Šiandieniniai iššūkiai Lietuvai ir kylančios problemos yra žiedeliai, palyginus su uogelėmis, kurios pabiro 1939 m., o 1940 m. vasarą po jų krūva liko užkasta nepriklausomybė. Visi žino, kad tada likimą lėmė Molotovo–Ribentropo paktas, kuriuo 1939 m. rugpjūčio 23 pasidalintos įtakos sferos tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.
Keturios Baltijos sesės – dvejopas sprendimas
Mažiau žmonių žino, kad iki karo Baltijos šalimis buvo vadinamos ne trys, o keturios valstybės. Ketvirtoji buvo Suomija. Pagal galutinį nacių ir bolševikų susitarimą visos keturios atiteko sovietams. Lenkiją pasidalino.
Vokiečiai ją puolė savaitė po parašo padėjimo, o rusai dvi savaites dar palaukė ir rugsėjo 17 d. kirto į nugarą nuo nacių besiginantiems lenkams. Rugsėjo 28 d. sovietai su vokiečiais pasirašė draugystės sutartį, pagal kurią jau visa Lietuva atiteko sovietams mainais į kai kurias Lenkijos dalis Vokietijai.
Stalinas ėmėsi darbo. Rugsėjo 29 d. į Maskvą iškviesta Lietuvos delegacija atvyko spalio 3 d. Jai buvo paaiškinta, kad Lietuva nuo šiol yra sovietų sferoje. Spalio 10 d. užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys Lietuvos vardu pasirašė tarpusavio pagalbos ir Vilniaus grąžinimo sutartį. Pagalba reiškė, kad Lietuvoje bus įkurdintos karinės bazės su 20 000 raudonarmiečių. Vilniau grąžinimas reiškė, kad atiduodama tik penktadalis lietuviškų žemių rytuose, kurias Rusija buvo pripažinusi Lietuvai pagal 1920 m. taikos sutartį. Spalio 27 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių.
Suomius į Maskvą išsikvietė spalio 5 d., bet jie atvyko tik po savaitės, spalio 12 d. Prieš dvi dienas buvo išsukiotos rankos Lietuvai. Pasiūlymas buvo panašus – atiduodate mums savo žemių pietuose, mes mainais duodame jums žemės šiaurėje, ir įsileidžiate mūsų karines bazes. Rusai derėtis nesiruošė – dar prieš pateikiant reikalavimus maršalas Vorošilovas spalio 10 d. pasirašė įsakymą ruoštis Suomijos puolimui, o puolimo planai rengti dar vasarą.
Bet suomiai pasielgė kitaip nei kitos trys Baltijos sesės. Jie pareiškė, kad sienų keitimas turi būti apsvastytas parlamente ir patvirtintas ¾ balsų dauguma – tik tada jis bus legalus. Skirtingai nuo Estijos, Latvijos ir Lietuvos, kur kelis dešimtmečius puoselėtas tautos tėvo ir vado kultas, Suomijoje jau veikė parlamentinė demokratija.
Ne tautos vadas, o tautos atstovai
Nors Suomija paskelbė nepriklausomybę anksčiau nei Lietuva, 1917 m. gruodžio 6 d., jau po dviejų mėnesių socialistai organizavo perversmą, kuris virto pilietiniu karu, nusinešusiu 37 000 gyvybių. Jį laimėjo Carlo Gustafo Mannerheimo vedami nepriklausomybės šalininkai. Po to kelis dešimtmečius buvo nepasitikima socdemais, kaip neištikimais valstybei. Tik po 1937 m. rinkimų Agrarinė sąjunga pakvietė juos į koaliciją, ir būtent šią daugumą 1939 m. užgriuvo Maskvos ultimatumas.
Paradoksalu, bet nepriklausomybės kovų didvyris C. G. Mannerheimas, buvęs caro generolas, ragino daryti nuolaidas jam pažįstamam daug stipresniam priešui, o parlamentarai, įskaitant 1918 m. prisidirbusius socdemus, sutiko perleisti tik kelias salas ir priešinosi svetimų karinių bazių kūrimui. Valdančioji koalicija turėjo stiprią atramą visuomenėje, ji tik ką buvo priėmusi pirmuosius pensijų ir kasmetinių atostogų įstatymus, kurių niekas Skandinavijoje dar neturėjo. Molotovo ultimatumas buvo atmestas, nors pagalbos nebuvo iš kur tikėtis: lapkričio 5 d. nacis nr. 2 Hermannas Geringas patarė Suomijos užsienio reikalų ministrui duoti sovietams bazę. Tiesa, paramą žadėjo Švedijos užsienio reikalų ministras, bet Švedijos vyriausybė jo pažadų netęsėjo.
Jei ne parlamentinė demokratija, būtų nusvėrusi vieno ar kelių žmonių nuomonė, kaip tai įvyko Lietuvoje, kur A. Smetona su nedideliu rateliu pasirinko „mažesnę blogybę“. Laikas parodė, jog tai suomiai demokratiniu sprendimu pasirinko mažesnę blogybę.
Iš kur kilo Molotovo kokteiliai
1939 m. lapkričio 29 d. Maskva paskelbė, kad suomiai neva apšaudė pasieniečių dalinį prie Mainilos kaimo. Paminėta, jog žuvo keturi raudonarmiečiai, bet jų pavardės niekada nebuvo paskelbtos. Rusų istorikai sako atskleidę, jog savųjų apšaudymą organizavo NKVD komisaras Sergejus Goglidzė.
Lapkričio 30 d. Raudonoji armija puolė Suomiją su 23 divizijomis prieš 9 suomių divizijas. Sovietų aviacija viešpatavo ore ir bombardavo Helsinkį.
Kitą dieną sovietai į nedidelį užimtą pasienio miestelį pristatė Otto Kuusineną. Šitas buvęs socdemas ir Suomijos kompartijos kūrėjas, nepriklausomybės priešas, 1918 m. pabėgęs į Maskvą, tapo „liaudies vyriausybės“ vadovu. Jau kitą dieną Maskvoje jis pasirašė draugystės sutartį su Sovietų Sąjunga, prie kurios buvo ir slaptas protokolas dėl 15 000 raudonarmiečių karinės bazės Suomijoje.
SSRS užsienio reikalų ministras Molotovas aiškino per radiją, kad aviacija mėto ne bombas, o maisto paketus badaujantiems Helsinkio gyventojams.
Tautų Sąjunga iškėlė klausimą dėl agresijos. Į tai Molotovas nemirktelėdamas atsikirto, jog prieš Suomiją Sovietų Sąjunga nekariaujanti. Atvirkščiai: jis pats tik ką pasirašęs draugystės ir savitarpio pagalbos sutartį su Suomijos Demokratinės Respublikos vyriausybe. Gruodžio 14 d. SSRS kaip agresorė buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. Vilnių atgavusi ir sovietų bazes įsileidusi Lietuva, lygiai kaip supančiotos Latvija ir Estija, už pašalinimą nebalsavo.
Suomiai visi kaip vienas stojo ginti savo kuriamos gerovės valstybės. Prie šimtus sovietų tankų suomiai teturėjo 26 tankus. Teko ieškoti kitų priemonių. Pasitelkė padegamojo mišinio butelius. Prisimindami ant Helsinkio numestas bombas, kurias Molotovas vadino maisto paketais, kariaudami suomiai šmaikštavo, kad prie maisto reikia užgerti, ir jie pradėjo vadinti padegamojo mišinio butelius „Molotovo kokteiliais“, kuriais jie vaišina nekviestą svečią.
Atsilaikė, nes kovojo
Sovietų puolimas atsitrenkė į gynybinę Mannerheimo liniją ir gruodžio pradžioje užgęso. Švedai pasisiūlė tarpininkauti dėl taikos, bet Molotovas jiems laikraštyje „Pravda“ atsakė ciniškai meluodamas, kad jokio karo nėra. Per visą sausį buvo telkiamos papildomos pajėgos, ir vėl smogta vasario 11 d. Yra paskaičiuota, kad vienai betoninei suomių atspariajai ugniavietei dotui teko po 230 sunkiųjų haubicų sveidinių, neskaitant kitos artilerijos. Prieš 3,5 mln tautą kariavo beveik milijono armija su 3000 tankų ir beveik visa savo aviacija. Iš tikrųjų nedaug trūko, ir sovietai būtų užėmę Suomiją.
Bet tada Staliną pasiekė nerimastingos žinios, kad anglų-prancūzų ekspediciniam korpusui jau paruoštas transportas, kuriuo jie kelsis į Švediją ir per ją eis padėti suomiams. Kiti žvalgybos kanalai perdavė dar baisesnes naujienas, kad prancūzai iš savo oro uostų Sirijoje ir anglai iš oro uostų Irake pradės bombarduoti Baku naftos versloves, kurios maitino visą sovietų pramonę.
Esamomis aplinkybėmis Stalinas negalėjo sau leisti kariauti su anglų–prancūzų junginiu. Kovo mėnesį Švedija vėl pasisiūlė tarpininkauti dėl taikos, ir šįkart Kremlius sutiko. Suomija liko nepriklausoma ir be svetimos bazės, nors buvo priversta atsisakyti 11 proc. savo teritorijos.
Lietuvos kapituliacija 1939 m. ir Žiemos karas rodo, kad ne priešo dydis ir galia turi lemti pasirinkimą, ir būna taip, kad mažesne atrodanti blogybė vėliau pasirodo esanti laisvės kapas. Ir dar viena svarbi išvada, palyginus Lietuvos ir Suomijos laikyseną prieš ultimatumus: gindami demokratiją savo šalyje, mes stipriname savo valią gintis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
