Lietuvoje

2019.04.20 14:00

Mūsų prezidentai. Lietuvos vadovas, vardan valstybės pamiršęs skaudžią asmeninę tragediją

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.04.20 14:00

Svarbiausia vertybė – demokratija, o dėl valstybės galima šalin pastumti ir asmeninės tragedijos skausmą. Taip galima apibūdinti trečiąjį Lietuvos prezidentą Kazį Grinių. Gydytojas, ministras pirmininkas, o vėliau – ir šalies vadovas. Toks buvo K. Griniaus kelias.

1926-aisiais prezidentu tapęs K. Grinius poste išbuvo vos pusmetį. Tačiau jo demokratijos ir pilietinės visuomenės siekis aktualus ir šiandien. Apie trečiąjį Lietuvos prezidentą portalas LRT.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto istorijos fakulteto lektoriumi Andriumi Grodžiu.

– Koks buvo K. Griniaus kelias į prezidento postą?

– Tuo metu prezidento postas daug galių neturėjo. Iš tikro turėjo mažiau, nei turi dabar. Reikšmingesnis buvo K. Griniaus, kaip ministro pirmininko, vaidmuo, nes vyriausybė turėjo visas galias. Vadovaudamas pirmajai parlamentinei vyriausybei 1920-aisais jis pasirodė labai gerai. Tai buvo į kompromisą linkęs žmogus, sugebėjęs vienu sudėtingiausių momentų vykdyti valstybei reikalingas reformas.

Pasibaigė laikinasis laikotarpis, buvo padėti pamatai valstybei. Buvo sudaryta taikos sutartis su Rusija, o tai, kad buvęs suverenas pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe, buvo labai svarbu. Pasirašyti tą sutartį buvo delsiama, vyko sunkios derybos, o tuo metu nebuvo vyriausybės. K. Grinius priėmė ministro pirmininko pareigą, kaip kompromisą, nes nebuvo kam imtis šių pareigų, niekas nenorėjo.

Taip pat skaitykite

Vėliau, jo vyriausybės laikotarpiu, buvo įvykdyta žemės reforma, priimta laikinoji Konstitucija. Tiek tarp liaudininkų, tiek tarp krikščionių demokratų tvyrojo tampa. Šis sunkus laikotarpis, kurio metu jis gerai pasirodė, lėmė tai, kad jis tapo prezidentu 1926 metais.

Nedaug Lietuvoje buvo žmonių, kurie buvo ir ryškūs tautinio atgimimo veikėjai, ypač politinio etapo, ir po to aktyviai dalyvavo jau nepriklausomos valstybės gyvenime. Tokių turime nedaug, bet jis toks buvo. Antanas Smetona – šiek tiek, bet jis vėliau įsijungė į atgimimo procesą, nes buvo jaunesnės kartos politikas. K. Grinius atspindi patį pirmąjį politinio tautinio atgimimo etapą. <...> Jo autoritetas turi labai didelę įtaką.

Taip pat svarbu, kad žmogus – atspindintis parlamentinės demokratijos laikotarpį. Jis buvo pirmosios parlamentinės vyriausybės vadovas, o su juo demokratinis laikotarpis Lietuvoje baigėsi. Tai atspindi jo vertybes. Jis visada pasisakė, kad demokratija yra viena svarbiausių vertybių.

– Sakėte, kad prezidento postas tuo metu galių turėjo nedaug. Kodėl visgi K. Griniui prireikė būti prezidentu?

– Kai buvo kuriama demokratinė santvarka, bijota, kad valdžia susitelks vienose rankose, bus valdžios koncentracija. Dėl to stengtasi suteikti kuo daugiau galių parlamentams ir kuo mažiau vykdomajai valdžiai, ypač prezidentams.

Pats K. Grinius buvo Steigiamajame Seime, dalyvavo Konstitucijos kūrimo komisijoje ir pasisakė už tai, kad prezidento institucija reikalinga. Kairiosios partijos labiau linko prie to, kad nereikėtų prezidento. Vis dėlto Konstitucija buvo priimta krikščionių demokratų daugumos balsais, kad prezidento institucija būtų. Tačiau nors institucija ir buvo, visą galią laikė Seimas.

– Koks K. Grinius buvo prezidentas?

– Istorija jam davė labai mažai laiko – pusę metų. Jis tiesiog nespėjo tuo prezidentu kaip reikiant pabūti. Kaip minėjau, jo galios buvo nedidelės ir tai liečia visus prezidentus, išskyrus A. Smetoną pirmojo prezidentavimo metu, kuomet dar nebuvo Seimo, o jis su taryba neblogai sutarė. O tiek Aleksandras Stulginskis, tiek K. Grinius turėjo nedaug galios, buvo labiau autoritetai, laviruotojai tarp savo partijų.

Valstybės reprezentanto vaidmenį per pusę metų K. Grinius atliko, sakyčiau, visai neblogai. Pirmiausia, kadangi jis buvo tikrai demokratinių pažiūrų, ne kabinetinis politikas, jis daug keliavo po Lietuvą. Kaip pats sakė, keliavo tam, kad parodytų Lietuvai demokratinės sistemos privalumus, kuo svarbi nepriklausomybė ir kad „rusai nesiilgėtų caro laikų“. Pas mus ir dabar vyresni žmonės buvusių laikų pasiilgsta, bet politikai dažnai to nelabai supranta.

Tačiau K. Grinius tuo metu puikiai suprato. Turbūt todėl, kad ilgus metus bendravo su žmonėmis – buvo gydytojas, suprato žmonių nuotaikas, suprato, kad valstybės, kuri 120 metų neturėjo nepriklausomybės, valstybingumo tradicijų, gyventojams bus sunku ir valstybei susidūrus su sunkumais jie kažko ilgėsis. Todėl jis suvokė, kad reikia būti vadovu arčiau žmonių. Tą jis darė būdamas ir ministru pirmininku, ir prezidentu.

Jis vaikščiodavo Kaune Laisvės alėja be jokios apsaugos, stengėsi įvairiomis galimybėmis taupyti lėšas. Kai kas dabar sakytų, kad jis populistas, bet jis tą darė visiškai pagal vertybines nuostatas. Jis pritarė tuometiniam vyriausybės kursui, bet kritiškai vertino pernelyg radikalias vykdomas reformas, kurios galiausiai privedė prie perversmo. <...> Jis buvo kompromisų žmogus ir visada jų ieškojo, o kartais dėl valstybės interesų paaukodavo ir ideologines nuostatas. O tos ideologinės nuostatos kartais labai skyrėsi.

Kairieji pasisakė už kunigų algų mažinimą arba jų nemokėjimą, pasisakė už kariuomenės mažinimą. O K. Grinius sakė, kad dėl valstybės interesų ir to, kad nebūtų nesantaikos, reikėtų tokių radikalių sprendimų nedaryti.

– O kokie buvo jo, kaip politiko, prioritetai?

– K. Grinius, pirmiausia, kiek įmanoma, stengėsi kurti pilietinę visuomenę – tai yra, kad visi Lietuvoje gyvenantys žmonės galėtų dalyvauti valstybės valdyme, prie jo prisidėti. Krikščionys demokratai, sakyčiau, daugiau rūpinosi lietuviais, etninės tautos kūrimu. Pas liaudininkus buvo kitaip – visų Lietuvoje gyvenančių tautų lygiateisiškumas. Šio principo, kiek įmanoma, K. Grinius laikėsi. Kaip minėjau, prezidento poste jam tiesiog nebuvo kur šių nuostatų realizuoti.

Tačiau, pavyzdžiui, būdamas Seime sakė, kad į įvairių komisijų veiklą reikia įtraukti ir lenkų tautinės mažumos atstovus, o žydams reikia leisti pasisakyti ta kalba, kuria jie nori. Kur būdavo galios instrumentų, ten jis pirmiausia bandė įgyvendinti pilietinės visuomenės modelį.

Tuo metu buvo didelė komunistinių pučų grėsmė. Iš esmės visą krikščionių demokratų valdymo laikotarpį pas mus galiojo karo padėties režimas, palengvintos aplinkybės teisti žmones už antivalstybinę veiklą. K. Grinius laikėsi nuostatos, kad reikia atsisakyti šių dalykų, žmonės turi gyventi laisvesnėje santvarkoje. Nors iš dešiniųjų pozicijų tai atrodė naivu, nes komunistų pogrindis buvo stiprus ir galėjo įvykti visokių pavojingų valstybingumui veiklų.

Be to, jis buvo gana toliaregis užsienio politikoje. 1914 metais parašė straipsnį, prognozavo, kad karui pasibaigus gali susiklostyti tokia situacija, kad tiek Vokietija, tiek Rusija išeis pralaimėtojomis, o Vakarų valstybės, pirmiausia Didžioji Britanija, siekdama palaikyti galių pusiausvyrą, leis susikurti valstybių juostai. Jis faktiškai vienas pirmųjų pamatė tą geopolitinę konstrukciją, kuri iš tikrųjų po karo veikė. 1914 metais buvo galvota apie autonomiją, kai kas šiek tiek mąstė apie nepriklausomybę, bet niekas negalvojo, kad karas baigsis taip, jog atsiras galimybės kurti nepriklausomą Lietuvą, nes imperijos buvo galingos ir atrodė, kad tikrai nesubyrės.

K. Grinius buvo prezidentas, kuris išgyveno pačią didžiausią tragediją. 1915 metais jis traukėsi į Rusiją, ten gyveno, bet 1918 metais bolševikai nužudė jo žmoną ir dukrą, po to kelionėje Vakarų Europoje mirė jo sūnus. O būti premjeru jis ateina būtent tada, kai reikia pasirašyti sutartį su sovietais. Daug kam atrodė, kad žmogus, taip nukentėjęs nuo bolševikų, neturėtų eiti į kompromisą, sakyti, kad su tais, kurie nužudė jo šeimą, negalima pasirašyti sutarties.

Bet jis valstybės interesus iškėlė aukščiau. Yra vienas kompromiso tiek su sovietais, tiek su lenkais autorių. Jo asmeninė tragedija netrukdė jam pirmiausia rūpintis valstybės reikalais.

– Jei neklystu, jis vėliau turėjo antrą žmoną?

– Taip, jau vėliau, 1926 metais. Pirma žmona buvo metais vyresnė, antra – 30 jaunesnė. Protinga, aktyvi moteris. Būdamas 60-ies jis susilaukė dar vieno sūnaus.

– O žmona turėjo įtakos jo politinei veiklai?

– Kadangi jie susituokė vėliau, nebuvo galimybės. Kada ji atsirado jo gyvenime, jis iš esmės jau buvo opozicijoje. Bet net politiniai oponentai palydėdavo su šypsena jo sprendimą – daktaras Grinius, o tokia jauna žmona. Bet jam tai padėjo išlikti aktyviu iki pat mirties.

Jis ir nacistinėje okupacijoje buvo vienas iš žmonių, kurie kartu parengė laišką nacistinio režimo atstovams, kad jie blogai elgėsi Lietuvos teritorijoje. Būdamas jau virš 70 metų liko gimtajame Selemos kaime. Jis iki pat senatvės išlaikė tokį aktyvų požiūrį į politiką ir kartais net joje dalyvaudavo, nors nuo 4 dešimtmečio jis buvo tik partijos garbės pirmininkas.

– Kaip jis buvo nušalintas nuo pareigų?

– Jis iš visų vyriausybės vyrų ilgiausiai laikėsi, priešinosi perversmui. Žinios apie tai buvo jau seniai. Krikščionys demokratai neteko valdžios ir jie tiesiog negalėjo su tuo susitaikyti. Be to, kairiųjų ortodoksiniai sprendimai – naikinti algas dvasininkams, mažinti kariuomenę, paskatino karininkų nepasitenkinimą. Karininkai visada turėjo didelį tautininkų palaikymą. Tarp žmonių tautininkai nebuvo populiarūs, bet du sluoksniai – valdininkai ir karininkai – juos palaikė.

Dėl tokios kairiųjų pozicijos formavosi perversmo idėja. Pasirenkama šventinė data – prezidento 60-metis. Gruodžio 17-osios naktį Seime vyko biudžeto svarstymas, karininkas įsiveržė į Seimą ir pasakė, kad valdžia yra perimta. Stenogramoje matyti, kad Steponas Kairys jo klausia: „Kieno vardu kalbi?“. Baigiasi viskas tuo, kad per kelias dienas Seimas pajungiamas perversmininkų valiai, taip pat ir vyriausybė. Ministras pirmininkas Šleževičius sirgo, buvo išlaužtos jo buto durys, įsiveržiama.

Bet sunkiausia buvo su K. Griniumi. Karininkų grupė ėjo prie prezidentūros. Kareiviui sušukus „stot!“ šie nestojo ir vienas iš karininkų buvo nušautas. Jie įsiveržė į prezidentūrą, bet K. Grinius nepasidavė. Jis visą parą nenorėjo trauktis iš pareigų. Plechavičius, vienas iš vadų, pasakė, kad reikia atsistatydinti. K. Griniaus atsakymas buvo: „Neatsistatydinsiu.“ Perversmininkai neturėjo plano, kad prezidentas priešinsis. Jie pasimetė.

Tada laišką jam parašė A. Smetona. Sakė, kad valstybės vardan jis turi atsistatydinti. K. Grinius vėl nesutiko. Po to pas jį atvyko kitas iš perversmo ryškiausių veidų – Valdemaras. Bet K. Grinius irgi nepasidavė. 20 valandų priešinosi tam ir galiausiai sutiko su sąlyga, kad Valdemaras pasirašys, jog nepažeis 1922 metų Konstitucijos ir demokratijos principų. Tik tada jis sutiko patvirtinti naują vyriausybę ir atsistatydinti iš pareigų.

– Kaip jo gyvenimas klostėsi po to?

– Jis jau buvo pensinio amžiaus, jam buvo paskirta solidi išmoka. <...> Po to jo gyvenimas buvo pakankamai ramus. Tik pabaiga gana sudėtinga. Jis pergyveno pirmąją okupaciją, kaip ir išvengė represijų per nacistinę okupaciją, buvo ištremtas į gimtąjį kaimą.

Antrosios sovietinės okupacijos nelaukė, išvyko į Vakarus ir, berods, 1947 metais atsidūrė Amerikoje (1950-aisiais Čikagoje mirė – aut.). Sulaukus nepriklausomybės, 1994-aisiais, jo palaikai parvežti palaidoti į Lietuvą.

– Žiūrint į dabartinę Lietuvą, ar galime matyti aiškų K. Griniaus indėlį?

– Apie tarpukario indėlį sudėtinga kalbėti, kadangi buvo 50 metų okupacijos. Tuo metu buvo visiškai kitokia politinė ir ekonominė sistema. Tuomet žmonės neturėjo jokių pensijų. K. Griniaus rūpestis, kaip žmogaus, kuriam rūpėjo socialiniai reikalai, buvo, kad ūkininkai būtų apdrausti nuo jų trobesių sudeginimo. Taip pat, kiek įmanoma mokėti pensijas, pašalpas. 1990-aisiais atkūrus nepriklausomybę visa tai iš karto buvo.

Visgi dvi respublikos yra nebesulyginamos. Be to, mes K. Griniaus indėlio nematome ir todėl, kad po perversmo tautininkai uzurpavo ir istorinę atmintį. Kai kalbame apie tarpukario Lietuvą, įsivaizduojame smetonmetį, o K. Griniaus svarbiausia pamoka buvo, kad reikia rūpintis demokratine sistema.

Mūsų prezidentai – LRT.lt projektas, kuriame prisiminsime visus Lietuvos prezidentus.