Rolando Pakso prezidentavimas buvo nevykęs skrydis, kuris iš esmės lėmė iki šiol besitęsiantį šio politiko saulėlydį, o R. Paksas buvo silpnas politikas ir padarė daug klaidų, todėl tai sustabdė populizmo plitimą Lietuvoje, LRT.lt sako politologas Liutauras Gudžinskas.
Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriaus L. Gudžinsko, prezidento apkaltos procesas buvo sėkmingas, o R. Pakso veiksmai turėtų būti vertinami kaip Konstitucijos ir priesaikos pažeidimas.
Po R. Pakso nušalinimo nuo prezidento pareigų laikinuoju prezidentu tapęs Artūras Paulauskas prisimena R. Pakso apkaltos procesą ir teigia, kad tai buvo įtampos laikotarpis, nes nušalintojo prezidento kaltinimai liedavosi kiekvieną dieną.
Tuometė R. Pakso patarėja Dalia Kutraitė-Giedraitienė įvykius vertina kitaip – anot jos, prezidento ryšiai su Rusijos verslininku Jurijumi Borisovu buvo naudingi jo oponentams, nes J. Borisovą priešininkai naudojo kaip įrankį prieš R. Paksą
R. Paksas – pirmasis Europos šalies vadovas, nušalintas apkaltos proceso metu. Prezidento pareigas R. Paksas ėjo nuo 2003 m. vasario 26 d. iki 2004 m. balandžio 6 d.
Atskleidė ryšius su Rusijos įmonėmis
Pasak A. Paulausko, prezidento Valdo Adamkaus komanda tikriausiai nesitikėjo, kad R. Paksas gali laimėti, o toks atsipalaidavimas ir kainavo prezidento postą.
„R. Paksas laimėjo, o tada prasidėjo... Matėsi, kad jau rinkimų metu jis buvo labai susijęs su J. Borisovu, su Rusijos viešųjų ryšių įmonėmis, – kuo toliau, tuo daugiau tokios informacijos pradėjo kilti į viešumą, todėl pradėjome domėtis ir rimtai tuo užsiėmėme. Visi tie dalykai ir atsiskleidė“, – LRT.lt sako A. Paulauskas.
A. Paulauskas prisimena, kad R. Pakso apkaltos procesas truko maždaug pusmetį, o per tą laiką buvo visko. Istorija prasidėjo, teigia jis, kai R. Paksas nutarė keisti Valstybės saugumo departamento vadovą Mečį Laurinkų, kuris pateikė informacijos, kad prezidentas yra pažeidžiamas, jam daroma įtaka ir jis neveikia savarankiškai.
Pasak A. Paulausko, VSD vadovas pateikė pakankamai svarbios informacijos, todėl teko sustabdyti jo atleidimo procedūrą. M. Laurinkaus pateikta pažyma tapo impulsu kviesti visas Seimo frakcijas ir inicijuoti tyrimą. Seimas sudarė komisiją, jos pirmininku buvo paskirtas Aloyzas Sakalas, ir M. Laurinkaus pateiktos pažymos pagrindu buvo atliktas tyrimas bei nustatyta, kad dauguma faktų pasitvirtino.
„Buvo akivaizdu, kad pradėjo eiti kalba apie apkaltos procesą“, – sako A. Paulauskas.
Apkaltos proceso metu – nesibaigiantys kaltinimai
R. Paksas buvo kaltinamas dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo. Kaltinimai skambėjo taip: 2003 m. prezidentas už suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą J. Borisovui (verslininkui, multimilijonieriui, buvusiam nušalintojo R. Pakso patarėjui ir vienam didžiausių rinkimų kampanijos rėmėjų) neteisėtai suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę, sąmoningai leido J. Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę.
R. Paksą taip pat kaltino, kad jis siekė įgyvendinti jam artimų privačių asmenų turtinius interesus, naudojosi savo statusu duodamas nurodymus savo patarėjui, pasinaudojo tarnybine padėtimi, per teisėsaugos institucijas darė įtaką UAB „Žemaitijos keliai“ vadovų ir akcininkų sprendimams dėl akcijų perleidimo jam artimiems asmenims.
Pasak A. Paulausko, visą laikotarpį, kai buvo rengiama apkalta, vyko aktyvus pasipriešinimas – R. Paksas bandė išsaugoti savo postą ir poziciją, teigdamas, kad yra persekiojamas, bandė telkti visuomenę, o Seime balsuojant dėl apkaltos proceso, buvo ir bandymų pervilioti parlamentarus. Šį laikotarpį laikinasis prezidentas vadina įtampos laikotarpiu, nes, sako jis, kaltinimai liedavosi beveik kiekvieną dieną.
Kalbėdamas apie situaciją prezidentūroje, A. Paulauskas išskiria susvyravusį prezidentūros autoritetą.
„Praktiškai jokių užsienio valstybių vizitų į Lietuvą jau nebebuvo paskutiniu metu, valstybių vadovai aplenkdavo mūsų šalį. Man pradėjus eiti prezidento pareigas reikėjo viską atstatyti, žinoma, per tuos keturis mėnesius visko nepavyko atstatyti, tačiau pavyko padaryti nemažai – atsirado ir užsienio valstybių vadovų vizitų, ir mes lankėmės, ir pas mus lankėsi“, – prisimena A. Paulauskas.
J. Borisovą vadina prezidento oponentų įrankiu
L. Gudžinsko manymu, prasidėjus R. Pakso apkaltos procesui, Lietuvos politinė sistema parodė brandos lygį ir sugebėjo suvaldyti negeras tendencijas.
„Tai buvo pirmasis sėkmingas apkaltos procesas. Turint omeny tikrai nevienareikšmiškus R. Pakso ryšius su Borisovu, tai yra daug tam tikrų abejonių, ar tai tikrai buvo prezidentas, kuris veikė vardan valstybės, o ne vardan kitų sumetimų? Valstybės institucijos šiuo atveju sugebėjo šį iššūkį atremti. Apkaltos procesas buvo gana sklandus“, – tvirtina L. Gudžinskas.
Už paramą R. Paksui J. Borisovas reikalavo prezidento patarėjo rango, generolo laipsnio, ordino, vylėsi tapti premjeru. Anot politologo, vykstant apkaltos procesui R. Paksas padarė taktinių klaidų, pavyzdžiui, kelias dienas prieš tai, kai Seimas balsavo dėl apkaltos, prezidentas J. Borisovą paskyrė savo patarėju, o tai, svarsto L. Gudžinskas, nebuvo labai protingas žingsnis.
Tuometė R. Pakso patarėja D. Kutraitė-Giedraitienė taip pat įsitikinusi, kad prezidento apkalta būtų neįvykusi, jei R. Paksas J. Borisovo nebūtų paskyręs patarėju.
„Dėl neaiškių priežasčių, o to aš negaliu nei paaiškinti, nei suvokti (pati tuo metu nebedirbau prezidentūroje), buvo paskirtas lietuviškai net nekalbantis J. Borisovas patarėju. <...> tai buvo kažkoks desperatiškas iššūkis, galiu pafantazuoti, ką po kažkurio laiko esu girdėjusi, – prezidentas pradėjo suvokti, kad J. Borisovas buvo jo oponentų įrankis prieš jį“, – sako D. Kutraitė-Giedraitienė.
Tuometė R. Pakso patarėja svarsto, kad J. Borisovas buvo naudingas prezidento oponentams, o būtent tai ir buvo priežastis, kodėl R. Paksas jį paskyrė savo patarėju.
„R. Paksas pagalvojo, kad niekas iš jo to nesitikės. Kažkoks keistas, aišku, nelogiškas galbūt elgesys, bet jisai pamąstė, kad štai – iškrės tai, ko niekas iš jo negalėjo tikėtis, paskirdamas jų J. Borisovą – jų, ne savo, bet jų žmogų J. Borisovą – į patarėjus. Tai buvo desperatiškas ir klaidingas sprendimas“, – kalba D. Kutraitė-Giedraitienė.
R. Pakso prezidentavimas – nevykęs skrydis
„Per vienerius pirmuosius darbo valstybės vadovo poste metus padariau didesnių ar mažesnių klaidų. Pakvietęs visuomeniniu patarėju J. Borisovą padariau klaidą, kurios privalėjau išvengti. Atsiprašau jūsų, gerbiamieji Seimo nariai, ir jūsų, Lietuvos žmonių. Nejaugi kelios mano padarytos klaidos iš tikrųjų vertos prezidento apkaltos proceso?“ – tada savo kalboje sakė R. Paksas.
Vis dėlto L. Gudžinskas įsitikinęs, kad prezidento veiksmai – daugiau nei klaida.
„R. Pakso veiksmus vertinu kaip Konstitucijos ir priesaikos pažeidimą, matyt, tai buvo daugiau nei klaida – prezidentas turi atsakyti už tokius veiksmus. <...> Bet kokį nusikaltimą galime vadinti klaida, tačiau tai nebuvo atsitiktiniai neprotingi veiksmai, prezidento požiūris ir santykis su teisine sistema buvo mažų mažiausiai ciniškas“, – tikina L. Gudžinskas.
Anot politologo, R. Pakso prezidentavimas buvo nevykęs skrydis, kuris iš esmės lėmė iki šiol besitęsiantį šio politiko saulėlydį. L. Gudžinskas kalba, kad kai kurie mokslininkai sako, jog R. Paksas, kaip politikas, gana nemažai prisidėjo prie to, kad populizmas Lietuvoje neišsivystė tiek, kiek paplito Lenkijoje ar Vengrijoje. To priežastis politologas aiškina tuo, kad R. Paksas buvo silpnas politikas ir darė gana daug klaidų.
Jei prezidento skrydis būtų sėkmingesnis, svarsto L. Gudžinskas, R. Pakso įkurta Liberalų demokratų partija būtų buvusi gana rimta varžovė tradicinėms politinėms jėgoms 2004 metų rinkimuose. Kadangi R. Paksas buvo pašalintas iš prezidento pareigų, 2004 m. Seimo rinkimus laimėjo kita populistinė politinė jėga – Darbo partija. Vis dėlto, pabrėžia L. Gudžinskas, toks R. Pakso nuopuolis Lietuvos demokratijai išėjo tik į naudą.
Kampanija išsiskyrė pompastika
L. Gudžinskas R. Pakso rinkimų kampaniją apibūdina kaip „profesionalią iki tokio laipsnio, kad pradėta kalbėti apie juodąsias ir pilkąsias rinkimų technologijas“. Kaip grubiausią tokios rinkimų technologijos pavyzdį politologas įvardija ir netikrų naujienų pasitelkimą – likus kelioms dienoms iki rinkimų, „Vakaro žinios“ išspausdino melagingą informaciją apie problemas „Vilniaus banke“, o R. Paksas, žinoma, pažadėjo jas išspręsti.
Pasak L. Gudžinsko, R. Pakso kampanija buvo gausiai finansuojama – dabartinės kampanijos, sako politologas, net negalėtų lygintis su tais pinigais, kurie buvo skirti tuo metu, nepaisant to, kad ekonomikos lygis buvo gerokai žemesnis. TSPMI docentas išskiria, kad lėšų skyrė ir užsienio kompanijos, taip pat galima daryti prielaidas apie Rusijos kišimąsi.
Kaip sako politologas, tuo metu nebuvo tokių griežtų įstatymų, kaip gali būti finansuojamos rinkimų kampanijos, todėl tai leido surinkti tiek pinigų.
„Rinkiminės kampanijos buvo finansuojamos gerokai liberaliau, tik vėliau, po apkaltos, tai buvo sugriežtinta. <...> Iki tol tuos pinigus buvo galima surinkti iš ne visai aiškių šaltinių, todėl R. Pakso gautos lėšos nebuvo paprastų žmonių suneštinis finansavimas – tai buvo labiau verslo struktūrų, kurios turėjo ir kitų ryšių, finansavimas.
Pavyzdžiui, J. Borisovas, kuris daug investavo į R. Pakso rinkiminę kampaniją, po kampanijos jis pareikalavo nei daug, nei mažai: pilietybės, ordinų, įvairių kitų lengvatų ir valdžios sprendimų“, – LRT.lt komentuoja L. Gudžinskas.
Politologas išskiria ir kitus rinkimų kampanijos bruožus, anot jo, R. Pakso kampanijoje buvo nemažai pompastikos, pavyzdžiui, į susitikimus su rinkėjais tuometis kandidatas į prezidentus atvykdavo sraigtasparniu.
„Tokių dalykų mes jau seniai nebuvome matę, o anksčiau to taip pat neregėjome. Buvo pompastikos, kuri prasidėjo dar tada, kai R. Paksas su bendražygiais kūrė partiją – tai buvo su fakelais, tarpukario Vokietiją primenančiais simboliais, ereliais... Jau tuo metu matėsi, kad tai yra nestandartiškai organizuojama kampanija“, – prisimena L. Gudžinskas.
Siekis, viršijantis prezidento kompetenciją
Tuometė R. Pakso patarėja D. Kutraitė-Giedraitienė prisimena, kad svarbiausia R. Pakso savybė buvo konkretumas – prezidentas nemėgo, kai jo darbuotojai daugžodžiaudavo, o pats visada aiškiai iškeldavo tikslus, tačiau, kalba patarėja, diktatoriško psichologinio spaudimo iš prezidento darbuotojai nejausdavo.
„Tai mane labai žavėjo: jo lakoniškumas, konkretumas, tikslumas“, – sako D. Kutraitė-Giedraitienė.
Prezidento patarėja komentuoja R. Pakso siekį, kad jo iškeltą programą vykdytų ir Vyriausybė, anot jos, tai buvo „labai gera, visas institucijas apimanti programa“, dėl to R. Paksas siekė, kad ir Vyriausybė dirbtų tuo pačiu ritmu. Vis dėlto D. Kutraitė-Giedraitienė pripažįsta, kad šis siekis galėjo būti suprastas kaip viršijantis prezidento kompetenciją, nes „tikrai nuskambėjo kaip visų sprendimų galios perkėlimas į prezidentūrą“.
„Tai negalėjo nesukelti pasipriešinimo, nors iš principo man atrodo, kad prezidento galių ribos iki dabar yra diskutuotinos. <...> R. Pakso buvo labai stiprūs oponentai, kurie nepritarė tokiems dalykams, kad jo programa būtų vykdoma visų institucijų“, – tvirtina tuometė prezidento patarėja.
Siekė būti nesisteminiu kandidatu
L. Gudžinskas kalba, kad tuo metu, kai vyko prezidentinė rinkimų kampanija, Lietuvos visuomenėje jautėsi atskirtis, o nors Lietuva stojo į Europos Sąjungą, dalis to nejautė ir lyg buvo palikti nuošalyje. Pasak L. Gudžinsko, R. Paksas daug kalbėjo apie dvi Lietuvas ir sugebėjo tuos sentimentus ir jausmus dar labiau įžiebti.
Politologo teigimu, prie R. Pakso pergalės prisidėjo ir tai, kad lietuviai paprastai renkasi politikos naujokus, todėl valdžioje esantiems žmonėms sunkiau įtikinti, kad jie verti likti valdžioje. R. Paksui padėjo ir tai, sako L. Gudžinskas, kad per pirmąją V. Adamkaus kadenciją vyko Rusijos ekonominė krizė, o tai apsunkino V. Adamkaus situaciją ir sukėlė žmonių pasipiktinimą.
„R. Paksas iš tų laikų išėjo kaip laimėtojas, <...> jis sugebėjo save pristatyti kaip nesisteminį kandidatą, o jo pilotavimas taip pat nebuvo paskutinis veiksnys, lėmęs pergalę. Jis sukūrė tokį savą ir neįprastą politiko įvaizdį, tai buvo vienas rimtesnių argumentų žmonėms“, – svarsto politologas.
Kalbėdamas apie tarptautinę politiką, L. Gudžinskas teigia, kad R. Pakso prezidentavimo laikotarpiu situacija buvo palanki ir prezidentas galėjo tuo pasinaudoti – Lietuva baigė derybas dėl narystės ES, buvo organizuojamas referendumas dėl narystės bendrijoje, į mūsų regioną plėtėsi Vakarų struktūros... Apie tai, sako politologas, anksčiau nebūtume pagalvoję, todėl tai buvo didžiulis Lietuvos valstybės ir jos žmonių pasiekimas.
Pasak L. Gudžinsko, nors iš pradžių politologai kritiškai vertino R. Pakso atsigręžimą į Sakartvelą ir jo vizitą į šią valstybę, vėliau tai buvo suvokta kaip teigiamas žingsnis. Vis dėlto, akcentuoja TSPMI docentas, ši idėja veikiausiai buvo ne R. Pakso, o Užsienio reikalų ministerijos sumanymas, o prezidentas tik prisiėmė nuopelnus.
Mūsų prezidentai – LRT.lt projektas, kuriame prisiminsime visus Lietuvos prezidentus.
