Lietuvoje

2021.06.23 05:30

201 šūvis, vaišės degtine ir bendra fotografija: taip prieš 80 metų Lietuvoje prasidėjo Holokaustas

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.06.23 05:30

1941 metų birželio 24 diena. Vos dvi dienos nuo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios. Gargždai. 200 nužudytų žydų vyrų ir viena moteris. Žudynėms pasibaigus – vaišės ir bendra nuotrauka. Taip atrodė Holokausto Lietuvoje pradžia, pasakoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas Arūnas Bubnys.

Istoriko teigimu, per savaitę Vokietija užima beveik visą Lietuvos teritoriją, o paskui vokiečių kariuomenę eina specialios operatyvinės grupės ir būriai, kurių užduotis – užimtose srityse naikinti tikrus ir įsivaizduojamus Trečiojo reicho priešus. Pagrindiniai priešai buvo žydai ir komunistai, sovietinės valdžios aparato pareigūnai, komunistų partijos nariai, vardija A. Bubnys.

„Šauk taikliai, Gustavai“

Anot jo, Lietuvoje žydų žudynės prasideda labai greitai, o pirmosios masinės žudynės įvyksta Gargžduose. Jau pirmąją karo dieną į Tilžę atvyko vienos operatyvinės grupės vadas, jis vietiniam saugumo viršininkui davė užduotį 25 kilometrų pasienio zonoje pradėti masines žydų ir komunistų žudynes.

A. Bubnys svarsto, kad pirmosios žudynės Gargžduose galėjo įvykti dėl to, kad Gargždus vokiečių kariuomenei pavyko ne taip lengvai užimti, mūšiai truko ilgiau, nei tikėtasi, o vokiečių kariuomenė patyrė nemažai nuostolių – kautynėse su raudonarmiečiais žuvo maždaug 100 vokiečių karių.

„Jau pirmąją karo dieną Gargždų žydai vyrai buvo suimti ir atskirti nuo moterų, suvaryti į lauką netoli Vokietijos sienos. Birželio 24 dieną atvyko specialusis Tilžės gestapo būrys, iš Klaipėdos – vokiečių policijos specialusis būrys. Šie du būriai sušaudė visus suimtus 200 Gargždų žydų vyrų ir vieną moterį“, – sako A. Bubnys.

Pasak istoriko, dalis sušaudytų vyrų buvo 1939 metais iš Klaipėdos į Gargždus pasitraukę žydai. Kai vyko šaudymas, pasakoja A. Bubnys, vienas žydas atpažino egzekucijas vykdžiusį vokietį policininką ir jam pasakė: „Šauk taikliai, Gustavai.“

Vienas žydas atpažino egzekucijas vykdžiusį vokietį policininką ir jam pasakė: „Šauk taikliai, Gustavai.“

A. Bubnys

„Tai buvo pirmosios masinės žydų žudynės Lietuvoje, o gal net visoje Sovietų Sąjungoje“, – teigia A. Bubnys.

Prieš sušaudymą iš žydų buvo atimti vertingesni daiktai, drabužiai, jiems buvo liepta užkasti žuvusius raudonarmiečius, pagilinti apkasus. Žudynėms pasibaigus, Tilžės gestapininkai vaišino policininkus degtine, vėliau visi nusifotografavo.

Kaip sako istorikas, pirmose žudynėse Gargžduose vietiniai lietuviai nedalyvavo, tačiau vėliau, 1941 metų rudenį, kai buvo galutinai išžudyta Gargždų žydų bendruomenė – daugiausia moterys, vaikai ir seneliai, prie žudynių labiausiai prisidėjo vietiniai policininkai ir baltaraiščiai.

Žudė miesto centre – laužtuvais, stebint miniai

Jau kitomis dienomis po pirmųjų žudynių jos tęsėsi toliau – 25 kilometrų pasienio zonoje ir Kaune. Birželio 25 dieną į Kauną atvyksta Štalekerio būrys, jo tikslas – organizuoti žydų pogromus Kaune, į juos įtraukti kaip įmanoma daugiau vietinių pajėgų, parodyti pasauliui, kad „vietiniai savo iniciatyva susidoroja ir išsivalo nuo komunistų bei žydų, kurie juos engia ir išnaudoja“.

Anot A. Bubnio, Štalekerio ataskaitoje rašoma, kad Kaune pavyko sukelti žydų pogromus, per juos buvo nužudyta apie 4 tūkst. žydų ir sudeginta 60 namų. Vis dėlto, LGGRTC vadovo vertinimu, šie skaičiai buvo gerokai padidinti.

Daugiausia pogromai Kaune vykdyti Vilijampolės rajone, o buvusio „Lietūkio“ garažo žudynėse buvo nužudyta keliasdešimt žydų. „Miesto centre vidury baltos dienos stebint žmonių miniai keliasdešimt žydų buvo užmušti žiauriu būdu – su laužtuvais, lazdomis“, – sako jis.

Kaune pogromus taip pat vykdė Algirdo Klimaičio būrys. Jis per pirmąjį sovietmetį buvo kalintas kalėjime, tikėtina, kad patyrė kankinimų, o vėliau jį užverbavo Štalekerio būrio grupės nariai, surinko maždaug 300 žmonių būrį, išdavė ginklus, pasakoja A. Bubnys.

Miesto centre vidury baltos dienos stebint žmonių miniai keliasdešimt žydų buvo užmušti žiauriu būdu – su laužtuvais, lazdomis.

A. Bubnys

Keliama versija, kad buvusio „Lietūkio“ garaže žudynes daugiausia vykdė iš kalėjimo išsilaisvinę kaliniai, kurie taip pat buvo patyrę kankinimų, todėl ieškojo atpirkimo ožio: „Tokioje situacijoje, skatinant nacių propagandai, specialiai verbuojant, buvo surengtos žiaurios žudynės“, – sako LGGRTC vadovas.

Pasak jo, pasienio zonoje žudynes daugiausia vykdė vokiečių saugumo ir viešoji policija, o Kauno pogromus – vietiniai. Taip Lietuvoje Holokaustas prasideda labai greitai – pirmą karo ir nacių okupacijos savaitę.

Holokaustai ir negaliojusios taisyklės

A. Bubnys kaip Holokausto pradžią Lietuvoje įvardija pirmąsias žudynes Gargžduose, o štai Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Linas Venclauskas laikosi kiek kitokios nuomonės. Jis Holokaustą vertina kaip tam tikrą procesą.

Anot istoriko, galutinis sprendimas, kad Europos ir pasaulio žydai turi būti sunaikinti, priimamas 1942 metų sausio 20 dieną Vanzės konferencijoje. Nuo tada prasideda sistemingas Vakarų Europos žydų naikinimas.

L. Venclausko teigimu, galima sakyti, kad iki šios konferencijos vyko holokaustai: „Pats Holokaustas susidėjo iš visos sistemos, nuosekliai vykdomų žudymo akcijų.“

Čia istorikas kalba apie rasinę nacių ideologiją, turėjusią aiškią hierarchiją. Vadinamieji arijai rikiavosi hierarchijos viršuje, žydai – apačioje. Buvo jaučiama ir nacių ideologijos skirtis tarp Rytų ir Vakarų – tokia skirtis buvo vakarinė Lenkijos siena, aiškina L. Venclauskas.

„Nacių įsitikinimu, okupavus Lenkiją, čia galima elgtis bet kaip. Kitais žodžiais tariant, žiūrint iš nacių politikos ir ideologijos, Lenkija buvo matoma kaip slavų dalis, kur negalioja vakarietiškos vertybės. Neva tai yra barbarų kraštas, kuriame gyvena intelektualiai mažiau išsilavinę, mažiau emociškai subrendę žmonės, kuriais galima lengviau manipuliuoti, kurie turi kraugeriškų nusistatymų“, – pasakoja istorikas.

Naciams bolševikai buvo didžiausias priešas, o žydai ir jų palaikytojai buvo laikomi bolševikais.

L. Venclauskas

Pasak jo, „žudymo mašina“ įsibėgėja ir nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Čia negaliojo taisyklės – vyravo nacių ideologinė nuostata, kad tai yra ne tik laukinis, bet ir pavojingas kraštas.

„Tas pavojus pirmiausia buvo išreikštas jį susiejant su žydais per bolševizmą. Naciams bolševikai buvo didžiausias priešas, o žydai ir jų palaikytojai buvo laikomi bolševikais. Ši žinutė buvo siunčiama aiškiai. Žudymo komandos, pradėjusios žudynes, taip pat buvo stipriai to paveiktos“, – teigia L. Venclauskas.

Nacių skaičiavimai nepasitvirtino

Nuo 1942 metų sausio mėnesio Holokaustas jau yra sistemingas ir planuojamas procesas, jam sudaromi ir traukinių tvarkaraščiai, priduria istorikas. L. Venclauskas pažymi, kad pasitaikydavo atvejų, kai traukinius, kurie žydus veždavo į koncentracijos stovyklas, praleisdavo pirmus nei traukinius, vežančius atsargas į frontą.

Kol Vakarų Europoje 1942 metų sausį Holokaustas įsibėgėja, Lietuvoje jau yra nužudyta 80 proc. žydų. Likusiems gyviems getų kaliniams šis laikas Lietuvoje – santykinis stabilumo laikotarpis.

„Kartais įsivaizduojame, kad naciai atėjo ir tarsi pervažiavo buldozeriu, kad jie buvo labai aiškiai susiplanavę, viską žinojo ir kontroliavo. Anaiptol – jie skaičiavo, eksperimentavo. Jie nežinojo, kiek žydų pasipriešins, nežinojo, kiek vietinių gyventojų įsitrauks.

Jų įsitraukė ir taip nemažai, bet naciai skaičiuodami tikėjosi, kad į žydų žudymą įsitrauks vos ne kas antras gyventojas, kad ims kas pagalį, kas šakes ir kaimyną žydą ar komunistą uždaužys. Taip, buvo spontaniškų puolimų iš lietuvių pusės, bet neįvyko taip, kaip naciai prognozavo, kad kaimynus visi žudys brutaliausiu būdu, kad nereikės nė šautuvo, technikos, kad ims lazdas, akmenis“, – teigia L. Venclauskas.

Žydų žudymų Lietuvoje sumažėjo ir dėl to, kad naciams reikėjo darbo jėgos. Bet kruvinasis holokaustų darbas jau buvo padarytas, nes vietinėse bendruomenėse žydų naikinimas vyko.

Po masinių trėmimų ieškojo kaltininkų

Kaip pasakoja A. Bubnys, nemaža dalis lietuvių laukė karo – po masinių trėmimų į Sibirą žmonės buvo labai išsigandę ir pikti. Trėmimas buvo beprecedentis atvejis Lietuvos istorijoje – per vieną naktį sulaikoma keliolika tūkstančių žmonių, niekuo nekaltų, dažniausiai dėl socialinės ir turtinės padėties jie kartu su šeimomis ištremiami į Rusijos gilumą.

„Likę giminaičiai ir šeimos nariai nežinojo, koks jų likimas, galvojo, kad jie ten tikriausiai ir žus. Žmonės buvo įbauginti, laukė karo, kad Lietuva būtų išlaisvinta iš sovietinės okupacijos ir masinio teroro“, – tvirtina istorikas.

Anot jo, trėmimai Lietuvos žmonėms padarė stiprų poveikį – tiesiogiai ar netiesiogiai patyrę represijas žmonės buvo pikti, daug kas ieškojo atpirkimo ožio, juo tapo žydai. Tokį nusiteikimą prieš žydus skatino ir nacių propaganda, skelbusi žydų, kaip komunistų ir enkavėdistų, mitą, organizavusi vietinių įsitraukimą į pogromus, akcijas prieš žydus, teigia A. Bubnys.

Atsirado nemažai lietuvių, kurie galvojo, kad dėl visų nelaimių, kurias jie patyrė, daugiausia yra kalti žydai ir komunistai.

A. Bubnys

„Atsirado nemažai lietuvių, kurie galvojo, kad dėl visų nelaimių, kurias jie patyrė, daugiausia yra kalti žydai ir komunistai. Ideologiškai tai kai kuriuos paskatino įsitraukti į įvairias policijos tarnybas, pagalbinės policijos būrius, kurie vėliau buvo panaudoti žydų areštams ir žudynėms“, – argumentuoja istorikas.

Vyko intensyvi propaganda

L. Venclauskas atkreipia dėmesį, kad Tauragės ir Kretingos apskritys, kuriose vyko pirmosios masinės žydų žudynės, buvo pasienio zonoje, o naciai nežinojo, kaip bus sutikti, įėję į šią teritoriją.

„Dėl to imamasi intensyvios propagandos, identifikuojami priešai ir nukreipiamos reakcijos – ar pasitiks kaip išvaduotojus, ar kaip okupantus. Pirmoji sovietinė okupacija kėlė neteisingas nuostatas, kad žydai iš tiesų yra bolševizmo rėmėjai, bolševikai, tad nemažai Lietuvos gyventojų nacius sutiko kaip išvaduotojus“, – sako pašnekovas.

Kaip aiškina jis, naciai žinojo, kad Kaunas asocijuojasi su nepriklausoma ir laisva Lietuva, tad šis miestas buvo suprantamas kaip svarbi strateginė ir simbolinė vieta, kurioje būtų galima sukurti palankų nacių išvaduotojų įvaizdį.

L. Venclausko teigimu, naciai siekė parodyti ir iškelti Lietuvos „priešus“. Čia suveikė neseniai įvykusios pirmosios tremtys į Sibirą, tad naciai sąmoningai išnaudojo žydo bolševiko įvaizdį.

„Lietuvos visuomenei tremtys buvo psichologinė trauma, o okupacija naikino valstybingumo simbolius, atėmė turtus. Tremtys, areštai, šeimų išskyrimas buvo baisios traumos ir aiški žinutė visuomenei, kad šis totalitarinis sovietų režimas neapsiribos vien tik valstybingumo naikinimu, religijos ribojimu ar turto atėmimu, bet tautą naikins ir fiziškai“, – pasakoja istorikas.

Masinių žudynių laikotarpis

Nuo 1941 metų birželio pabaigos iki gruodžio mėnesio buvo nužudyta apie 80 proc. visų Lietuvos žydų.

„Tai buvo masinių žudynių laikotarpis“, – sako A. Bubnys.

Istoriko teigimu, didžiausios žydų žudynės vyko nuo 1941 metų rugpjūčio vidurio iki spalio pabaigos. Pasak pašnekovo, tai lėmė nacių politika – buvo užsimota labai greitai išnaikinti visus Lietuvos žydus. Situacija pasikeitė, kai nacių kariuomenė pradėjo trauktis ir ėmė trūkti darbo jėgos.

„Vokiečių civilinės valdžios pareigūnai, kuriems buvo svarbus žydų specialistų darbas, pradėjo prieštarauti gestapo ir saugumo policijos vykdomai politikai, kad reikia sunaikinti visus iki vieno žydus.

Buvo nuspręsta padaryti selekciją ir pirmiausia sunaikinti tuos, kurie, nacių požiūriu, yra nenaudingi. Tai yra seneliai, maži vaikai, kurie negali būti įdarbinti. Siekta palikti tik specialistus su šeimomis“, – kalba A. Bubnys.

Holokaustas ir Birželio sukilimas

Nors kartais išskiriama, kad Holokausto pradžia Lietuvoje galima laikyti Birželio sukilimą, A. Bubnys neskuba daryti tokių išvadų.

„Birželio sukilimo ir Holokausto pradžios negalima tapatinti. Tai yra tarpusavyje susiję reiškiniai, bet jie nėra tapatūs. Sukilimas iš esmės baigėsi jau pirmą karo savaitę, o Holokaustas baigėsi tik su nacių okupacijos pabaiga. Pagrindinis sukilimo tikslas buvo nepriklausomybės atkūrimas, o Holokausto – totalinis žydų sunaikinimas ir Lietuvoje, ir visoje nacių okupuotoje Europoje“, – pažymi istorikas.

Sovietų okupacija sukūrė klaidingą įspūdį, kad žydai yra parsidavėliai, bolševikų pakalikai.

L. Venclauskas

Anot jo, pasibaigus sukilimui, dalis buvusių sukilėlių stojo į įvairias policijos formuotes ar batalionus, o vėliau dalis buvusių sukilėlių, tarnaudami įvairiose struktūrose, buvo įtraukti į Holokaustą. Holokaustas prasidėjo pasibaigus sukilimui ir įsitvirtinus nacių okupacijai, priduria pašnekovas.

„Holokaustas prasidėjo konkrečiose Lietuvos vietovėse pasibaigus sukilimui. Kai kur sukilimas vyko tik vieną dieną, pavyzdžiui, tose srityse, kurios buvo arčiau Vokietijos sienos. O šiaurės, rytų Lietuvoje sukilimas truko 5–6 dienas, kol vokiečių kariuomenė užėmė visą Lietuvos teritoriją.

Man nėra žinoma tokių faktų, kad sukilėliai iki vokiečių atėjimo į tam tikrą vietovę masiškai šaudė vietinius žydus. Viskas vyko po to, kai vokiečių kariuomenė okupavo Lietuvą“, – aiškina A. Bubnys.

Veikė keršto ir pavydo motyvai

Prasidėjus karui ir sukilimui, pasakoja A. Bubnys, kilo didžiulė panika, dalis žydų žinojo, kas vyksta Vokietijoje, okupuotoje Lenkijoje, nes ten jau steigti getai, o žydai buvo atskirti nuo vietinių gyventojų, uždaryti į getus. Tie žydai, kurie suvokė pavojų, traukėsi iš Lietuvos.

„Sukilėliai laikėsi partizaninės kovos taktikos, daugiausia apšaudydavo pagrindiniais keliais besitraukiančius raudonarmiečius, sovietinės valdžios aktyvistus. Tarp besitraukiančiųjų nemaža dalis buvo ir žydų.

Per tokius susidūrimus ir apšaudymus galėjo nukentėti ir žydų tautybės asmenys, bet tai buvo ne prieš žydus nukreipta akcija, o prieš sovietų valdžios šalininkus ir komunistus vykdomi apšaudymai. Tai buvo ginkluoti veiksmai, kurių tikslas buvo karinių ir politinių priešų persekiojimas, bet tai vykdyta ne tautiniu ar rasiniu pagrindu“, – pabrėžia A. Bubnys.

Kalbėdamas apie Birželio sukilimo ir Holokausto sąsajas, L. Venclauskas pabrėžia, kad sukilėliai ir baltaraiščiai ėjo vedini gražaus šūkio – kova už laisvę, kova už nepriklausomybę, kova už suvereniteto atstatymą. Tačiau kokia to kaina?

„Sovietinė okupacija padarė didelį indėlį į lietuvių ir žydų bendruomenių atribojimą. Prisideda kiti faktoriai, kad žydų žudynės yra auka, kurią turime aukoti dėl nepriklausomybės. (...) Sovietų okupacija sukūrė klaidingą įspūdį, kad žydai yra parsidavėliai, bolševikų pakalikai“, – teigia pašnekovas.

Anot jo, dėl to vietinių gyventojų įsitraukimas į žudynes buvo gana stiprus – veikė keršto ir pavydo motyvai.

Šiais metais minime 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines. „Atminties kelio 1941–2021“ minėjimo renginiai organizuojami nuosekliai sekant skaudžių istorinių įvykių kalendorių. Bus surengtos kelios dešimtys minėjimo renginių, skirtų atskirų miestų ir miestelių žydų bendruomenių sunaikinimo aštuoniasdešimtmečiui paminėti.

Pirmasis „Atminties kelio 1941–2021“ minėjimo renginys vyksta birželio 23 d. Gargžduose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.