Nors baigusi mokyklą pasirinko tada itin populiarias viešojo administravimo studijas, Aušvyda Kulikauskienė galiausiai sugrįžo prie savo pirmosios meilės – gamtos. Tapusi mama, ji kūrė tinklaraštį „Esu eko“, šiandien žinomą kaip „Aušvyda miškuose“. Čia nugula neįtikėtini pasakojimai apie zombius, su kuriais susiduriame savo virtuvėje, švytinčią medieną, ledo plaukus ir kt. Aušvyda patikina – Lietuvos gamtoje galima atrasti tokių pačių lobių, kokius rodo „National Geographic“.
– Gimėte ir augote sostinėje, baigėte viešojo administravimo studijas, bet atrodo, kad širdžiai artimiausios veiklos yra susijusios su gamta, jos apsauga, kelionėmis. Iš kur ta trauka?
– Pradinėje mokykloje pas mus buvo labai populiarios anketos, jas duodavom užpildyti klasiokams iš esmės dėl vienintelio klausimo – „kas tau patinka iš klasės?“. (Juokiasi.) Bet tose anketose taip pat būdavo ir klausimas, kuo norėtum dirbti užaugęs. Aš atsakydavau – gamtosaugininke.
Panašu, kad vaikystėje save supratau geriau nei rinkdamasi profesiją. (Juokiasi.) Mokyklą baigiau gerais pažymiais, galėjau rinktis, kur stoti, tačiau tuo metu jaučiausi sutrikusi. Viena mokytoja, kurią laikėme autoritetu, mūsų kartai parekomendavo neseniai atsiradusias viešojo administravimo studijas ir vėliau universitete juokėmės, kad pusė tais metais mokyklą baigusių žmonių ten ir įstojo.
Bet sakoma, pirma meilė nerūdija, man tokia meilė yra gamta. Lietuviai apskritai turi ypatingą santykį su gamta. Mes negyvename milijoniniuose didmiesčiuose, iš kurių būtų sunku išvažiuoti: ežerai, upės, miškai mums ranka pasiekiami. O mano kartoje dar ir dažnas turėjome senelius kaimuose: patyrėme vasaras, kai į gryčią užsukdavom tik burnon kažko įsimesti, visą kitą laiką buvome lauke, gamtos apsuptyje. Tad viskas yra susiję su viskuo (ši frazė paprastai naudojama kalbant apie ekologiją, tačiau man ji ir čia tinka): vaikystės patirtys, taip šalia esanti nuostabi Lietuvos gamta, nevykę studijų pasirinkimai (kad jie ne man, iki galo supratau tik baigusi magistrantūrą) galiausiai ir atvedė iki to, kur dabar esu.
– Anksčiau mėgote keliauti po tolimus kraštus, kur daug kalnų, sniego. Kokius kraštus aplankėte, kaip labiausiai mėgote keliauti?
– Keliones atradau tik baigusi mokyklą. Tuo metu dar neturėjau pinigų, tad su draugais „tranzavau“ per Europą. Porą metų taip vykome savanoriauti į festivalį Danijoje. Man jau tada patiko keliauti su kuprine ir gyventi palapinėje. Netrukus susipažinau su Mantu, savo vyru. Jis nardė. Lietuvoje ir kaimynystėje vanduo neskaidrus, koralų ar spalvotų žuvyčių nepamatysi, tad narai prisigalvoja savų įdomybių.
Viena jų – nardymas urvuose. Tad Mantas pateko ir tarp speleologų, bemat čia atsidūriau ir aš. Tuo metu mūsų speleoklubas buvo labai aktyvus, vykdė ekspedicijas į Krymo urvus, Abchaziją. Pirmuosiuose suspėjome pabuvoti ir mudu. Bet Krymą aneksavo Rusija ir, solidarizuojantis su Ukraina, šios kelionės nebebuvo tęsiamos.
Kaip tik planavome savo vestuves ir medaus mėnesiui pasirinkome Aziją, nes vis dar norėjome tyrinėti urvus, o prieš keletą metų Vietname buvo atrastas didžiausias pasaulyje Hang Son Doong urvas. Kadangi jis vis dar tebebuvo „šviežiena“, savo buvimo Vietname metu šio urvo pamatyti mums nepavyko, nes jį tuo metu tyrė britų speleologai. Tačiau mes vykome į kitus turistų nelankomus urvus, pamilome Aziją ir nors šiuo metu urvų ten taip nebetyrinėjame, vis grįžtame jau gausesniu būriu (su dukrytėmis).
Nutrūkus mūsų speleoveiklai ilgai ramiai neišbuvome. Netrukus dviese traukėme su kuprinėmis į kalnus – per 11 dienų, nešdami žygiui reikalingą maistą ir viską, ko gali prireikti, įveikėme GR20 maršrutą išilgai Korsikos kalnų. Tada juokavome, kad jei neišsiskyrėme čia eidami, tai jau niekas mūsų neišskirs (šis maršrutas laikomas sunkiausiu žygiu Europoje).
Vėliau išbandėme save ir kaip alpinistus, ir žiemos žygiuose su slidėmis. Judėjimas savomis kojomis, kruopščiai sukrauta kuprinė ir palapinė yra tai, kas mums abiem patinka. Gimus vaikams kelionių pobūdis kol kas yra pakitęs, tačiau vis tiek neapsiribojame viešbučiais, vis traukiame gamton.
– Tapusi mama, pradėjote kurti savo tinklaraštį „Esu eko“, kuriame dalijotės, kaip su šeima ieškote tvaresnių ir gamtai draugiškesnių buities sprendimų. Turbūt ši tema nesvetima ir šiandien?
– Kai kūriau „Esu eko“ turinį, buvau įdomiausia žurnalistams, nors pati jaučiausi neturinti ką įdomaus pasakyti. (Juokiasi.) Gimus pirmai dukrai, netrukus ėmiau kalbėti soc. tinkluose ekologijos temomis. Gamtos saugojimas, tvaresni pasirinkimai man visada buvo svarbu, tačiau vaiko buvimas paskatino apie tai kalbėti viešai. Su vaiko atėjimu į šį pasaulį imi stipriau išgyventi dėl ateities. Linki jos būsimoms kartoms pačios geriausios. Taip tuo metu mačiau savo indėlį į šviesesnį rytojų.
Tačiau po kurio laiko pajutau, kad toks kalbėjimas (apie sauskelnių ar arbatos pakelių atsisakymą ir pan.) pasiekia siaurą, dažniausiai jau ir taip tvariai gyvenančių žmonių ratą. Kartu jutau, lyg tai prisidėtų prie tikrųjų problemų maskavimo. Ką turiu omeny? Žurnalistams reikia užpildyti ekologijos skyrelį savo leidiniuose ar tinklaraščiuose, tad pakviečiami kalbėti tie, kurie daro pokytį savo kasdienybėje. Iškepamas straipsnis ar laida, užsidedamas pliusas, kad esame „žali“, o tikrosios problemos nekeliamos į paviršių.
Nustojus kurti „Esu eko“ turinį tvarumas mūsų gyvenime nedingo: nors būtų patogiau, bet atsisakau šeimoje turėti du automobilius ir dukros iš mokyklos pasiimti su mažąja keliaujame troleibusais, savais reikalais dažniausiai judu pėstute arba dviračiu, nesivaikome madų – drabužius nešiojame iki sudėvėjimo, buityje chemijos naudojame minimaliai ir kt. Rodydama gamtos stebuklus, tikiu, pasiekiu kur kas daugiau žmonių širdžių ir, galbūt, darau didesnį teigiamą poveikį gamtai.
– Kaip „Esu eko“ virto tinklaraščiu apie atradimus gamtoje „Aušvyda miškuose“ ir instagramo paskyra, kurią seka keliolika tūkstančių žmonių?
– Šio virsmo nebūtų įvykę be sodybos. Ją įsigijome miško apsuptyje. Mūsų miškas labai įvairus: jame yra ir savaime atželianti kirtavietė, ir retintas miškas, ir atsodintas monokultūrinis eglynas, ir žmogaus nepaliestas plotelis – mažas miško gabalėlis šalia upelio išliko nepaliestas dėl ūkinei veiklai nepatogaus reljefo (skardžių).
Kai įsigijome sodybą, baigiau ūkininkavimo pradmenų kursus, juose turėjome miškininkystės paskaitų. Jose buvome mokomi ugdyti mišką: „išvalyti“ šabakštynus ir retinti medžius, paliekant „vertingiausius“.
Gerai, kad nesuspėjome „sutvarkyti“ savo savaime atželiančios kirtavietės, nors dar dabar pamenu, kokį užsidegimą šiam darbui tada jaučiau. Kaip tik tuo metu man į rankas pakliuvo Mariaus Čepulio straipsnis, kuriame jis kalbėjo apie skaičius, kiek paukščių rūšių peri savaime atžėlusiame miške, kurio žmogus nelietė, ir kiek kitame – kuris buvo žmogaus ugdytas. Šis straipsnis buvo atveriantis akis.
Ėmiau domėtis daugiau ir žinios patvirtindavo tą patį: miško ugdymas yra naudingas tik siekiant mišką vėliau kirsti, nes jį „valydami“ nuo „menkaverčių“ krūmų ir medelių mes galime paspartinti medienai tinkamesnių medžių augimą. Tačiau, pirkdami mišką, siekėme jį saugoti, neturime tikslo jo kirsti nei dabar, nei ateityje, tad miškui leisti tvarkytis pačiam yra daug geriau biologinei įvairovei.
Netrukus tuo įsitikinau vaikščiodama tokiais skirtingais savo miško ruožais. Plotelyje šalia upelio, pilname tręštančių krituolių ir senų, savaime suaugusių medžių, randu didžiąją dalį visų taip žmones žavinčių stebuklų, kuriuos rodau savo soc. tinkluose. Miško vertė negali būti matuojama vien pinigais. Noriu, kad dar daugiau žmonių pamatytų tiesiog natūraliai pūvančios medienos, kurioje knibždėte knibžda gyvybė (įdomiausi grybai, vabzdžiai, vorai, gleivūnai, kerpės, augalai), vertę.
– Kaip gimsta jūsų pasakojimai – vadinamieji reelsai? Spėčiau, kad net ir minutės trukmės vaizdo įrašas reikalauja daugybės laiko, paieškų ir darbo...
– Paprastai filmuko idėja pirmiausia gimsta galvoje. Tada ieškau vaizdų ir tai užtrunka. Kartais – mėnesius, jeigu noriu prigaudyti daugiau vaizdų arba atlieku kokį nors stebėjimą. Šią vasarą stebėjau besiporuojančias sraiges, susekiau, kur jos išsirausė urvelį ir padėjo kiaušinėlių, o tada laukiau, kol iš jų išsiris mažyliai. Sulaukiau – lyg pribuvėja pasitikau juos šliaužiančius iš urvelio.
Kartais kurdama filmuką sugalvoju norimą kadrą, bet jo kurį laiką nepavyksta gamtoje užfiksuoti. Tuomet galiu strigti ilgesniam laikui, nes privalau padaryti taip, kaip sugalvojau. Pvz., pasakodama apie pūkuotus amarus, kurie savo pūkais apsisaugo nuo tokių grobuonių kaip boružės, norėjau parodyti kadrą, kuriame boružė ryja šios apsaugos neturinčius amarus. Ir kaip tyčia visą mėnesį nė vienos septyntaškės boružės neradau (čia ta didelė, raudona ir dažna)!
Galiausiai sugalvojau mamos paklausti, gal sode šių boružių yra. Buvo – visos dvi! (Nusijuokia.) Tad vyko boružių gabenimas sodybon (čia vyko filmavimas). Viena vos paleista ant augalo išskleidė sparnus ir nuskrido! Lyg sulėtintam filme tai regėjau ir ką aš jai? Kita buvo gerutė ir tiek kimšo amarų, kad spėjau net vėjyje linguojantį augalą sufokusuoti ir filmukas buvo užbaigtas. Tad nors filmuko trukmė būna iki minutės, jam sukurti užtrunku gerokai ilgiau.
– Atrodo, kad dabar viena koja gyvenate mieste, kita – sodyboje. Galbūt jau pasvarstote persikelti gyventi toliau nuo miesto?
– Nors vos radę progą vykstame į sodybą, ten ištisai gyventi kol kas neplanuojame. Mieste ir darbas, ir mokykla, ir artimieji... Bet pasvajojame, kad sodyboje gyvensime būdami pensijoje. Tada vaikai turės savo kaimą, į kurį vasaroms galės pristatyti savo atžalas mūsų priežiūrai, o mes būsim laimingi senukai miškuose.
– Šių dienų tėvai skundžiasi, jog negali vaikų atitraukti nuo ekranų. Kaip yra jūsų namuose? Kai mama papasakoja tokių įdomių dalykų, ir ekranai nelabai reikalingi...
– Manau, galėčiau išvardyti visus vaikų matytus filmus ir filmukus, nes jų yra tiek, kad nesunkiai atsimenu. Pas mus ekranų laiko vis dar nėra. Mes pažiūrime filmuką, tačiau tai gali būti vienas filmukas per savaitę arba per tris mėnesius. Neturime kokių nors susitarimų, kiek riboti (ar kiek leisti žiūrėti), kol kas nėra tokio poreikio.
Kai vyresnėlė buvo mažiukė, vienu metu buvau padariusi klaidą: pastebėjusi, kad vaikas daug lengviau valgo, žiūrėdamas filmuką, ant stalo statydavau ir planšetę. Tačiau viskas turi savo kainą. Valgymas prie ekranų didina persivalgymo ir nutukimo riziką, dažnėja nesveiko maisto pasirinkimas, daugėja virškinimo sutrikimų ir dar visokiausių bėdų gali atsirasti. Pasvėriau, kad galimos pasekmės niekaip neatstos man to palengvinimo, kurį gaunu vaikui įjungdama ekraną valgio metu. Tad pati sau uždraudžiau naudotis šiuo neva palengvinimu.
Pradžioje buvo sunku, nes nors toks mūsų valgymas ilgai netruko, tai jau buvo tapę įpročiu. Vis dėlto persiorientuoti sugebėjome ir dabar kaskart džiaugiuosi, kad tada ryžausi pavargti. Dabar neturim problemų dėl valgio: abi dukros yra neišrankios maistui, gerai valgo ir auga sveikos.
– Ką namie veikiate be ekranų? Ar lengva dukras sudominti tuo, ką randame gamtoje?
– Pirma aš joms skaičiau labai daug knygų, dabar jau vyresnėlė pati skaito, kartu su ja grojame, abi mergaitės daug paišo, konstruoja lego, žaidžiam stalo žaidimus, vyksta daug žaidimų įsikūnijus į knygų personažus...
Anksčiau nesupratau, ar joms įdomu visos tos radybos gamtoj, ar ne. Tai, kas man atrodydavo lyg stebuklas, joms buvo lyg savaime suprantami dalykai (ar tai švytinti mediena, ar puikiai matoma ryškiai geltona medžiu šliaužianti ląstelė – gleivūnas, ar jonvabalis...).
Jos nesupranta, kad tai, ką jos mato būdamos tokios mažiukės, man pamatyti prireikė daugiau nei 30 metų. Bet dabar vaikščiodama miške matau, kad jos viską įsidėmėjo, išmoko pastebėti ir pačios man parodo, ne tik atranda, bet ir pavadinimus žino. Tad manau, kad pavyko jas sudominti!
– Esate sakiusi, kad Lietuvoje galima atrasti tokių pačių lobių, kokius rodo „National Geographic“. Tačiau kaip jų atrasti, kai nežinai, ko ieškai, kaip susikrauti tinkamų žinių bagažą?
– Atrasti daug lengviau, kai žinai, kad tai egzistuoja. Galima ir tiesiog ieškoti ko nors, kas nepažįstama ar neįprasta, o atradus aiškintis, kas tai ir kodėl taip yra. Bet, mano manymu, šis kelias sudėtingesnis.
Kartais būna, kad, pasidalinusi kokia gamtos įdomybe, kitą dieną gaunu žinutę, kur žmogus rašo pastebėjęs tą patį, nors anksčiau niekada gyvenime to nematė. Taip yra dėl to, kad dažnu atveju mūsų akys net nefiksuoja to, ko nesitiki toje vietoje esant. Sužinojus, kad koks nors dalykas apskritai YRA, akys pačios jį suranda be didesnių pastangų.
Sužinoti apie įdomybes, kurių galime patys pasidairyti, padeda gamtos entuziastai ir mokslininkai internetuose. Yra tinklaraštininkų ir įvairių grupių: grybų, vorų, entomologų (vabzdžių), bioliuminescencijos (gyvųjų organizmų švytėjimo) ir kt.
– Kas jus pačią labiausiai sudomino, nustebino, apstulbino?
– Kai iš gamtos tikiesi, atrodo, pačių netikėčiausių dalykų, tai ir nebesistebi juos atradęs. Bet kas kartą yra be galo įdomu.
Mūsų panosėje vyksta siaubo filmų scenarijai: skruzdžių liūtas smėlyje išrausia piltuvėlio formos duobę, jos centre pasislėpęs tyko aukos. Įsivaizduokime, kad esame ta nelaimėlė, kuri įžengė į šį pražūtingą piltuvėlį.
Kuo labiau kapanojamės jo siena bandydami pabėgti, tuo labiau smėlio smiltelės byra kartu su mumis į centrą. Staiga iš kažkur švysteli didžiulės žnyplės, čiumpa mus ir nusitempia po smėliu. Gal kada tuščią mūsų kūno kiautą kas nors ir atras...
Prie žiedo spalvą priderinęs kaitusis žiedvoris (kaitusis – nes savo spalvą geba keisti) tyko nieko nenutuokiančių vabzdžių. Iš kai kurių nektaro rinkimo skrydžių net bitės nebesugrįžta.
Grybais pavirtusių vorų galime atrasti savo rūsiuose, o virtuvėje dažnai nė nenutuokdami susiduriame su tikrais zombiais (užsikrėtusios grybo spora vaisinės muselės gyvena su po truputį jų kūne plintančiu grybu, kol galiausiai, atėjus laikui grybui pasidauginti, jis liepia muselei keliauti į jam sporas platinti tinkamesnę vietą).
Pasiekusi grybo numatytą tikslą, muselė prisiklijuoja, kad nugaišusi liktų toje pačioje vietoje ir netrukus iš jos kūno ima šaudyti sporos (galima atrasti tokių prilipusių muselių, aplink jas būna lyg pabarstyta baltų miltelių – tai grybo sporos).
Kai kurie parazitavimo atvejai gamtoje man yra šiurpesni už bet kokią žmogaus fantaziją, pvz., yra kirmėlių, kurių vystymasis gali vykti tik skirtinguose šeimininkuose: pirmiausia sraigėje, o vėliau paukštyje. Sraigėje tūnanti kirmėlė supranta, kad ji kažkokiu būdu turi atsidurti paukštyje, nes tik jame gali virsti suaugėle, poruotis, dėti kiaušinėlius, kurie su paukščio išmatomis vėl atsidurs kitos sraigės lėkštėje.
Kirmėlė išsprendžia savo bėdą: ji įlenda į sraigės akių stiebelius ir plakasi juose imituodama vikšrą, o jos išskiriamos cheminės medžiagos priverčia sraigę elgtis nebūdingai – užuot slapsčiusis, sraigė šliaužia į atviresnes vietas. Paukštis pastebi jos akies stiebelyje besiplakantį „riebų vikšrą“, sulesa ir kirmėlė jau ten, kur jai ir reikėjo atsidurti. Atmetus pasišlykštėjimo jausmą, juk tai genialu! Net jeigu mums tai šlykštu (ar gaila parazitų aukų), naikinti nieko nereikia.
Gamtoje yra tobula pusiausvyra, parazitai reguliuoja rūšių populiaciją, o žmogaus įsikišimas dažnai tik pablogina situaciją. Čia galima prisiminti Kinijos Keturių kenkėjų kampaniją (1958–1962 m.), kai buvo naikinami žvirbliai, mat juos žmonės kaltino sulesant daug grūdų ir taip gadinant pasėlius.
Netrukus buvo suprasta, kad didesnė žvirblių raciono dalis yra vabzdžiai ir jų vikšrai, o ne grūdai. Žvirblių išnaikinimas lėmė grūdų kenkėjų populiacijos sprogimą, jie nuniokojo derlių. Tai prisidėjo prie Didžiojo Kinijos bado (1959–1961 m.), per kurį mirė nuo 15 iki 45 milijonų žmonių.
Šio genijaus – gamtos – kūrinius stebėti yra tikras malonumas! Daugybė jų kelia vien susižavėjimą, jokio siaubo. Kokie gudrūs yra augalai!
Paprastoji morka savo balto žiedyno viduryje išaugina vieną tamsų žiedelį, kuris, atrodydamas lyg nektaro skanauti nutūpęs vabzdys, vilioja kitus atskristi ir paragauti, ką čia tokio gero siūlo šiame restorane.
Kuo daugiau vabzdžių lanko žiedus, tuo didesnė jų sėkmingo apdulkinimo tikimybė. O vabzdžiai taip pat, kaip ir mes, mieliau renkasi tą dar nežinomą restoraną, kuriame yra bent vienas lankytojas, tai jiems sufleruoja, kad šioje užeigoje dar likę maisto.
Štai paprastasis dalgutis per daugybę evoliucijos metų išvystė savaime pasisodinančias sėklas, joms pritaisydamas grąžtelius, kurie reaguodami į aplinkos drėgmę tai sukasi į spiralę, tai tiesinasi. Tokiu būdu sėkla pati įsigręžia į žemę. Būtų galima sakyti, kad tai nepaprastieji dalgutis ir morka, tačiau biologai, matyt, žinodami, kad augalų dauginimosi gudrybės viena už kitą ypatingesnės, kurdami pavadinimus išskirtinumo jiems nesuteikė.
– Ką dabar veikti gamtoje? Atrodo, kad į gamtą dažniau lendame, kai atšyla, vėstant ten, atrodo, nieko nerastume, nieko nenuveiktume. Ką veikti rudeniui ritantis į antrą pusę, į žiemą?
– Stebėti skraidančius vorus. Taip, teisingai. Nors vorai sparnų neturi, kai kurie iš jų geba nuskristi toliau nei sparnuočiai. Gamtoje visi stengiasi plisti po pasaulį. Taip rūšis gali apsisaugoti, kad net jei vienoje vietoje kas nors įvyks (pvz., gaisras), rūšis išliks kitur. Bet kaip plisti vorams, kurie ir labai maži (trumpomis kojelėmis toli nenukeliausi), ir neturi sparnų? Vorai sugalvojo būdą.
Pasinaudodami oro srovėmis ir Žemės elektriniu lauku jie geba skraidyti voratinklį paversdami kažkuo panašiu į jėgos aitvarą. Štai kodėl rudenį matome tiek daug voratinklio gijų – subrendę voriukai leido gijas į dangų, ketindami išskristi, bet ne visi skrydžiai pavyksta pirmaisiais bandymais, mes matome nepavykusių skrydžių gijų.
Norint pamatyti tokių ekstremalų vorų, tereikia paieškoti jų ant aukštesnės žolės. Jie bus užsilipę į pačią žolės stiebelio viršūnę ir atkišę užpakaliuką į dangų. Labai nesunku pamatyti, kaip jie ima leisti gijas, o kantresni sulauks ir skrydžio – vaizdas įspūdingas.
Taip pat vėlų rudenį dažniau miške atrandu mane dominančių parazitinių grybų, kurie auga ant žiemoti ketinusių drugių lėliukių ar vorų (panašus atvejis, kokį aprašiau su vaisinėmis muselėmis).
Dienoms trumpėjant, tie, kas nebijo pasivaikščioti miške visiškoje tamsoje, gali atrasti švytinčios medienos (joje švyti kelmučio grybiena, tad tokios medienos reikėtų dairytis ten, kur auga šie grybai).
Su pirmaisiais šalčiais, kada ore daug drėgmės, pasirodo ir ledo plaukų, augančių ant negyvos medienos, kurioje gyvena grybas sklaidžioji vaškaplutė.
– Ką jums pačiai duoda įvairūs atradimai gamtoje, stebėjimai ir pastebėjimai?
– Tam, kad ką nors atrasčiau, turiu būti gamtoje. Būdamas gamtoje žmogus pailsi, gerėja nuotaika, mažėja visokie nerimai galvoje, kurių pastaraisiais metais apstu jau vien dėl geopolitinės situacijos pasaulyje. Miško kvapai atgaivina, judėjimas įkrauna energijos – aš ne išimtis: visa tai miške jaučiu savo kailiu ir siurbiu į save kaip galėdama labiau.
O jei pavyksta dar ir ką nors įdomaus atrasti, pamatyti, užfiksuoti, man tai duoda papildomą pasitenkinimą, kad savo būtį realizuoju ne tik mamos vaidmeniu. Vaikystėje žavėjausi gamtininku Steve`u Irwinu, „Animal Planet“ ir „National Geographic“ kanalais. Atrodė, būtų svajonių darbas šitaip tyrinėti pasaulį, fiksuoti ir galėti parodyti kitiems. Ir aš neklydau. Mane tikrai labai „veža“ atrasti gamtos įdomybes, matau, kad gebu jomis sudominti ir kitus, tai man tapo ne tik hobiu, bet ir saviraiška.
Esu iš prigimties kūrybinga, mane visada traukė aktorystė, domėjausi filmukų kūryba, dar mokykloje neblogai sekėsi rašyti tekstus ir labai labai mėgstu būti gamtoje. Matau, kad, visa tai sujungusi, komunikuodama apie gamtą tokiu būdu, kaip darau dabar, esu visiškai savose rogėse.
Jeigu ilgesnį laiką man nepavyksta pasiganyti miške, imu jausti, lyg tirpčiau buityje. Aš labai daug savęs atiduodu motinystei (abi mano mergaitės nelankė darželio, vyresnioji jau šiemet pirmokė, bet mažiukė vis dar su manimi visą laiką), tai yra mano pačios pasirinkimas ir aš tame matau savo gyvenimo prasmę.
Tačiau vaikams reikia ne „viską atiduodančios“ ir pervargusios, o kantrios, pailsėjusios ir laimingos mamos, darnios šeimos. Tą man daug lengviau pasiekti, kai turiu šią papildomą veiklą, kurioje atsitraukiu nuo mamystės reikalų ir pasineriu į mišką, įdomybių paieškas, kūrybą.
