Lietuvoje

2019.05.04 07:00

Mūsų prezidentai. Po istorinio Seimo sprendimo – į prezidento postą

Modesta Gaučaitė, LRT.lt 2019.05.04 07:00

Kas nutinka, kai pareigas einantis prezidentas nebegali toliau dirbti? Į jo vietą stoja laikinasis šalies vadovas. Paskutinį kartą Lietuva laikinąjį prezidentą turėjo 2004-aisiais, kuomet iš pareigų buvo pašalintas prezidentas Rolandas Paksas. Laikinojo prezidento pareigas tuomet ėjęs Artūras Paulauskas portalui LRT.lt papasakojo, kokie buvo jo darbo mėnesiai vadovaujant valstybei.

„Mūsų prezidentai“ – tai portalo LRT.lt straipsnių ciklas, kuriame pristatomi buvę Lietuvos prezidentai, pradedant Antanu Smetona, baigiant Dalia Grybauskaite.

Skirtinguose šaltiniuose laikiniesiems prezidentams priskiriami ir Justinas Staugaitis, Antanas Merkys bei Justas Paleckis. Visgi, kaip portalui LRT.lt sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius Andrius Grodis, vadinti šiuos politikus laikinaisiais prezidentais nebūtų visiškai teisinga.

„Mūsų istoriografijoje nėra įtvirtinta, kad jie būtų prezidentai, jie neįskaičiuojami. A. Merkys atliko tokį vaidmenį, kaip okupacijos įteisinimo. Kalbame apie 1940 metus, kai jis buvo vieną dieną prezidentu. Jį vadinti laikinuoju prezidentu (galima – LRT.lt) iš rusiškos istoriografijos pusės nebent, nes jiems labai tiko A. Merkys. Kai Antanas Smetona pasitraukė, jis vieną dieną ėjo pareigas, ir tai ne pagal Konstituciją iš esmės, nes A. Smetona jo nepaliko, ir perdavė J. Paleckiui, sudarydamas regimybę, kad viskas buvo perduota konstituciniu keliu, nors taip nebuvo.

O J. Staugaičio taip pat niekas nelaiko prezidentu. Prezidento institucija pas mus įsteigta 1919 metų balandį pagal antros Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius. Iki to laiko jis kaip ir ėjo prezidiumo pirmininko pareigas, bet tikrai ne laikinojo prezidento, nes tiesiog nebuvo tokios institucijos“, – komentavo istorikas.

Vargu ar galima laikinuoju prezidentu laikyti ir J. Paleckį. Anot A. Grodžio, formaliai jis šias pareigas ėjo, bet kartu kyla klausimas – ar gali okupuota Lietuva turėti prezidentą, jei nėra valstybingumo?

Prezidento pareigos – po istorinio Seimo sprendimo

Visgi mūsų šalies istorijoje buvo politikas, kurį tikrai galima vadinti laikinuoju prezidentu. Prie šalies vairo A. Paulauskas stojo 2004-ųjų balandžio 6-ąją, kai po parlamente įvykusios apkaltos procedūros buvo atstatydintas prezidentas R. Paksas. Jam praradus pareigas, kaip numato pagrindinis šalies įstatymas, prezidento postą perėmė tuometinis Seimo pirmininkas. Tuo metu šias pareigas ėjo būtent A. Paulauskas. Laikinuoju prezidentu jis dirbo iki 2004-ųjų liepos 12-osios, kai prisiekė antrai kadencijai išrinktas Valdas Adamkus. Taigi prezidentūroje A. Paulauskas užsibuvo beveik keturis mėnesius.

Spaudos klubas. Speciali laida: po Prezidento Rolando Pakso apkaltos. I dalis

– Gal galite papasakoti, kaip jūs pradėjote eiti laikinojo prezidento pareigas?

– Seime buvo patvirtinta prezidento R. Pakso apkalta, pagal Konstituciją jo pareigas turėjo pradėti eiti Seimo pirmininkas. Seimas priėmė nutarimą, kad mane atleidžia iš Seimo pirmininko pareigų ir jas perduoda Česlovui Juršėnui, o aš einu prezidento pareigas, kaip sako Konstitucija, iki kol bus paskirtas naujai išrinktas prezidentas.

Kaip pradėjau eiti? Nelabai dabar prisimenu. Pamenu, kad pasiūliau Č. Juršėnui pereiti dirbti į mano kabinetą, bet jis atsisakė. Galima sakyti, kad tuos kelis mėnesius dirbau dviejuose kabinetuose, nes, kai atvažiuodavau į Seimą, užeidavau į savo kabinetą, jis buvo tuščias.

Pagal įstatymus, prezidentui netekus pareigų atsistatydina visa jo komanda. Aš nutariau naujos neformuoti, nes supratau, kad darbas bus laikinas. Turėjau savo patarėjų ir padėjėjų, kurie man paskirti kaip Seimo pirmininkui, jie perėjo dirbti į prezidentūrą. Taip pat dirbo prezidentūros kancleris Andrius Meškauskas. Reikėjo, kad tie rūmai užsipildytų žmonėmis, pradėtų dirbti.

Mano buvo labai aiški užduotis – vykdyti visas Konstitucijoje numatytas prezidento funkcijas. Mintyse buvau suformavęs, kad nebandysiu vengti sudėtingų sprendimų ar atidėti juos kitiems prezidentams. Sprendžiau visus, pradedant pareigūnų skyrimu, užbaigiant kitais sprendimais.

Laikotarpis buvo labai atsakingas, stovėjome ant Europos Sąjungos ir NATO slenksčio. Prezidento institutas buvo sumenkęs visuomenės akyse, užsienio delegacijos vengdavo lankyti Lietuvą.

– Turint omenyje visą skandalą, virusį prieš jums užimant pareigas, ar jautėte didelį spaudimą?

– Visa istorija prasidėjo, berods, spalį ir tęsėsi iki balandžio, daugiau nei pusmetį. Aišku, kad visuomenė buvo įelektrinta – vyko įvairių mitingų, konfliktų, buvo mėtomasi kaltinimais. Tai buvo įtampos metai.

Seimas vaidino didelį vaidmenį tame procese. Buvo viena komisija, vadovaujama Aloyzo Sakalo, tuomet kita – apkaltos komisija, po to buvo Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas. Tai buvo labai svarbūs dalykai, ir pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje prezidentui surengtas apkaltos procesas. Paaiškėjo, kad visi įstatymai ar Statuto nuostatos dėl apkaltos buvo grynai teoriniai ir neveikė. Kai pradėjome juos taikyti, pamatėme, kad tie, kurie jas rašė, nelabai įsivaizdavo, kaip tas apkaltos procesas turi atrodyti. Dabar jau gražiai surašyta, manau, kad, jei būtų kam nors taikoma, būtų daug paprasčiau.

Iš kitos pusės, man nebuvo pasirinkimo. Prezidentas atstatydintas, todėl Seimo pirmininkas turi eiti jo pareigas. Man, kaip žmogui, tiek metų atidavusiam valstybės darbui, norėjosi, kad prezidento institucija būtų autoritetinga, žmonės ją gerbtų. Daug važinėjau, bendravau, lankiau žmones. Norėjosi, kad prezidento institucija būtų žemiškesnė, žmonės matytų ne tik žiburėlius ar paradus, bet tai, kad prezidentas – žmogus, kuris bendrauja, kuriam rūpi ir kuris sprendžia.

– Kaip jūsų šeima reagavo į naujas pareigas?

– Ypatingai gyvenime kažkas nepasikeitė. Nesikėlėme kur nors kitur gyventi, likome savo namuose. Dėl apsaugos irgi niekas nepakito (Seimo pirmininką taip pat saugo apsauga – LRT.lt). Vaikų mokyklos, klasės turėjo daugiau ekskursijų po prezidentūrą. Atsimenu, buvo atėjusi dukros klasė, fotografavosi. Su žmona Jolanta ir vaikais darėme margučių ridenimo, vaikų šventes, kieme buvo visokių renginių.

– Ką pamatėte pirmą dieną atėjęs į darbą prezidentūroje?

– Kabinetas pasirodė šaltas. Buvo nešiltas balandis, tad aš ten nuolat kūrendavau židinį. Tame kabinete buvau daug kartų lankęsis, nebuvo, kad atėjau pirmą kartą. Buvo tradicija, kai prezidentavo Valdas Adamkus, rengti savaitinius susitikimus. R. Paksas irgi juos darydavo, bet paskui tradicijos nebetęsė.

Ant stalo buvo palikta Konstitucija, tokia gražiai įrišta, meniškais viršeliais. Taip pat kompiuteris, ir viskas. Kabinetas buvo tuščias.

– Ar jautėte kokį nors pasipriešinimą, gal iš buvusio prezidento aplinkos?

– Jo patarėjai ir padėjėjai atsistatydino kartu, tad aš neužtikau nieko. Aišku, konfliktų buvo su tais, kurie aršiausiai puolė mane, kaip to apkaltos proceso iniciatorių, nes visa tai prasidėjo Seime. Bet, kai pradėjau eiti pareigas, nepamenu, kad būtų viešai ar asmeniškai kažkas kalbama. R. Pakso išvis nepamenu, kad būčiau sutikęs tuo metu.

– Baigdamas savo darbą prezidentūroje jūs surengėte spaudos konferenciją ir jos metu sakėte, kad tie mėnesiai buvo pilni įvykių, įdomūs ir turiningi, o pats laikotarpis nuo apkaltos iki prezidento inauguracijos vertė siekti keleto tikslų ir uždavinių. Tai kas labiausiai įsiminė iš tų mėnesių? Kokie buvo tie tikslai, uždaviniai?

– Manau, kad reikėtų paminėti mano Vilniaus universitete pristatytą užsienio politikos strategiją. Buvo sukviesti ambasadoriai, mokslo žmonės, politologai, politikai, ir buvo išsakytas mano požiūris, kaip Lietuva turi formuoti užsienio politiką.

Buvo keletas svarbių konferencijų. Dalyvavau pirmame NATO suvažiavime Stambule, kai Lietuva tapo visateise NATO nare. Ten pastebėjau, kad prezidentas turi neblogai išmanyti karybą. Manau, kad tuo metu buvo svarbu, jog Lietuva gražiai, turiningai ten pasirodytų.

Taip pat įstojome oficialiai į ES. Gegužės 1-oji buvo šventė, Katedros aikštėje stovėjo tribūna, į ją išėjome aš, Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus ir Algirdas Brazauskas.

– Toje pačioje spaudos konferencijoje sakėte, kad per jūsų laikotarpį atslūgo įtampa, sumažėjo visuomenės susipriešinimas. Kokia buvo tuo metu situacija valstybėje, kokia atmosfera tvyrojo?

– Įvyko prezidento apkalta, tokių dalykų Europoje nėra buvę. Lietuva buvo pradininkė. Buvo susipriešinimo, mitingų, susidūrimų tiek Seime, tiek visuomenėje. Tiesiog nėjo į priekį – matėsi, kad reikia daryti sprendimą, bet viskas stovi, laukia. Vieni kritikuoja, kiti – ginasi.

Iki paskutinio momento buvo bandoma papirkinėti Seimo narius, jiems siūlant pareigas, kitokių gėrybių, kad tik jie nebalsuotų, kad neįvyktų apkalta. Man toks susidarė įspūdis, kad R. Paksas ir jo aplinka buvo įsitikinę, kad apkalta nepavyks. Bet ji pavyko. Žmonės suprato, kad reikia atsistatydinti.

Įtampos buvo daug. Įsivaizduokite – prezidentas nuolat ignoruodavo Seimą, nuolat būdavo konfliktų su juo, jo aplinka. Man asmeniškai buvo mesta visokių kaltinimų. Su tuo pačiu Jurijumi Borisovu – tai jis priimamas, tai atleidžiamas, tai pilietybė suteikiama, tai Konstitucinis Teismas ją atima. Mano tikslas buvo suteikti visuomenei ramybės.

– Minėjote, kad į Lietuvą nevyko užsienio delegacijos, pats R. Paksas irgi vangiai vykdavo užsienio vizitų, sakote, kad ignoruodavo Seimą. Ar galima sakyti, kad prezidento institucija buvo tarsi sustingusi?

– Bent jau kai prasidėjo apkaltos procesas, tai aišku, kad ji buvo sustingusi. Buvo užimta tokia tvirtovės apsupimo pozicija, gynimosi. Aišku, puolančių buvo nemažai, bet, vietoje to, kad išeitų, kalbėtų atvirai, pripažintų klaidas, buvo sakoma, kad visi klysta, tik jie teisūs. Vyko kova „kas ką“.

Jau po A. Sakalo komisijos išvadų jam buvo pasiūlyta atsistatydinti. Siūliau aš, siūlė premjeras, kiti žmonės. Jam sakėme, kad reikia nuimti įtampą šalyje, todėl turėtų atsistatydinti. Buvo sakoma jam, kad galės eiti į rinkimus, gal laimės. Bet ne. Jis laikėsi iki paskutinio momento, o, kai taip laikosi, įtampa, aišku, kad išauga.

Spaudos klubas. Speciali laida: po Prezidento R. Pakso apkaltos, II dalis

– Yra suskaičiuota, kad jūs per tą laikotarpį pasirašėte 183 įstatymus, išleidote 151 dekretą, Seimui pateikėte ratifikuoti 17 tarptautinių sutarčių, konvencijų, sutarčių protokolų, vetavote tris įstatymus, teikėte savo projektų, vykote į užsienio šalis. Galima sakyti, kad laiko atsikvėpti nebuvo.

– Įstatymus kepa Seimas, buvo teisės skyrius, kuris juos vertino. Pamenu, kad nemažai ir vetavau, berods, keturis. Seimas su tuo sutiko. Aš atlikau įstatymų kontrolės funkciją, ne tik automatiškai pasirašydavau. Tekdavo diskutuoti.

Dirbti teko tikrai ne septynias ar aštuonias valandas per dieną, ypač jei vykdavau į kelionę su delegacija. Grįžus reikėdavo padaryti viską, kas liko. Prašymų dėl pilietybės buvo kalnai. Paprastai vakare, darbui baigiantis, ateidavo kancleris A. Meškauskas su didžiule krūva popierių, kuriuos reikėdavo pasirašyti. Buvo daug prašymų dėl pilietybės, bet buvau labai griežtas tuo klausimu. Atsimenu, buvo konfliktas dėl to. A. Meškauskas sakydavo, kad reikia pasirašyti, o aš atsakydavau, kad pasirašys kitas atėjęs prezidentas.

– Kodėl nedalyvavote 2004 metų rinkimuose?

– O, čia geras klausimas (juokiasi). Iš tikrųjų, daug kas siūlė, kad dalyvaučiau. Dabar aš galvoju, kad reikėjo eiti į rinkimus. Bet tuo metu man atrodė, kad aš galiu būti apkaltintas, jog nuverčiau R. Paksą, taip primityviai sakant, kad užimčiau jo vietą. Galvojau, kad ne, aš nenoriu, jog mane kada nors dėl to kaltintų. Paskui mane kritikavo, kad taip pasielgiau, bet man atrodė, jog nieko baisaus, jei praleisiu tuos rinkimus ir leisiu kautis kitiems.

Kai R. Pakso neliko, pas mane buvo atėjęs V. Adamkus ir klausė, ar dalyvausiu rinkimuose. Pasakiau jam, kad esu neapsisprendęs. Man asmeniškai labiausiai suveikė tas argumentas, kad nenorėjau, jog kas nors kada nors gyvenime sakytų, kad nuverčiau R. Paksą. Tą padarė Seimas. Aš tiesiog gavau pažymą, surinkau frakcijas ir pasakiau, kad gauta pažyma, reikėtų steigti komisiją ir tikrinti, daryti išvadas.

Toks gal buvo ne visai argumentuotas, bet labiau jausmų padiktuotas sprendimas nekandidatuoti.

Klaipėdoje demontuojamas sovietinis memorialas
Klaipėdos ritmas 35