„Šaltinis“ – prieštaringai vertinamas pasauline klasika tapęs romanas, jo autorė Ayn Rand užsibrėžė tikslą sukurti idealų žmogų, rašoma leidyklos „Lapas“ LRT.lt portalui parengtame tekste.
Idealų žmogų čia įkūnija protagonistas Hovardas Rorkas – jaunas architektas, visomis išgalėmis siekiantis įgyvendinti savo modernistinę viziją ir nepaisantis visuomenės kritikos. Romane autorė ne tik apmąsto, kas yra idealus žmogus, bet ir nagrinėja jo santykį su išoriniu pasauliu.
Taip pat skaitykite
„Mano filosofija, – rašo Ayn Rand, padėjusi pagrindus objektyvizmui, – tai žmogaus kaip herojinės būtybės idėja. Žmogaus, kurio moralinis gyvenimo tikslas yra jo paties laimė, kilniausia veikla – tai jo produktyvaus darbo pasiekimai, o vienintelis absoliutas yra jo intelektas.“
Praėjus beveik 80 m. nuo knygos pasirodymo, „Šaltinis“ lig šiol kelia diskusijas ir yra vertinamas kontroversiškai. Dalis kritikų Ayn Rand idėjas vadina pavojinga egoizmo manifestacija, dalis negaili kritikos jos literatūriniam stiliui. Romano pradžioje aprašoma pagrindinio herojaus ir jo mylimosios Dominykos scena dažnai traktuojama kaip prievartos, per visą romaną plėtojamas iš pirmo žvilgsnio destruktyvus jų santykių modelis iki šiol kelia aršių skaitytojų diskusijų.
Dvylikos leidėjų atmestas „Šaltinis“ („The Fountainhead“) 1943 m. pirmą kartą išleistas vos 7 500 kopijų tiražu, tačiau paskui romanas buvo išverstas į 25 kalbas, iki dabar parduota 9 milijonai knygos kopijų. Knyga 2020 m. pirmą kartą išleista ir lietuviškai (leidykla „Lapas“). Romaną iš anglų kalbos vertė Marius Burokas.
***
Dekano kabinetas priminė koplyčią. Padūmavusi prietema sunkėsi pro vienintelį siaurą ir aukštą vitražinį langą. Prieblanda plūdo pro sustingusių šventųjų drabužius; šventųjų rankos buvo keistai išsukiotos ties alkūnėmis. Ant dviejų grynaveislių chimerų, tupinčių niekuomet nekūrento židinio kampuose, švytėjo raudona ir purpurinė dėmės. Virš židinio kabančio ir Partenoną vaizduojančio paveikslo centre ryškėjo žalia dėmė. Rorkui įėjus, dekano siluetas blausiai dūlavo už drožinėto it klausykla rašomojo stalo. Dekanas buvo žemaūgis, putlus džentelmenas, sklindantį į šalis apkūnumą suvaldąs tik nepalenkiamu orumu.
– Ak, taip, Rorkas! – jis nusišypsojo. – Prašom sėstis.
Rorkas atsisėdo. Dekanas sunėrė pirštus ant pilvo ir sustingo, tikėdamasis išgirsti maldavimą. Tačiau maldavimo nepasigirdo. Dekanas atsikrenkštė.
– Manau, kad man nebūtina sakyti, kaip apgailestauju dėl nemalonaus įvykio šįryt, – pradėjo jis, – nes juk savaime suprantama, kad jūs visuomet žinojote, kaip nuoširdžiai aš domėjausi jūsų gerove.
– Tikrai nebūtina, – pritarė Rorkas.
Dekanas įtariai jį nužvelgė ir tęsė:
– Neverta nė minėti ir to, kad aš nebalsavau prieš jus. Aš susilaikiau. Tačiau jums turbūt bus malonu sužinoti, kad taryboje turėjote labai ryžtingą gynėjų grupelę. Mažą, bet ryžtingą. Statybos inžinerijos profesorius dėl jūsų vos ne kryžium gulėsi. Ir matematikos profesorius taip pat. Deja, gerokai daugiau buvo tų, kurie jautė pareigą balsuoti už jūsų pašalinimą. Viską nulėmė profesorius Piterkinas, jūsų projektavimo dėstytojas. Jis net pagrasino atsistatydinsiąs, jei jūs nebūsite pašalintas. Turbūt suprantate, kad profesorių Piterkiną smarkiai suerzinote?
– Taip, suprantu, – atsiliepė Rorkas.
– Štai čia ir visa bėda. Aš kalbu apie jūsų požiūrį į architektūrinio projektavimo paskaitas. Jūs niekada neskyrėte joms deramo dėmesio. O inžinerijos moksluose pralenkėte visus. Žinoma, niekas neneigia statybos inžinerijos svarbos, bet kam tie kraštutinumai? Kodėl jūs nepaisote meninės, kūrybinės, taip sakant, mūsų profesijos pusės ir apsiribojate vien sausais, techniniais, matematiniais dalykais? Jūs juk ketinote tapti architektu, o ne statybos inžinieriumi.
– Ar verta dabar apie tai kalbėti? – paklausė Rorkas. – Tai jau praeitis. Kokia prasmė aptarinėti, kuriuos studijų dalykus aš mėgau labiau.
– Aš stengiuosi jums padėti, Rorkai. Turėtumėte tai pripažinti. Nesakykite, kad prieš nutinkant visiems šiems dalykams jūsų daugybę kartų neperspėjo.
– Perspėjo.
Dekanas pasimuistė krėsle. Jis pasijuto nejaukiai. Rorkas mandagiai žvelgė tiesiai į jį. „Nieko užgaulaus, kad jis taip į mane žiūri, jis korektiškas ir dėmesingas, tiesiog man atrodo, kad manęs čia nėra“, – pamanė dekanas.
– Ką jūs padarėte su kiekviena jums duota užduotimi, su kiekvienu projektu? – tęsė dekanas. – Visi jie atlikti jūsų – nė negaliu to pavadinti stiliumi – jūsų ypatinga, nepakartojama maniera, kuri prieštarauja visiems mūsų dėstomiems architektūros pagrindams, kertasi su visais nusistovėjusiais pavyzdžiais ir meno tradicijomis. Tikriausiai manote, kad esate, kaip juos vadina, modernistas, bet tai netgi ne modernizmas. Tai... tai, jei neprieštaraujate, visiška beprotybė.
– Neprieštarauju.
– Kai jums užduodavo atlikti projektus, kuriuose reikėdavo pačiam pasirinkti stilių, o jūs įteikdavote kokią beprotišką savo dėlionę, tai, atvirai kalbant, dėstytojai priimdavo jūsų darbą vien todėl, kad nežinodavo, kaip jį vertinti. Bet kuomet jums užduodavo atlikti istorinio stiliaus pratimą, tarkime, suprojektuoti Tiudorų epochos koplyčią ar prancūzišką operos teatro pastatą, o jūs vis tiek dėstytojui atiduodavote kažką panašaus į be jokio ryšio ir prasmės suverstų dėžių krūvą... Kaip manote, kas tai būdavo – neteisingai suprasta užduotis ar akivaizdus atsisakymas paklusti?
– Atsisakymas paklusti, – atsiliepė Rorkas.
– Mes norėjome suteikti jums galimybę – juk jums taip puikiai sekėsi visi kiti studijų dalykai! Bet jūs atidavėte štai šitai... – dekanas vožė kumščiu per ištiestą ant stalo priešais jį lapą, – šitai kaip renesansinę vilą, kuri buvo užduota kaip kursinis darbas! Žinote, mano berniuk, tai peržengė visas ribas.
Popieriaus lape buvo pavaizduotas namas iš stiklo ir betono. Ir ryškus kampuotas parašas apačioje: Hovardas Rorkas.
– Jūs tikėjotės, kad mes tai įskaitysim?
– Ne.
– Mes neturėjome kito pasirinkimo. Žinoma, jūs dabar ant mūsų pykstate, bet...
– Aš nejaučiu jums pykčio, – ramiai atsakė Rorkas. – Turėčiau jūsų atsiprašyti. Paprastai neleidžiu sau paklusti aplinkybėms. Šį kartą suklydau. Man nederėjo laukti, kol jūs mane išmesite. Aš jau seniai turėjau išeiti pats.
– Na, na, tik nenusiminkite. Nereikia taip nusiteikti. Ypač turint omenyje tai, ką ketinu jums pasakyti.
Dekanas nusišypsojo ir bičiuliškai palinko į priekį, jau mėgaudamasis įžanga į būsimą gerą darbą.
– Štai kokia tikroji mūsų pokalbio priežastis. Norėjau kuo greičiau jums tai pasakyti, kad nesijaustumėte prislėgtas. Taip, žinodamas ūmų mūsų rektoriaus būdą, aš asmeniškai rizikavau užsitraukti jo rūstybę, bet... Pabrėžiu, jis niekuo neįsipareigojo, bet... Na, reikalai yra tokie: dabar, kai jau supratote, kaip viskas rimta, galėtumėte luktelti vienus metus, pailsėti, viską apmąstyti ir, sakykime, subręsti, o po metų galbūt atsiras galimybė vėl jus priimti. Ir turėkite omenyje, kad aš nieko jums nepažadu – tai visiškai neoficialu ir kertasi su mūsų taisyklėmis, bet, atsižvelgdami į ypatingas aplinkybes ir į puikius jūsų studijų rezultatus, mes pasiliekame tokią galimybę.
Rorkas nusišypsojo. Jis šypsojosi ne iš laimės ar dėkingumo. Tai buvo rami, paprasta patenkinto žmogaus šypsena.
– Man regis, jūs manęs nesupratote, – tarė Rorkas. – Kodėl nusprendėte, kad norėsiu sugrįžti?
– Ką?
– Aš negrįšiu. Nebeturiu čia ko daugiau mokytis.
– Aš jūsų nesuprantu, – šaltai iškošė dekanas.
– O ką čia aiškinti? Tai nebeturi su jumis nieko bendra.
– Malonėkite pasiaiškinti.
– Mielai. Aš noriu būti architektas, o ne archeologas. Nematau jokios prasmės kurpti renesansines vilas. Kam turėčiau mokytis jas projektuoti, jei niekuomet jų nestatysiu?
– Mano mielas berniuk, didis renesanso stilius dar toli gražu nemirė. Šio stiliaus namai tebestatomi kasdien.
– Taip, tebestatomi. Ir bus statomi ateityje. Bet aš tuo tikrai neužsiimsiu.
– Baikite, Rorkai. Tai nerimta.
– Aš įstojau čia mokytis statybos. Kai man duodavo uždavinį, svarbiausia buvo išmokti išspręsti jį taip, kaip spręsiu tokius uždavinius ateityje, kai pats statysiu tikrus namus. Išmokau čia visko, ko norėjau, – studijuodamas tuos pačius statybos mokslus, kurių jūs taip nevertinate. Ir neketinu iššvaistyti dar vienų metų, piešdamas itališkus atvirukus.
Dar prieš valandą dekanas troško, kad pokalbis tekėtų kuo ramesne vaga. Dabar jis norėjo, kad Rorkas parodytų kokias nors emocijas. Jam atrodė nenormalu, kad žmogus taip laisvai jaučiasi tokiomis aplinkybėmis.
– Jūs norite pasakyti, kad, tapęs architektu, iš tikrųjų ketinate statyti pastatus ta savo maniera? Jei, žinoma, juo tapsite?
– Taip.
– O kas jums leis taip daryti, mano brangusis?
– Ne tai svarbiausia. Svarbiausia – o kas man uždraus?
– Klausykit, tai jau darosi rimta. Gailiuosi, kad nuoširdžiai ir iš esmės nepasikalbėjau su jumis anksčiau... Žinau, žinau, tik nepertraukinėkit manęs, jūs pamatėte porą modernistinių pastatų ir prisikūrėte visokių fantazijų. Bet ar suvokiate, kad tas vadinamasis modernizmas tėra vienadienė užgaida? Jums teks sužinoti ir suprasti, ir tai patvirtina visi autoritetai, kad viskas, kas gražu, architektūroje jau sukurta. Kiekvienas praėjusių laikų stilius – tarsi neišsemiamos lobių kasyklos. Mes tegalime rinktis iš to, ką jau sukūrė didieji meistrai. Kas mes tokie, kad tobulintume ar taisytume jų darbus? Mes galime tik stengtis su visa derama pagarba juos atkartoti.
– O kam? – paklausė Rorkas.
„Ne, – pamanė dekanas, – jis nieko daugiau nepasakė, man tik pasigirdo, tai visiškai nekaltas žodis, jis nekelia jokios grėsmės.“
– Bet juk tai akivaizdu! – sušuko jis.
– Pažvelkit, – ramiai tarė Rorkas ir mostelėjo į langą. – Matote universiteto pastatus ir miestą? Ar matote, kiek žmonių ten, apačioje, vaikšto ir gyvena? Tai va, man nusispjaut, ką bet kuris iš jų arba jie visi kartu paėmus mano apie architektūrą ar, tiesą sakant, apie bet kurį kitą dalyką. Kodėl man turi rūpėti, ką apie tai manė jų seneliai?
– Tai mūsų šventa ir neliečiama tradicija.
– Kodėl?
– Dėl Dievo meilės, nebūkite toks naivus!
– Bet aš nesuprantu. Kodėl jūs norite, kad laikyčiau tai didingu architektūros kūriniu?
Jis parodė į paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas Partenonas.
– Tai, – atšovė dekanas, – yra Partenonas.
– Na ir ką?
– Nenoriu švaistyti laiko tokiems kvailiems klausimams.
– Ką gi, – Rorkas atsistojo, paėmė nuo stalo ilgą liniuotę ir priėjo prie paveikslo. – Ar norite, kad parodyčiau jums, kas čia prastai padaryta?
– Juk tai Partenonas! – pakartojo dekanas.
– Taip, po velnių, tai Partenonas!
Jis bakstelėjo liniuote į paveikslo stiklą.
– Žiūrėkite, – tarė Rorkas, – įžymiosios ne mažiau įžymių kolonų kaneliūros – kam jos čia reikalingos? Ogi tam, kad paslėptų jungimų vietas medyje, kai kolonos dar buvo gaminamos iš medžio. Tačiau šios kolonos juk ne medinės, o marmurinės. Triglifai – kas tai? Tai medis. Medinės sijos, paklotos taip pat kaip ir tais laikais, kai žmonės dar tik pradėjo ręsti medines trobas. Jūsų graikai paėmė marmuro luitus ir prigamino iš jų savo senesniųjų medinių pastatų kopijų, nes tuo metu visi taip statė. Jūsų renesanso meistrai žengė dar toliau ir prigamino marmurinių medžio kolonų kopijų gipsinių kopijų. O mes savo ruožtu renčiame marmurinių medžio kolonų kopijų gipsinių kopijų plienines ir betonines kopijas. Kam?
Dekanas sėdėjo, smalsiai jį stebėdamas. Kažkas jį glumino – ne patys žodžiai, o tai, kaip Rorkas juos tarė.
– Taisyklės? – tęsė Rorkas. – Štai mano taisyklės: tai, ką galima daryti su viena medžiaga, negalima daryti su kita. Nes nėra dviejų vienodų medžiagų. Nėra dviejų vienodų vietų žemėje. Nėra dviejų vienodą paskirtį turinčių pastatų. Statinio formą nulemia paskirtis, vieta, medžiagos. Jei statinys neturi vienos jį į visumą jungiančios idėjos, iš kurios gimsta kiekviena jo detalė, tokio pastato negalima pavadinti nei kam nors tinkamu, nei gražiu. Pastatas yra gyvas, kaip ir žmogus. Jis vientisas tuomet, kai laikosi savo tiesos, unikalios savo temos ir turi savo unikalų tikslą ir paskirtį. Žmogus nesiskolina savo kūno dalių, pastatas nesiskolina savo dvasios dalies. Jo kūrėjas įpučia jam dvasią, išreiškia ją kiekviena siena, langu ir laiptine.
– Bet visos teisingos raiškos formos jau seniai atrastos.
– Kam išreikšti jos skirtos? Partenono paskirtis buvo ne tokia kaip jo medinio pirmtako. Oro uosto paskirtis ne tokia kaip Partenono. Kiekviena forma turi savo prasmę. Kiekvienas žmogus susikuria prasmę, formą ir tikslą. Kodėl taip svarbu, ką nuveikė ir sukūrė kiti? Kodėl tai tampa šventa vien todėl, kad sukurta ne tavo paties? Kodėl teisūs visi aplinkui, o ne tu pats? Kodėl tiesą pakeičia daugumos nuomonė? Kodėl tiesa tapo priklausoma nuo aritmetikos – ir tik nuo sudėties veiksmo? Kodėl viskas iškraipoma ir subjaurojama vien tam, kad atitiktų ką nors kitą? Juk turi būti kažkokia priežastis. Aš jos nežinau. Ir niekada nežinojau. Norėčiau ją suprasti.
– Dėl Dievo meilės, – tarė dekanas. – Sėskitės... Štai taip... Ir būkite malonus, padėkite tą liniuotę... Ačiū... O dabar paklausykite manęs. Niekas niekuomet neneigė šiuolaikinių technologijų svarbos architektūrai. Mes turime išmokti pritaikyti praeities grožį ateities reikmėms. Praeities balsas – tai liaudies balsas. Paskiras žmogus niekada nėra nieko išradęs architektūroje. Tikras kūrybos procesas – lėtas, nuoseklus, anonimiškas ir kolektyvinis, kuriame visi bendradarbiauja tarpusavyje ir paklūsta daugumos sukurtoms normoms.
– Bet, matote, – tyliai pasakė Rorkas, – tarkime, man liko gyventi šešiasdešimt metų. Didžiąją jų dalį praleisiu dirbdamas. Aš pasirinkau tą darbą, kurį noriu dirbti. Jei nejusiu džiaugsmo jį dirbdamas, pasmerksiu save šešiasdešimčiai metų kankynės. O džiaugsmą aš juntu tik dirbdamas savo darbą geriausiu ir priimtiniausiu man pačiam būdu. Kas yra geriausia – tai tam tikrų normų bei reikalavimų klausimas, o reikalavimus ir normas aš nusistatau pats. Aš nieko nepaveldėjau. Aš netęsiu jokios tradicijos. Galbūt pats ją kaip tik ir pradėsiu.
