„Nekart sulaukiau komentarų, kad keliaudama bėgu nuo savęs ir problemų. Tačiau taip nesijaučiu – tiesiog turiu galimybę keliauti su savo kūryba, toks mano pasirinkimas“, – LRT.lt sako iš Šilalės kilusi 28-erių menininkė Aušrinė Pudževytė, per dešimtmetį klajonių savo tapytų freskų palikusi 31 šalyje. Bene labiausiai ji didžiuojasi savo kuriamais moterų portretais, kuriuos vadina savo dienoraščiais ir vizitine kortele.
– Šiuo metu jau porą mėnesių esate ir kuriate Maroke, galbūt jau greitai jūsų kelias pasuks kitur. Kaip tapote keliaujančia menininke?
– Pirmiausia mane pasirinko menas. Pradėjau piešti būdama trejų, tiesa, mama yra išsaugojusi piešinių, kuriuos nupiešiau būdama vos metukų.
Nuo ankstyvos paauglystės svajojau ir apie keliones bei galimybę sutikti žmonių iš kitų pasaulio kraštų, bet kadangi esu iš nedidelio Šilalės miesto, mainų programų buvo nedaug. Gal kartą per metus vyresniems mokiniams. Man pasisekė, nes 14 metų išvykau į „Erasmus“ projektą ir gyvenau savaitę pas mergaitę Ispanijoje, tada ji atvyko pas mane. Tai buvo vienintelis mainų projektas, į kurį man pavyko patekti besimokant gimnazijoje.
Gimtąjį miestą palikau 16-kos, kai persikėliau studijuoti interjero dizaino į profesinę mokyklą Klaipėdoje. Čia ir prasidėjo mano gyvenimo kelionė. Atlikti praktikos išvykau į vieną Suomijos dizaino mokyklą Kotkoje. Pamenu, gavome užduotį dekoruoti ir pakeisti kelias jos erdves. Pasirinkau vieną kampą ir jį transformavau į poilsio zoną: žaliai išdažiau radiatorių, stalą, ant sienos ištapiau kaktusų oazę.
Ją išvydusi, prie manęs priėjo viena mokytoja. Ji pasakė, kad čia besimokantys puikiai išmano konstrukcijas ir technines detales, bet tiek kūrybiškumo neturi: „Dirbu čia daugiau nei 15 metų ir kasdien praeidama matydavau tik pliką, baltą sieną. Tu savo menu ne tik pagyvinai šią vietą, tu atnešei saulę į mūsų mokyklą.“
Ta akimirka pakeitė viską. Pagalvojau – o kas, jei tai galėčiau daryti skirtinguose kraštuose? Jei palikčiau po freską visur, kur nuvykstu?
Taigi vos sulaukiau pilnametystės ir baigiau mokyklą, išvykau į Indoneziją. Ten pajutau kelionių skonį, pažinau daug įdomių žmonių, keliautojų, kurie klajoja ištisus mėnesius, atranda vietos kultūrą, gyvenimą. Tai buvo savotiška mentorystė, įkvėpusi tikėjimo, kad galiu keliauti kaip menininkė ir įnešti į pasaulį dar daugiau spalvų. Taip keliauju jau 10 metų ir savo kūrinių esu palikusi 31 pasaulio šalyje.
– Ilgai vienoje vietoje neužsibūnate?
– Kartais nutinka taip, kad leidžiu šaliai pasirinkti mane ir joje užtrunku ilgiau, nei planuota. Tarkime, 2018 metais šešioms savaitėms išvykau savanoriauti į Tanzaniją. Šeima galvojo, kad po pusantro mėnesio grįšiu, tačiau supratau, kad noriu daugiau ir Afrikoje užtrukau kone trejus metus.
Po Tanzanijos išskridau į Zambiją. Tai labai atvira šalis, kurioje sutikau daug menininkų, mielai ten būčiau dar pabuvusi, bet nepavyko gauti vizos ilgesniam laikui, taigi keliavau toliau. Porą mėnesių praleidau Malavyje, mėnesį – Botsvanoje. Nors vietiniai nesitikėjo, kovido pandemija pasiekė ir Afriką, dėl to metams įsikūriau Zimbabvėje. Tai buvo sudėtingas laikas, neturėjau daug darbų, bet sutikau nuostabių žmonių, kurie padėjo toje nelengvoje kelionėje. Vėliau grįžau į Zambiją, aplankiau Namibiją, Zanzibarą.
Tie daugiau nei dveji metai buvo ilgiausias laikas, kai nebuvau parskridusi į Lietuvą. Tai taip pat paveikė mano asmeninę kelionę. Grįžusi pamačiau, kiek daug dalykų pasikeitė, nors galbūt būčiau norėjusi, kad viskas būtų likę taip pat, bet močiutė senstelėjo, senelis susirgo Alzheimeriu ir ne visada mane atpažįsta... Keliautojus tokie dalykai labai paveikia, klausi savęs, kodėl keliauji, tačiau vis tiek kažkas šaukia išvykti. Kad ir kaip gera tėvynėje, kelionės jau tapo mano gyvenimo būdu.
– Vis užsimenate, kad nuolat sutinkate daug nuostabių žmonių, tačiau ar tiek daug keliaujant neaplanko vienišumo jausmas?
– Ir su kitais keliautojais pasikalbame, kad tai išgyvename daugelis. Tam, kad užsimegztų ilgametės draugystės, turi vienoje vietoje praleisti daugiau laiko. Vis dėlto mane kelionės išmokė, kad nebūtinai visi turime būti tame pačiame pasaulio taške, nebūtinai turime nuolat matytis, kad išsaugotume ryšį, tačiau tai reikalauja pastangų. Su viena geriausių draugių susipažinau prieš kelerius metus, kai ilgesniam laikui apsigyvenau Amsterdame. Kiekvienais metais su ja kuriame nors pasaulio krašte susitinkame – mums pavyksta ryšį išlaikyti.
Iš tiesų visos šalys yra savaip žavios, bet tobulų nėra. Visada ilgiausiai norisi pasilikti ten, kur susirandu bendruomenę, su kuria norisi leisti laiką, kuri gali padėti, kai sunku, kuriai jaučiuosi reikalinga, kuriai reikalingas mano menas, kūryba. Būtent tai ir sukuria namų jausmą.
Namų koncepcija man yra kaip asmeninis projektas – savo kūriniuose nemažai analizuoju, kas yra namai, ką reiškia įsilieti į vieną ar kitą vietą. Tiesa, ta koncepcija nuolat keičiasi, nuolat atrandu naujų aspektų, kas dar gali prisidėti prie namų jausmo. Išgyvenu nuolatines paieškas.
Šiuo metu neturiu vienos vietos, kuri būtų mano namai, būstas. Taigi esu dėkinga savo menui, kad jis man suteikia namus, – būna ir taip, kad bendradarbiauju ar mainais į savo meną gaunu stogą virš galvos. Kaip ir dabar jau porą mėnesių gyvenu pas bičiulius, kuriems kuriu freskas ir padedu transformuoti vietą. Man nereikia didelės prabangos, bet gera turėti savo vietą, šiltą lovą.
Prisipažinsiu, kartais baltai pavydžiu žmonėms, kurie gimė kokiame nors mieste, jame įsikūrė, įleido šaknis, susirado darbą, mylimąjį. Kartais pavydu, kad jie turi vietą, kurioje nori nugyventi gyvenimą. Mano gyvenimas kitoks – nuolat ieškau ir klajoju, tačiau stengiuosi nesilyginti ir priimti bei vertinti tai, ką turiu.
Kaip menininkė noriu augti, dalytis, kviesti žmones į parodas. Ko tikrai trokštu ilgai keliaudama – tai turėti savo studiją, kur galėčiau ramiai kurti, ruoštis parodai. Tačiau ilgiau užsidariusi joje, trokštu ištrūkti, keliauti, kurti didesnio formato freskas. (Juokiasi.)
– Ko ieškote keliaudama po pasaulį?
– Ne kartą sulaukiau komentarų, kad tiek keliaudama bėgu nuo savęs ir savo problemų. Tačiau aš nesijaučiu bėganti – kaip menininkė turiu galimybę keliauti su savo kūryba, toks buvo mano pasirinkimas. Gal ne visada lengvas ar malonus, kartais vienišas, bet kiek save prisimenu, visada norėjau pamatyti ir patirti kuo daugiau. Ir pažinti.
Tik keliaudama pamačiau, kiek iš tikrųjų daug klaidingų stereotipų turime susikūrę apie žmones, kitas šalis. Todėl visiems sakau: „Išvykite, patirkite, pamatykite viską savomis akimis, priimkite savo širdimi, be jokių išankstinių nuomonių, paremtų kažkieno pasakojimais, filmais ar pan.“
– Pasirinkti tokį gyvenimą reikia drąsos, kai kurie nesiryžta net savaitgaliui išvykti vieni.
– Drąsa – įdomi sąvoka. Ne kartą mane gyrė už drąsą keliauti vienai po tolimus kraštus. Tačiau man tai tėra savaime suprantamas dalykas. Apie tai, kad toks gyvenimas reikalauja drąsos, susimąsčiau tik tada, kai mama pasidalijo savo išgyvenimais ir pasakė, kad kai kur nors vykstu, ji paprastai nežino, nei kur būsiu, nei kur apsistosiu. Kartais net pamirštu jai parašyti, kad jau nuskridau ir saugiai nusileidau, įsikūriau. Kažkam tai avantiūra, o man – kasdienybė, lyg važiuoti autobusu į darbą.
Beje, tuos, kurie nesiryžta keliauti vieni, raginčiau pabandyti – tai geriausia dovana, kurią galite sau padovanoti. Tokia patirtis tikrai kažką atveria, atrakina. Kuo daugiau keliauji vienas, tuo didesnė tikimybė su kuo nors susipažinti.
Kelionės būdų yra įvairių – visada gali išvykti savanoriauti, į suaugusiųjų stovyklą ar pan. Banglentininkų pamėgtame Tamraghte, kuriame dabar esu, taip pat balandžio pabaigoje planuojama kūrybinė stovykla. Panašios avantiūros gali tapti puikia patirtimi, padėti susipažinti su žmonėmis iš skirtingų kraštų.
– Kas padiktuoja jūsų kelionių kryptis?
– Mano menas yra mano žemėlapis – jis mane visada nuveda prie įvairių žmonių, padeda megzti naujas pažintis. Iš tiesų turiu pripažinti, kad mano gyvenimo būdas žmonėms iš šono atrodo labai romantiškas, bet iš tiesų prieš kiekvieną kelionę tenka padaryti kalną namų darbų – susirasti klientų, žmonių, su kuriais galėtume bendradarbiauti, tenka išsiųsti aibę laiškų, užklausų...
Projektai būna labai skirtingi, kiekvienas jų – savitas. Kartais kuriu didelį projektą visą mėnesį, kartais turiu mažų interjero dekoro projektų, o kartais mane suranda skaitmeniniai edukaciniai projektai. Esu atvira įvairaus tipo projektams, tad privalau išlikti lanksti, tai yra labai svarbu būnant menininku.
– Kokios šalys dažniausiai patraukia?
– Sakyčiau, egzotinės. Man, kaip menininkei, reikia nešlifuotų kampų, tikrumo, grynumo. Gal jis ne visada žavingas ir nudailintas, bet man tai ir yra kūryba, dėl to man norisi atsiversti dienoraštį, kurti, pasakoti apie tam tikrą kraštą. Tokios vietos labiau įkvepia, nes ten daugiau potencialo kūrybai, žmonės tikri, mokantys gyventi dabartimi.
– Kaip gimsta jūsų kūriniai? Įkvepia šalis, kurioje esate?
– Priklauso nuo projekto. Dirbdama su klientais, paprastai stengiuosi analizuoti vietą, kurią turiu dekoruoti, – apgalvoju, kas joje tinka tematiškai, pagal spalvas, jei tai yra restoranas, viešbutis ar kitokia įstaiga, apgalvoju, kas yra jos klientas. Aišku, dažniausiai mane pasikviečia tie, kurie jau būna susipažinę su mano darbais, stilistika, tad leidžia gana laisvai kurti. Menininkui tai yra geriausias komplimentas.
Kalbant apie asmeninius mano projektus, labai didžiuojuosi savo kuriamais moterų portretais, įkvėptais šalies, kurioje tuo metu esu. Kiekvienas veidas yra tarsi mano dienoraštis. Būtent dėl jų esu geriausiai atpažįstama kaip kūrėja. Jais domisi ir įvairūs prekės ženklai, atsiranda norinčių, kad jiems sukurčiau ką nors panašaus.
– Ar jūsų kūrinius galima išvysti tik svetur, ar jų yra ir Lietuvoje?
– Nors daugiausia laiko praleidžiu užsienyje, grįžusi visuomet stengiuosi užsiimti kokiais nors projektais. Mano darbai gimtinėje puošia įvairias įstaigas, privačius namus. Iš tiesų daugelis mane geriausiai žino kaip freskų kūrėją, tačiau kuriu ne tik jas – taip pat dirbu su interneto turiniu, iliustruoju leidinius. Tarkime, jau antrus metus išleidžiame edukacinę spalvinimo knygelę „Švyturiukas“ pirmokams. Leidinys leidžia geriau pažinti Klaipėdą ir jūrinio miesto unikalumą. Man patinka įsitraukti į tokius ir panašius meninius projektus.
Man tikrai svarbu kurti ir Lietuvoje, kur gimiau, augau. Galvoju, kad apkeliavus tiek kraštų, tiek pasaulio pamačius, galiu įnešti įkvėpimo, naujų spalvų, pabudinti žmones kūrybai, taigi vedu pamokas, mokymus. Ypač mėgstu dirbti su suaugusiaisiais. Vaikai ir taip yra kūrybiški, patys turi užtektinai fantazijos ir žaismingumo, o suaugusieji neretai pamiršta, kaip žaisti, kurti. Taigi grįžusi į Lietuvą, visada stengiuosi surengti ką nors, kas įtrauktų visuomenę, žmones, pažadintų vidinį kūrybiškumą.
– Gyvenant tokį gyvenimo būdą, turbūt tenka išmokti gyventi su vienu lagaminu ir neprisirišti prie žmonių, daiktų, vietų, netgi savo sukurtų freskų...
– Kalbant apie daiktus, jų yra likę skirtinguose pasaulio kampuose. Net ir dabar esu vienoje Maroko dalyje, o dalis daiktų – kitoje. Ačiū mano bendruomenei, kuri juos pasaugo. Jei keliauji ten, kur yra vasara, beveik nieko nereikia. Sudėtingiau, kai tenka vykti į žiemą, o ji ateina visur. Turiu pripažinti, kad labai nemėgstu žieminių batų, šalikų, paltų, šie drabužiai tarsi sukuria papildomą sunkumą.
Apskritai, tarkime, Europoje žmonėms daugiau reikia. Čia daug aukštesni standartai – ne tik kalbant apie darbą ar tai, kas laikoma gyvenimo kokybe, bet ir išvaizdą. Pati pastebiu, kad kai keliauji ilgai, neturi daug pasirinkimų, nes turi viską sutalpinti į vieną kuprinę. Galiu porą metų gyventi turėdama vos kelerius marškinėlius ir dvejas kelnes, daugiau nieko ir nereikia, jautiesi laiminga. Tačiau grįžusi į Lietuvą pradedu galvoti, kad reikia išsitraukti daugiau drabužių, batų, pasidažyti... Jaučiu, kad čia žmonės jau perėmę tuos standartus. Tikrai yra kraštų, kur žmonės tam neskiria daug dėmesio, gyvena labai atsipalaidavę, paprasčiau.
– Kas jums yra prabanga?
– Labiausiai vertinu magiją, kurią atrandu keliaudama. Ir žmones, nes tikrai būna situacijų, kai atrodo, jog esi įstrigęs ir negali judėti nei pirmyn, nei atgal, bet atsiranda, kas ištiesia ranką, kas suveda su reikiamais žmonėmis. Esu dėkinga savo menui, kad jis mane nuveda ten, kur reikia, suteikia namus ir galimybę pažinti.
Daugiau A. Pudževytės kelionių ir kūrybos akimirkų – nuotraukų galerijoje.
