Lietuvoje

2021.06.04 20:58

Birželio sukilimo kontroversijos: nesuvaldomas keršto troškimas ar pavergtos tautos kova?

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.06.04 20:58

Kokie buvo pirmieji žingsniai link Holokausto Lietuvoje? Kaip su Holokaustu susijęs Birželio sukilimas? Kaip karo pradžią atsimena besitraukiantys sovietai, žydai ir lietuviai? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų istorikai ieško Vilniuje vykstančioje tarptautinėje konferencijoje.

Penktadienį ir šeštadienį vyksta prof. Irenos Veisaitės atminimui dedikuojama konferencija „Skaldanti praeitis: SSRS – Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje”.

Stebėti konferenciją galima portale LRT.lt. Daugiau informacijos apie tai ir konferencijos programą galite rasti čia.

Holokausto pradžia ar pasipriešinimas sovietams?

Birželio sukilimas – istorinis faktas, kuris lieka vienu labiausiai skaldančių Lietuvos istorijos epizodų, tarptautinėje konferencijoje sakė Lietuvos ir JAV istorikas prof. Saulius Sužiedėlis.

Per 80 metų žaizdos neužgijo: trauminės 1941-ųjų patirtys vis dar labiau skaldo, nei vienija

Jis prisiminė profesorės Irenos Veisaitės žodžius, kad „Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 23 dieną“ – po Birželio sukilimo, vykusio 22 dieną.

Anot S. Sužiedėlio, nepriklausomybės atstatymo deklaracija buvo paskelbta kitą dieną po sukilimo, o spontaniško atsako į sovietmetį negalėjo nebūti. Nors sukilimas buvo organizuojamas, kalbėjo istorikas, bet tai nereiškia, kad jis vyko organizuotai, greičiau atvirkščiai – chaotiškai.

Tą pačią dieną Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Konferencijos metu istorikas citavo šaltinius, kuriuose rašoma, kad didelė Lietuvos gyventojų dalis, dauguma jų, karą sutiko kaip tikrą išganymą ir viltį išsivaduoti nuo sovietų priespaudos. Įžengusius nacius žmonės pasitiko su džiaugsmu, juos vadino „mūsiškiais“, minios žmonių pasipylė į gatves.

Skaldanti atmintis kelia iššūkių, kur ir kaip minėti.
S. Sužiedėlis

Vis dėlto S. Sužiedėlis prisiminė savo pokalbį su Kauno getą išgyvenusia profesore, kuri teigė, kad jokio sukilimo nebuvo, o ginkluoti baltaraiščiai tik gaudė ir mušė žydus.

„Birželio 23 diena Lietuvos žydų kolektyvinėje atmintyje žymi košmarą, neregėtų persekiojimų bangą ir galų gale mirtį“, – kalbėjo istorikas.

Jis pateikė ir du skirtingus naratyvus – sovietinėje propagandoje Birželio sukilimas pateikiamas kaip iš anksto organizuotas veiksmas prieš žydus, neva pagrindinis sukilimo tikslas buvo žydų sunaikinimas. Tačiau Lietuvoje bei išeivijoje egzistuoja ir nekritiškas sukilimo išaukštinimas, jo dalyvių idealizavimas, tvirtino S. Sužiedėlis.

„Skaldanti atmintis kelia iššūkių, kur ir kaip minėti“, – svarstė istorikas.

Trys karo suvokimai

VU Istorijos fakulteto absolventas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Panerių memorialo vadovas dr. Stanislovas Stasiulis pasakojo, kad pirmąsias karo dienas ir savaites lydėjo chaosas, kurį kėlė į Lietuvą besiveržiantys Vermachto kariai, besitraukiantys raudonarmiečiai ir prasidėjęs Birželio sukilimas. Neišvengta ir plėšikavimų, asmeninių sąskaitų suvedinėjimo ir žydų žudymų, sakė S. Stasiulis.

Vis dėlto skirtingų visuomenės grupių vertinimas ir prisiminimai skiriasi, pažymėjo istorikas. Jis pateikė trijų grupių vertinimus.

Buvusių raudonarmiečių prisiminimuose ryškus jų pasitraukimo paveikslas, o karo pradžios vaizdinys ir po karo, sovietams dar kartą okupavus Lietuvą, liko. Anot S. Stasiulio, svarbiausią vietą jų prisiminimuose užėmė ne Holokaustas ar kitos karo aukos, bet pirmiausiai – ideologija.

„Dėl šios priežasties sovietinių aktyvistų raudonarmiečių pagrindinis matas yra žmogaus sovietiškumas ir nesovietiškumas, nepaisant to, ar žmogus dalyvavo Holokauste ar kituose nusikaltimuose“, – pažymėjo istorikas.

Prasidėjęs karas buvo buvo naikinantis, nepaklusęs jokioms tarptautinės teisės taisyklėms, žmogiškumo matams.

S. Stasiulis

Kitaip karą pasitiko Lietuvos žydai. Tie, kurie prisiminė Pirmąjį pasaulinį karą, manė, kad okupacija bus sunki, kad ją teks išgyventi getuose, bet buvo manoma, kad žydų bendruomenė sulauks karo pabaigos.

„Bet prasidėjęs karas buvo visiškai kitoks, jis buvo naikinantis, nepaklusęs jokioms tarptautinės teisės taisyklėms, žmogiškumo matams. Nuostatos greitai pakito. Pirmos karo dienos ir sukilimas pristatomi kaip vienas didelis pogromas, nesuvaldomas keršto troškimas“, – aiškino S. Stasiulis.

Pasak jo, nors masinės žudynės buvo inicijuotos nacių, jose dažniausiai dalyvaudavo patys lietuviai. Antisemitizmas buvo neslepiamas ne tik tarp organizavusių Birželio sukilimą, bet buvo deklaruojamas ir lietuviškoje spaudoje, pridūrė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Panerių memorialo vadovas.

Lietuviai tikėjosi, kad išlauks karo pabaigos, o vėliau bus pripažinta Lietuvos nepriklausomybė ir tvarka, buvusi iki pirmosios sovietų okupacijos. S. Stasiulio teigimu, prie Holokausto prisidėjo pirmoji sovietinė okupacija, išprovokuotas įsitikinimas, kad dėl jos kaltos Lietuvos mažumos – žydai. Šį naratyvą dar sustiprino propaganda, turėjusi ryškų antisemitinį vaizdą.

Tikslas – nepriklausomybė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas Arūnas Bubnys antrino, kad karo pradžia sukėlė neregėto masto smurtinius įvykius, suirutę bei chaosą.

Kalbėdamas apie Birželio sukilimo ir Holokausto pradžios sąsajas, A. Bubnys sakė, kad svarbiausias sukilimo tikslas buvo pašalinti sovietinę okupaciją ir atkurti nepriklausomą valstybę. Istorikas pažymėjo, kad Trečiasis Reichas Lietuvą traktavo kaip okupuotą teritoriją, kurios gyventojai ilgesnėje perspektyvoje turėjo būti sunaikinti, iškelti toliau į Rytus arba suvokietinti.

„Nacistinės Vokietijos organizuoto Holokausto tikslas buvo visiškas žydų sunaikinimas, Lietuvoje jis buvo realiai įgyvendintas, apie 90–95 proc. žydų Lietuvoje buvo nužudyta“, – tvirtino A. Bubnys.

LGGRTC vadovas kėlė tokius klausimus, ar sukilimo metu lietuviai sukilėliai vykdė masinius areštus ir žudynes, ar jie buvo specialiai nukreipti prieš žydus, ar kai kurie žydai nukentėjo dėl politinių priežasčių? Pasak A. Bubnio, atsakymai į šiuos klausimus leistų suprasti to meto įvykius, suprasti istorinę tiesą ir netapatinti Holokausto su Birželio sukilimu.

Sukilimo vertinimas sietinas su atsakymu, ar pavergta tauta turi teisę sukilti prieš okupantą, siekti laisvės ir nepriklausomybės?

A. Bubnys

„Lietuvių įstaigos ir organizacijos privalėjo vykdyti įsakymus. Remiantis Lietuvos archyvuose išlikusia medžiaga, negaliu patvirtinti teiginio, kad dešimtyse Lietuvos vietovių dar iki nacių atėjimo sukilėliai būtų vykdę masinius žydų pogromus“, – tarptautinėje konferencijoje teigė A. Bubnys.

Istorikas sakė, kad antisovietiniai partizanai apšaudydavo besitraukiančius Raudonosios armijos kareivius ir kitus iš Lietuvos besitraukiančius žmones, o tarp jų buvo ir žydų, kurie galėjo nukentėti.

„Manau, kad sukilimas buvo autonomiškas istorinis įvykis, kurio nereikėtų sutapatinti su kitais įvykiais. (...) Sukilimo vertinimas sietinas su atsakymu, ar pavergta tauta turi teisę sukilti prieš okupantą, siekti laisvės ir nepriklausomybės? Jei atsakome teigiamai, principinis sukilimo vertinimas turėtų būti pozityvus“, – svarstė A. Bubnys.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.