Kauno Žaliakalnyje prasidėjęs Lietuvos radijo šimtmečio maršrutas tęsiasi miesto širdyje. Antrajame LRT KLASIKOS pasakojimų ciklo epizode LRT senbuvis Juras Jankevičius atveria duris pastato, kuris 1933 m. iškilo specialiai radiofonui. Žurnalistas pabrėžia šios vietos unikalumą: „Kiek bandžiau tyrinėti, šitas pastatas yra turbūt seniausia visame regione vieta, kurioje be pertraukos rengiamas turinys – profesionali žurnalistinė produkcija.“
Nuo „Radio Cafe“ Laisvės alėjoje iki S. Daukanto gatvės
Nors Kauno radijo stotis toliau veikė ant kalno, radiofonas, nedidelėse patalpose nebesutilpęs su visais diktoriais bei orkestrantais, 1928-ųjų sausio 17-ąją nusileido į miesto centrą. Namas prie Soboro šiandien pažymėtas Laisvės alėjos 23-iuoju numeriu. Ant pastato kabo radiofono atminimo lenta, o greta matoma iškaba „Valgykla“. Taip, būtent radiofono patalpose jau daugiau nei 60 metų veikia maitinimo įstaiga. Tačiau šįkart pasakojimas ne apie cepelinus su varške.
Kauno miesto muziejaus istorikė Lina Mikalkėnaitė pasakoja, kad tuo metu radiofonas patalpas nuomojosi: „Buvo toks niuansas, kad pirmame aukšte veikė kavinė, kuri paskui pasivadino „Radio Cafe“, – kavinę ir pačią radijo studiją skyrė tik stiklinė siena. Tuo metu kavinė buvo labai populiari, nes visiems būdavo įdomu ne tik atsigerti kavos ar arbatos, bet ir pamatyti, kas vyksta už stiklinės sienos, pasmalsauti stebint kalbančius diktorius, orkestro koncertus.
Be to, koncertai vykdavo ir pačioje radijo kavinėje, tad kartais atsirasdavo garso disonansas. Tai nepadėjo radijo kokybei, tad galų gale išsinuomotos ir kavinės patalpos.“
Techniniai iššūkiai tęsėsi – pirmas aukštas Laisvės alėjoje reiškė nuolatinį judesį ir gatvės triukšmą. Juk tai nebuvo pėsčiųjų zona kaip dabar – iki 1929-ųjų alėja kursavo net arklinis tramvajus, o laisva nuo automobilių gatve ji tapo tik po daugelio dešimtmečių.
Nuolatiniai namai, pamėgti vieno tokio Antano
Galiausiai radijo studijai buvo rasta vieta vis dar centre, bet kiek nuošaliau – dabartinis šio pastato adresas yra S. Daukanto g. 28A. Kad nepasiklydote užsukę į bendrą su Vytauto Didžiojo universitetu kiemelį, signalizuoja didžiulė neofreska su radijo klausančiu berniuku, sukurta LRT 90-mečiui.
Kiemelyje – ir nedidelis baseinėlis su Juozo Ruzgo skulptūra „Mergaitė su balandžiu“, pastatyta 1985-aisiais. Apie ją sklando legenda: neva okupacijos metais, kai svečiai atvažiuodavo į ten buvusius politinio švietimo namus, darbininkai ją atsukdavo priekiu į tą pusę, o kai svečiai atvažiuodavo į televiziją, tada atsukdavo priekiu į televizijos pusę. Galiausiai fontaną su visais politinio švietimo rūmais perėmė Vytauto Didžiojo universitetas, atsisuko skulptūrą į save ir galutinai pritvirtino.
Legenda pasidalinęs iš legendinių laidų „Laisvės alėja“ ir „Klausimėlis“ pažįstamas Juras Jankevičius pakviečia apsilankyti istoriniame pastate: „1933 metų sausio 1 dieną buvo pirmoji Kauno radiofono transliacija iš šio pastato, kurį specialiai Valstybės radiofonui pastatė Kopelmanų šeima – ir išnuomojo. Pastate buvo specialiai radijo reikmėms pritaikyta studija, vėliau nutiestos komunikacijos į Valstybės teatrą ir kitur, nes visos transliacijos buvo tiesioginės – magnetofonų tuomet nebuvo.“
Žurnalistas pasakoja, kad ne taip seniai, tvarkant įėjimą į pastatą, atrasta ertmė, kurioje matyti išlikę tarpukario kabelių likučiai: „Taip jie ten ir liko.“
Istorinio pastato koridoriuose šiandien veikia ekspozicija, kurioje galima pamatyti senus radijo aparatus, radijo programas, nuotraukas. Vienoje jų namas užfiksuotas dar tada, kai aplink nebuvo dabartinio universiteto ir kitų ikoninių Kauno pastatų – jį supo seni medinukai.
„Šis namas dabar yra gerokai pasikeitęs: pristatytas trečias aukštas, vėliau išdygo ir mūsų dabartinis korpusas. Senąsias patalpas didžiąja dalimi atsiėmė buvę savininkai, vėliau jas ne kartą perpardavė. Tačiau LRT liko senoji studija ir senoji aparatinė – mums pačios svarbiausios patalpos“, – priduria J. Jankevičius.
Radijo istorija – tai ir Lietuvos istorija. „Pastate yra televizijos studija, kurioje seniau buvo pirmoji nuolatinė radijo studija. Joje turėjome vieną nuolatinį svečią, jo vardas buvo Antanas, pavardė – Smetona. Jis ateidavo čia pakalbėti“, – pasakoja J. Jankevičius. Paklaustas, ar opozicijos neįleisdavo, jis patvirtina: „Taip, nes A. Smetona išvaikė visą tuometį LRT tarybos atitikmenį ir paskyrė savo vadovus. Kažkokios paralelės su dabartiniais laikais, tiesa?“
Okupacijų gniaužtuose ir nepriklausomybės sargyboje
Visi žinome, kaip baigėsi A. Smetonos laikai. 1940-ųjų birželio 15-ąją į Lietuvą įžengė Raudonoji armija. Vilniaus ir Kauno radiofonai buvo tarp strategiškai svarbiausių objektų, kuriuos okupantai užėmė pirmiausia. Kaip rašoma 2016 m. išleistame almanache „Lietuvos radijas 1926–2016: faktai, kūrėjai, laidos“, radijo studijoje ėmė lankytis buvę pogrindininkai bei žinomi žmonės, pavyzdžiui, Salomėja Nėris, Antanas Venclova ir kiti.
Netrukus eteryje nustojo skambėti tradicinė „Malda už tėvynę“ ir Karo muziejaus laikrodžio dūžiai. 1941-ųjų birželį mieste pasirodė naujas okupantas, kartu ir galimybė atsikovoti valstybingumą.
Ant pastato įrengtos atminimo lentos pasakoja svarbius istorijos puslapius. J. Jankevičius dėsto: „Viena skelbia, kad 1933 m. sausio 1 d. čia pradėjo dirbti Valstybės radiofonas, kita mena 1941 m. birželio 23-iąją, kai per Kauno radiofoną buvo paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės pareiškimas apie nepriklausomybės atkūrimą.“
Ypatinga vieta skirta 1991-ųjų sausio 13-ajai. „Šios paminklinės lentos tekstą derinome su Vytautu Landsbergiu. Jis griežtai liepė rašyti ne „sausio įvykiai“, o „sausio agresija“. Taip ir atsirado įrašas apie tai, kaip tą sausį Lietuvos žmonės, daugiausia kauniečiai, šį pastatą barikadose saugojo nuo sovietinių okupantų“, – prisimena J. Jankevičius, tuo metu trečiakursis žurnalistikos studentas ir „Panoramos“ praktikantas.
J. Jankevičius prisimena, kaip pastate vienu metu dirbo per 100 žmonių, o reportažai buvo rengiami tiesiog koridoriuose, ant grindų.
„Sausio 13-oji buvo, viena vertus, tikrai liūdna patirtis, kokios nesinorėtų pakartoti, kita vertus – to ir neįmanoma pakartoti. Mačiau, kaip valstybė įsitvirtina būtent todėl, kad žmonės to norėjo. Tai, ką daro radijas ir televizija, kurie tuo metu buvo pagrindinis žinių šaltinis, buvo koordinacijos pamatas. Juk ką dabar daro su internetu autoritariniai režimai Rusijoje ar Irane – jį tiesiog išjungia, kad minia neturėtų ryšio tarpusavyje. Tuo metu šią funkciją atliko radijas ir televizija. Tai buvo kertinė priežastis, padėjusi nepriklausomybei įsitvirtinti“, – teigia pašnekovas.
J. Jankevičius prisimena, kaip pastate vienu metu dirbo per 100 žmonių, o reportažai buvo rengiami tiesiog koridoriuose, ant grindų. Paklaustas, ar buvo drąsu dirbti jaučiant žmonių apsaugą, jis atsako: „Daugiausia minčių buvo apie tai, ką reikia daryti, ir mažiau apie tai, ar verta. Ne, tu turi tai daryti, nes tai reikia daryti.“
Iš S. Daukanto gatvės 1991-ųjų sausį buvo transliuojama televizijos programa. Čia Lietuvos rekordą pasiekė Vidas Mačiulis, kuris tiesioginę laidą „Sekmadienio rytas“ vedė net 10 valandų ir 15 minučių. Tuo metu radijo programa pasauliui skriejo iš Sitkūnų radijo stoties, kuri bus aplankyta kitoje šio pasakojimų ciklo dalyje.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
