Vyriausybės vertinimas, populistinės jėgos Europoje ir Lietuvos valdančiojoje koalicijoje, Gintauto Palucko byla, LRT pataisos ir kaltinimai apgavus rinkėjus, kai nusprendė netapti premjere, – apie tai ir daugiau LRT.lt pokalbis su neseniai išrinkta Socialdemokratų partijos garbės pirmininke, europarlamentare Vilija Blinkevičiūte.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- V. Blinkevičiūtė aštuonetu vertina premjerės I. Ruginienės Vyriausybės darbą, nes dirbama labai sunkiomis aplinkybėmis.
- Per kitus Seimo rinkimus gali suveikti švytuoklės principas, bet socialdemokratai, anot europarlamentarės, išliks parlamentine partija.
- Pasak V. Blinkevičiūtės, R. Žemaitaitis turėtų daug kur patylėti, prikąsti liežuvį, bet „Nemuno aušroje“ yra gana gerų politikų.
- Dėl LRT įstatymo pataisų visos pusės turėtų ieškoti kompromiso, tikina V. Blinkevičiūtė.
- Po šios kadencijos socialdemokratų garbės pirmininkė tik „stebės procesus“, o dėl sprendimo netapti premjere – atsiprašo.
– Europos Parlamente dirbate jau ketvirtą kadenciją. Ir kokia ji? Kuo toliau, tuo sunkiau, turint omeny įvykius Europoje ir pasaulyje? O gal atvirkščiai – jau viską žinote ir net nuobodu?
– Žinote, tiesą sakant, nesitikėjau tokio klausimo, bet iš tikrųjų jis verčia susimąstyti. Kiekviena kadencija buvo skirtinga ir dabartinė yra kitokia.
Prisimenu, kai 2009 m. buvau išrinkta į Europos Parlamentą pirmą kartą, o prieš tai išdirbau aštuonerius metus socialinės apsaugos ir darbo ministre, tai tada viena pagrindinių, turbūt net pagrindinė problema buvo globali ekonominė ir socialinė krizė.
Prisimenat ją? Visi tiek išgyvenome. Tai buvo taip sudėtinga ir taip sunku: krizės įveikimo sprendimų priėmimas, svarstymas, kaip iš jos išeiti, kaip padėti visiems europiečiams, tarp jų – ir Lietuvos žmonėms.
Kitą kadenciją, kaip atsimenate, susidūrėme su masiškais pabėgėlių srautais, kurie užplūdo Europą. Daugiausia nukentėjo pietų valstybės, bet taip pat paveikė ir Lietuvą, ir Baltijos ar šiaurines valstybes. Turėjome visi prisiimti atsakomybę, ir buvo labai sudėtinga rasti sprendimus.
Politikoje negali būti tik juoda arba balta. Politikoje negali būti tik tavo tiesa. Politikoje tiesiog turi rasti kompromisus, kurie reikalingi, kurie derėtų įvairiems žmonėms ir visiems žmonėms.
Vilija Blinkevičiūtė
Trečiąją kadenciją įvyko tai, ko niekas nesitikėjome, – pandemija. Prisimenate pandemiją ir kaip reikėjo labai greitus sprendimus priimti? Kaip mano amžinatilsį mama, atsimenu, tada sakė: „Vaikeli, prie Smetonos gyvenau, išgyvenau karą, išgyvenau pokarį, išgyvenau tremtis, bet niekada netikėjau, kad kaimynas su kaimynu negalės bendrauti.“
Atsimenu, kad buvo toks laikas. Tada ir išmokome daug ko, to paties nuotolinio darbo ir priimti sprendimus. Jie buvo greiti ir reikalingi.
Na, ir pastaroji kadencija vėlgi visko apipinta, reikia tam tikrų sprendimų. Pavyzdžiui, nesibaigiantys karai: praeitą kadenciją Rusijos pradėtas karas Ukrainoje persikėlė į šią kadenciją. Negana to, dar konfliktai Artimuosiuose Rytuose, kurie iš tikrųjų daro poveikį žmonių gyvenimui čia, Europos Sąjungoje, ir Lietuvoje.
Kitaip sakant, kiekviena kadencija turi savo veidą ir šalia to – atitinkami sprendimai.
Tas ilgas laikotarpis išmokė vieno pagrindinio dalyko – politikoje negali būti tik juoda arba balta. Politikoje negali būti tik tavo tiesa. Politikoje tiesiog turi rasti kompromisus, kurie reikalingi, kurie derėtų įvairiems žmonėms ir visiems žmonėms. (...)
– Užsiminėte, kad dabar turime karų krizę. Paskutinėje Europos Parlamento Strasbūre sesijoje pasisakėte apie energetinės krizės žalą žmonėms. Taip pat dabar paminėjote nenuspėjamus kaimynus. Kaip visame šiame kontekste sekasi premjerės Ingos Ruginienės Vyriausybei? Kokį pažymį parašytumėte būdama griežta mokytoja?
– Žinote, aš niekada nebuvau griežta – gal tokia žmogaus charakterio savybė. Visą laiką stengdavausi būti teisinga, nes ne veltui dar kai mokiausi mokykloje (mokyklą baigiau aukso medaliu), gal septintoje klasėje, nusprendžiau, kad būsiu teisėja. Kodėl? – dabar neturiu paaiškinimo, bet teisėja netapau.
Dabar žiūrėkite: jau praėjo daugiau turbūt negu pusė metų, ir kelkime normalų klausimą: ar sprendimai priimami? Taip, sprendimai priimami. Ar jie lengvai priimami? Ne, nelengvai.
Vilija Blinkevičiūtė
Todėl vertinant dabartinę I. Ruginienės Vyriausybę bandysiu būti galbūt teisinga. Pradžia buvo nelengva – Vyriausybės formavimas visą laiką yra sudėtingas.
Dabar žiūrėkite: jau praėjo daugiau turbūt negu pusė metų, ir kelkime normalų klausimą: ar sprendimai priimami? Taip, sprendimai priimami. Ar jie lengvai priimami? Ne, nelengvai. Todėl, kad praėjo tie laikai, kada buvo viena partija, viena tiesa. Tiesiog reikia ieškoti kompromisų. Tam reikia išminties. Tam reikia tam tikrų gebėjimų. Tam reikia įsiklausymo ir girdėjimo.
Per pusantrų metų nuo Seimo rinkimų sprendimai tikrai priimami ir tikrai nelengvai. Pavyzdžiui, sprendimas dėl pensijų kaupimo: žmonės tą sakė, žmonės to norėjo – galbūt nepasiteisino ta sistema.
Vieša paslaptis, kad aš buvau prie kaupimo sistemos priėmimo ištakų, kai dirbau ministre prieš daugiau nei 20 metų. Maniau, kad tai būtų kaip papildomai sukauptos lėšos sulaukus pensijos, kai pensijos yra tikrai mažos. Bet reikia nebijoti klaidas ištaisyti ir jas pripažinti. Todėl tas sprendimas, manau, teisingas.
Antras dalykas, pasižiūrėkite į mokesčių reformą. Sutinkate, kad tai yra nepopuliaru? Visiškai nesvarbu, kokia vyriausybė – kairės ar dešinės.
Atsimenu pokalbį su vienu kolega iš Danijos čia dar pirmojoje mano Europos Parlamento kadencijoje. Sakau: „Bet kaip čia yra, kad tų mokesčių nenori pas mus niekas mokėti, – labai daug juodų pinigų ir šešėlio.“ Jis man atsako: „Vilija, manai, kad pas mus, Danijoje, kas nors nori mokėti mokesčius? Mokesčių niekada niekas nenori mokėti. Niekada. Nesvarbu, kokia valstybė ir kokia valdžia.“
Lygiai taip pat buvo visokiausių perturbacijų, kad ir dėl Kapčiamiesčio poligono, bet vis tiek priimtas sprendimas. Beje, esu dėkinga ir opozicijai, šiuo atveju ir konservatoriams.
Vilija Blinkevičiūtė
Taigi mes dabar priėmėme mokesčių reformą, nes reikia pinigų, ypač saugumui ir gynybai. Tai svarbiausia, ir prie socialdemokratų Vyriausybės priimtas 5,38 proc. nuo BVP gynybos biudžetas. Tai labai didelis mūsų pasiekimas.
Lygiai taip pat buvo visokiausių perturbacijų, kad ir dėl Kapčiamiesčio poligono, bet vis tiek priimtas sprendimas. Beje, esu dėkinga ir opozicijai, šiuo atveju ir konservatoriams. Tai dar kartą demonstruoja, kad mes, socialdemokratai, kaip ir konservatoriai, ir liberalai, ir kitos pažangios politinės jėgos, tikrai galime susivienyti ir bendrai balsuojant rasti sprendimus, kurie neišvengiamai yra reikalingi Lietuvos žmonėms.
Vėlgi, kaip sakau, Vyriausybė dirba, bet nelengvai.
– Vis dėlto kokį pažymį parašytumėte Vyriausybei?
– Na, pažymys būtų visai neblogas. Galima rašyti aštuonetą todėl, kad nelengvomis sąlygomis dirba. Aštuonetas – jau visai neblogai, nes dešimtukas… – tokių idealių nebūna ir niekada nebus.
– Europinė tendencija, kad vis didesnėje šalių grupėje socialdemokratai nustumiami nuo valdžios: Danijoje po rinkimų koaliciją formuoja kiti, ką tik Jungtinėje Karalystėje vietos rinkimuose pralaimėjo leiboristai, Vengrijoje į parlamentą nepateko nė viena kairioji partija, Ispanijos premjero reitingai krenta… Nesibaiminate, kad po šios kadencijos socialdemokratai irgi turės eiti į opoziciją Lietuvoje?
– Tendencijos Europos Sąjungos mastu yra įvairios. Veikia ir socialdemokratų vyriausybės, ir konservatorių, ir liberalų.
Tendencijos įvairios – kaip tos sūpuoklės. Lygiai taip ir Lietuvoje: vieną kadenciją – vieni, kitą kadenciją – kiti. Ar didelis gėris buvo, kai Viktoras Orbanas valdė 16 metų Vengriją? Manau, tai blogas pavyzdys, kai atrodo, kad viską gali daryti su savo valstybe, ir su žmonėmis elgiesi taip, kaip tau patinka. Tada prarandi realybės jausmą, ir tai demokratijai yra nesveika.
Viena tik pasakysiu: socialdemokratai buvo parlamentinė partija, yra ir, esu įsitikinusi, bus. Čia vienareikšmiškai. Turbūt kaip ir kai kurios kitos Lietuvos tradicinės partijos, ar ne?
– Kita tendencija, kalbant apie Europą ir tą patį Europos Parlamentą, – tai populistinių partijų iškilimas, tai dažnai siejama su kraštutine dešine arba kaire. Europos Parlamente socialdemokratai gana griežtai laikosi ugniasienės nuo jų principo (gal Europos liaudies partija šiek tiek bando žaisti su jais). Lietuvoje socialdemokratai yra koalicijoje su „Nemuno aušra“, kurią vieni vadina kraštutine dešine ar kaire, bet ji, sutikite, – populistinė jėga. Kaip tai paaiškintumėte? Kokia čia politinė logika?
– Taip, iš tikrųjų, kai žiūrime į Europos Sąjungos valstybes, populistai kelia galvas ir labai smarkiai. Mes, tradicinės partijos, labai rimtai turime susimąstyti, kodėl taip atsitinka. Ką darome ne taip? Kokių žmonių lūkesčių ir norų neatliepiame? Kur darome klaidas, kad tie politikai, kurie gali bet ką kalbėti, bet ką žadėti, bet ką daryti, nesąmones pliurpti, populiarėja?
Frakcijoje ne kartą esame tai svarstę ir matome, kad tikrai labai rimtai turime susimąstyti, ar viską gerai padarėme, ar tikrai atliepiame rimtų žmonių, kurie mus metų metus renka, lūkesčius.
Kažkur, matyt, padarėme klaidų. Reikia pripažinti, kad tikriausiai nesugebėjome paaiškinti, kodėl viena ar kita politika yra reikalinga. Pavyzdžiui, dėl migrantų: kodėl mes neskiriame pabėgėlių nuo migrantų? Vienas dalykas – karo pabėgėliai, kitas dalykas – ekonominiai migrantai, kurie uzurpavo tikrai nemažai Europos Sąjungos valstybių.
Tuo populistai pasinaudojo sakydami: „Aha, dėl to jis mano darbą paėmė, jis mano duoną suvalgė. Jis iš mano vaikų darželį atėmė.“
Mes, tradicinės partijos, turime labai rimtai susimąstyti, ko nepadarome, kur darome klaidas, kad įsigali kraštutiniai dešinieji nacionalistai arba kraštutiniai kairieji. Tos kraštutinės jėgos niekada neturi atsakomybės jausmo, bet jos skaldo valstybę, skaldo žmones, skaldo tautas.
Vilija Blinkevičiūtė
Dar vienas dalykas: mes, politikai, per mažai bendraujame su žmonėmis. Man atrodo, negalime užsidaryti kur nors mūruose ir galvoti, kad aš čia labai graži ar gražus, ar protingas. Reikia nuolatinio, tiesioginio bendravimo su žmonėmis. Reikia nebijoti žmonių, važiuoti, eiti pas juos. Reikia kalbėtis, reikia susitikti. Aš čia kalbu iš savo ilgametės politinės patirties, nes kai dar dirbau ministre, tai turbūt Lietuvą kelis kartus esu apvažiavusi ir pačius atokiausius kampelius aplankiusi.
Kitaip sakant, mes ne visada sugebame atliepti žmonių lūkesčius bei norus ir jiems paaiškinti, kodėl taip turi būti, o ne kitaip. Kai su žmogumi atvirai kalbi, jis supranta. Visko yra buvę, kartais išbara, gali nemylėti, gali nusisukti, bet turi būti atviras.
Labai teisingas jūsų klausimas. Mes, tradicinės partijos, turime labai rimtai susimąstyti, ko nepadarome, kur darome klaidas, kad įsigali kraštutiniai dešinieji nacionalistai arba kraštutiniai kairieji. Tos kraštutinės jėgos niekada neturi atsakomybės jausmo, bet jos skaldo valstybę, skaldo žmones, skaldo tautas.
– Tačiau socialdemokratai dabar yra koalicijoje su „Nemuno aušra“, kuri, galima sakyti, yra vieno žmogaus partija. Kaip jūs asmeniškai vertinate jos lyderį Remigijų Žemaitaitį?
– Kitas klausimas… (Šypsosi.)
Bet gerai atsakysiu, bandžiau pajuokauti.
Kartais būna taip, kad koalicijas turi sudaryti, nes ne visada būna kitoks pasirinkimas. Kadangi esu labai daug metų politikoje, tikrai labai daug, galiu pasakyti, kad idealių koalicijų niekada ir nebuvo.
Vilija Blinkevičiūtė
Kaip jį gali vertinti? Suprantate, iš tikrųjų taip susiklostė situacija, kad šiuo metu valdančiojoje daugumoje mes esame ir su „Nemuno aušra“. „Nemuno aušrą“ išrinko Lietuvos žmonės. Vieno asmens partijos, kaip jūs sakote, rezultatas yra labai geras.
Taigi kartais būna taip, kad koalicijas turi sudaryti, nes ne visada būna kitoks pasirinkimas. Kadangi esu labai daug metų politikoje, tikrai labai daug, galiu pasakyti, kad idealių koalicijų niekada ir nebuvo. Ir konservatoriams nebuvo labai lengva turbūt dirbti su kai kuriomis naujai susikūrusiomis liberaliomis jėgomis.
Buvo įvairių koalicijų, kur reikėdavo daug išminties, kad būtų rastas kompromisas, kad kažkaip pavyktų įgyvendinti Vyriausybės programą.
Kalbant apie „Nemuno aušros“ pirmininką, mano įsitikinimu, jis turėtų daug kur patylėti, prikąsti liežuvį. Aš jau tą sakiau, bet manau, kad jis niekada nieko negirdi ir negirdės. Jis turi savo nuomonę ir savo tiesą. Kai jis ką nors prišneka, o prišneka jis beveik kiekvieną dieną, tai jis yra matomas. Visa žiniasklaida, jūsų kolegos, šoka valsus, tango aplink jį. Jis tuo mėgaujasi. Suprantate, dar vienas dalykas – nereikia užkibti.
Na, bet jau pirmininkas… Čia daugtaškis.
Vilija Blinkevičiūtė
Dėl „Nemuno aušros“ – ten yra iš tikrųjų normalių, protingų žmonių, su kuriais ir dirbame, ir randame bendrą kalbą, bendrus sprendimus. Todėl jos nurašyti tikrai negalėčiau ir nenorėčiau. Būtų kažkaip ir neišmintinga pasakyti, kad neįmanoma dirbti su žmonėmis, kuriuos išrinko ir kurie tikrai yra visai neblogi politikai.
Na, bet jau pirmininkas… Čia daugtaškis.
– Šių dienų Lietuvos aktualija – jūsų partijos bendražygio, buvusio premjero Gintauto Palucko byla. Ar manote, kad prieš beveik dvejus metus, kai jūs premjero posto kaip ir…
– Atsisakiau. Nebijokite, sakykite tiesiai (juokiasi)...
– … ir tuomet G. Paluckui linkėjote sveikatos einant ministro pirmininko pareigas, – tai buvo klaida? Ar dar manote, kad viskas gali paaiškėti kažkaip kitaip?
– Žinote, iš tikrųjų ir dabar jam linkiu sveikatos. Jam ir jo žmonai, jo šeimai ir jo artimiesiems. Neduok Dieve, patekti į tokias girnas. Čia turbūt niekam nereikėtų linkėti, nesvarbu, kas kokioje politikoje ar kas kokiame versle bebūtų, ar ne? Žmogiškai… čia tiesiog žmogiškai.
Tuo metu tikrai buvau įsitikinusi, kad Gintas, Gintautas turi labai daug patirties, kad jis politinius procesus tikrai geba analizuoti ir yra gana stiprus kaip politikas. Na, o įvyko kaip įvyko.
Aš linkiu jam įrodyti teisme savo nekaltumą ir apsiginti. To linkėčiau kiekvienam žmogui, lygiai taip pat ir jam linkiu.
Vilija Blinkevičiūtė
Bet žinote, jis gana atsakingai pasielgė: sustabdė narystę mūsų Socialdemokratų partijoje, pasitraukė dar prieš tai iš premjero posto, pasakė, kad jam imunitetas būtų panaikintas supaprastinta tvarka, taip ir įvyko.
Dabar tikriausiai ne politikai turi teisę teisti. Aš taip pat turbūt neturiu teisės teisti jo. Tai teisėsaugos ir teismo darbas.
Linkiu jam įrodyti teisme savo nekaltumą ir apsiginti. To linkėčiau kiekvienam žmogui, lygiai taip pat ir jam linkiu.
– Dar viena Lietuvos aktualija yra LRT įstatymo pataisos. Žiemą, regis, DELFI rašė, kad gana kritiškai vertinote bičiulių sprendimą ir norą labai greitai tas pataisas prastumti. Ar tai tiesa?
– Matote, esu toks žmogus, kuris visą laiką kokio sprendimo, darbo, projekto gyvenime besiimčiau, visą laiką labai gerai viską apmąstau ir pamatuoju. Aš geriau dešimt kartų išmatuosiu ir tada leisiu kirsti arba kirpti, nes negali būti nepamatuotų, spontaniškų sprendimų.
Tikriausiai išmokau to 25 metus išdirbusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, pradėjusi dirbti nuo eilinės darbuotojos ir po to – iki ministrės. Už kiekvieno sprendimo stovėjo gyvi žmonės ir bet kokie skuboti sprendimai paveikia jų gyvenimą.
LRT negali būti nė vienos politinės partijos, kokia ji bebūtų – kairė ar dešinė, nuosavybė, kaip ir LRT, negali būti uzurpuota kokių nors atskirų grupuočių. LRT turi būti visų Lietuvos žmonių.
Vilija Blinkevičiūtė
Lygiai taip pat noriu pasakyti apie LRT. Pirmiausia, mano įsitikinimu, LRT yra visų Lietuvos žmonių, kokie jie bebūtų, o jie yra įvairiausi. Patinka, nepatinka, bet jie yra įvairūs. LRT negali būti nė vienos politinės partijos, kokia ji bebūtų – kairė ar dešinė, nuosavybė, kaip ir LRT negali būti uzurpuota kokių nors atskirų grupuočių. LRT turi būti visų Lietuvos žmonių. Aš taip suprantu LRT misiją. Tokia ji būtų. Tokia ji turi būti.
Todėl nuoširdžiai LRT linkiu profesionalumo, nuoširdžiai ir profesionaliai atliepti visų žmonių lūkesčius. Ar jie būtų Vilniaus mieste, ar jie būtų regione, kaip mano gimtojoje Linkuvoje, ar kur nors Skuode, Kalvarijoje, Pagėgiuose, Telšiuose, ar kur kitur?
Reikia gerai apgalvoti, įvertinti visus siūlymus, taip pat ir pateiktus Venecijos komisijos, ir įvairių žurnalistų ar suinteresuotų grupių. Girdėti ir politikus.
Vilija Blinkevičiūtė
Problemų yra daug ir įvairių, ir jos gali nepatikti kam nors, ar ne? Žurnalistas – irgi žmogus. Jis turi savo nuomonę, ir aš ją gerbiu, bet jis turi atliepti ir visų nuomonę.
Baigdama atsakyti, pasakysiu vieną dalyką: visada ir viską reikia gerai apgalvoti, įvertinti visus siūlymus, taip pat ir pateiktus Venecijos komisijos, ir įvairių žurnalistų ar suinteresuotų grupių. Girdėti ir politikus, nes jie yra žmonių išrinkti, – taip pat visiškai normalu.
Vis dėlto svarbiausia misija turi būti viena – LRT yra visų žmonių. Niekas neturi teisės jos kaip nors uzurpuoti. To ir linkiu, taip pat profesionalumo ir nepamesti daugiau tušinukų…
– Tušinukų?
– Ai, čia pajuokavau (šypsosi).
Pastaba: balandį socialdemokratai apkaltino LRT žurnalistę bandymu Socialdemokratų tarybos posėdžio patalpose padėti rašiklį su garsą įrašančia įranga. Teisėsauga dėl to yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą – LRT.lt.
– Supratau. Ne, būtinai pasiimsiu (šypsodamasis rodau į savo tušinuką). Ar turite nuomonę dėl dabartinių LRT įstatymo pataisų, kurios dabar svarstomos Seime ir procesas nėra toks, kaip jūs sakėte, – greitas ir nepasvertas? Kita vertus, Venecijos komisija vėl jas kritikavo, kaip ir kai kurie žurnalistai.
– Žinote, aš nesigilinsiu. Tai nėra mano misija gilintis šia konkrečia tema, bet vėlgi grįšiu prie to – labai norėčiau, kad abi pusės būtų pakankamai profesionalios. Niekada negalima turėti tik vieną tiesą, nes tai prie gero neprives.
Pradėjau pokalbį nuo to, kad pasakiau, jog reikia ieškoti kompromisų. Į kompromisus turi būti linkusios abi pusės, o ne kategoriškai pasakyti: „Aš teisus, protingas ir vienintelis gražus, todėl aš jūsų negirdžiu.“
Taip nieko nebus, gerbiamieji, misija nebus įvykdyta, profesionalumo nebus.
Aš noriu vieną dalyką užtikrinti: socialdemokratai niekada nebuvo, nėra ir nebus prieš žodžio laisvę. Ir šito prašau man nepamiršti.
Vilija Blinkevičiūtė
Kitaip sakant, reikia visus išgirsti, matyti, sutarti kuo daugiau. Nuomonės gali išsiskirti, bet jas reikia gerbti. Jų nereikia menkinti kaip nors, kad politikai ko nors neišmano, ten kvailiai ar dar kažkokie. Tiesiog reikia gerbti. Kartais atsitinka taip, kad ne pagal tavo norus išeina.
Bet aš noriu vieną dalyką užtikrinti: socialdemokratai niekada nebuvo, nėra ir nebus prieš žodžio laisvę. Ir šito prašau man nepamiršti.
Mane skaudina, kai sako atvirkščiai, nes niekada to nebuvo ir niekada to nebus.
Susijaudinau… (susigraudino).
– Jūs esate minėjusi, kad šita Europos Parlamento kadencija bus paskutinė. Nepersigalvojote? Baigsite ir politinę karjerą?
– Jūs pažiūrėkite į mano pasą. Kai baigsiu kadenciją, man bus jau labai daug metų. Per visą šį laiką būsiu dirbusi dviejose institucijose: 25 metus išdirbusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje ir 20 metų – Europos Parlamente. Tai pakankamas stažas.
Tuomet stebėsiu procesus. Man patinka ir dabar domiuosi, ir dabar matau, savo nuomonę turiu. Visą laiką visiems linkėčiau išminties. Dar man labai norėtųsi mažiau susiskaldymo Lietuvoje, etikečių klijavimo, žmonių žeminimo ar paniekinimo.
Aš atsiprašau. Aš labai nuoširdžiai atsiprašau.
Vilija Blinkevičiūtė
Mes esame ir taip nedidelė valstybė, todėl, kaip sakau, jokio kito turto neturime – tik žmones. Tai kažkaip mokėkime neprikibti prie detalių: kažko nepasakė premjerė, ar pavadinimą ištarė ne taip, ar kažkieno plaukai ne taip sutvarkyti, ar koks nors rankinukas užkliuvo. Tai kažkokia nesąmonė. Pakilkite aukščiau.
Mes tikrai esame tiek daug padarę. Pasižiūrėkime į Lietuvą. 36 nepriklausomybės metai – tai lašas jūroje. Žmogaus gyvenime – tai labai daug, bet valstybės raidoje – labai mažai. Bet kiek daug mes visi kartu pasiekėme, kokia stipri mūsų valstybė. Stiprinkime, pasitikėkime, padėkime, patarkime, o ne kiekvieną kartą laikykime peilį už nugaros politikoje. To nereikia, todėl linkiu sutarimo, vienybės, o LRT – kad atliktų savo misiją.
– Minite konfliktus, kandžius žodžius. Dalis kritikų, ypač politiniai oponentai, jus kaltina, kad po praėjusių rinkimų apgavote rinkėjus netapdama premjere. Koks jūsų atsakymas?
– Aš atsiprašau. Aš labai nuoširdžiai atsiprašau (susigraudino).
