Nuolatinis stresas, nuovargis, įtampa, išsekimas ir cinizmas bei atsiribojimas darbe dažniausiai reiškia, kad mus kankina perdegimas. Tačiau dėl kokių priežasčių taip atsitinka? Kokie yra perdegimo sindromo požymiai? Kaip su juo kovoti ir ką daryti, kad tai nesikartotų, taip pat kur kreiptis pagalbos? Apie tai išsamiai pasakoja psichoterapeutas Dainius Jakučionis.
– Dainiau, kaip psichologai apibūdina perdegimo sindromą?
– Perdegimo sindromas yra ilgalaikis stresas darbe, kurio požymiai yra sumažėję asmeniniai pasiekimai ir neefektyvumo jausmas, didžiulis išsekimas ir cinizmas bei atsiribojimas. Nors šiuo metu žodį perdegimas vartoja daugelis, ne tik darbo situacijose, tačiau šio sindromo kilmė yra susijusi su stresu darbe.
– O kaip atpažinti, kad patiriame perdegimą, kokie pagrindiniai simptomai išduoda apie šią būseną?
– Kai jau yra perdegimas, tai žmogus tikrai žinos, kad perdegė, nes tada jo būsena yra beviltiška, žmogus nenori eiti į darbą, neturi motyvacijos, yra apatiškas aplinkai, jo nebedomina niekas. Kažkiek primena depresiją, bet tai nėra depresija. Nors kai kuriais atvejais depresija gali išsivystyti dėl perdegimo.
Geriausia, jei pastebėtume pirminius simptomus, kurie atsiranda anksčiau nei pats perdegimo sindromas, tai – padidėjęs nerimas dėl didėjančio darbų kiekio, didėjantys reikalavimai darbe ir negalėjimas su jais susitvarkyti, mažėjantis pasitenkinimas darbais, išliekantis nuovargis net ir pamiegojus, atliekamos užduotys atrodo beprasmės arba kvailos, dėl nuovargio atsirandantis irzlumas, įvairūs kūno skausmai ir pan.
– Kodėl taip nutinka?
– Pagrindinė priežastis vis dėlto yra per didelis darbo krūvis, o tada dar prisideda asmeninės savybės, tokios kaip perfekcionizmas, baimė suklysti, darboholizmas, žemas savivertės jausmas.
– O iki ko gali nuvesti ilgalaikis perdegimas?
– Ilgalaikis perdegimas gali paskatinti būsenas, kurios panašios į lėtinio nuovargio sindromą, kai nebėra fizinių jėgų ką nors daryti, kūnas lyg atsisako veikti, jaučiamas nuolatinis nuovargis net ir nuo mažų pastangų. Taip pat, kaip minėjau, gali atsirasti depresija, nerimo sutrikimų, nemiga, kūno skausmai. Tikrai nėra maloniausi pojūčiai perdegimo metu. Tačiau sunkiausia tai, jog nėra jėgų jokiai veiklai.
– Kaip gelbėtis nuo perdegimo sindromo, ką reikėtų daryti pirmiausia?
– Svarbiausia būtų užkirsti kelią, jog jis neišsivystytų. Tai susireguliuoti darbo ir poilsio režimą, peržiūrėti darbo krūvį, ar jis adekvatus. Patyrinėti savo mintis ir įsitikinimus, kurie įsitikinimai verčia ilgiau ir daugiau dirbti bei nerimauti, ir bandyti juos keisti. Ar tikrai viską reikia tobulai padaryti? Ar tikrai dėl to reikia tiek išgyventi? Kas blogiausio atsitiks, jei suklysiu ar padarysiu netobulai?
– O ką artimieji gali padaryti dėl „perdegusio“ žmogaus, kaip paskatinti ieškoti pagalbos?
– Artimieji gali palaikyti ir paskatinti ilsėtis, padėti su namų ruošos darbais, leisti pailsėti ir mažiau reikalauti, tuo pačiu atkreipti dėmesį į persidirbimo ar pervargimo požymius.
Tačiau jeigu vien poilsis nepadeda, reikėtų kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Visgi, pradžioje vis tiek reikėtų peržiūrėti darbo krūvį, na, ar tikrai jis adekvatus.
– Ką daryti, kad tokia būsena nesikartotų?
– Mokytis brėžti ribas, atsisakyti darbų, kurie nepriklauso, laiku grįžti namo ir užsiimti mėgiama veikla arba susigalvoti ją. Svarbu ir adekvatus fizinis krūvis, bent jau kartą per dieną išeiti pasivaikščioti, jei nesportuojama, to užteks atsipalaidavimui. Mokytis nereikalauti iš savęs per daug.
– O kuo perdegimas skiriasi, pavyzdžiui, nuo streso?
– Stresas yra organizmo atsakas į tam tikrą dirgiklį, stresas gali būti momentinis arba lėtinis, kai dirgikliai užsitęsia arba kartojasi. Perdegimas yra tiesiog lėtinis stresas darbe. Jei žmogus patiria stresą kitose gyvenimo situacijose, tai jo psichologijoje nevadiname perdegimu, jį vadiname lėtiniu stresu.
– Kaip išmokti nubrėžti ribas ir skirti laiko sau, poilsiui?
– Prisiminti ir kartoti sau, kad nėra kito žmogaus pasaulyje, kuris jumis pasirūpins. O darbe, kai nebegalėsite dirbti, nes perdegsite, tada jus tiesiog pakeis kitu. Nesvarbu, koks tas darbas, net jei labai patinkantis, bet perdegus nebebus galima jo dirbti, tad geriau jau mokytis brėžti ribas, nei po to „srėbti košę“.
Į poilsį reikėtų žiūrėti kaip į maistą, galima kažkiek laiko nevalgyti, bet tik kažkiek, taip ir su poilsiu. Jei nesijaučia nuovargio, tai dar nereiškia, jog nereikia ilsėtis. Poilsis padeda ne tik pailsėti, bet ir produktyviau dirbti, adekvačiau priimti sprendimus ir į gyvenimą žiūrėti pozityviai.
