Iki karo Vilnius buvo ta vieta, kurioje skleidėsi žydų kultūra ir gyveno žydų inteligentija, siekusi pažinti miestą, jo istoriją bei paveldą, sako Vokietijos istorikė. Anot jos, toks santykis su miestu sukūrė ypatingą bendruomenės sąmonę, tačiau karas įnešė smurtą, pažeidžiamumo jausmą ir mirtį.
Penktadienį ir šeštadienį Vilniaus miesto Rotušėje vyksta prof. Irenos Veisaitės atminimui dedikuojama konferencija „Skaldanti praeitis: SSRS – Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje”. Ją galima tiesiogiai stebėti portale LRT.lt.
Vokietijos istorikė, profesorė Anna Lipphardt, tarp kurios tyrimų temų yra ir Rytų Europos žydų bei jų diasporos istorija, kultūra ir Holokausto atmintis, sakė, kad iki 1941 metų žydai Vilniuje gyveno daugiatautėje visuomenėje, tačiau turėjo stiprią savo tautinę nišą.
Tokias sąlygas sudarė keli veiksniai – periferinė vieta, pakankamai didelis atstumas nuo sostinių bei sena istorija, teigė A. Lipphardt.
„Vilnius yra gražus miestas, jautėsi labai didelis vietinių bendruomenių lojalumas miestui. Miesto panorama buvo vieta žydų kultūrai, folklorui, literatūrai, kur gyveno daug žydų mokytojų, studentų, inteligentų.
Buvo didelis noras pažinti miestą, jo istoriją, plėtros galimybes, paveldą. Tai sukūrė ypatingą bendruomenės sąmonę ir sąmoningumą, miesto pažinimą“, – pasakojo Vokietijos istorikė.
Konferencijos metu ji kalbėjo apie žydų kėlimą į getus.
„Ligos, pažeidžiamumo, bejėgiškumo jausmas, smurtas, mirtis, neapibrėžta ateitis. Tai tapo kasdienybe“, – apie gyvenimą getuose pasakojo A. Lipphardt.
1944 metais Vilniuje gyveno vos keli šimtai žydų, 1945 metais, karui pasibaigus, 3–4 tūkst. Vilniaus žydų buvo emigravę, dalis – deportuoti arba sugebėjo pabėgti iki kitas šalis. Nemažai jų išgyveno koncentracijos stovyklose Estijoje arba Latvijoje, o, išgyvenę getą ir grįžę į Vilnių, paliko miestą, teigė profesorė.
Maždaug 1200–1300 žydų įsikūrė JAV, Izraelyje, Paryžiuje. Taigi po karo pasikeitė Vilniaus visuomenė – išvyko žydai, į miestą atvyko lietuvių arba Rusijos gyventojų, kurie neturėjo jokio supratimo apie žydų istoriją, pažymėjo A. Lipphardt.
Ne visiems įvykiams skirta pakankamai dėmesio
Šiais metais sukanka 80 metų nuo SSRS ir Vokietijos karo pradžios. 1941 m. birželio 22 d. nacionalsocialistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą pradėdama su ja karą, virtusį kruviniausiu ir nežmogiškiausiu XX a. konfliktu pasaulyje, rašo konferencijos organizatoriai.
Anot jų, tokiu būdu kariniai veiksmai Europoje, 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėję Vokietijos agresija prieš Lenkiją, įgavo naują dimesiją. Ji dar kartą buvo išplėsta 1941 m. gruodžio 7 d. Japonijai surengus išpuolį prieš Pearl Harbor ir tų metų gruodžio 11 d. Vokietijai paskelbus karą JAV. Pastaroji įvykių eiga leido kariniams konfliktams Europoje de facto virsti Antruoju pasauliniu karu.
1941 m. birželio 22 d. nacistinės Vokietijos pradėtas naujas karo etapas esmingai skyrėsi nuo kitų panašių karinių konfliktų, kadangi priešais buvo laikomi ne tik Raudonosios armijos kariai, bet ir okupuotų kraštų civiliai gyventojai. Nacistinė Vokietija karo metu siekė ne vien karine jėga palaužti savo priešininkus, tačiau ir realizuoti keletą mėnesių prieš jo pradžią sukurtą ideologiškai-rasiškai grindžiamą masinių žudynių (Vernichtungskrieg) strategiją.
Šis karas vis dar kelia didžiules kontroversijas, visų pirma, karo baisumus patyrusių valstybių visuomenėse. Nuolat atsinaujinančiose diskusijose kai kada pastebima konkurencija tarp skirtingų karo aukų grupių, savosios grupės kaltės neigimo ar bandymo ją sumenkinti. Taigi šis karas nemažai daliai Vidurio ir Rytų Europos bendruomenių dar nėra tapęs istorija, o išlieka „karšta” dabartimi.
Skirtingų atminčių konkurencija ir konfrontacija šio regiono visuomenėms bei šias visuomenes sudarančioms skirtingoms atminčių bendruomenėms trukdo ieškoti savitarpio supratimo ir sutarimo apmąstant skaudžią, trauminę istorinę patirtį, o neretai yra ir viena iš naujai atgimstančios antisemitinės retorikos priežasčių.
Susiklosčiusi situacija ir turėjo įtakos formuojant pristatomos konferencijos koncepciją. Konferencijos organizatoriai nori istoriškai atsekti dabar susiklosčiusios situacijos genezę, o kartu ragina diskutuoti apie galimybes keisti 21 a. egzistuojančias realijas.
Konferencijos organizatoriai taip pat tvirtina, kad egzistuoja ir tokie karo aspektai, kuriems Vakarų istoriografija iki šiol neskyrė pakankamo dėmesio arba juos vertino pernelyg supaprastintai. Kaip antai, nacistinės Vokietijos karinių pajėgų okupuotose teritorijose, ypač tose jų dalyse, kurios prieš tai patyrė sovietinę okupaciją, į naujus okupantus neretai buvo žiūrima ir kaip į išvaduotojus.
Todėl vokiečių kariai ne sykį buvo sutikti su gėlėmis rankose, o kai kada lygiagrečiai su karine invazija kildavo ir sukilimai prieš besitraukiančias sovietų pajėgas, realiai prisidėję prie vokiečių karinės operacijos sėkmės. Pastarieji įvykiai, žvelgiant iš europinės perspektyvos, yra gerokai mažiau dokumentuoti ir ištirti, o kartu lyg ir prieštarauja plačiai paplitusioms tezėms apie vienakryptę vokiečių inicijuotą žudynių politiką, kurios aukomis tapo visų pirma žydai, „pusžmogiai slavai” ar badu numarinti Raudonosios armijos kariai.
