milijonus. Vieni tais lemiamais 1990 kovojo už valstybę, kiti sau kūrė agrokoncernus.
Karbauskio jaunystės planai įgyvendinti, pasikeitė tik spalva: vietoj raudonojo pono tapo žaliuoju ponu. Tada būtų slėpęsis po kreipiniu „draugas Karbauskis“, dabar užsimaskavo „valstiečiu Karbauskiu“. Bet jaunystės įpročiai išlieka: pripratęs būti tėvo šešėlyje, ir toliau dengiasi skverneliu ir iš jo užuovėjos kaišioja savo trigrašį.
Valdžioje dabar turime išsirinkę žaliavalstiečius, kurių dvigalvė valdžia yra iš pasaulio, paralelinio sausio 13 aukoms ir dalyviams. Gera žinia, kad dėl to valstybinis minėjimas nemenksta. Taip yra ne dėl kelių valdžiažmogių malonės, o dėl teberusenančios atminties, kuri neleidžia virsti tuščiaviduriais kevalais.
Sausio 13 yra negrąžinamos netekties diena žuvusiųjų artimiesiems. Bet tautai ji yra neįveikiamo ryžto diena. Kol nepamiršime Lietuvos valstybės pergalės 1991 sausio 13, tol būsime pilnaverčiai šitos respublikos piliečiai.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją. Pridedame ir premjero Sauliaus Skvernelio komentarą.
„Vakar, Sausio 13-ąją, į tai reaguoti nenorėjau. Toji diena skirta prasmingesniems dalykams. Tačiau visiškai ignoruoti negaliu.
„Dabar valdžioje turime žaliavalstiečių partiją. Abu jos lyderiai buvo jauni vyrai tais lūžio prie Baltijos metais. Daugybė jų bendraamžių, ypač studentų, dalyvavo akcijose, savanoriavo, budėjo prie svarbių objektų įvairiose Lietuvos vietose, kad jų neužgrobtų pradėjusi siautėti okupacinė kariuomenė. Kiekvieno politiko biografiją papuoštų sakinys apie savo bent kokį indėlį atgimstančios Lietuvos labui. Kuklumas šiuo atveju netinka, kadangi reitingai politikus iškelia, ir reitingai juos pribaigia. Deja, premjeras S. Skvernelis tuo metu sprendė tik savo asmeninės ateities klausimą – iš, jo žodžiais, „sausų“ fizikos studijų pereidinėjo į daug labiau apčiuopiamus autoūkio mokslus“, – vakar paskelbė portalas lrt.lt. Prieš tai – Lietuvos radijas.
Netiesa. Sausio 13-osios naktį kartu su tūkstančiais žmonių buvau prie parlamento. Tą vakarą atvažiavau į Vilnių iš Marijampolės autobusu, kuris buvo skirtas specialiai vežti žmones ginti mūsų valstybės. Mus atvežė kaip tik prie dabartinio Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Ten liko autobusas ir asmeniniai daiktai. Su draugu nuėjome prie Seimo, kur budėjome iki pat ryto. Autobusas su daiktais buvo panaudotas kaip barikada“, – sako S. Skvernelis, paaiškinęs, kad Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavo gindamas laisvę.
