Lietuvoje

2019.06.22 07:00

Mūsų prezidentai. Ką istorijos vadovėliai skelbs apie Dalią Grybauskaitę

Ineta Nedveckė, LRT.lt2019.06.22 07:00

2009-ieji. Eurokomisarė Dalia Grybauskaitė su dar 6 kandidatais prezidento rinkimų debatuose bando palenkti rinkėjus savo pusėn. Lietuva nepasitiki savimi ir menkai atstovauja savo interesams, reikia siekti konstruktyvaus dialogo su Rusija ir susirasti draugų Vakaruose – taip kalba būsima šalies vadovė. Kokia situacija po 10 metų?

Po pirmą ir paskutinį kartą

„Su visais kaimynais ori, savimi pasitikinti valstybė privalo elgtis garbingai, nes tik gerbiant save mus taip pat galės gerbti. Taigi ir su Rusija, kaip ir su Baltarusija, turi būti konstruktyvus dialogas. Orumo ir savo vertybių pamiršti negalime, bet konstruktyvumas, pragmatiškumas taip pat turi būti mūsų prioritetu bendraujant su visais“, – LRT prezidento debatuose 2009-aisiais teigia ji.

Prezidento rinkimai 2009: kaip kandidatai „vairuotų“ užsienio politikos vairą?

Nors po 10 metų politinių santykių su minėtomis dviem šalimis praktiškai nėra, negalima sakyti, kad D. Grybauskaitė netesėjo pažado. Dar 2010 metais, kai Vladimiras Putinas buvo Rusijos premjeru, įvyko Lietuvos prezidentės vizitas į Maskvą. Bėda, pasak Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Vytauto Dumbliausko, dėl konstruktyvaus dialogo buvo užprogramuota Rusijos laikysenoje.

„Jai paliko labai blogą įspūdį tas susitikimas, nes V. Putinas elgėsi negražiai. [...] Tai toks asmeninis lygmuo. Bet yra ir valstybinis lygmuo – Rusija 2014 metais užpuolė Ukrainą šiuo požiūriu viskas buvo aišku“, – LRT.lt teigia politologas.

Tokiu būdu D. Grybauskaitė tapo viena rimčiausių Rusijos kritikių Europos Sąjungoje, tiesiai šviesiai Rusiją pavadinusi teroristine valstybe.

„Kažkada, kai istorikai aprašys dabartinių Europos Sąjungos lyderių skystumą, [...] tie D. Grybauskaitės žodžiai įeis į istoriją kaip laiku ir garsiai įvardinta Rusijos veiksmų esmė“, – sako V. Dumbliauskas.

Vos po kelių mėnesių nuo inauguracijos prezidentė susitiko ir su į Lietuvą atvykusiu Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka. 2010 metais ji jau pati važiavo į Minską. „Pirmas ir paskutinis kartas“, – vizito rezultatyvumą komentuoja politologas. Tuo Lietuvos ir Baltarusijos „medaus metai“ ir baigėsi.

Apibendrindamas prezidentės veiksmus užsienio politikoje jis juos įvardija kaip adekvačius. Svarbiausia, pasak jo, kad reaguota į pokyčius. „Tai žmogus, kuris supranta, kaip keičiasi sąlygos ir keičiasi pats, derinasi prie naujų sąlygų“, – akcentuoja jis.

Sudėtingas palikimas Gitanui Nausėdai

Kiek kitokią nuomonę turi Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Algis Krupavičius. Pasak jo, politiniai santykiai su Rusija ir Baltarusija galėtų būti glaudesni, atsirasti „šiokia tokia komunikacija“, žinoma, nepaminant principinių nuostatų dėl sankcijų, Krymo aneksijos ir t. t.

Jis pabrėžė, kad Lietuvos ekonominiai santykiai su Baltarusija yra glaudūs, o Rusija apskritai yra „prekybos partnerė numeris vienas“. Nederėtų valdžiai, pasak politologo, ignoruoti ir to, kad visuomenės nuomonės apklausose bene pusė lietuvių pasisako už glaudesnius santykius su šia kaimyne.

„Su Baltarusija galėtų tie santykiai būti kiek aktyvesni, nes net ir po Krymo aneksijos 2014 metais Baltarusija iš dalies atstatė savo reputaciją Europos Sąjungos šalyse“ – aiškina A. Krupavičius. Žinoma, fakto, kad politinis režimas išliko nepakitęs, ignoruoti nevalia.

Prezidento rinkimai 2009: kandidatų pasisakymuose – nuo uždarytos prezidentūros iki politiniams impotentams prilygintų užsienio vadovų

Politinių santykių su Rusija nebuvimas, pasak A. Krupavičiaus, sudėtinga užduotis išrinktajam prezidentui: „Griežta Lietuvos laikysena, kuri remiasi pozicija „jokių santykių su Rusija“, ypač ES šalių kontekste, atrodo kaip perteklinė ir, manau, kad tikrai bus nemenkas galvos skausmas išrinktajam prezidentui, kaip jam elgtis toliau.“

Draugai ir pasitikėjimas savimi

„Negebėjome pasinaudoti savo galimybėmis Vakaruose, kol kas neradome ten draugų ir negebėjome pasinaudoti visomis teikiamomis galimybėmis Lietuvos naudai ir jos interesų gynimui Vakaruose“, – 2009-aisiais taip pat teigia būsimoji Lietuvos vadovė.

Ar per dešimtmetį draugų padaugėjo? V. Dumbliauskas visų pirma mini Vokietiją su Angela Merkel priešakyje.

„Tai, kad pas mus stovi vokiečių kareiviai kaip NATO kariuomenė galbūt irgi yra tam tikras draugystės stiprėjimo ženklas“, – sako jis.

A. Krupavičius visų pirma akcentuoja, kad nebuvo jau taip blogai 2009-aisiais su partneriais iš Vakarų: „Valdas Adamkus Vakarų kryptį tikrai puoselėjo ir jo kadencijos metu Lietuva tapo tiek ES, tiek NATO nare. Jeigu neturėtume draugų, sakyčiau, kad jokių galimybių mums atsidurti Euroatlantinėje bendrijoje tikrai nebūtume turėję.“

Iš dabartinių ryškiausių partnerių jis taip pat minėjo asmeninį ryšį su A. Merkel, strategines partnerystes su JAV bei Prancūzija.

Kaip nepamatuotą teiginį jis vertina ir D. Grybauskaitės pasakymą, kad Lietuva nepasitiki savimi ir menkai atstovauja savo interesams. „Pasitikėjimas savimi, be abejo, per laiką, kuri valdžioje buvo D. Grybauskaitė, Lietuvos, kaip šalies, augo. To paneigti negalima, bet tai natūralus evoliucinis procesas“, – pabrėžia jis.

Iš rimtesnių darbų šalies interesų gynime V. Dumbliauskas išskiria NATO buvimą Baltijos šalyse: „D. Grybauskaitė privertė NATO parengti planus Baltijos šalių gynybai. Konkrečius, kokių iki tol nebuvo. Dėl šalies saugumo ji tikrai darė – ji buvo lyderė, iniciatorė. To tikrai neatimsi.“

Griežta ir objektyvi?

Jei kalbėdamas apie užsienio politiką V. Dumbliauskas D. Grybauskaitę daugiau giria, tai pradėjus kalbėti apie vidaus politiką, skamba daugiau kritikos. Ji, kaip mano politologas, padėjo į Seimą ateiti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Tiesa, gal pati to ir nenorėjo – toks paradoksas.

„Daužė socialdemokratus, šaipėsi iš jų, iš tuomečio premjero Algirdo Butkevičiaus, Vyriausybės vos ne atviru tekstu“, – primena V. Dumbliauskas. O „valstiečiai“ tuo pasinaudojo ir atėjo kaip gelbėtojai.

„Būsiu griežta ir objektyvi – tokia, kokios jūs tikėjotės“, – tiesioginės rinkimų laidos metu, jau matydama pirminius balsavimo rezultatus iš štabo, žadėjo prezidentė.

„Jau apie objektyvumą reikia patylėti, – išgirdęs citatą reaguoja V. Dumbliauskas, – Subjektyvumo pas ją buvo daug.“

Kaip tokį pavyzdį jis minėjo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado „nuėmimą“: „Čia buvo grynas kaprizas, teismas vėliau pripažino, kad jie buvo atleisti neteisėtai, bet sugadino žmonėms gyvenimą.

Kuo prezidentė per tuos 10 metų išsiskyrė iš kitų vietinių politikų, tai stiprumu, sako V. Dumbliauskas. Ir, pasak jo, stipresnės asmenybės už save sutikusi nebuvo: nusileisdavo ne tik Algirdas Butkevičius, bet ir Andrius Kubilius. O tai – ne visai gerai.

„Net ir kai darė klaidas, visi tylėjo. Čia buvo labai blogai. Kubiliaus laikų Seimas jos tiesiog bijojo“, – apibendrina politologas.

A. Krupavičius įsitikinęs, kad D. Grybauskaitės politinis palikimas, veikla ir darbai bus vertinami prieštaringai, ypač – tie, kurie nudirbti vidaus politikoje: „Kai ką pavyko pasiekti, kai ko – nebūtinai, kartais atsirasdavo dvigubi standartai.“

Jis kritikuoja, kad iš prezidentės pusės tikrai trūko dialogo ir su Vyriausybe, ir su svarbiausiomis parlamentinėmis partijomis, o susipriešinimo, konfrontacijos esą kartais tikrai būdavo daugiau nei reikėjo.

Daugiau skirtumų ar panašumų?

Politologams buvo sudėtinga įvardinti, kurio iš buvusių Lietuvos prezidentų valdymo stilius panašiausias į D. Grybauskaitės. Galbūt Antano Smetonos, kurį galima įsivaizduoti panašiai griežtą? V. Dumbliauskas mano, kad A. Smetona visgi buvo švelnesnis, o A. Krupavičius su tarpukario prezidentais lyginti išvis atsisako – visai kitoks laikas, kitokie iššūkiai.

Aiškėja viena, kad skirtumų tarp D. Grybauskaitės ir buvusių prezidentų išties daugiau nei panašumų. Kad ir jau minėtas galios aspektas.

Dalia Grybauskaitė. Prezidentės portretas

„A. Brazauskas dejavo, kad jam trūksta galių, o D. Grybauskaitė nedejavo ir pasiėmė tas galias, kurios potencialiai įmanomos. Ji išnaudojo situaciją ir savo asmenybės jėgos dėka pasiėmė daug daugiau, nei pasiėmė A. Brazauskas ar V. Adamkus“, –  pabrėžia V. Dumbliauskas.

Pasak A. Krupavičiaus, lengva rasti panašumų tarp Algirdo Mykolo Brazausko ir V. Adamkaus: abu gana nuosaikūs, linkę į dialogą, susitarimo paieškas. O D. Grybauskaitė?

„D. Grybauskaitė, kur galėjo, ten stengėsi diktuoti taisykles. Ji iš tų prezidentų, kurie iš tikrųjų didele dalimi į savo pusę patraukia teisėsaugos institucijas, ji įtvirtino, kad krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrai yra prezidentiniai (dabar ta praktika gali būti tęsiama). Sakyčiau, kad ji buvo tokia opozicijos kandidatė, galbūt šiuo požiūriu turėjo bendrų bruožų su Rolandu Paksu“, – teigia VDU politologas.

Jam į akis krenta ir tai, kad D. Grybauskaitė yra intravertiška asmenybė, o tiek V. Adamkus, tiek A. Brazauskas – tikri ekstravertai. Tiesa, pagalvojęs A. Krupavičius atranda vieną panašumą tarp dabartinės prezidentės ir A. Brazausko – abiem jiems iš pradžių buvo kiek nedrąsu. Tik jau kaip to nedrąsumo akivaizdoje elgtasi, skiriasi kardinaliai.

„A. Brazauskui, kaip ir D. Grybauskaitei, pradžioje galbūt šiek tiek trūko pasitikėjimo savimi būti prezidento vaidmenyje. Jeigu A. Brazauskas jį kompensuodavo dialogu ir kompromisų paieška, tai D. Grybauskaitė ieškojo svertų kam ir kaip nukirsti galvą“, – pabrėžia A. Krupavičius.

Mūsų laisvės metai - 2009

Taip pat skaitykite