Lietuvoje

2021.01.27 05:30

Ruth apie senelių išgyventą Holokaustą: kiek yra istorijų, kaip mokytojai šaudė savo mokinius, o kunigas skambino varpais, kad nesigirdėtų šūvių

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.01.27 05:30

Gyvenimas meškos oloje, egzekucijose dalyvaujantys bendraklasiai ir koncentracijos stovykla – tokia savo šeimos istorija su portalu LRT.lt dalijasi Ruth Reches. Jos senelė, sugrįžusi iš koncentracijos stovyklos, rado jau užimtus namus – naujieji šeimininkai teišnešė dubenį vandens ir leido pernakvoti šalia esančiame namelyje ant grindų. „To, kas įvyko Lietuvoje, apskritai negalima protu suvokti ir paaiškinti“, – sako R. Reches.

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės, psichologijos mokslų daktarės R. Reches interviu LRT.lt – apie senelių išgyventą Holokaustą, žmonių žiaurumą ir per karą išlaisvintus agresijos impulsus.

„Kai žmones žudo kaimynai, suolo draugai... Mano senelio mamą Alytuje nužudė jo brolio bendraklasiai. Kiek yra istorijų, kaip mokytojai šaudė savo mokinius, o miestelio kunigas skambino varpais, kad nesigirdėtų šūvių“, – pasakoja autorė R. Reches, išleidusi knygą „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“.

Autorė atvirauja, kad Holokausto išgyvenimai senelių nepaleido visą gyvenimą.

„Holokaustas paliko traumą senelių gyvenime todėl, kad aplinka, į kurią jie grįžo po karo, buvo ne palaikanti, bet traumuojanti. Grįžę į savo gimtuosius miestus, seneliai pamatė, kad jų namai atimti, o visuomenė nėra pasiruošusi jų priimti. Jie juto ne visuomenės palaikymą, bet pyktį dėl to, kad jiems pavyko išgyventi“, – LRT.lt sako R. Reches.

Sausio 27-ąją minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.

– Prasidėjus karui, jūsų seneliai buvo dar vaikai. Senelė Klara su šeima buvo įkalinta gete, vėliau – koncentracijos stovykloje. Senelis Samuelis tuo metu buvo Palangoje ir, kaip esate sakiusi, netrukus jau valė nužudytų Palangos žydų namus bei likusias tuščias sinagogas. Papasakokite savo senelių istoriją.

– Mano senelis kilęs iš Veisiejų. Prasidėjus karui, seneliui buvo 11 metų. Tą 1941 m. vasarą mano senelis buvo vaikų stovykloje Palangoje. Jau pirmomis dienomis vaikus evakavo į Rusijos vaikų namus, išvežiojo po namus, o mano senelis nespėjo evakuotis ir liko su kitais žydų vaikais Palangoje, ten valė kareivines, sinagogas...

Tuo metu senelio tėvai apie savo sūnų nieko nežinojo. Senelio brolis pasakojo, kad tada kaimynai bandė bėgti, evakuotis į Rusijos gilumą, o kartu bėgti pasiūlė ir mano senelio šeimai – tėvams su broliu ir seserimi. Tačiau jie atsisakė, kadangi šeima ieškojo mano senelio Samuelio.

Nebuvo jokių ryšio priemonių, tad tik iš kalbų senelio mama sužinojo, kad jis pakliuvo į Kauno vaikų namus. Nuvažiavusi į Kauną, ji per stebuklą rado sūnų ir parsivežė namo.

Likus ketveriems metams iki karo, mano senelio šeima iš Panevėžio persikėlė gyventi į Alytų. (...) Šeima kėlėsi ten, kur vaikams buvo sudarytos sąlygos mokytis gerose lietuviškose mokyklose, nes jų ateitis buvo planuojama Lietuvos universitetuose.

Senelio tėvas buvo vaistininkas, Alytuje jis turėjo vaistinę. Tačiau, prasidėjus karui, kai senelis grįžo į namus, šeima nusprendė, kad jiems saugiau sugrįžti į Veisiejus, kur gyvena jų giminės ir geriau pažįstami žmonės, o pats miestelis mažas.

Su kitais sugavo ir senelio mamą – žmonės matė, kaip ją įsodina į sunkvežimį ir veža į Alytaus kalėjimą. Vėliau sušaudė. Taip, būdamas 11 metų, mano senelis neteko mamos.

Kurį laiką visi gyveno Veisiejuose, tačiau vieną dieną atėjęs miestelio policijos viršininkas pasakė, kad yra įsakymas visiems žydams sugrįžti į tą gyvenamąją vietą, kuri įrašyta jų dokumentuose. Tai reiškė, kad senelis su šeima turėjo grįžti į Alytų. Kadangi šeima to nenorėjo, senelio mama paklausė, ar tuo atveju, jei nuvyks į Alytų ir gaus leidimą, jų šeima galės likti Veisiejuose. Policininkas sutiko.

Senelio mama atsisveikino su šeima (tada dar nežinojo, kad paskutinį kartą) ir išvyko į Alytų. Vėliau iš pasakojimų ir kitų išgyvenusiųjų karo prisiminimų senelis sužinojo, kad kaip tik tą dieną, kai jo mama išvyko į Alytų, Alytuje gatvėje gaudė žydus. Su kitais sugavo ir jo mamą – žmonės matė, kaip ją įsodina į sunkvežimį ir veža į Alytaus kalėjimą. Vėliau sušaudė. Taip, būdamas 11 metų, mano senelis neteko mamos.

Po žmonos mirties senelio tėvas jautėsi sutrikęs. Jis suprato, kad tik nuo jo priklauso vaikų saugumas. Vietiniai gyventojai ėmė pasakoti, kad pradėjo šaudyti žydus. Niekas negalėjo tuo patikėti – galvojo, kad prieš žydus galėjo būti kokių nors represijų, nes ir anksčiau vykdavo pogromai, bet tuo, kad žydai šaudomi, niekas netikėjo.

Atėjo gandai, kad Leipalingyje žydus jau sušaudė, o kitas bus Veisiejų miestelis. Buvo ruduo, šalta, tačiau vakare senelio tėvas su vyresniu broliu nusprendė, kad reikia bėgti. Miestelis jau buvo apsuptas, tad iš miestelio pabėgo per parką. Jie buvo vienintelė šeima, kuri pabėgo ir išsigelbėjo.

Naktimis keliavo, o dieną slapstėsi miškuose. Nusprendė, kad bus saugiau, jei persikels per Nemuną ir pereis į Lenkijos pusę, kadangi tuo metu Lenkijoje represijų dar nebuvo. Pakeliui vieni žmonės padėdavo, kiti – ne, vieni bijojo, o kiti duodavo maisto, priimdavo nakvoti. Visiškai nepažįstamas žmogus pasisiūlė juos valtimi perkelti per Nemuną.

Taip senelis atsidūrė Gardine. Gardine niekas netikėjo, kai senelio šeima pasakojo, kad Lietuvoje žydus šaudo. Galiausiai jie nustojo pasakoti, nes žmonės pradėjo šnekėti, kad jie išprotėję. Apsistojo pas senelio tėvelio kolegę vaistininkę Liubą Švarc. Po kelių mėnesių ir Gardine vokiečiai įsteigė getą, jame atsidūrė ir senelio šeima.

Sugrįžęs į Lietuvą, senelis su šeima apie dvejus metus slapstėsi miške – man senelis pasakojo, kad slėpėsi buvusioje meškos oloje.

Gete buvo labai sudėtingas laikotarpis, nebuvo maisto. Iš geto žmones pradėjo vežti į koncentracijos stovyklą. Galų gale Gardino getą likvidavo, likusius gyvus kalinius išvežė į Maidaneko mirties stovyklą. Senelio šeima vėl pabėgo, išvengė mirties ir grįžo į Lietuvą.

Sugrįžęs į Lietuvą, senelis su šeima apie dvejus metus slapstėsi miške – man senelis pasakojo, kad slėpėsi buvusioje meškos oloje, kažkur šalia Šventežerio kaimo. Naktimis eidavo pas aplinkinius žmones prašyti maisto. Taip buvo iki tol, kol baigėsi karas.

– O kaip prasidėjus karui pasikeitė jūsų senelės gyvenimas?

– Prieš karą mano senelė su šeima gyveno Šiauliuose, jos tėvas turėjo vienintelį mechanizuotą malūną. Mano senelei buvo 11 metų, ji turėjo dar dvi vyresnes seseris ir vyresnį brolį. Prasidėjus karui, brolis mokėsi Kaune – jis net nespėjo grįžti namo, jam pavyko evakuotis į Rusiją, ten jį iš karto paėmė į kariuomenę ir netrukus jis greičiausiai žuvo. Apie tai, kad jis dingo be žinios, šeima sužinojo tik po karo.

Karui prasidėjus, senelė su šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Jos sesės dirbo durpyne, o tėvas, kadangi turėjo malūną, gavo leidimą dieną išeiti iš geto ir aptarnauti vietinius ūkininkus.

Paprastai, kol tėvai būdavo darbe, visi vaikai likdavo namuose. Tačiau vieną dieną senelės mama, pajutusi negerą nuojautą, pasiėmė mano senelę į darbą. Kaip tik tą dieną buvo „vaikų akcija“ – visus vaikus surinko, išvežė ir nužudė. Senelės du mažus pusbrolius taip pat. Kai senelė grįžo iš darbo, pamatė, kad nė vienos jos draugės jau nebėra.

Kaip tik tą dieną buvo „vaikų akcija“ – visus vaikus surinko, išvežė ir nužudė. Senelės du mažus pusbrolius taip pat. Kai senelė grįžo iš darbo, pamatė, kad nė vienos jos draugės jau nebėra.

1944 metų vasarą senelės šeimą išvežė į koncentracijos stovyklą. Moteris – mamą su senele ir dviem jos sesėmis – išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o jos tėtį su vyrais – į Dachau. Ten jos gyveno beveik metus.

Artėjant sovietų armijai, vokiečiai išvarydavo likusius stovyklose gyvus žmones į kitas stovyklas, į Vokietijos gilumą – tai buvo vadinamieji „mirties maršai“. O mano senelė su mama ir kitomis moterimis buvo paliktos klojime. Nei valgyti, nei gerti nedavė.

Jos tiesiog visą laiką gulėjo. Prasidėjo epidemija, kiekvieną dieną sargybiniai ištempdavo mirusius žmones. Taip senelė su mama ir seserimis ten pragulėjo apie mėnesį, kol atėjo sovietų armija. Tą dieną, kai žmonės buvo išlaisvinti, mirė senelės sesuo.

Išlaisvinti iš koncentracijos stovyklų, žmonės galėjo važiuoti, kur norėjo. Tačiau senelės šeima grįžo į Lietuvą, į Šiaulius, nes mama tikėjosi surasti savo sūnų – ji nežinojo, kad jis žuvęs.

Šeima grįžo į savo malūną, jis tada jau priklausė jų darbininkui. O jų neįleido net į namus – išnešė dubenį vandens, kad nusipraustų, leido pernakvoti namelyje be baldų, be nieko. Senelė su mama ir seserimis ant grindų miegodavo, jos buvo visos utėlėtos, dėvėjo tuos pačius drabužius, su kuriais buvo koncentracijos stovykloje.

Išnešė dubenį vandens, kad nusipraustų, leido pernakvoti namelyje be baldų, be nieko.

Vėliau iš Dachau stovyklos grįžo senelės tėvas ir gyvenimas pradėjo gerėti, bet senelė dar labai ilgai sirgo.

– Rašydama daktaro disertaciją, jūs kalbinote Lietuvoje ir Izraelyje gyvenančius žydus, kurie išgyveno Holokaustą. Kokiais išgyvenimais dalijosi jūsų pašnekovai?

– Vienam mano kalbintam vyrui, išgyvenusiam Holokaustą, prasidėjus karui buvo 19 metų. Jis kartu su broliu apsigyveno pas senelį Šiauliuose. Vėliau buvo įkurtas Šiaulių getas. Vyras pasakojo, kad, kalėdamas gete, visada stengėsi susirasti sunkesnį darbą, nes tie, kurie dirbdavo, gaudavo daugiau maisto. Tad jis eidavo dirbti į durpių fabriką, ėmėsi bet kokio sunkaus darbo, nes tik dirbdamas žmogus turėjo šansą išlikti.

Vėliau gete susikūrė pasipriešinimo grupė, ji turėjo ryšį su partizanais. Tačiau gete buvo žmonių su šeimomis, tad jie bijojo, kad tuo atveju, jei pasipriešins vokiečiams, nukentės jų šeimos, todėl gete neleido rengti sukilimo.

Dalis jaunų žmonių iš geto pabėgo kartu su partizanais. Mano kalbintas vyras taip pat turėjo bėgti, tačiau susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Jo brolis atėjo su juo atsisveikinti ir jis liko visiškai vienas. Vėliau gydytojas vyrui pasakė: „Jei turi jėgų eiti – eik, nes kituose miestuose ligonines sudegina kartu su visais ligoniais.“

Tą kartą vyras išsigelbėjo, tačiau vėliau jį kartu su kitais geto kaliniais išvežė į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten jis susirgo dizenterija – norėjo nueiti į ligoninę, tačiau gydytojas pasakė „šiandien atsidursi ligoninėje, rytoj per kaminą išeisi“ ir liepė valgyti anglis. Vyras dirbo ir per dieną suvalgydavo po penkis kilogramus anglių, buvo labai silpnas.

Gydytojas pasakė „šiandien atsidursi ligoninėje, rytoj per kaminą išeisi“ ir liepė valgyti anglis.

Vieną kartą prie barako, kuriame jis gyveno, privažiavo sunkvežimis ir visiems barako kaliniams liepė išsirikiuoti. Jis išsirikiavo kartu su visais, tačiau tuomet jam pasivaideno jo mama, ji liepė pasislėpti. Vyras vėl išėjo iš rikiuotės, nubėgo prie gultų ir, palindęs po gultu, užmigo. Per tą laiką visus, kurie buvo išsirikiavę, surinko, išvežė ir nužudė. Jis vienintelis liko gyvas. Jį išgelbėjo stiprus dvasinis ryšys su mama.

– Pasakojote apie savo senelius, kurie, sugrįžę į namus, ten rado gyvenančius svetimus žmones. Taip pat girdime apie kaimynus, prisidėjusius prie žudynių, jūsų senelio brolis pasakojo, kad prosenelės sušaudyme dalyvavo ir jo bendraklasiai.

Dabar sunku įsivaizduoti, kaip po to, ką patyrė jūsų seneliai ir daugybė kitų žmonių, jie sugebėjo grįžti į gyvenimą, – trauminės patirtys juk keičia žmogų. Kaip išgyventos akimirkos paveikė jūsų senelius?

– Holokaustas neapleido mano senelių visą gyvenimą. Seneliai mums pasakodavo savo karo istorijas. Senelė skaitydavo knygas apie Holokaustą, verkdavo skaitydama, bet vis tiek skaitydavo. Skaitydama atgaivindavo prisiminimus apie Holokaustą, ji ieškojo atsakymų, kurie padėtų užpildyti Holokausto istorijos prisiminimų spragas.

Senelis parašė prisiminimų knygą. Seneliai stengėsi įprasminti savo patirtį – išlaikyti ryšio su praeitimi jausmą, tas jausmas suteikė jų gyvenimui tęstinumo pojūtį. Jie norėjo savo istoriją perduoti ateinančioms kartoms – tam, kad atskleistų vaikams ir anūkams išnykusios šeimos istoriją ir įspėtų apie žmonių žiaurumą.

Karas privertė suvokti vertybių laikinumą. Seneliai pasakojo, kad materialinės vertybės, buvusios vertingos iki karo, po jo visiškai prarado vertę. Iki karo jų buitis buvo aprūpinta. Jie turėjo namus, tėvai – darbus. Holokaustas visiškai pakeitė senelių socialinį ir ekonominį lygį. Per karą jie prarado viską, o ir jam pasibaigus prireikė ne vienerių metų atkurti gyvenimą.

Holokaustas parodė, kad didžiausia vertybė yra žmogaus gyvybė, o materialinis turtas gali būti vertingas tik kaip priemonė gyvybei išgelbėti. Todėl seneliai kalbėdavo apie buities nuvertinimą ir dvasingumo svarbą. Holokaustas suformavo ypač pagarbų požiūrį į maistą. Seneliai niekada neišmesdavo maisto ir kaupdavo maisto atsargas.

Holokausto patirtis privertė suvokti žmogaus gyvybės trapumą ir laikinumą. Seneliai gebėjo atjausti kitą žmogų. Jie labai jautriai reaguodavo į žiaurumo apraiškas, vykstančias pasaulyje, – karinius konfliktus, teroro išpuolius. Visa tai jiems priminė ploną ribą tarp taikos ir karo. Seneliai visada domėjosi politine situacija pasaulyje. Jie sekė įvykius, nes bijojo karo pasikartojimo.

Seneliai buvo tolerantiški. Savo kailiu pajutę, ką reiškia būti nekenčiamam ir persekiojamam, jie nenorėjo ir negalėjo to paties jausti kitiems. Išlikimas gyviems su įgyta Holokausto patirtimi suteikė seneliams išskirtinumo. Viena vertus, jie jautėsi ypatingi, nes sugebėjo išlikti, tačiau, kita vertus, jų išskirtinumas suteikė įsipareigojimą prieš žuvusiuosius. Seneliai jautėsi priklausantys išgyvenusiųjų grupei. (...)

Seneliai gebėjo atjausti kitą žmogų. Jie labai jautriai reaguodavo į žiaurumo apraiškas, vykstančias pasaulyje, – karinius konfliktus, teroro išpuolius.

Holokaustas paliko traumą senelių gyvenime todėl, kad aplinka, į kurią jie grįžo po karo, buvo ne palaikanti, bet traumuojanti. Grįžę į savo gimtuosius miestus, seneliai pamatė, kad jų namai atimti, o visuomenė nėra pasiruošusi jų priimti. Jie juto ne visuomenės palaikymą, bet pyktį dėl to, kad jiems pavyko išgyventi.

Gyvenant tokioje aplinkoje, seneliams sunkiai sekėsi integruoti savo trauminį patyrimą, nes jie buvo traumuoti pakartotinai. Vėliau, išvykę gyventi į Izraelį, jie pasijuto tarp tokių pat kaip ir jie, suprantančių, ką reiškia būti „išgyvenusiam“.

– Dabar vis išgirstame sakant, kad tie, kurie prisidėjo prie žudymo, neturėjo kito pasirinkimo. Tačiau atvejų, kai kaimynai ar net svetimi žmonės gelbėjo, padėjo žydams, taip pat buvo, o ir istorikai pabrėžia – pasirinkimas visada buvo. Kodėl tokioje situacijoje žmonės tarsi pasidalijo į dvi stovyklas – vieni puolė žudyti, netgi tyčiojosi, tarsi tuo mėgavosi, o kiti gelbėjo? Kas darė įtaką tokiems sprendimams?

– Manau, kad pirmiausia reikia atsigręžti į istoriją. Žydai Lietuvoje gyveno ne vieną šimtmetį. Jie save laikė Lietuvos piliečiais, bet visada gyveno atskirą gyvenimą – skyrėsi ir žydų kultūra, ir tradicijos, netgi drabužiai. Lietuviai ir žydai visą laiką gyveno šalia, buvo kaimynai, bet vis tiek kiekvienas gyveno savo atskirą gyvenimą.

Aišku, kad tai, kas nesuprantama, žmonėms kelia baimę. Buitinis antisemitizmas Lietuvoje buvo gajus visą laiką. Manau, karas tiesiog sustiprino ir išlaisvino tamsiąją žmogaus prigimtį.

Gal įprastoje situacijoje žmonės kontroliuotų savo elgesį, bet kai visa aplinka skatina žudyti, kai toks elgesys socialiai vertinamas, o moralė nėra labai tvirta, tada užslopinti agresijos impulsai išsilaisvina, iškyla į paviršių. Dėl to taip įvyko. Netiesa, kad žudė, nes neturėjo pasirinkimo. Mums nežinomas nė vienas asmuo, kuris būtų nubaustas už atsisakymą žudyti žydus. Pasirinkimas gyvenime visada yra.

Bet reikia suprasti, kad per karą nebuvo tik juoda ir balta. Nebuvo taip, kad vieni tik žudė, o kiti padėjo. Buvo įvairių situacijų. Galima suprasti ir tuos žmones, kurie norėjo padėti, bet bijojo dėl savo šeimos, dėl savo vaikų, – tai žmogiška ir suprantama.

Galvoju, jei dabar tai galėtų pasikartoti. Ar žmonės išmoko istorijos pamoką? Vokietijoje, Austrijoje žmonės pripažino kaltę, bet tai pirmiausia buvo padaryta valstybės lygmeniu. Neužtenka pripažinti kaltę, reikia ištaisyti savo poelgį. Manau, Vokietijoje žmonės tvarkosi su kaltės jausmu, jie pasakoja istoriją, moko naują kartą, skatina toleranciją kitoms tautoms.

Bet tikriausiai vokiečiams tai padaryti buvo lengviau nei lietuviams – tokios situacijos, kokia buvo Lietuvoje, nebuvo niekur kitur visoje Europoje. Lietuvoje buvo išžudyta apie 95 procentus Lietuvos žydų, didžioji dauguma – per pirmąjį 1941 m. pusmetį. Ir vietiniai gyventojai žudyme dalyvavo.

– Iš tiesų – vokiečiai, prabilę apie Holokaustą, neretai pravirksta, kalba apie atsakomybę, kaltės jausmą. Jiems tai be galo jautri tema, bet ten istorija lydi visur – pradedant informacinėmis lentelėmis, baigiant švietimu mokyklose. Tokio istorijos išjautimo negalime pamatyti Lietuvoje?

– Lietuvoje buvo kita situacija – to, kas įvyko Lietuvoje, apskritai negalima protu suvokti ir paaiškinti. Kai žmones žudo kaimynai, suolo draugai... Mano senelio mamą Alytuje nužudė jo brolio bendraklasiai. Kiek yra istorijų, kaip mokytojai šaudė savo mokinius, o miestelio kunigas skambino varpais, kad nesigirdėtų šūvių.

Visa tai buvo taip amoralu, kad galima suprasti, kai susijusius su tais įvykiais žmones žeidžia priminimai apie juos. Vakarų pasaulio siekis, kad Lietuva pripažintų kaltę, mano manymu, tik dar labiau stiprina antisemitizmą. Suprantama, kad kaltam dėl nusikaltimų žmogiškumui yra lengviau pykti ant kitų, ieškoti kaltų ar kurti paaiškinimus bei teisintis, užuot pripažinus savo kaltę.

– Holokaustas paveikė ir kitas kartas – tiek visuomenę, tiek nukentėjusiųjų artimuosius. Esate sakiusi, kad tikėjote, jog kai jums sueis 11 metų, prasidės karas, o visus sprendimus priimdavote ir regėdavote per Holokausto prizmę. Kaip jūsų senelių, šeimos istorija paveikė jus?

– Iki to momento, kai pradėjau rašyti disertaciją, gal iki galo ir nesupratau, kaip Holokaustas paveikė mane. Aš esu trečia karta ir praėjo daugiau nei 70 metų, bet, analizuodama kitų žmonių pasakojimus, daug kartų juos skaitydama, išgyvendama kartu su jais, pradėjau suprasti, kad Holokaustas labai stipriai paveikė mano pačios gyvenimą.

Kai susipažįstu su žmonėmis, mano pirma mintis – kas bus, jei prasidės karas? Ar aš galėsiu savo draugams palikti vaikus – ar jie juos paslėps? Ar paslėps mane? Ar mano vaikai panašūs į žydus, ar į lietuvius?

Kai susipažįstu su žmonėmis, mano pirma mintis – kas bus, jei prasidės karas? Ar aš galėsiu savo draugams palikti vaikus – ar jie juos paslėps?

Seneliai pasakodavo karo istorijas, išgyvenimus – visą gyvenimą Holokaustas jų neapleido. Senelė visada sakydavo, kad per karą ji atrado Dievą, jis padėjo išgyventi, suprasti, kad reikia stengtis būti geriems, nelinkėti blogo kitiems, kad tie baisūs dalykai, kuriuos ji išgyveno, daugiau nepasikartotų.

O senelis visada kalbėjo apie teisybę. Apie teisingumo ir pasitikėjimo kitais jausmą. Apie tai, kad svarbu išlikti žmogumi bet kokiomis aplinkybėmis. Jie šias mintis nešė per visą savo gyvenimą ir perdavė mums.

– Norėčiau pacituoti sukrečiantį, bet teisingą profesoriaus Justino Žilinsko pasakymą, kad „visa Lietuva nusėta žvyrduobėmis, kuriose vieni ant kito suguldyti žmonės, pirmiausia – vyrai, tada – seniai, ligoniai, moterys, motinos su vaikais (...), jeigu tik apsidairytume ir paskaičiuotume, pamatytume, kad mums net toli nereikia keliauti iki artimiausios duobės, jos visai netoli mūsų namų, sodų, sodybų. Žvyrduobės visur.“

Tačiau matome bandymų paneigti, perrašyti istoriją, o prieš kiek daugiau nei metus Seime pristatyta iniciatyva paskelbti, kad Lietuva nedalyvavo Holokauste. Kodėl ir praėjus beveik 80 metų nepripažįstame savo praeities? Per šį laiką dalis istorijos pasimiršta, ar žmonėms per daug skaudu tai priimti, lydi kaltė?

– Manau, tai susiję su kalte, ją sunku pripažinti. Ne tik dalyvavusiems kare, bet ir jų vaikams, anūkams. Galima įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, sužinojęs, kad jo senelis šaudė žmones. Juk niekas nenori apie savo artimuosius galvoti blogai. Suprantama, kad pripažinti tokį dalyką yra sudėtinga. Nežinau, ar įmanoma.

– Ar toks suvokimas bėgant metams kažkiek keičiasi?

– Viskas turi prasidėti nuo galvos – Vyriausybės politika padeda paprastiems žmonėms saugiai priimti sprendimus. Jei Lietuvos Vyriausybė skatintų priimti skaudžią patirtį, atsiprašyti, susigyventi su ja, tada ir žmonėms būtų paprasčiau tai padaryti.

– O dabar pasigendate iš valstybės vadovų tokio požiūrio? Galbūt kartais pritrūksta atviro kalbėjimo?

– Manau, kad valstybės vadovai turi rodyti pavyzdį. Prezidento ir pirmosios ponios apsilankymas Paneriuose per žydų genocido minėjimo ceremoniją žydų bendruomenei buvo labai reikšmingas. Apie Holokaustą daug kalba Lietuvos žydų bendruomenė, bet juk ne patys žydai turi apie tai kalbėti.

Dedu labai daug vilties į mūsų vaikus, anūkus ir į pasaulį – tolerantišką pasaulį.

Turėtų kalbėti lietuvių bendruomenė, nes žydų bendruomenės pasisakymai vertinami kaip kaltės prikišimas, o tai sukelia tik dar didesnį pyktį ir nesantaiką tarp tautų. Suprantama, kad ne taip viskas turėtų vykti.

Pamiršti negalima – istorija turi būti perduota kitoms kartoms. Bet kokią istoriją gali perduoti vaikams, jei pats jos nepripažįsti? Ne kartą esu girdėjusi iš išsilavinusių žmonių, kad žydai deda kraujo į macą. Tai kokią istoriją jie gali papasakoti savo vaikams?

– Praėjusiais metais vykusios konferencijos „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“ dalyvių priimtoje deklaracijoje teigiama, kad patirtos istorinės traumos lemia visuomenės požiūrį į save, jos vykdomą vidaus ir tarptautinę politiką.

Teigiama, kad traumų atpažinimas, jų padarinių pripažinimas veda visuomenes išgijimo ir susitaikymo link, o labiausiai istorines žaizdas užgydyti padeda traumą išgyvenusių aukų, jų budelių ir palikuonių gedėjimas kartu ir netrukdant kitam gedėti. Ar sutiktumėte?

– Teoriškai tai visiškai teisinga mintis. Teoriškai taip ir turėtų būti, bet kad ir kaip bebūtų gaila, praktikoje to dar nėra. Antisemitizmas ir neapykanta yra gajūs ir dabar.

Reikia tikėtis, kad naujos kartos nuostatos keisis. Mūsų vaikai turi galimybę pamatyti pasaulį, pažinti įvairių žmonių, jų akiratis yra daug platesnis nei mūsų. Turiu vilties, kad teisingas švietimas padės išugdyti teisingą vertybių sistemą. Galbūt ateityje suvokimas apie tai, kas įvyko ir kaip reikia į tai reaguoti, pasikeis. Dedu labai daug vilties į mūsų vaikus, anūkus ir į pasaulį – tolerantišką pasaulį.

Populiariausi

Karantinas Vilniuje
COVID-19 TRUMPAI 6

Lietuvoje

2021.03.05 09:32
COVID-19 TRUMPAI

COVID-19 Lietuvoje: plečiasi židiniai darželiuose, įmonėse ir futbolo klube

434 atvejai, mirė 5 žmonės; atnaujinta 11.10
6
Rugsėjo 1-oji

Lietuvoje

2021.03.05 12:48

Pradinukų sugrįžtuves į klases ketinančios skelbti Plungės meras: baubas nėra toks didelis, kokį jį piešia

ministerija iki antradienio vakaro laukia mokyklų, kurios nori atverti duris, apsisprendimo