Lietuvoje

2021.06.22 05:30

Romantizuojamas sukilimas žydams reiškė Holokausto pradžią: ne visi herojai yra tikri

Domantė Platūkytė, Andrius Balčiūnas, LRT.lt2021.06.22 05:30

Birželio sukilimas – istorinis įvykis, bene labiausiai skaldantis visuomenę. Lietuviai sukilimą matė kaip pasipriešinimą sovietų okupacijai, tačiau žydai jį sutiko kaip antisemitinių veiksmų pradžią. Istorikai pažymi, kad tauta gali sukilti prieš okupantus, tačiau būtina kalbėti ir apie tamsiąją sukilimo pusę, kurioje ryškus ir antisemitizmo dėmuo.

Nors Kazio Škirpos ar lietuvių emigrantų atsiminimuose minima, kad 1941 metų Birželio sukilime dalyvavo apie 100 tūkst. dalyvių, istorikai teigia, kad tokie skaičiai yra gerokai padidinti. Anot jų, bendras sukilimo dalyvių skaičius buvo mažesnis ir galėjo siekti apie 15–20 tūkst. dalyvių.

Į karą žiūrėjo viltingai

Birželio sukilimas vyko gana spontaniškai ir nevisiškai organizuotai, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto absolventas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Panerių memorialo vadovas dr. Stanislovas Stasiulis.

Anot jo, dar iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios Kaune ir Vilniuje veikė neblogai organizuotas pogrindis, jis rengėsi galimam sukilimui. Kitur sukilėlių būriai susiformavo spontaniškai prasidėjus karui ir apėmė visą Lietuvą.

Į Sovietų Sąjungos karą su Vokietija lietuviai žiūrėjo viltingai – jie laukė karo ir sovietų okupacijos pabaigos, manė, kad vokiečių įžengimas gali sukurti sąlygas atkurti ir Lietuvos valstybingumą, sako S. Stasiulis.

Anot jo, karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos prasidėjo birželio 22 dieną, kaip ir sukilimas: „Skaitant sukilėlių atsiminimus, matyti, kad dalyje vietovių jau iki karo pradžios buvo susiformavusios atskiros pogrindžio grupelės, norą priešintis skatino ir sovietų okupacinių struktūrų represijos prieš šalies gyventojus.

Sukilėliams ypač trūko amunicijos, todėl buvo bandoma paimti į nelaisvę besitraukiančius raudonarmiečius ir juos nuginkluoti.

S. Stasiulis

Kitur sukilimas prasidėjo visiškai chaotiškai, kai kurie sukilėliai prisimena, kad per radiją išgirdo, jog prasidėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas, staigiai pradėjo organizuoti būrius, saugoti strateginius objektus, bent minimaliai palaikyti viešąją tvarką, bandė nuginkluoti besitraukiančius sovietų karius“, – aiškina S. Stasiulis.

„Okupacija, valstybės aneksija ir vėliau ją lydėję procesai: ekonominio lygio smukimas, žemės turto nusavinimas, represijos prieš visuomeninių organizacijų narius, lokalių bendruomenių lyderius, areštai ir, galų gale, 1940-ųjų birželio trėmimai supykdė ir sukrėtė visuomenę bei ją nuteikė prieš sovietų režimą, – teigia istorikas dr. Dainius Noreika. – Dalį žmonių (...) tai ir įstūmė į rezistencinę būseną dar gerokai iki sukilimo.“

Pasak S. Stasiulio, sukilėliams ypač trūko amunicijos, todėl buvo bandoma paimti į nelaisvę besitraukiančius raudonarmiečius ir juos nuginkluoti. Kaune sukilimas buvo labiau organizuotas, jo mastas buvo gerokai didesnis nei kitose Lietuvos vietovėse – sukilėliai patys bandė apsaugoti svarbiausius pramonės ar susisiekimo objektus, kad, pavyzdžiui, besitraukdami raudonarmiečiai nebandytų susprogdinti tiltų.

Kiek kitokia situacija, sako S. Stasiulis, buvo provincijoje, ten sukilimas vyko chaotiškiau: „Kovos Kaune, lyginant su provincija, buvo daug rimtesnės, labiau organizuotos, sukilėliai buvo geriau ginkluoti. Daugelyje atsiminimų rašoma, kad provincijoje žmonės išgirdo, jog prasidėjo karas, pradėjo spontaniškai organizuotis, kad būtų atkurta iki tol dirbusi vietos administracija, kad policija pradėtų darbus.“

Spontaniškas pasipriešinimas

Kalbėdamas apie Birželio sukilimą, Antanas Smetona sakė, kad jis galėjo būti sukurstytas Vokietijos. Vėliau K. Škirpa tokius žodžius lygino su durklo smūgiu į nugarą naujajai Lietuvos Vyriausybei, teigė, kad tai yra laisvės kovotojų apdrabstymas purvais.

Anot S. Stasiulio, tuo metu A. Smetona buvo pasitraukęs iš Lietuvos, gyveno ne Europoje, o JAV, tad jam galėjo būti pasiekiama ne visa informacija. Sukilimo idėja ir bandymas vienytis kilo iš 1940 metais Berlyne įkurto Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), jam vadovavo K. Škirpa.

Kaip aiškina istorikas, LAF vadovybę sudarė įvairių politinių pažiūrų žmonės – nuo socialdemokratų iki voldemarininkų, nemažą įtaką turėjo ir tautininkai su krikščionimis demokratais. Tačiau sukilimo iniciatyva nebuvo vien iš Berlyno.

„Net nereikėjo kokio nors skambučio iš Berlyno, kad žmonės pradėtų sukilimą. Berlyne veikė LAF vadovybė, ji planavo, rašė dokumentus, kūrė vizijas, bet, žvelgiant iš vietos perspektyvos, dalis žmonių sukilo, nes pamatė, kad yra galimybė priešintis, atkurti vietos valdžios administraciją, todėl jie pasinaudojo ta galimybe“, – priduria S. Stasiulis.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, Filosofijos fakulteto vyr. mokslo darbuotojas Nerijus Šepetys taip pat pažymi, kad kurstymas visos Lietuvos mastu negalėjo išprovokuoti tokių sukilėlių veiksmų – vyko spontaniškas pasipriešinimas sovietams, buvo suimami besitraukiantys, bėgantys sovietų valdžios pareigūnai ir aktyvistai, raudonarmiečiai, juos bandyta nuginkluoti ir apšaudyti.

Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, joje buvo įvykdyti didžiuliai pertvarkymai – ne tik politiniai, sunaikinus valstybę, bet pirmiausia socialiniai.

N. Šepetys

„Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, joje buvo įvykdyti didžiuliai pertvarkymai – ne tik politiniai, sunaikinus valstybę, bet pirmiausia socialiniai – atimta nuosavybė, uždaryti verslai, pakeista socialinė struktūra, pašlijo santykiai tarp žmonių, sovietų represijos pasėjo baimę, nepasitikėjimą. Didžiulei daliai žmonių tai sukėlė nepasitenkinimą, pasipiktinimą, jie buvo pasirengę tai išreikšti“, – pasakoja N. Šepetys.

Žinoma, kalba istorikas, tuo metu Berlyne susibūrę, Vokietijos karo žvalgybos ir saugumo tarnybų prižiūrimi lietuvių aktyvistai žinojo apie Vokietijos rengimąsi karui ir jam kilus planavo įžiebti antisovietinį pasipriešinimą. Vis dėlto tai, kas buvo organizuojama Berlyne, ir tai, kas realiai vyko Lietuvoje karo pradžioje, buvo menkai susiję įvykiai, priduria jis.

Anot N. Šepečio, aktyvistus Berlyne ir kovotojus Lietuvoje skyrė dviejų didžiulių totalitarinių valstybių valdžios aparatai, milžiniškos kariuomenės, pati karo eiga, ypač sovietų masinis bėgimas ir pasidavinėjimas į nelaisvę buvo niekaip neprognozuotas, tad sukilimas daugiausia vyko stichiškai, priklausomai nuo padėties tose vietose.

„Tai buvo pirmiausia spontaniški veiksmai, labai mažais momentais mėginami valdyti žmonių iš kokio nors centro. Pirmiausia įvykius suimti į rankas mėginta Kaune, bet nelabai sėkmingai. Iš Berlyno atrodė, kad viskas vyksta pagal planą, bet iš tikrųjų sutapo tik laikas, realiai veiksmai buvo labai skirtingi, viskas vyko chaoso sąlygomis“, – tvirtina istorikas.

Sukilimo tikslai ir pasiekimai

Anot istoriko D. Noreikos, sukilimas padeda geriau suvokti, kas Lietuvoje vyko nacių ir sovietų totalitarinių grumtynių lauke.

„Per sukilimą atkurta lietuviškoji administracija buvo netrukus pajungta nacių interesams ir faktiškai tapo ne kokio nors šalies suvereniteto elementu, savarankiškumo elementu, bet iš esmės krašto išnaudojimo instrumentu“, – teigia D. Noreika.

Kaip vieną svarbiausių sukilimo pergalių D. Noreika mini politinių kalinių išlaisvinimą – sukilėliai išvadavo virš 3 tūkst. sovietų įkalintų žmonių. Taip pat buvo paspartintas Raudonosios armijos atsitraukimas iš Lietuvos teritorijos.

„Galima daryti prielaidą, (...) kad dėl sukilėlių veiksmų dalis sovietų armijos dalinių galėjo atsitraukti į rytus apeidami didesnius kaimus ar miestelius, kuriuose jau veikė sukilėliai (...). Sovietai, vengdami papildomų aukų ir norėdami kuo greičiau atsitraukti, galėjo vengti tų susidūrimų, apeiti miestelius ir tai galėjo apsaugoti jų gyventojus nuo raudonarmiečių smurto“, – sako istorikas.

Per sukilimą atkurta lietuviškoji administracija buvo netrukus pajungta nacių interesams ir faktiškai tapo ne kokio nors šalies suvereniteto elementu, savarankiškumo elementu, bet iš esmės krašto išnaudojimo instrumentu.

D. Noreika

Jis atkreipia dėmesį, jog nors bandymas pasinaudojant susiklosčiusiomis geopolitinėmis aplinkybėmis atkurti šalies nepriklausomybę nėra vienetinis atvejis, tai nemenkina sukilėlių siekių.

„Sukilėlių sprendimas susiremti su sovietais, kai buvo galima saugiau pasyviai stebėti, kuo viskas baigsis atėjus vokiečiams, atskleidžia jų ryžtą pasinaudoti tuo galimybių langu, kaip jiems tuo metu atrodė, siekiant Lietuvos nepriklausomybės ar bent kokio nors didesnio ar mažesnio savarankiškumo. Ir tai yra tikrai svarbu ir gerbtina“, – teigia D. Noreika.

Holokausto pradžia – Birželio sukilimas?

Dažnai girdime sugretinimų, kad Holokausto pradžia Lietuvoje ir buvo Birželio sukilimas. Pasak N. Šepečio, lietuvių liudijimuose neįžvelgiama sukilimo ir žydų žudynių sąsajų, tačiau išgyvenę žydai tokias sąsajas matė ir jautė, kad buvo iškart imtasi antisemitinių veiksmų.

„Tiesos turi būti ir vienoje, ir kitoje pusėje. Negali būti taip, kad tie, kurių daugiausia buvo sunaikinta, meluotų. Negali būti ir taip, kad meluoja visi, kurie ėmėsi antisovietinių veiksmų“, – sako istorikas.

N. Šepečio teigimu, tokias skirtis matome dėl didelės įvykių dinamikos. Tuo pačiu metu prasideda Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas, susiduria skirtingos politinės ir ideologinės sistemos, viena pusė puola, kita – ne tik nesipriešina, bet bėga iš šalies, vyksta susirėmimai, vidiniai maištai, spontaniško keršto veiksmai...

Būtent tokiomis sąlygomis didelėje dalyje Lietuvos atsiranda tam tikras vakuumas, tuo ir pasinaudoja žmonės. Taip prasideda Birželio sukilimas. Tačiau, sako istorikas, pasienio teritorijose ir Kaune prasideda tikslinis žydų persekiojimas, jame dalyvauja iš anksto parengtos grupės, kurios turėjo inscenizuoti žydų pogromus. Šie veiksmai jau tiesiogiai nukreipti prieš žydus, nors ir pavaldūs vokiečiams, juose dalyvauja lietuviai, aiškina N. Šepetys.

Nemažai žmonių, kurie užsiėmė antisovietine veikla pirmomis karo dienomis, vėliau įsitraukia į žydų persekiojimą, neretai net nesusimąstydami.

N. Šepetys

Taigi tokioje įvykių dinamikoje istorikas išskiria tris zonas: pirmoje – lietuvių veiksmai prieš sovietus, antroje – nacių ir jų talkininkų veiksmai prieš žydus, o trečia – pilkoji zona. Šioje zonoje žmonės keršija, suvedinėja sąskaitas, apiplėšinėja, veiksmai nukreipiami prieš silpnesniuosius, taip pat ir žydus, nebūtinai talkininkavusius sovietų valdžiai, galbūt tik įtartus tuo.

„Per šią pilkąją zoną matome, kad antisovietinis pasipriešinimas vienu metu nesibaigia – galime matyti, kaip dalis aktyvistų, kurie karo pradžioje užsiėmė spontaniška antisovietine veikla, paskui pradeda tarnybą ir ima vykdyti naujai nacių civilinei valdžiai parankius veiksmus – kaip policininkai, specialiųjų būrių ar pagalbinės policijos nariai jie buvo panaudoti represijoms prieš žydus. (...)

Nemažai žmonių, kurie užsiėmė antisovietine veikla pirmomis karo dienomis, vėliau įsitraukia į žydų persekiojimą, neretai net nesusimąstydami. Tai skaudžiausia dalis“, – kalba N. Šepetys.

Tam pritaria ir istorikas D. Noreika: „Sukilėliai, kaip ir būdinga daugeliui ginkluotų rezistentų, baudė kolaboravimu su sovietais kaltintus gyventojus. Tuos kriterijus, kas yra kolaboravimas, jie patys nusistatydavo. Ir vėlgi suprantam, kad, veikiant ekstremaliomis sąlygomis, ką tik praėjus sovietų represijų bangai, jų vertinimai turbūt skirtųsi nuo mūsų šiandieninio vertinimo. (...)

Buvo tokia realybė, kuri mums padeda suprasti, kas vyksta karo mėsmalėje. Kai nelieka buvusios valdžios ir žmonės ją bando patys kažkaip užimti, yra tos nuoskaudos iš dalies visuomenės jaučiamos, jie bando iš karto atsiteisti.“

Tauta gali sukilti, bet yra ir tamsioji pusė

S. Stasiulio teigimu, tiek sukilimas, tiek Holokausto pradžia sutapo su nacistinės Vokietijos okupacijos pradžia. Tai buvo du lygiagrečiai vykę įvykiai, tarp jų galima įžvelgti ir tam tikrų sąsajų.

„Tauta gali sukilti prieš okupantus – kiekvienas turi tokią teisę. Iš kitos pusės, kalbant apie sukilimo ir Holokausto sąsajas, būtina kalbėti ir apie tamsiąją sukilimo pusę. Tai nebuvo vien tik kova prieš raudonarmiečius ir siekis atkurti Lietuvos valstybingumą. Tiek LAF dokumentuose, tiek atsišaukimuose buvo labai ryškus antisemitizmo dėmuo“, – komentuoja istorikas.

Taigi, pažymi jis, sukilimą būtų labai sunku vertinti tik iš palankios ir romantinės pusės, kadangi jis turėjo ir tamsiąją pusę. Vis dėlto S. Stasiulis priduria tai, ką pabrėžia ir Vokietijos istorikai, kad visose okupuotose teritorijose Holokaustas ir jo eiga priklausė ne nuo vietos politikų, o nuo nacistinės Vokietijos įsakymų.

„Tik Holokauste dalyvavo daugiausia vietos gyventojai, vietos administracija. Sakyčiau, žmonės, kaip piliečiai, turi teisę sukilti prieš okupantus, bet, kalbant apie Birželio sukilimą, reikia nepamiršti fakto, kad pačios LAF vadovybės, kuri planavo sukilimą, dokumentuose jaučiamas stiprus antisemitizmo dėmuo, stiprus priešiškumas žydams.

O Laikinoji vyriausybė, kuri paskelbė atstatanti Lietuvos valstybingumą, priėmė taip pat ne vieną įstatymą, kuris diskriminavo Lietuvos žydus“, – teigia istorikas.

Anot S. Stasiulio, buvo ir tokių sukilimo dalyvių, kurie su žydais suvedė asmenines sąskaitas, kai kurie manė, kad žydai prisidėjo prie pirmosios sovietų okupacijos, kaltino juos dėl neseniai įvykusių trėmimų, tvyrojo antisemitinė atmosfera.

Žmonės, kaip piliečiai, turi teisę sukilti prieš okupantus, bet reikia nepamiršti fakto, kad pačios LAF vadovybės dokumentuose jaučiamas stiprus antisemitizmo dėmuo, stiprus priešiškumas žydams.

S. Stasiulis

„Skaitant ataskaitas apie visuomenės nuostatas, matyti, kad visuomenė buvo ant sprogimo ribos“, – teigia pašnekovas.

Taigi, pabrėžia jis, sukilimas turi daug tamsių dėmių: „Nebuvo taip, kad pasibaigė sukilimas ir visi sudėjo ginklus, o visuomenės antisemitinės nuostatos dingo arba buvo nustumtos į šalį. Miestelių vietos administracija priiminėjo tokius sprendimus, kurie buvo antisemitiniai, ryškiai nukreipti prieš žydus.

Pavyzdžiui, Alytaus apskrities viršininkas ir policijos vadas savo kalboje apskrities nuovadų viršininkų suvažiavime 1941 m. liepos mėnesį Lietuvos piliečius suskirstė į tris grupes: pirmos eilės piliečiai – vokiečiai ir lietuviai, antros – lenkai ir rusai, o žydai – paskutiniai iš visų tautų.“

Istorikas D. Noreika pabrėžia, jog nustatyti galimą sukilimo dalyvių kolaboravimo su naciais mastą ir dalyvavimą jų represinėse struktūrose yra sudėtinga dėl neaiškios terminologijos. Tuo metu sukilimo dalyviai save vadino partizanais, apsaugos būrių kovotojais, šauliais ir pan.

„Problema ta, kad, Lietuvoje įsitvirtinus vokiečiams, šie būriai veikti nenustojo ir veikė iki rugpjūčio–rugsėjo mėnesių, kai buvo reorganizuoti į vokiečiams jau tiesiogiai per Lietuvos policiją faktiškai pavaldžią pagalbinę policinę struktūrą“, – teigia D. Noreika.

Anot jo, tikslus sukilime birželį dalyvavusių žmonių skaičius nėra aiškus, tačiau jis sparčiai augo jau sukilimui pasibaigus, todėl ne visi liepos ir vėlesniais mėnesiais nacių rengtose represijose dalyvavę asmenys iš tiesų buvo Birželio sukilimo dalyviai.

„[Sukilėlio] sąvokos neišgryninimas ir šaltinių trūkumas palieka daug neaiškumų – koks buvo mastas, kada laikyti sukilimą pasibaigusiu konkrečioje vietovėje, ką reiškia vokiečių atėjimas į konkrečią vietovę – ar vokiečiai atėjo tada, kai vermachtas praktiškai perėjo per tą vietovę, ar kai kokį nors savo vietininką paskyrė? Tai tokių teorinių kriterijų istorikų darbams dar trūksta“, – teigia D. Noreika.

Sukilimo spalvų yra daugiau – ne tik juoda ir balta

Pasak S. Stasiulio, sovietų propagandos Birželio sukilimas buvo vaizduojamas kaip kolaboravimo su vokiečiais pavyzdys, nors pats Holokausto faktas buvo nutylimas, aukų skaičius sovietmečiu taip pat bandomas sumažinti, o jų tapatybė neatskleidžiama. Lietuviai išeiviai, ypač vyresnioji karta, dažnai sukilimą romantizavo, stengėsi nekalbėti apie tamsiąsias jo puses. S. Stasiulio teigimu, reikėtų matyti visas sukilimo spalvas.

„Nenorėta matyti, kad buvo visokių dalykų, kurie yra smerktini ir nepriimtini. Nė viena pozicija nėra gera – vertinant Birželio sukilimą, reikalingas vidurys. Taip, buvo noras išsilaisvinti, kova prieš sovietų okupaciją, bet reikia matyti visas jo puses – ne tik juodą ir baltą“, – tvirtina S. Stasiulis.

N. Šepečio teigimu, abu šie aiškinimai yra ideologiniai. Anot jo, žydai tapo ideologiniu taikiniu naciams, o lietuviškas aktyvizmas buvo įtrauktas tiek, kiek naciams paranku – karo pradžioje nebuvo žymių lietuvių veiksmų prieš žydus, kai jiems nevadovavo vokiečiai.

„Kai kuriose vietovėse galbūt buvo daugiau nukentėjusiųjų nuo prieš savaitę sukrėtusių masinių šeimų trėmimų, buvo ieškoma tų, kurie gali būti to kaltininkai. Labiausiai ir nukentėjo tie, kurie pagal gandus buvo laikomi kaltininkais, buvo ieškoma tų, kurie sukėlė daugiausia skausmo.

Trėmimas reiškia ne šiaip paimti žmones, sukišti į vagonus ir išvežti – tai reiškia atimti iš žmonių gyvenimą, atplėšti juos nuo namų. Tas praradimas tam tikra prasme baisiau veikė aplinkinių vaizduotę nei nužudymas, buvo skausmingiau išgyvenamas tų, kuriems pavyko nuo trėmimų išsivaduoti“, – svarsto istorikas.

Bandome ieškoti herojų, medžiojame nusikaltėlius

Birželio sukilimas – istorinis faktas, kuris lieka vienu labiausiai skaldančių Lietuvos istorijos epizodų, – taip tarptautinėje konferencijoje „Skaldanti praeitis: SSRS–Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje“ kalbėjo Lietuvos ir JAV istorikas prof. Saulius Sužiedėlis.

„Sukilėlių būriai, kurie susikūrė per sukilimą, tarsi veikti prieš sovietus, komunistus, jie atkūrė savivaldą, bet ilgainiui, netgi gana greitai, per keletą savaičių, jų funkcijos ėmė persidengti su kolaboravimu ir dalyvavimu jau nacių režimo nusikaltimuose. Neretai tam pačiam asmeniui tenka ir laisvės kovotojo, kovotojo prieš sovietų režimą, ir kolaboranto, nusikaltėlio žmoniškumui vaidmuo“, – teigia D. Noreika.

Neretai tam pačiam asmeniui tenka ir laisvės kovotojo, kovotojo prieš sovietų režimą, ir kolaboranto, nusikaltėlio žmoniškumui vaidmuo.

D. Noreika

N. Šepetys svarsto, kad anksčiau vykdavo daug aštresnės diskusijos, tačiau jos taip stipriai neveikdavo visuomenės ir neaudrindavo emocijų. Šiuo metu, nors įvykis tapo visiška praeitimi, kalba pašnekovas, visuomenė paradoksaliai reaguoja jautriau, o kai kurie įvykiai yra tapę ypač svarbūs, jau kaip tapatybės ir patriotizmo simboliai, nors tiesioginės įvykių patirties tarsi niekas ir nebeturi.

„Matome ir politikos apžvalgininkus, visuomenines grupes, kurios tapatinasi su šio sukilimo veikėjais (iš tiesų – net ne veikėjais, kaip Berlyne sėdėjęs Škirpa), įsivaizduojama, kad jie yra šventos figūros, kurių negalima nė žodžiu paliesti. (...) Buvo daug žmonių, kurie kilus karui stojo prieš okupantus, už tėvynę ir žuvo, tai yra visiškai neginčijama, bet yra ir kitų momentų, kurie dabar nematomi“, – argumentuoja N. Šepetys.

Istoriko teigimu, bandome vis ieškoti herojų ar medžioti nusikaltėlius, tik ne visada matome tuos, kurie buvo realūs: aukos, herojai, tiesiog žmonės. Jam antrina S. Stasiulis, jis tvirtina, kad tie, kas romantizuoja sukilimą, į karo pradžią žiūri kaip į narsią kovą, bet nesuvokia, kad dalis visuomenės, Lietuvos žydai, tą patį sukilimą ir pirmąsias karo dienas matė visai kitaip.

„Žydai tas dienas matė kitaip – prieš juos buvo smurtaujama, jie buvo užpuldinėjami. Kai skaitai dienoraščius ir atsiminimus, matai, kad buvo veržiamasi į jų namus, plėšiamas turtas, liejosi smurtas, pradėję eiti lietuviški dienraščiai taip pat deklaravo antisemitinius teiginius“, – teigia istorikas.

Anot jo, vis dar nemokame įsiklausyti vienas į kitą ar ramiai ir nuosekliai diskutuoti skaudžiais Lietuvos istorijos klausimais.

„Vokiečių okupacijos metais buvo praktiškai išžudyta visa Lietuvos žydų bendruomenė. Viešoje erdvėje matant diskusijas kartais atrodo, kad iki galo nesuvokiama, jog žydai buvo mūsų piliečiai, jog tai taip pat yra mūsų istorijos dalis, kurią reikia apmąstyti, nuo jos nebėgant, nebandant jos apeiti“, – pažymi S. Stasiulis.

Istorikas D. Noreika teigia, kad įmanoma pasiekti kompleksinį sukilimo vertinimą, nes profesionalūs istorikai jau dabar sutaria daugeliu klausimų

„Niekas nėra ignoruojama, sunkių temų nebijoma. Bendras sukilimo pasakojimas yra pildomas. Yra žmonių, kurie galbūt labiau ne profesionalai, o entuziastai, kurie vienus aspektus laiko svarbesniais nei kiti. Jie dažnai kalba viešumoje ir yra pakankamai matomi, galbūt ir sukuria tą vaizdinį, kad čia kažkaip nesusitariama.

Bet jeigu žiūrėtume į tą reiškinį, sukilimą, be emocijų ir objektyviai, šaltiniams atviru protu, manyčiau, viskas yra gerai, – sako istorikas. – Manau, sukilimo bendras vertinimas ir kompleksiškas atvaizdavimas tyrimuose, literatūroje atsiras. Ir po truputį jau dabar atsiranda.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.