Lietuvoje

2019.05.18 07:00

Mūsų prezidentai. Dvi Adamkaus kadencijos: vakarietiškumas, politinės intrigos ir priekaištai dėl šlepečių

Domantė Platūkytė, LRT.lt 2019.05.18 07:00

Mano visas gyvenimas buvo skirtas Lietuvai, tėvynė man visuomet buvo ir liks pirmoje vietoje, todėl visi priekaištai sukeldavo šypseną – žinojau, kad jie neteisingi, tad prie manęs neprilips ir įtakos nepadarys, LRT.lt sako prezidentas Valdas Adamkus.

Pasak V. Adamkaus, jis visada stengėsi priimti įvairių pažiūrų žmones ir ieškoti bendrų sprendimų, o dirbdamas savo darbą ir bendradarbiaudamas su Lietuvos politikais bei tarptautinių organizacijų atstovais išlaikė savo vertybes ir orumą.

2004–2009 m. V. Adamkaus patarėju, Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovu dirbęs Ramūnas Vilpišauskas įsitikinęs, kad prezidentui buvo ir yra nuoširdžiai svarbu, kas vyksta Lietuvoje. Anot jo, net ir gyvendamas JAV, V. Adamkus išlaikė ryšį su Lietuva ir stengėsi padėti jai išsivaduoti nuo okupacijos.

R. Vilpišauskas taip pat žavisi pirmąja ponia Alma Adamkiene, kuri, sako jis, simbolizuoja eleganciją bei inteligenciją ir yra daugelio žmonių įkvėpimo šaltinis.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, politologas Virgis Valentinavičius kalba, kad pirmosios savo kadencijos metu V. Adamkus buvo aktyvesnis, į valdymą bandė įtraukti daugiau amerikietiško stiliaus, o tai labai skyrėsi nuo Algirdo Mykolo Brazausko prezidentavimo. Vis dėlto, svarsto V. Valentinavičius, antrosios prezidento kadencijos metu buvo matyti nuovargio žymių, o prezidentūra buvo virtusi prezidentūrėle.

1998 m. V. Adamkus pirmą kartą buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. 2003 m. jis siekė būti perrinktas, tačiau antrajame rinkimų ture pralaimėjo Liberalų demokratų partijos pirmininkui, Seimo nariui Rolandui Paksui. 2004 m. apkaltos proceso metu pašalinus R. Paksą iš prezidento posto, buvo surengti pirmalaikiai prezidento rinkimai, kurių antrajame ture V. Adamkus nugalėjo Kazimirą Danutę Prunskienę ir antrą kartą buvo išrinktas prezidentu.

Visą gyvenimą skyrė Lietuvai

Nors V. Adamkus palaikė labai glaudų ryšį su Lietuva net okupacijos metais, jo oponentai priekaištaudavo, kad prezidentas buvo išvykęs iš Lietuvos, ir prikišdavo, kad Lietuvoje gyveno tik jo šlepetės. Anot V. Adamkaus, į tokius žodžius jis stengdavosi nekreipti dėmesio, nes žinojo, jog visą gyvenimą skyrė Lietuvai – net ir dirbdamas JAV aktyviai dalyvavo Lietuvos gyvenime.

„Mano visas gyvenimas buvo skirtas Lietuvai – atlikdavau savo tiesiogines pareigas, tačiau, užimdamas aukštas pareigas, naudodavausi ta pozicija ir visada iškeldavau Lietuvos klausimą konferencijose ar tarptautiniuose susitikimuose.

Pabrėždavau, jog Lietuva okupuota, čia paneigtos žmogaus teisės ir turime dėti visas pastangas, kad teisingumas ir žmogaus teisės būtų grąžintos tiems, kurie to siekia. Lietuva man visuomet buvo ir liks pirmoje vietoje, todėl tie priekaištai man nieko nereikšdavo ir sukeldavo šypseną, nes žinodavau, kad jie neteisingi, todėl prie manęs neprilips ir įtakos nepadarys“, – šypsosi V. Adamkus.

Santykiai su Lenkija išgyveno auksinį laikotarpį

Šiame darbe, sako prezidentas, kiekvieną dieną tenka susidurti su įvairiais klausimais, Seimo ar vyriausybės sprendimais, kurie neretai būna netikėti. Tačiau, pasak V. Adamkaus, jo prezidentavimo laikotarpiu vyko sklandus darbas – nors po nepriklausomybės atgavimo santykiai su kai kuriomis valstybėmis buvo labai įtempti, per dvi kadencijas buvo „pakelti aukštumon“.

„Per mano dešimties metų prezidentavimo laikotarpį kiekvienas lenkų diplomatas, ministras bei prezidentas sakė, kad tai buvo auksinis laikotarpis šių dviejų valstybių santykiams“, – LRT.lt sako V. Adamkus.

Kaip iškiliausią prisiminimą prezidentas įvardija gerų santykių kūrimą su artimais kaimynais. Jis akcentuoja, kad Lietuva turėjo reikšmingų pasiekimų gerinant santykius su Rytų Europos valstybėmis, pavyzdžiui, Sakartvelu bei Ukraina. Lietuvos įstojimą į NATO bei Europos Sąjungą (ES) V. Adamkus taip pat išskiria kaip vieną šviesiausių prezidentavimo akimirkų.

„Manau, kad vidaus santvarkoje daug persilaužimų išsikovojome, net ir vidaus klausimuose pakrypome į tolerancijos pusę. Nors kai kurie sprendimai sukeldavo rūpesčių, tačiau skaudžių nusivylimų nebuvo. Vidaus santykiai daugiausia rėmėsi Vakarų kultūros kryptimi – manau, kad Lietuva savo mąstymu ir pažiūromis pakrypo Vakarų kultūros principų link ir jais vadovavosi“, – kalba V. Adamkus.

Pasak prezidento, tapus ES dalimi, Lietuvai atsivėrė daugybė galimybių, todėl kartais atrodo, kad būtų galima judėti dvigubai greičiau, tačiau, sako jis, Lietuvos padėtis gana sparčiai gerėja.

„Džiaugiuosi, kad nestovime vietoje, o toliau einame į ateitį žiūrėdami daug šviesiau“, – teigia V. Adamkus.

Prezidentas prisimena, kad visada stengėsi priimti įvairių pažiūrų žmones ir ieškoti bendrų sprendimų. V. Adamkus svarsto, kad dirbdamas šį darbą ir bendradarbiaudamas su Lietuvos politikais bei tarptautinių organizacijų atstovais jis sugebėjo išsaugoti ne tik savo vertybes, bet ir orumą.

Geba suburti žmones

Anot socialinių mokslų daktaro, Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktoriaus R. Vilpišausko, laimėti prezidento rinkimus V. Adamkui padėjo ir jo programinės nuostatos, ir asmeninės savybės. Jis svarsto, kad žmonėms buvo artima prezidento vizija judėti Vakarų link bei noras įsiklausyti, priimant sprendimus įtraukti turinčiuosius kitokią nuomonę.

„Nemaža dalis Lietuvos rinkėjų vertina kandidatus ir balsuoja atsižvelgdami į asmenines savybes, o ne į programines nuostatas“, – teigia R. Vilpišauskas.

Paklausus, kaip apibūdintų V. Adamkų, politologas pabrėžia, kad prezidentas sugeba sukurti gana pozityvią atmosferą ir suburti žmones, o tai R. Vilpišauskas vadina telkiančia lyderyste. Anot politologo, V. Adamkus tikėjo, kad į priekį galima judėti priimant kompromisus, o su tam tikra doze geranoriškumo galima išspręsti daugelį problemų.

„Pirmiausia į galvą ateitų tokie apibūdinimai, kaip šilta asmenybė. V. Adamkus – žmogus, kuris sveikindamasis ištiesia ranką delnu, pakreiptu į viršų. Tie, kurie analizuoja kūno kalbą, tai apibūdina kaip atvirumo ir geranoriškumo išraišką, noro bendrauti ženklą“, – LRT.lt sako R. Vilpišauskas.

TSPMI politologas sutinka, kad V. Adamkus ilgą laiką gyveno ne Lietuvoje, tačiau teigia, kad tai jam nesutrukdė užimti prezidento posto ir tinkamai vykdyti pareigas. Anot R. Vilpišausko, baigęs savo kadenciją V. Adamkus galėjo grįžti gyventi atgal į JAV, tačiau taip nepasielgė, todėl tai dar kartą įrodo, kokią svarbią vietą jo gyvenime užima Lietuva.

„Jam tikrai nuoširdžiai svarbu, kas vyksta Lietuvoje. Matydavau, kad jis emociškai labai įsijautęs į įvairius dalykus, vykstančius ne tik politikoje, bet ir visuomenės gyvenime: kiek Lietuva keičiasi, kiek tai pateisina jo lūkesčius, kuriuos turėjo atgavus nepriklausomybę. Visa tai jam nuoširdžiai rūpi“, – tikina R. Vilpišauskas.

Kalbėdamas apie iššūkius, TSPMI direktorius akcentuoja santykius su Rusija, 2004 m. įvykius Ukrainoje, kai V. Adamkus tarpininkavo derybose tarp „Oranžinio Maidano“ protestuotojų ir V. Janukovyčiaus, bei 2008 m. Rusijos veiksmus, kai Rusija pradėjo karą su Sakartvelu. Tada Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos prezidentai bei Latvijos ir Estijos premjerai skrido į Tbilisį palaikyti Sakartvelo, kuriam buvo iškilusi reali okupacijos grėsmė.

V. Valentinavičius priduria, kad prezidentas suprato situacijos Ukrainoje ir Sakartvele rimtumą, todėl jo veiksmai bei kelionė į Tbilisį buvo vieni geriausių jo užsienio politikos pavyzdžių.

Prezidentūra iš dalies virto prezidentūrėle

V. Valentinavičius išreiškia kritikos antrajai prezidento kadencijai, anot jo, buvo matyti nuovargio žymių, tai, kad 2003 m. V. Adamkus nebuvo perrinktas ir pralaimėjo Rolandui Paksui rodė, jog jis nesugebėjo pajusti, kuo gyvena „antroji Lietuva“.

„Kai 2004 m. V. Adamkus grįžo antrajai kadencijai, prezidentūra buvo bent iš dalies virtusi prezidentūrėle, kai labiau matėme patarėjų komandos politinius žaidimus ir manipuliacijas, o ne tvirtą ir turiningą politiką. Aišku, užsienio politika tęsėsi beveik tokiame pačiame lygyje, bet vidaus politikoje <...> V. Adamkus atrodė gana bejėgis ir einantis paskui patarėjus“, – kalba V. Valentinavičius.

Pasak politologo, nors prezidento siekis aktyvinti Lietuvos užsienio politiką buvo geras dalykas, kartais didelės ambicijos privesdavo iki ne visai norimų rezultatų. Pavyzdžiui, V. Valentinavičius išskiria Lietuvos, kaip regiono lyderės, politiką ir tikina, kad ši V. Adamkaus prezidentavimo laikais atsiradusi doktrina neveikė ir beveik jokia regiono šalis (išskyrus Ukrainą) nepripažino Lietuvos kaip lyderės.

Politologas kritikuoja ir didelį V. Adamkaus norą pateisinti JAV lūkesčius, nors, jo teigimu, ėjimas Vakarų link yra sveikintina, tačiau kartais, norėdamas įtikti JAV, prezidentas persistengdavo. V. Valentinavičius primena, kad V. Adamkus, nepasitaręs su parlamentarais ar karininkais, aukšto rango JAV pareigūnams į vieną konfliktuojančių valstybių pažadėjo nusiųsti daugiau karių.

Iššūkių kėlė artėjanti krizė

Santykių su Lenkija gerinimas, vidaus reikalų prioritetas, artėjanti krizė, energetikos projektų įgyvendinimas – kiti iššūkiai, kuriuos išskiria R. Vilpišauskas.

„Krizės pradžia įvyko dar V. Adamkaus vadovavimo metu, tada reikėjo apsispręsti dėl 2008 metų pabaigoje Seimo skubiai priimtų daugiau nei pusšimčio įstatymų. Tai nebuvo lengva užduotis. Su vyriausybe taip pat reikėjo derinti pozicijas, kad krizės pasekmės būtų sušvelnintos“, – prisimena R. Vilpišauskas.

Pasak politologo, svarbūs veiksmai užsienio politikoje buvo ne tik glaudus bendradarbiavimas su Lenkija ar aktyvus veikimas Rytų partnerystės šalyse, bet ir siekis palaikyti NATO partnerių dėmesį mūsų kaimynėms, nuolatinis kartojimas, kad Vakarai turi rūpintis tuo, kas vyksta Ukrainoje bei Gruzijoje, paremti jas įgyvendinant tas reformas, kurias anksčiau įgyvendino Baltijos valstybės ar Lenkija. Šiuos veiksmus R. Vilpišauskas vadina ryškiausia prezidento veiklos linija jo kadencijoje.

„Šią liniją išlaikė bei įgyvendino ir Dalia Grybauskaitė. Tai rodo, kokia yra Lietuvos geopolitinė situacija: net ir skirtingos asmenybės, išrinktos į šią poziciją, galiausiai imasi labai panašios užsienio politikos – to, kas svarbiausia Lietuvos nacionaliniams interesams“, – teigia politologas.

Atnešė vakarietiškos politikos tradicijų

Sakoma, kad V. Adamkus buvo tas prezidentas, kuris ne bandė tapti vakariečiu, o buvo vakarietis – nuo kostiumo iki patirties. Viltasi, kad V. Adamkaus prezidentavimas atneš į Lietuvą ir daugiau vakarietiškos politikos tradicijų: skaidrumo, bendruomeniškumo, modernumo. Adamkus iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir Lietuvos piliečiams įsipareigojo siekti trijų pagrindinių tikslų: laisvo žmogaus, atviros visuomenės, stiprios valstybės.

V. Valentinavičiaus manymu, pirmosios savo kadencijos metu V. Adamkus buvo aktyvesnis, į valdymą bandė įnešti daugiau amerikietiško stiliaus, o tai, sako politologas, labai skyrėsi nuo A. M. Brazausko prezidentavimo stiliaus.

„A. M. Brazauskas buvo tarybinio stiliaus prezidentas, kai valstybės vadovas yra kaip koks ūkininkas ar kolūkio pirmininkas, o V. Adamkus buvo tikras politikas“, – svarsto V. Valentinavičius.

Tokiai nuomonei pritaria ir R. Vilpišauskas, jis primena, kad 2007 m. prestižiniuose „European Voice“ rinkimuose V. Adamkus gavo „Metų europiečio“ apdovanojimą.

„Jo geri santykiai ne tik su Lenkijos vadovais, bet ir su Vokietijos kanclere, jo gebėjimas bendrauti su įvairiais užsienio šalių vadovais buvo svarbus, o tai turėjo atgarsį ir Lietuvoje – nemažai žmonių jį laikė tinkamu Lietuvos vadovu“, – kalba R. Vilpišauskas.

V. Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu Lietuva įprato prezidentą matyti ne vieną – įgijome „pirmąją šalies ponią“ Almą Adamkienę, o tai nebuvo įprasta.

„A. Adamkienė simbolizuoja eleganciją, inteligenciją ir supratimą – visų pirma, savo mylimo žmogaus atžvilgiu. Tai visada jautėsi ir jaučiasi dabar. Manau, jie daugeliui yra įkvėpimo šaltinis, nors tobulų žmonių nebūna, tačiau norisi sakyti, kad jie yra tobula šeima, o čia yra daug ir Almos indėlio“, – kalba R. Vilpišauskas.

Mūsų prezidentai – LRT.lt projektas, kuriame prisiminsime visus Lietuvos prezidentus.