Paramos vaikams centro psichologė Ieva Daniūnaitė LRT TELEVIZIJAI sako pastebinti, kad neretai tėvai įsitikinę, jog seksualinė prievarta vyksta kažkur kitur ir jų vaikų tai niekada nepalies. Tačiau iš tiesų, tikina ji, didelė dalis vaikų susiduria su seksualinės ir kito smurto prievartos rizika. „Jeigu vaikui atrodo, kad kažkas netinkamai su juo elgiasi, tai yra tiesa“, – žinutę tėvams siunčia psichologė.
Paaugliai ar vaikai gali papulti į situacijas, kuriose jais norima kaip nors pasinaudoti, nesvarbu, ar kalbėtume apie smurtą, ar apie seksualinį išnaudojimą, tačiau, anaiptol, ne visuomet suprantama, kad toks elgesys yra žalingas. O dar rečiau vaikai kreipiasi pagalbos į aplinkinius.
Paramos vaikams centro psichologė Ieva Daniūnaitė sako, kad jei vaikai susiduria su seksualiniu išnaudojimu, seksualiai netinkamu elgesiu ar kitokiu smurtu, jiems tikrai gali būti sudėtinga apie tai papasakoti dėl kelių priežasčių.
„Jeigu vaikai yra mažesni arba turi mažiau gyvenimiškos patirties, jiems gali būti sunku susiorientuoti, kad tai yra netinkamas elgesys – jie gali jaustis labai nedrąsūs, susigėdę, kalti, o tai irgi apsunkina pasakymą. Vaikai labai rūpinasi, kaip suaugę reaguos, ką jie pagalvos apie juos, kas po to vyks. Visi šie nuogąstavimai irgi gali juos stabdyti. Labai dažnai žmonės kelia tokį klausimą: o, vaikas ilgai apie tai nieko nesakė, tai gal taip ir visai nebuvo? Iš tikrųjų gali užtrukti tikrai ilgai, kol vaikai ryšis pasakyti – kartais kelias dienas, o kartais ir keletą metų. Dėl to laiko ilgumas neturėtų būti trukdis patikėti vaiku“, – dėmesį atkreipia psichologė.
Kaip pradėti su vaikais kalbėti sudėtingomis temomis ir kaip jiems pasakyti, kada jie jau turėtų paprašyti pagalbos? Anot. I. Daniūnaitės, yra dvi pokalbių ryšis. Specialistė pataria pradėti nuo prevencinio pokalbio, kuomet dar net neįtariame, kad vaikas galėtų patirti kokį nors smurtą.
„Pirmiausia svarbu kalbėtis su vaikais ir paaugliais tiesiog apie tai, kas yra galima, o kas negalima dar tada, kai nekyla mintis, kad juos kažkas skriaudžia, – sako ji. – Atrodo, kad čia kažkas baisaus, vyksta kažkur kitur ir mūsų tai nepalies, tačiau iš tiesų didelė dalis vaikų susiduria su seksualinės ir kito smurto prievartos rizika. Pagal vaiko amžių reiktų su juo pakalbėti apie tai, kaip jam būti saugiam.“
Pasak psichologės, gali atrodyti, kad su pačiais mažiausiais kalbėtis yra nedrąsiausia, tačiau, anot jos, būtina tokį vaiką supažindinti su paprasčiausiais dalykais.
„Maži vaikai turi žinoti, kaip vadinasi intymios kūno dalys ir kad jos yra intymios, kad kiti žmonės negali jų apžiūrėti arba jų liesti. Taip pat reikia pasakyti, kad kiti asmenys negali prašyti tavęs žiūrėti ar liesti jų ar kitų asmenų intymių vietų. Vaikas turi žinoti, kad jeigu kažkas sulaužo šitas taisykles, būtina kreiptis pagalbos.
Aišku, su amžiumi vaikai norės daugiau informacijos. Kalbant su paaugliais neužteks pasakyti, kad tai yra taisyklės, turės būti diskusija. Jeigu vaikui atrodo, kad kažkas netinkamai su juo elgiasi, tai yra tiesa. Jeigu vaikas mums sako, kad jam nepatinka, kaip kas nors su juo elgiasi, tai yra tiesa. Vadinasi tas kažkas, kas su juo elgėsi, elgėsi ne taip“, – teigia I. Daniūnaitė.
Kartais žmonės nerimauja, kad tema yra sunki, vaikas gal nesupras ar gal mažo amžiaus vaikams nėra tokių grėsmių, pastebi psichologė. Neretai tėvai įsitikinę, kad tokiu pokalbiu išgąsdins vaiką, tačiau, anot jos, tokios baimės nepagrįstos.
„Jeigu kalbi su vaiku apie tai, kad jo kūnas priklauso jam, kad kūno dalys yra labai įvairios, kai kurias iš jų reikia saugoti labiau, nei kitas, tai tas vaikų negąsdina, – tikina psichologė. – Jei kalbame su vyresniais vaikais, tai gal reikia kitaip pasikalbėti. Vaikai paprastai jausis dėkingi, kad suaugę su jais apie tai pasikalba. Daug dažniau paauglys sako: o su manimi apie tai niekas nekalbėjo.“
Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad lytinius organus reiktų vadinti taip, kaip jie vadinasi – nereikia stengtis kalbėti itin vaikiškai ar kažkaip maskuoti tokius žodžius, sako psichologė.
„Lytinių organų pavadinimai yra tokie, kokie yra ir tu turi vartoti juos kaip „penis“, „varpa“, „vulva“, „makštis“. Tokius žodžius galima sakyti ir vaikai gali juos išmokti. Jeigu mes ramiai juos sakome, tai vaikams jie irgi visiškai tinka ir yra suprantami. Tikslas yra toks, kad vaikai geriau supranta savo kūną ir jeigu kas netinkamai elgiasi, vaikai gebės aiškiau apie tai mums pranešti“, – sako paramos vaikams centro psichologė Ieva Daniūnaitė.
Išsamesnis pokalbis su psichologe šia tema – LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
