Lietuvoje

2019.04.27 07:00

Mūsų prezidentai. Artimas bendražygis iš Brazausko pastabą gavo vienintelį kartą

Domantė Platūkytė, LRT.lt 2019.04.27 07:00

Pralaimėti prezidento rinkimų jis negalėjo – buvo žinomas ir populiarus, o tai, kad nesipriešino Sąjūdžio tendencijoms, sukūrė stiprų autoritetą ne tik tarp šalininkų, bet ir tarp simbolinių priešininkų, kurie jo taip pat neįvardijo kaip visiško blogio, taip LRT.lt apie Lietuvos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską sako politologas Lauras Bielinis.

A. M. Brazauskas – Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas, vėliau – ministras pirmininkas. Nepaisant komunistinės praeities, A. M. Brazauskas nepriklausomybės metais išliko vienas populiariausių politikų. Jo šalininkai akcentavo, kad valdant A. Brazauskui šalies ūkis bei politinė padėtis buvo stabili.

Penkerių metų kadencijai prezidento rinkimus A. M. Brazauskas laimėjo 1993 m., tada už jį balsavo 60 proc. rinkėjų.

Jautė atsakomybę

Prezidento bendražygis Česlovas Juršėnas pasakoja, kad tapęs prezidentu A. M. Brazauskas labai greitai įsijautė ir suprato esąs atsakingas už visą Lietuvą, todėl nesvarbu, sako Č. Juršėnas, kad už A. M. Brazauską balsavo tik tam tikra rinkėjų dalis.

„Prezidentas jautėsi atsakingas už visą kraštą ir už visus žmones bei sakė, kad yra visų žmonių prezidentas, netgi tų, kurie balsavo prieš jį“, – tikina Č. Juršėnas.

A. M. Brazausko bendražygis kalba, kad prezidentas prisiėmė atsakomybę, o kadangi prieš užimdamas prezidento postą jis nebuvo dirbęs užsienio politikos srityje, jam reikėjo daug dirbti.

Anot Č. Juršėno, A. M. Brazauskas neskubėdavo pasakyti savo galutinio žodžio, o jei įsismarkavus diskusijoms pamatydavo, kad tam tikrą sprendimą palaiko tik jis vienas, „trenkdavo savo didžiuliu kumščiu į stalą“ ir sakydavo, kad reikėtų daryti taip, kaip visiems atrodo geriau.

Pralaimėti rinkimų A. M. Brazauskas negalėjo

Prezidento rinkimuose A. M. Brazausko oponentas buvo Vytauto Landsbergio palaikomas Stasys Lozoraitis. Kaip sako politologas, socialinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L. Bielinis, šių rinkimų A. M. Brazauskas negalėjo pralaimėti – jis buvo žinomas ir populiarus, o tai, kad nesipriešino Sąjūdžio tendencijoms, sukūrė stiprų jo autoritetą ne tik tarp jo šalininkų, bet ir tarp simbolinių priešininkų, kurie A. M. Brazausko taip pat neįvardijo kaip visiško blogio.

„A. M. Brazauskas buvo išties žmogiškas ir paprastas, jis mokėjo su visais kalbėtis – galėjo būti priimtas ir senjorų sambūryje, galėjo suktis šokdamas su jaunimu. Svarbiausia, jis nebuvo piktas, nesišaipė iš kitų, neįžeidinėjo ir mokėjo atleisti“, – prisimena Č. Juršėnas.

Prezidento bendražygis pasakoja, kad jis turėjo teisę į A. M. Brazausko kabinetą įeiti nepasibeldęs, tačiau, sako Č. Juršėnas, pastabą prezidentas pasakė vienintelį kartą, į kabinetą įėjus tuo metu, kai A. M. Brazauskas mokėsi anglų kalbos, tada buvo paprašyta „kitą kartą tokiu svarbiu momentu neiti ir nepertraukti jo mokymosi proceso“.

Sumažino visuomenės įtampą

Anot L. Bielinio, prezidentu A. M. Brazauskas tapo tuo metu, kai vykdyti šias pareigas buvo ypač sudėtinga. Kaip sako politologas, šiuo laikotarpiu keitėsi socialiniai, religiniai, politiniai bei ekonominiai ir kultūriniai poreikiai.

„Lietuva išsivadavo iš ideologinių bei politinių priklausomybių, tačiau išsikovojusi laisvę mūsų šalis neturėjo aiškių politinių instrumentų ir suformuotos politinės kultūros, kad galėtų kryptingai veikti. Dėl šios priežasties esantieji valdžioje turėjo labai intensyviai ir atsargiai veikti formuodami santykius tarp įvairių politinių pozicijų“, – pasakoja L. Bielinis.

Pasak istoriko, vieno iš knygos „Žmogus, jungęs epochas: Algirdo Brazausko politinė biografija“ autorių Mindaugo Tamošaičio, iki tol, kol A. M. Brazauskas atėjo į valdžią, Sąjūdyje buvo daug nesutarimų, o visuomenė buvo susiskaldžiusi į landsbergistus ir brazauskininkus, vyravo įtampa. Istoriko nuomone, nors po A. M. Brazausko prezidentavimo laikotarpio visuomenė vis dar buvo pasidalijusi, tačiau įtampa jau buvo mažesnė.

L. Bielinis priduria, kad prezidentas užaugo sovietinėje epochoje ir buvo šios sistemos dalis. Pasak politologo, nors A. M. Brazauskas buvo aukšto rango politikas, tačiau sugebėjo persilaužti ir nesugadinti situacijos, nesužlugdyti lūkesčių bei besiformuojančių tendencijų.

Pasisakė už atsargumą ir stabilumą

Kaip vieną pagrindinių prezidento savybių L. Bielinis išskiria atsargumą. Politologo nuomone, nors A. M. Brazauskas buvo ūkiškas žmogus ir sprendimus galintis priimti politikas, tapęs prezidentu jis suvokė milžinišką atsakomybę ir stengėsi veikti labai atsargiai.  

„A. M. Brazauskas daug kartų viską apsvarstydavo, tačiau jo atsargumas nebuvo baimė – tai buvo suvokimas, kad klaidingas žingsnis gali sugriauti visą trapią situaciją“, – teigia L. Bielinis.

M. Tamošaitis sutinka, kad A. M. Brazauskas pasisakė už stabilumą, ragino vykdyti reformas, tačiau neskubėti. Istorikas pabrėžia, kad tuo metu politikai žinojo, kad reikia kurti valstybę, tačiau nė vienas nežinojo, kaip tai reikia daryti, ir neturėjo strateginio mąstymo, todėl, sako jis, atsakomybė turėtų būti priskiriama ne vienam žmogui, o visiems to meto politikams.

M. Tamošaitis išreiškia kritikos, kad kartais prezidentas veikė per lėtai, buvo galima spartinti sprendimų priėmimą. Istorikas apgailestauja, kad ne visi A. M. Brazausko aplinkoje esantys žmonės buvo tinkami.

„Kai kurie žmonės jau buvo pagyvenę, kiti buvo matę tik sovietmetį, todėl didžiausia problema tikriausiai buvo prezidento aplinka. (...) Jis galbūt prisileisdavo tuos žmones, kuriais nevertėjo pasitikėti. Tai galbūt lėmė, kad ne viskas buvo gerai padaryta“, – svarsto M. Tamošaitis.

Sutartis su Latvija – akivaizdus nuolaidžiavimas

L. Bielinio manymu, kai kurie A. M. Brazausko sprendimai dėl valstybės valdymo iš esmės buvo stagnacijos mechanizmo sudėtinė dalis. Politologas kritikuoja, kad prezidento atsargumas kartais būdavo perteklinis, ir svarsto, jog viena priežasčių, kodėl A. M. Brazauskas galėjo kompleksuoti, – suvokimas, kad jis galbūt neatitinka naujos epochos.

Kaip sako L. Bielinis, A. M. Brazausko sprendimas nebekandidatuoti į prezidento postą buvo jo silpnybės pasireiškimas.

„Jis iš esmės viešai pasakė ir deklaravo, kad negali vykdyti tų funkcijų ir būti tokiu politiku, kokio reikalauja nauja epocha“, – tikina politologas.

Kaip prezidento klaidą M. Tamošaitis išskiria santykių su Latvija vystymą ir pasirašytą Maišiagalos memorandumą dėl Lietuvos ir Latvijos valstybių sienos Baltijos jūroje.

„Buvo padaryta akivaizdi nuolaida Latvijai. A. M. Brazauskas dėl to vėliau nekaip jautėsi ir pripažino, kad tai buvo didžiulė jo klaida“, – sako M. Tamošaitis.

Istorikas akcentuoja, kad A. M. Brazausko prezidentavimo laikotarpis buvo sudėtingas, nes per trumpą laiką reikėjo pereiti iš sovietinės planinės sistemos į kapitalistinę, todėl, sako jis, buvo labai sunku per trumpą laiką „nuversti kalnus“.

Veikė susiformavusios vertybės

L. Bielinis ragina suvokti A. M. Brazauską ne kaip asmenybę, augusią stabilioje visuomenėje, o kaip pereinamojo laikotarpio asmenybę, kurią veikė susiformavusios vertybės bei stereotipai. Anot politologo, valstybines įmones prezidentas matė kaip idealų variantą, nes tokia sistema jam buvo suprantama ir artima.

„Jis buvo sudėtine sistemos dalimi, A. M. Brazauską galima pavadinti viena lietuvių sovietinės sistemos ašių. Reikia tai suvokti istoriškai – jis sugebėjo per labai trumpą laiką persiorientuoti ir pamatyti, kur iš tikrųjų krypsta visuomenės, tautos ir valstybės akys, kur siekia eiti tauta“, – teigia L. Bielinis.

M. Tamošaitis taip pat pabrėžia, kad iš pradžių prezidentui užsienio politika buvo gana nauja sritis – jis buvo ekonomistas, labiau domėjosi vidaus reikalais, tačiau per penkerius metus mokėsi ir ėjo į priekį.

Rinkosi tarp Rytų ir Vakarų

M. Tamošaičio teigimu, A. M. Brazausko oponentai kalbėjo, kad jam valdant Lietuva orientuosis ne į Vakarus, o atvirkščiai – į Rytus. Vis dėlto, sako istorikas, prezidento valdymo laikotarpiu buvo pasirašytas pareiškimas, kad Lietuva nori tapti NATO nare.

Anot M. Tamošaičio, A. M. Brazauskas nebuvo griežtai nusistatęs, kad reikia eiti tik Vakarų link, iš pradžių buvo svarstoma laviruoti tarp Rytų ir Vakarų.

„Palaipsniui, spaudžiant opozicijai, bendradarbiaujant su Lenkija ir kitomis Baltijos valstybėmis jis (A. M. Brazauskas – LRT.lt) aiškiai pasirinko Vakarų liniją“, – pasakoja istorikas.

Pasak L. Bielinio, Izraelio valstybės parlamente atsiprašydamas už tai, jog dalis lietuvių Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo holokauste, A. M. Brazauskas pademonstravo moralinę atsakomybę.

Politologas taip pat pabrėžia, kad ryškiausiu prezidento veiklos momentu būtų galima vadinti Vilniaus dešimtuko (tarptautinės organizacijos, kurią sudarė 10 Europos valstybių, siekiančių prisijungti prie NATO aljanso) suformavimą. Anot politologo, šios organizacijos sukūrimas Vilnių ir Lietuvą iškėlė į tarptautinės politikos lygmenį.

Normalizavo Lietuvos ir Lenkijos santykius

M. Tamošaitis išskiria bendradarbiavimo su kaimyninėmis valstybėmis svarbą ir akcentuoja 1994 metais pasirašytą sutartį su Lenkija. Kaip sako istorikas, ši sutartis normalizavo abiejų valstybių santykius.

„Buvo padėtas taškas Lietuvos ir Lenkijos amžinajame konflikte – Lenkija pripažino, kad neturi pretenzijų į Vilniaus kraštą, o Lietuva pripažino, kad nesikėsins į kitas lietuviškas žemes, taip buvo padėti pagrindai normaliam bendradarbiavimui. Lenkija Lietuvą taip pat palaikė stojant į NATO bei kitas organizacijas“, – tikina M. Tamošaitis.

Pasak istoriko, A. M. Brazauskas taip pat prisidėjo prie to, kad iš Lietuvos būtų išvesta SSRS kariuomenė. M. Tamošaičio teigimu, iš pradžių Lietuvos valdžios atstovai reikalavo, kad kartu su išvesta kariuomene Lietuva gautų ir žalos už padarytą okupaciją atlyginimą. Kaip sako istorikas, prezidentaujant A. M. Brazauskui, buvo mąstoma kitaip – iš pradžių reikia siekti, kad būtų išvesta kariuomenė, o apie kitus klausimus kalbėti vėliau.