Nacionalinėje dailės galerijoje surengta ilgai laukta fotografo Virgilijaus Šontos (1952–1992) retrospektyva „Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“ (kuratoriai dr. Margarita Matulytė ir Gintaras Česonis). Lankytojai kviečiami supantis ant parodos erdvėje įrengtų sūpynių įsižiūrėti į bene 200 atrinktų originalių menininko sidabro atspaudų, dokumentų, objektų.
Paroda išryškina menininko egzistencinius svyravimus tarp okupacinio režimo primestų taisyklių, fotografinių ieškojimų, queer žvilgsnio. Tačiau kiek drąsiai galime kalbėti apie V. Šontos palikimą, jo kūrybos reikšmę ir išskirtinumą Lietuvos fotografijos lauke, pažeidžiamumo ir intymumo reprezentaciją? LRT KLASIKOS laidoje „Parodų rūmai“ – pokalbis su menininku, tyrėju, kuratoriumi dr. Pauliumi Petraičiu ir „išgir̃stì“ Vilniaus queer archyvo ir projektų erdvės kuratoriumi, psichoterapeutu Augustu Čičeliu.
– Aistė Stonytė šiuo metu apie V. Šontą kuria filmą. Kodėl ir kada ateina laikas prikelti tokių asmenybių, kaip V. Šonta, Vitas Luckus, Veronika Šleivytė ar Milda Drazdauskaitė, kūrybą naujam interpretavimui? Ar tai yra diskurso prisotinimo strategija, įrašymo į meno istoriją būdas?
P. Petraitis: Šitą atradimų bangą matyčiau kaip struktūrinę kompensaciją tylai, kuri buvo kelis dešimtmečius. Tuos menininkus, kurie buvo paribiuose dėl politinių, politsocialinių priežasčių, kompensuojant verta iškelti į šviesą. Istorijai perrašyti reikia truputį pastangos. Man atrodo, tai yra ir M. Matulytės nuopelnas, kad įvyko ir V. Luckaus paroda, kuri – labai svarbi, puikiai jį aktualizavo. Nuo V. Šontos mirties praėjo daugiau nei 30 metų, todėl atėjo laikas apmąstyti.
Tokiose erdvėse man vis tiek kartais kyla noras matyti daugiau šiuolaikinių fotografų. Norėtųsi, kad tai būtų ne tik žmonių, kurių jau nebėra, istorija, bet kad ir gyviems būtų bandymų suteikti tokias galimybes. Tačiau pats bandymas įrašyti V. Šontą į istoriją savaime yra vertingas. Didelėse institucijose reikia tokių parodų, kurios užfiksuotų istorijos spragas.
– Parodos pavadinimas „Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“ referuoja į Bobo Dylano dainą „Blowing in the Wind“, o pristatomasis tekstas – į pilietinių teisių judėjimus. Ar pasiteisina V. Šontos kūrybos sugretinimas su pilietinių teisių pasipriešinimo kontekstu? O gal parodos pavadinimas tampa patogia kuratorine pozicija?
P. Petraitis: Parodoje tikrai yra tam tikro neapibrėžtumo. Kaip suprantu, buvo stengiamasi nespekuliuoti tuo, kas nelabai žinoma, pateikti tik faktai. Aš tai perskaičiau kaip tam tikrą įkontekstinimą. Tarsi pati sovietų sistema turėjo tiesos monopolį, ir kadangi V. Šonta buvo asmuo paribyje, tam tikri atsakymai taip ir pasilieka nežinomoje pozicijoje. Kuratoriai pasirenka, kad nežinojimas yra strategija. Žiūrovui galbūt kyla klausimų, tačiau, kaip žinau, tyrimas tęsiamas, dirbama toliau su archyvu ir kai kurie atsakymai, biografinės detalės turbūt išryškės vėliau.
A. Čičelis: Aš nelabai supratau, kaip juodaodžių judėjimas siejasi ir yra vienodo kalibro su tuo, kas vyko Lietuvoje. Galbūt tokia buvo mintis: užduoti daug klausimų ir palikti žmogų be atsakymų. Kita vertus, kai kurie dalykai yra teigiami kaip teiginiai, pavyzdžiui, interpretuojant nuotraukas.
Kodėl nėra dokumentalistikos? Teigiama, kad, pavyzdžiui, Baltijos kelias ar liaudies meistrų serijos – ne jo fotografija. Taip, jos stipriai paveiktos laikotarpio, bet taip pat yra apie V. Šontą. Tose liaudies meistrų serijose ar Baltijos kelio dokumentavime galima įžvelgti queer žvilgsnį ir jo dalyvavimą kasdienybėje. Čia jis lyg ištraukiamas iš kasdienybės ir supoetinamas. Kas yra faktai, kas – nėra, man neaišku.
– Augustai, prieš ketverius metus Vilniaus queer erdvėje „išgir̃stì“ kuravote parodą „Šonta. Iš archyvų“. Labai įdomu, kaip vertini tuo metu apsvarstytas seksualumo ir seksualinės tapatybės temas? Ar pavyko jas išskleisti šioje kur kas didesnėje parodoje?
A. Čičelis: Parodos tiesiog iš esmės skirtingos – dydžiu ir kuratoriška prieiga. Mes truputėlį žinojome, kas yra šeimos archyve, nes vienas iš kuratorių jį tyrinėjo, bet nieko negavome dėl konkrečios mūsų parodos temos. Galiausiai darbus gavome iš MO muziejaus, nes jie buvo ką tik įsigiję dalį V. Šontos darbų. Labai faina, kad Lietuvos fotomenininkų sąjunga skaitmenizavosi, ką turėjo. Ten – nemaža dalis archyvo.
Mums buvo svarbu V. Šontą sugrąžinti namo, sugrąžinti į bendruomenę. Vienas iš klausimų buvo: kam priklauso tas archyvas? Šiuo atveju kalbame apie nacionalinę instituciją, kuri iš esmės turėtų būti skirta visiems. Tik klausimas, ar ji skirta ir queer žmonėms?
Galbūt tokia buvo mintis: užduoti daug klausimų ir palikti žmogų be atsakymų.
A. Čičelis
Parodoje yra toks juodas koridorius LGBT tema. Parodoje kalbama, kad čia – paslaptingiausias elementas V. Šontos gyvenime. Kai jis numirė, homoseksualumas vis dar buvo kriminalizuojamas. Pabaigiama užrašu, kad nėra žinomos fotografo intymios vyrų aktų kolekcijos rinkimo intencijos. Akivaizdu, kad ne queer žmogus rašė šitą tekstą, nes queer žmogui yra aiškios aktų rinkimo intencijos. Tai yra dalis tapatybės.
Tu fotografuoji tai, kas tau svarbu. Šitas užbaigimas yra žeidžiantis, nes, manau, kad V. Šontai buvo aišku, kodėl jis tą darė. Tuomet kieno vardu yra kalbama? Turbūt kuratorių. Kad tai buvo draudžiama, reikėjo laviruoti sistemoje – nėra geras argumentas, kodėl šie darbai neturėtų būti įtraukti į pagrindinį eksponavimą.
– Moterų kūnų atvaizdai nepaženklinti N-18, bet vyrų atvaizdai koridoriuje tarsi paslėpti. Kodėl, turėdami kuratorinę, institucinę galią, vis dėlto vėl pasirenkame laikytis pozicijos, kad tai yra slaptas koridorius?
A. Čičelis: Akivaizdu, kad V. Šontos žvilgsnis į moteris ir vyrus yra skirtingas. Yra daug jo serijų, kur pasireiškia vyrų kūnai. Kodėl queer ir LGBT suvedama tik į kūniškumą? Kodėl nekalbama per queer žvilgsnį, kaip platesnį dalyką, kuris iš esmės atsispindi labai didelėje dalyje jo kūrybos? Tas koridorius V. Šontą įspraudžia. Suprantu, kad čia galbūt pavaizduota, kad tai – nepatogi, tuo metu negalėjusi egzistuoti tema. Bet queer žmogui tame koridoriuje yra ypač nepatogu.
V. Šonta lyg kūrė kitam laikui, daug kalbame apie tai. Kitas laikas atėjo, bet mes jo kūrybą vėl dedame į skliaustus. Labai faina, kad tai apskritai yra, nes turėjau įtarimų, kad tai gali būti nematoma ir nepanaudota. Suprantu, kad buvo renkamasi eksponuoti darbus, kurie atspausti paties V. Šontos, tačiau tikrai žinau, kad yra žymiai daugiau.
– Kuratorė M. Matulytė pristatė labai įdomų požiūrį: jeigu pasirenkame pristatyti tik originalius atspaudus, tie atspaudai, kuriuos, pavyzdžiui, padarė kolega Romualdas Požerskis, yra tik dokumentai – nebepatenka į kuratorinį tinklelį. Man tai skamba kaip puristiškas užsidarymas, taip mes prarandame labai daug atspalvių.
A. Čičelis: Mes prarandame ir tapatybės aspektą. Yra priežastis, kodėl tos nuotraukos nebuvo spausdinamos. Jis neturėjo galimybių atspausdinti arba spausdino tiek, kiek buvo saugu. Tai yra ir queer aspekto nuvertinimas.
– „Mokykla – mano namai“ – vienas paveikiausių, išbaigčiausių fotografijos ciklų. Rašoma, kad jis atspaustas būtent taip, kaip norėjo pats menininkas. Ar šiandien parodoje nepritrūksta aiškinamojo teksto apie pažeidžiamų grupių fiksavimo problematiškumą? Vargu ar dabar galėtume taip lengvai fiksuoti tokius žmones.
P. Petraitis: Fotografijos diskurse yra iškilusi tokia įdomi diskusija. Čia galvoju apie fotografijos kritikės Ariellos Azoulay mintis apie fotografijos civilinius kontraktus ir tai, kad fotografuojantis yra galios pozicijoje. Ji tai sujungia net su imperialistiniu žvilgsniu. Fotografuojantis visada turi galimybę kadruoti, paspausti vienu ar kitu metu. Šita diskusija yra gana nauja. Peržiūrint tokias serijas šiandien galbūt būtų vertingas paaiškinimas, kad sovietiniais laikais sutikimas nelabai egzistavo. Bet tai nieko neatima iš V. Šontos – ta serija tikrai puiki.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Parodų rūmai“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
