Net ir pasirodžius knygai 2016 metų gruodį, mudu su Irena Veisaite pokalbių nenutraukėme. Tapę artimais draugais, iki šiol susitinkame ir kalbamės apie mums asmeniškai svarbius dalykus, aptariame matytus filmus, spektaklius, perskaitytas knygas, analizuojame Lietuvos, Europos ir pasaulio politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo aktualijas.
Ryžtuosi pasidalinti su knygos skaitytojais keletu ištraukų iš mudviejų pokalbių, įvykusių Vilniuje ir Nidoje 2017–2018 metais. Šiuose pokalbių fragmentuose atsispindi mums su Irena Veisaite asmeniškai labai svarbūs klausimai: atminties ir užmaršties dialektika, mokymosi atleisti procesas, Lietuvos visuomenės bandymai kalbėti apie skaudžiausius XX amžiaus istorijos puslapius.
Ypatingas susitikimas
Jau pasirodžius mūsų knygai 2016 metų gruodį, patyrėte stiprių emocinių išgyvenimų (kiek galiu apie tai spręsti), susijusių su Reglindis Rauca. Papasakokite apie tai.
Tiesa, susitikimas su Reglindis Rauca buvo vienas iš pačių stipriausių mano pastarųjų metų išgyvenimų. Įsivaizduokite, staiga gauna elektroninį laišką, kurį pasirašo Reglindis Rauca. Raucos pavardė man yra susijusi su pačiais baisiausiais patyrimais Kauno gete. Jis vykdė „Didžiąją akciją“ 1941 metų spalio 28 dieną ir išsiuntė į mirtį 10000 žydų, kiek pamenu, iš jų – per 4000 vaikų. Jau pasakojau apie savo akistatą su Rauca, todėl nebenoriu kartotis. Jeigu dar galėčiau paaiškinti jo, kaip nacių partijos nario, vykdžiusio Hitlerio įsakymus, veiksmus tos akcijos metu, tai jo poelgis su tuo metu Lietuvoje gyvenusiu vokiečių kompozitoriumi Edwinu Geistu ir jo žmona Lyda yra, mano supratimu, yra visiškai amoralus.
Edwinas Geistas gimė 1902 metais, jo tėvas, žydų kilmės vokietis, žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Jį užaugino motina vokietė ir jos sesuo. Geistas mokėsi muzikos, tapo kompozitoriumi ir jau XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje buvo žinomas kaip jaunas, perspektyvus kūrėjas. Hitleriui atėjus į valdžią, Geistas, kaip pusiau žydas, susidūrė su draudimais užsiimti kūryba. Tuo metu Berlyne studijavo lietuvių kompozitorius Vladas Jakubėnas, su kuriuo Geistas susidraugavo. Atrodo, 1938 metais Jakubėnas pasikvietė Geistą į Lietuvą, kur šis įsimylėjo ir vedė jauną žydaitę pianistę Lydą Bogrianskytę ir apsigyveno su ja Kaune. Prasidėjus sovietų okupacijai, Geistas nebegalėjo grįžti į Vokietiją. Jo neišleido net į motinos laidotuves. O naciams užėmus Lietuvą Geistas kartu su savo žmona buvo nuvaryti į Kauno getą. Negalėdamas suvokti, kas čia vyksta, gyvendamas tik savo muzikiniame pasaulyje ir kartu neturėdamas fortepijono, Geistas tiesiog nyko.
Žmona Lyda patarė jam palikti getą. Helmutas Rauca 1942 metais išleido Geistą iš geto su sąlyga, kad jis nepalaikys ryšių su savo žyde žmona. Tačiau Edwinas visą savo energiją ir laiką skyrė galimybių išgelbėti žmoną paieškoms. Visa tai aprašyta jo dienoraštyje, skirtame Lydai[1]. Galiausiai Geistui pavyko įrodyti, kad Lyda yra pusiau žydė, tad Rauca iš geto išleido ją su sąlyga, kad jie abu sterilizuosis ir niekada neturės vaikų. Edwinas, būdamas laimingas, kad gali būti su savo žmona, prarado realybės jausmą. Jie abu svajojo apie sūnelį, kuriam buvo netgi parinkę vardą – Peterchen. Juolab daktaras Mažylis atsisakė sterilizuoti Lydą. Tokiu būdu Raucos įsakymas nebuvo įvykdytas. Rauca suėmė Edwiną ir uždarė jį IX forte. Po dešimties dienų jis buvo sušaudytas. Sužinojusi apie vyro mirtį Lyda gyvenimą baigė savižudybe.
Geisto istorija rodo, kad Rauca žaidė su Edwinu kaip katė su pele, šis žaidimas buvo Raucos sadistinių polinkių išraiška.
Ir štai matau savo elektoriniame pašte šio žmogaus pavardę... Po pirmojo šoko, sužinojusi, kad Reglindis Rauca yra Lietuvoje, pasižiūrėjau internete, kas ji tokia. Perskaičiau, kad Reglindis yra aktorė ir rašytoja, kad ji niekuomet nematė savo senelio, o tėvai nuo jos slėpė Helmuto Raucos vaidmenį nacistinėje Vokietijoje. Ir tik 1982 metais, kai Helmutas Rauca iš Kanados buvo atvežtas teismo procesui į Vokietiją, Reglindis suprato, kas buvo jos senelis. Tai pakeitė visą jos gyvenimą. Į Lietuvą Reglindis atvažiavo norėdama akis į akį susitikti su savo senelio aukų palikuonimis ir jų kaip nors atsiprašyti. Supratau, kad ji dabar yra kenčiantis žmogus, sukrėsta savo senelio istorijos, pajutau, kad noriu jai padėti.
Prisiminiau didžiulį įspūdį savo laiku man padariusį filmą, kurį mačiau per BBC televiziją – „Trečiojo Reicho vaikai“[2]. Nacio Bormano sūnus, tapęs katalikų vienuoliu, padėjo organizuoti kitų garsių nacių vaikų kelionę į Izraelį, kur jie susitiko su Aušvicą išgyvenusių žydų vaikais. Ši kelionė truko keletą dienų, filme rodomi skirtingi šio susitikimo epizodai. Iš pradžių įtampa tvyro didžiulė.
Atrodo, trečią dieną Aušvico vadovo nacio Franko sūnus skaito priešmirtinį savo tėvo laišką, pilną gražių frazių apie tai, kaip jis myli savo tėvynę, šeimą ir visada jiems tarnavo. Apie tai, ką jis veikė kaip Aušvico koncentracijos stovyklos vadovas, neužsiminta nei žodžiu. Žydų grupė klausėsi to laiško absoliučiai sustingę. Jų akyse matėsi siaubas. Frankas, baigęs skaityti graudų priešmirtinį tėvo laišką, pakėlė akis – jos buvo pilnos ašarų, ir pasakė: „Bet visa tai – netiesa.“ Visi jie suprato, kad abi pusės kenčia, ir išsiskyrė supratę vieni kitus.
Man atrodė, kad ir aš atsidūriau tokioje situacijoje. Pakviečiau Reglindis vakarienės, padengiau stalą ir laukiau jos ateinančios. Skambutis į duris. Aš visa drebu. Atidarau jas ir matau prieš save vidutinio amžiaus moterį, gražaus veido. Turbūt ir ji su tam tikra baime laukė mūsų susitikimo. Ir įvyko tiesiog stebuklas. Mes apsikabinome. Iš karto pamilome viena kitą. Taip prasidėjo mūsų draugystė.
Dabar laukiu jos atvažiuojančios per Velykas.
[1] Edwin Geist, Tagebuch für Lyda, Vilnius: Baltos lankos, 2002.
[2] Turimas omenyje BBC Timewatch laidų serijoje 1993 m. rodytas dokumentinis Catrine Clay filmas Children of the Third Reich.
