Lietuvoje

2021.07.29 05:30

Bažnyčios tyla Holokausto akivaizdoje: taikstėsi su nacių politika, laukė ženklų iš aukščiau

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.07.29 05:30

Bažnyčia Holokausto metu užėmė susitaikėlišką poziciją, taikstėsi su nacių politika ir laukė signalų iš aukščiau, portalui LRT.lt sako istorikai. Anot jų, aiški Bažnyčios pozicija būtų galėjusi pakeisti situaciją ir sutelkti vietos bendruomenes, tačiau priežasčių, kodėl vengta kalbėti, – visa puokštė.

Ketvirtadienį Mažeikiuose vyksta „Atminties kelio“ eisena, skirta paminėti 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines. „Atminties kelio 1941–2021“ minėjimai – tai atminimo eitynės, kurios prasideda miestų centrinėse dalyse, kur anksčiau gyveno žydai, ir baigiasi Holokausto aukų masinių žudynių vietose.

Portalas LRT.lt tęsia pasakojimų ciklą apie Holokaustą ir tai, kaip Holokaustas palietė įvairias gyvenimo sritis – vaikų pasaulį, miestelių gyvenimą, žydų likimus...

„Kiek yra istorijų, kaip mokytojai šaudė savo mokinius, o miestelio kunigas skambino varpais, kad nesigirdėtų šūvių“, – interviu portalui LRT.lt yra sakiusi Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė psichologijos mokslų daktarė Ruth Reches, išleidusi knygą „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“.

Anot Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesoriaus dr. Arūno Streikaus, toks skambinimas varpais gali būti interpretuojamas įvairiai, tad skirtingų dvasininkų intencija galėjo būti skirtinga.

„Iš istorijos žinoma, kad skambinimas varpais dažniausiai būdavo ženklas, pranešimas apie kažkokį neeilinį įvykį, ypatingą nelaimę. Bet gali būti ir apie džiugų įvykį, tad gali būti interpretuojama įvairiai: vieni tai gali suprasti kaip bandymą prislopinti šūvių garsą, kiti – kad tai aliarmas įspėjant apie didelę nelaimę toje vietovėje“, – portalui LRT.lt pasakoja A. Streikus.

Vis dėlto Lietuvos istorijos instituto istorikė dr. Regina Laukaitytė mano, kad istorijos apie tokius kunigų veiksmus – iš lūpų į lūpas perduodama legenda. Jai neteko sutikti tokių liudijimų, be to, miestelių centruose esančių bažnyčių varpai ir nebūtų užgožę šūvių garsų, nebent žmonės būtų buvę šaudomi šalia šventorių, priduria istorikė.

„Atsiminimuose ir teisiamų Holokausto dalyvių parodymuose dažnai minima, kad miesteliuose žmones varant į egzekucijos vietą gyventojams būdavo liepiama užsidangstyti langus, gąsdinama, kad į stebėtojus gali būti šaudoma. Tokiais būdais buvo siekiama izoliuoti miestelių bendruomenes. Skambinimas varpais būtų trukęs ne valandą ir ne dvi“, – akcentuoja R. Laukaitytė.

Bažnyčios tyla

Tačiau Bažnyčios reakcija, tiksliau, tyla Holokausto metu kelia diskusijų. Pasak R. Laukaitytės, atviro Bažnyčios kalbėjimo per Holokaustą nebuvo, tačiau jo ir negalėjo būti – Bažnyčia neturėjo masinės informacijos sklaidos priemonių. Kai sovietai 1940–1941 metais sunaikino katalikišką spaudą, naciai neleido jos atgaivinti, tad šis informacijos kanalas buvo nukirstas.

A. Streikus antrina, kad Lietuva šiame kontekste neišsiskiria, kadangi Bažnyčios pozicija Holokausto akivaizdoje visame pasaulyje buvo panaši – pradedant popiežiaus tyla ir vengimu aiškiai bei viešai pasmerkti Holokaustą, viešai protestuoti, baigiant žemiausiu vyskupijos ar parapijos lygmeniu.

Remiantis tyrimais ir liudijimais, dominuojanti Lietuvos vyskupų pozicija buvo neišsišokti viešais pareiškimais. Motyvų, kodėl taip buvo, – visa puokštė. Visų pirma, aiškina A. Streikus, bet koks viešas kalbėjimas buvo kontroliuojamas okupacinės nacių valdžios, tad galimybės viešai protestuoti buvo ribotos.

Taip pat buvo manoma, kad viešas Bažnyčios protestas gali ne padėti, o atvirkščiai – pabloginti persekiojamųjų padėtį, tvirtina VU istorikas. Baimintasi, kad sumažės Katalikų bažnyčios galimybės realiai padėti persekiojamiems ir getuose esantiems žydams.

Bijota, kad viešas protestas, atviras konfliktas su nacių okupacinės valdžios struktūromis visiškai panaikins sąlygas padėti.

A. Streikus

„Katalikų dvasininkai, ne paslaptis, ne vienoje nacių okupuotoje šalyje ar protektorato sąlygomis palaikė gana glaudžius ryšius su nacių okupacinės valdžios struktūromis ir dažnai tais ryšiais naudojosi, kad padėtų persekiojamiems žmonėms – ne tik žydams, bet ir kitoms persekiojamoms grupėms.

Bijota, kad viešas protestas, atviras konfliktas su nacių okupacinės valdžios struktūromis visiškai panaikins sąlygas padėti, nes naciai pradės persekioti Katalikų bažnyčią, nebepasitikės dvasininkais, su kuriais palaikė pragmatinius ryšius. Tai būtų vienas pagrindinių motyvų“, – teigia A. Streikus.

Taikstėsi su politika, laukė signalo iš aukščiau

Kai kurie kunigai viešų pamokslų metu išdrįso nepritarti nacių politikai ir ją komentuoti, tačiau viešos aiškios reakcijos nebuvo, priduria ir R. Laukaitytė. Jos manymu, didelę įtaką Bažnyčios pozicijai turėjo ir sovietų okupacija – naciai Lietuvoje buvo sutikti kaip išvaduotojai.

„Bažnyčia labai nukentėjo sovietų okupacijos metais, jos struktūra buvo suardyta, vienuolynai uždaryti, visos vyskupijos neteko spaudos, buvo uždarytos seminarijos, iškeldintos kurijos... Tad Bažnyčia vokiečių okupaciją sutiko su dideliu palengvėjimu, į vokiečius buvo dedamos labai didelės viltys iki valstybės atkūrimo. Bažnyčios vadovai pirmiausia rūpinosi tuo, kaip atkurti visą sovietų suardytą struktūrą, tam reikėjo gerų santykių su okupacine valdžia.

Buvo taikstomasi su vokiečių politika, užimta tokia pozicija, kad reikia priimti, nutylėti, laukti, tikintis po karo Lietuvai geresnių gyvavimo sąlygų. Buvo labai daug vilčių, nežinota, kas bus po karo. 1941 metais atrodė, kad Hitleris užims Maskvą per keletą mėnesių ir karas baigsis“, – aiškina R. Laukaitytė.

Buvo taikstomasi su vokiečių politika, užimta tokia pozicija, kad reikia priimti, nutylėti, laukti, tikintis po karo Lietuvai geresnių gyvavimo sąlygų.

R. Laukaitytė

A. Streikaus teigimu, iš pradžių popiežiaus galėjo nepasiekti pakankamai patikima, iš tiesioginių Bažnyčios šaltinių gaunama informacija. Kadangi Katalikų bažnyčia – hierarchinė ir centralizuota institucija, sako istorikas, vyskupai ir kunigai tarsi laukė signalo veikti iš aukščiau.

„Jei nėra aiškaus signalo iš popiežiaus, vyskupai lūkuriuoja. (...) Vieni savo tylėjimą ar pasyvią poziciją aiškino tuo, kad vyskupas nieko nedaro, o vyskupai – kad nesulaukia popiežiaus žodžio. Kiti galbūt tiesiog buvo sutrikę, nežinojo, kaip reaguoti“, – svarsto profesorius.

Veikė ir baimės motyvas, jausta atsakomybė už tikinčiuosius katalikus, baimintasi, kad viešas Bažnyčios protestas atsigręš ne tik prieš patį vyskupą, bet ir prieš tikinčiuosius, išprovokuos nacių valdžios nusiteikimą prieš Katalikų bažnyčią.

Antijudaistiniai prietarai ir mitai

Vis dėlto, mano A. Streikus, Lietuvoje svarbesnė priežastis galėjo būti didelė socialinė, kultūrinė ir religinė atskirtis tarp vietos litvakų bendruomenės ir lietuvių tautybės gyventojų. Buvo jaučiami ir antijudaistiniai prietarai, prisidėję prie nuostatos, kad „tai, kas vyksta su miestelių žydais, lietuvių valstiečiams galbūt nėra ypač jaudinantis ir jų reakciją sukeliantis įvykis“.

Iš nacių propagandos ir diskurso kilo antisemitinis prietaras apie žydo bolševiko ir žydo enkavėdisto įvaizdį.

„Be abejo, dvasininkai negyveno beorėje erdvėje, jie gyveno toje pačioje aplinkoje ir buvo veikiami to diskurso ir nacių propagandos, vietinių nacių talkininkų kuriamos atmosferos.

Bet atkreipčiau dėmesį, kad nacių okupacijos laikotarpiu, jo pradžioje, kai tas įvaizdis ir mitas buvo stipriausi ir matomiausi viešojoje erdvėje, Bažnyčios hierarchų pareiškimuose ar laiškuose mes praktiškai nesutiktume tokių žydo bolševiko ar enkavėdisto klišių“, – pabrėžia VU istorikas.

Ką galėjo pakeisti Bažnyčia?

Ar nutraukusi tylą Bažnyčia galėjo pakeisti situaciją? Istorikė R. Laukaitytė svarsto, kad aiškus kalbėjimas galėjo pakeisti situaciją, tačiau momentas buvo praleistas. Pasak R. Laukaitytės, toks nepaprastai trumpas momentas buvo 1941 metų birželį ir liepos pradžioje, kai dar veikė Lietuvos laikinoji vyriausybė. Tada Bažnyčia kartu su vyriausybe būtų galėjusi padaryti įtaką lietuvių įtraukimui į žydų žudynes.

„Bažnyčia turi ir neformalių kalbėjimo būdų, turi didelę įtaką bendruomenėse, bet tie nevieši būdai, mano supratimu, nebuvo išnaudoti. Pavyzdžiui, pirmiausia miesteliuose žydai buvo suvaryti į sinagogas, į laikinus getus. Jei vietos kunigai būtų sutelkę vietos bendruomenę, kad „padėkime jiems, neškime maistą, negrobstykime jų turto...“

Kas gi grobstė žydų turtą? Kaimynai. Jei būtent tada būtų buvęs aiškus ir artikuliuotas kalbėjimas, pasakymas, ką sako krikščioniška moralė tais klausimais... Bet tas trumpas momentas buvo praleistas, greitai prasidėjo masinės žudynės“, – pabrėžia pašnekovė.

Jei vietos kunigai būtų sutelkę vietos bendruomenę, kad „padėkime jiems, neškime maistą, negrobstykime jų turto...“

R. Laukaitytė

Anot A. Streikaus, dvasininkijos įtaka eiliniams gyventojams ir jų nuostatoms būtų buvusi pakankamai didelė. O tokių atvejų, kai kunigai išdrįsdavo viešai pasmerkti vietinius talkininkus, kurie dalyvaudavo žudynėse ar nužudytų žydų turto dalybose, buvo. Bet nacių okupacinės valdžios reakcija į tokius atvejus buvo griežta, priduria istorikas.

Pavyzdžiui, Vyžuonų kunigas Ragauskas buvo sušaudytas kartu su žydais. Tiesa, priduria A. Streikus, aplinkybės, kodėl jis buvo sušaudytas, nėra aiškios. Viena versijų – kad jis buvo viešai pasmerkęs žydų žudynių dalyvius. Už viešus pareiškimus buvo įkalintas ir Telšių vyskupijos kunigas Vladas Taškūnas.

Didžiausia pagalba iš kunigų buvo skirta būtent žydų vaikams, kuriems pavykdavo ištrūkti iš getų ir kurie slapstėsi ūkininkų šeimose ar katalikiškose institucijose – vienuolynuose, klebonijose.

„Tai buvo apčiuopiamiausia pagalba, tokių atvejų žinome pakankamai daug. Pasaulio tautų teisuolių sąraše yra apie 20 Lietuvos kunigų. Tai tikriausiai labiausiai pripažintas ir patikimiausias įrodymas, kad dvasininkai dalyvavo realiai gelbstint gyvybes“, – pažymi A. Streikus.

Dėl suteikto krikšto – į kalėjimą

R. Laukaitytė lygina situaciją Vilniaus ir Kauno arkivyskupijose. Kaip pasakoja ji, Kauno arkivyskupijoje buvo nubaustas 21 kunigas, patekęs į nacių akiratį. Septyni iš šių kunigų buvo nužudyti. Vilniaus arkivyskupijoje į nacių akiratį pateko kur kas daugiau – 163 kunigai, o 63 iš jų žuvo. Kodėl toks skirtumas?

„Okupacinis režimas Lietuvoje buvo palyginti švelnus, lietuviai sutiko vokiečius kaip išvaduotojus, nes tai buvo jau po sovietų okupacijos, po trėmimų. Vokiečių čia laukta, o kunigai paskutinėmis sovietų okupacijos dienomis slapstėsi, bijojo fizinio susidorojimo, tad vokiečiai buvo sutikti su didžiuliu palengvėjimu, ko lenkiškose teritorijose nebuvo“, – teigia R. Laukaitytė.

Ji atkreipia dėmesį, kad į žydų gelbėtojų sąrašą Lietuvoje įtraukta apie 150 kunigų, tačiau, priduria istorikė, šis sąrašas yra nepagrįstas, kadangi duomenys netikrinti, o daugiausia pavardžių surinkta iš nuogirdų.

„Miestų komendantai, kalėjimų viršininkai – jie taip pat buvo įtraukti į gelbėtojų sąrašus. Kai pasižiūri, kokie ten asmenys, pradedi abejoti. Kai pradedi tikrinti konkretų kunigą, nerandi duomenų, kad jis iš tiesų prisidėjo prie gelbėjimo, net gyveno ten, kur minimas. Galbūt jis žinojo, neįdavė vokiečiams, bet tiesioginės pagalbos, kad pats būtų slėpęs ar ieškojęs prieglobsčio, nebuvo“, – sako R. Laukaitytė.

Istorikės teigimu, daugiausia kunigai žydus slapstė, surasdavo jiems prieglobstį pas parapijiečius, vienuolynuose arba išduodavo fiktyvias metrikas.

Pavyzdžiui, kunigas Bronius Paukštys, salezietis, yra išdavęs per 200 tokių metrikų, fiktyvių dokumentų, kuriais prisidengę žydai galėjo mėginti apsisaugoti nuo persekiojimo. Du kunigai – Želvys ir Tamoševičius, abu iš Kauno – buvo suimti ir pateko į kalėjimą dėl žydų vaikų krikštijimo.

Pagalbos nesuteikė

R. Laukaitytė atkreipia dėmesį ir į pavienių hierarchų veiksmus, pavyzdžiui, Kauno arkivyskupas Skvireckas užėmė dviprasmišką poziciją.

„Į jį du kartus kreipėsi lietuviai ir ragino užtarti žydus, reaguoti į prasidėjusias žudynes. Jis atsisakė. Pirmą kartą į jį kreipėsi dar birželio pabaigoje, jo reakcija buvo tokia, kad tai gali pakenkti Bažnyčiai ir nustatyti vokiečius prieš kuriją. Tada arkivyskupas pasiūlė kreiptis į Raudonąjį Kryžių. (...)

Karo, okupacijos, suirutės metais visokių interpretacijų gali būti.

R. Laukaitytė

Sunku pasakyti, tada dar niekas nesitikėjo tokių masinių žudynių, bet ir rugpjūčio mėnesį arkivyskupas panašiai reagavo. Nereikėtų pamiršti, kad ir antisemitizmo buvo pakankamai“, – teigia R. Laukaitytė.

Kai prasidėjo susidorojimai su žydais, pasakoja istorikė, Kauno žydų bendruomenė kreipėsi į vyskupą Brizgį, kuris karo metais buvo pagrindinė figūra, tarpininkaujanti tarp vokiečių valdžios atstovų ir Lietuvos bažnyčios. Vis dėlto Skvirecko dienoraštyje teigiama, kad žydams Brizgys atsakęs: jei dabar kunigai padėtų žydams, patys būtų nulinčiuoti.

„Ar Brizgys dangstėsi antisemitizmu, ar buvo tikras, kad kunigai negali kištis į įvykių sūkurį, kad tada bendruomenė jų neparems ir prieštaraus? Sunku pasakyti. Karo, okupacijos, suirutės metais visokių interpretacijų gali būti“, – argumentuoja R. Laukaitytė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.