Šeima yra kultūrinė sąvoka. Skirtingai nei biologinis giminingumas, vadinamasis kraujo ryšys, šeima yra kuriama. Ji atsiranda iš to, ką kai kas pavadintų dvasiniu ryšiu, kai kas tiesiog socialiniu santykiu tarp dviejų ar daugiau žmonių. Ar teisinga teisiškai apibrėžti šeimą, neatsižvelgiant į tai, kokių jos formų turime tikrovėje?
Du epizodai. Pirmasis – Ramūno Zilnio interviu LRT eteryje su „Eurovizijoje“ Lietuvai atstovausiančiu Tomu Alenčiku, žinomu Lion Ceccah sceniniu vardu. Interviu metu vedėjas jo paklausia, ar šis mato pastarojo dešimtmečio progresą viešojoje erdvėje dalyvaujant LGBT bendruomenės asmenims. „Kaip diena ir naktis“, – kiek patylėjęs situaciją apibūdina Lion Ceccah.
Ir su tuo sunku nesutikti. Dar prieš 15 metų „Baltic Pride“ eitynės buvo rizikingas žygis šalia baubiant protestuotojams, LGBT ženklai ir atviras gyvenimas buvo laikomas Vilniaus burbulo privilegija, o dabar tolerancija kitokios lytinės orientacijos, tapatybės ar tiesiog kitokios išvaizdos, kitokių manierų žmonėms tapo net mažesnius miestelius ir jų jaunus žmones vienijančia moraline laikysena.
Antrasis – Seime pradėjo skintis kelią referendumo iniciatyva, kuria būtų siekiama griežtai apibrėžti ne tik teisinius šeimos santykius, bet ir kokia yra ta šeimos sąvoka. Siūlyme teigiama, kad šeima galėtų būti laikomi susituokę vyras ir moteris, vienišos mamos, vieniši tėvai su savo vaikais, nesusituokę vyras ir moteris, kurie turi vaikų, taip pat įvaikiai su savo įtėviais.
Akivaizdu, kad ši iniciatyva siektų uždaryti teisinius kelius ne tik įtvirtinti savo santykius, bet ir būti pripažintoms šeima tos pačios lyties asmenų poroms, civilinės santuokos nepasirinkusioms poroms, kurios neturi vaikų, arba paliks pilkojoje zonoje tokias šeimas, kuriose nėra įvaikių ir įtėvių santykio.
Štai du epizodai, kurie parodo, kokia plati takoskyra atsivėrusi tarp socialinės tikrovės, realių žmonių gyvenimų, jų likimų, istorijų, problemų ir tarp nenuilstamos pastangos užbrėžti teisinį brūkšnį, susiaurinant šeimos sampratą iki tokios, kuri atitinka tradiciniu vadinamą vaizdinį.
Šis referendumas ne tik neišspręstų šeimos klausimo, bet ir atvirkščiai – dalį visuomenės, kuri visada turės mažumos statusą, paverstų daugumos įkaite.
Viena vertus, turime vis labiau tolerantiškesnę, pakantesnę ir kitokiam lytiškumui atviresnę visuomenę, kurios gyvenime moralumas, sąžiningumas, draugiškumas, orumas, geranoriškumas ir šeimyniškumas atrodo puikiai suderinami su homoseksualumu ar kitomis orientacijomis.
Kita vertus, turime aktyvius ir agresyviai savo normas kaip teisinius apibrėžimus visuomenei norinčius primesti politikus. Tokius, kurie vis dar tiki, kad išstūmus LGBT bendruomenę į beteisiškumo būklę visuomenėje kažkokiu būdu sumažės asmenų, kurie istoriškai buvo jos dalimi. Noras grįžti į tuos laikus, kai šie buvo nematomi, negirdimi, o gal net ir prievarta gydomi nuo savo tapatybės.
Šeimos sąvoką galime bandyti apibrėžti kalbėdami apie santykį tarp asmenų, apie jų duodamus pasižadėjimus, juos saistantį turtą ar ūkinę veiklą, apie būtinybę užtikrinti asmenų teises ir laisves tame santykyje. Bet vietoje to mums siūloma net ne kultūrinė ar teisinė diskusija, o tam tikros normos patvirtinimas įstatymo forma.
Kitaip sakant, siūloma sukurti ne tik diskriminuojančią, bet apskritai už teisės ribų ištremiančią sąvoką, kurioje bus atsižvelgiama tik į tai, ką balsuojančiųjų referendume dauguma nutars esant jiems priimtina ar ne.
29-ajame LR Konstitucijos straipsnyje aiškiai rašoma, kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.
Kitaip sakant, siūloma sukurti ne tik diskriminuojančią, bet apskritai už teisės ribų ištremiančią sąvoką, kurioje bus atsižvelgiama tik į tai, ką balsuojančiųjų referendume dauguma nutars esant jiems priimtina ar ne.
2025 metų balandžio 17 dieną LR Konstitucinis Teismas nutarė, kad Civilinio kodekso nuostata, kuri nustato, jog partnerystę galima sudaryti tik tarp skirtingos lyties asmenų, prieštarauja Konstitucijai.
Grįsdamas būtinumą nacionalinėje teisinėje sistemoje įtvirtinti alternatyvią santuokai šeimos formą – partnerystę – Konstitucinis Teismas ne kartą akcentavo, jog konstitucinė šeimos samprata neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais ir tik tokiais santykiais, kurie egzistuoja tarp moters ir vyro.
Taigi, norima ne tik susiaurinti Konstitucijos užtikrinamas teises, bet ir ciniškai pasakyti, kad jei realybė yra tokia, jog turime šeima save laikančias ir šeiminius santykius plėtojančias tos pačios lyties poras, tai jas privalome ignoruoti ar dar rimčiau – diskriminuoti. Neginti jų valstybės turimais instrumentais vien todėl, kad šeimą įsivaizduojame „prigimtine forma“. Kad ir ką tai reikštų kultūrinės sąvokos kontekste.
Referendume turėtų būti sprendžiami svarbiausi valstybės klausimai. Tie klausimai negali būti svertu kultūriniame kare, kuriame norima pasukti teisę sau rūpimos normos linkme. Pasirinkimas ginklo ten, kur žinai, kad gali laimėti kovą, nes tavo pusėje ne argumentai, o palaikytojų kiekis.
Šis referendumas ne tik neišspręstų šeimos klausimo, bet ir atvirkščiai – dalį visuomenės, kuri visada turės mažumos statusą, paverstų daugumos įkaite. Net jei dauguma ir nutartų, kad suteikia tokioms poroms šeimos sąvokos teisę, pats procesas sukurtų situaciją, kurioje daliai žmonių teks įrodinėti, kad jų jausmai ir santykiai yra ne prastesni už tuos, kuriuos jaučia jų teisėjai.
Kol beviltiškai kuriami teisiniai spąstai, realybė kuria žmonių istorijas, sujungia į naujus santykius ir išskiria, o mūsų valstybė bejėgiškai stovi nuošalyje.
