Skonį lavinti turime visi. Architektai dažnai tai daro keliaudami. Prieš kelerius metus, vaikštinėdamas Berlyno Muziejų saloje, patyriau vieną iš tų retų architektūrinių momentų, kurie ilgai neišblėsta atmintyje, rašoma Lietuvos architektų sąjungos parengtoje publikacijoje, kurioje – architekto Audriaus Ambraso straipsnis.
Pasaulinio garso britų architekto Davido Chipperfieldo restauruotas Naujasis muziejus (Neues Museum) mane tiesiog sustabdė. Ne įspūdingomis formomis ar blizgančiais paviršiais, o kažkuo visiškai priešingu: tyla, sąžiningumu, laiko gyliu. Karo žaizdų randai čia neužglaistyti – jie betarpiškai dalyvauja istorijos pasakojime. Naujos plytų sienos nepaslėptos už senos formos kaukės, jos atvirai kalba: mes esame kitas laikas, kita ranka, bet ta pati vieta.
Muziejuje buvo pilna žmonių. Jie sustodavo, liesdavo sienas, skaitydavo žymes, stoviniuodavo prie tų vietų, kur senas tinkas susitinka su nauju mūru. Erdvė kvėpavo. Tai nebuvo atsitiktinumas – tai autentiškumo efektas. Žmonės jautė, kad čia yra kažkas tikro, net negalėdami iki galo paaiškinti kodėl.
Vėliau smalsumo vedinas nuėjau apžiūrėti kito pastato, kuris pas mus dažnai pateikiamas kaip vienas stipriausių Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo pateisinimų – vokiškųjų Valdovų rūmų. Tie Berlyno rūmai – dabar oficialiai vadinami Humboldto forumu (Humboldt Forum) – dunkso vos už penkių šimtų metrų nuo Naujojo muziejaus. Atstatyti barokiniai fasadai spinduliuoja naujumu ir demonstruoja preciziškai iš akmens išraitytus papuošimus, bet jų kiemai buvo tušti.
Turistai nufotografuodavo išorę ir eidavo toliau. Niekas nestoviniavo prie sienų su nuostaba, niekas nelietė mūro su tyrinėtojo smalsumu. Nebuvo tos tylios sinergijos, kuri tvyrojo muziejuje netoliese. Pagalvojau: štai du pastatai, stovintys greta. Abu juos sieja istorija, abu dideli, brangiai kainavę ir skirti kultūrai – bet kokias skirtingas emocijas jie sukelia.
Šie prisiminimai man vis sugrįžta, kai girdžiu egzaltuotą prarastos didingos senovės adoravimą ir nuolatinius raginimus viską atstatyti „taip, kaip buvo“. Jie grįžta ne kaip abstrakti teorija, o kaip konkretus, fiziškai išgyventas klausimas: kodėl vienoje vietoje žmonės sustoja, o kitoje – tiesiog praeina?
Berlyno rūmų istorija įdomi ne tik architektūros, bet ir politinės atminties prasme. Hohencolernų dinastijos rezidencija, statyta ir perstatyta, buvo vienas svarbiausių barokinio Berlyno akcentų. Nors per Antrąjį pasaulinį karą rūmai buvo smarkiai apgadinti, dalis konstrukcijų išliko ir buvo galima juos restauruoti, tačiau 1950 metais VDR valdžia priėmė sprendimą rūmus nugriauti.
Tai buvo ne techninis, o politinis aktas: Hohencolernų simboliui ne vieta socialistinės valstybės sostinėje. Vietoje jų atsirado Respublikos aikštė, o 1976 metais iškilo Respublikos rūmai, tapę VDR kultūrinio gyvenimo centru.
Po Vokietijos susivienijimo prasidėjo ilgi debatai. Respublikos rūmai buvo uždaryti dėl statybose naudoto asbesto ir, nors jis vėliau pašalintas, 2008 metais pastatas vis tiek nugriautas. Istorija pasikartojo: vėl politinis sprendimas, vėl vietos išvalymas ideologiniais motyvais, tik šįkart – priešinga kryptimi. Rytų vokiečiai tai priėmė skaudžiai, kaip dalies jų tapatybės ištrynimą vardan kitos, „teisingesnės“ versijos.
Tais pačiais metais Bundestagas balsavo už Berlyno rūmų atstatymą. Tarptautinį konkursą laimėjęs italų architektas Franco Stella numatė iš trijų pusių atkurti barokinius fasadus, o fasadą, orientuotą į Šprė upę, sukurti naujai. Viduje suprojektuotos visiškai šiuolaikinės erdvės. Įdomu tai, kad žiuri favoritas buvo kitas, architekto Kuehno Malvezzi projektas, tačiau galutinį pasirinkimą vis tik padarė rūmų atstatymo iniciatoriai.
2020 metais atidaryto ir beveik 680 milijonų eurų kainavusio komplekso atsiradimą profesionali architektūrinė bendruomenė sutiko santūriai, o kartais – ir su aštria kritika. Architektas Philippas Oswaltas konstatavo: „Berlyno rūmus pastatė kitokios praeities troškimas.“
Projekto gynėjai argumentavo, kad miestas turi teisę atgauti savo urbanistinę morfologiją po priverstinės destrukcijos. Argumentas suprantamas – rūmai griuvo dėl ideologinio sprendimo. Tačiau ar prieš vieną politinį aktą būtinai turi būti priešpastatytas kitas, tik šį kartą aprengtas baroko fasadu?
Svarstant paveldo klausimus, verta prisiminti britų paveldosaugos tradiciją – autentiška medžiaga yra neatkuriama vertybė. Kai senas akmuo pakeičiamas nauju, net ir identišku, prarandamas laiko sluoksnis, nesuklastotas istorijos liudytojas. Todėl britai restauruoja ten, kur galima, aiškiai pažymėdami naujus intarpus, bet vengia rekonstruoti tai, ko nebėra. Istorija nėra dekoracija, kurią galima perkurti pagal šių dienų poreikius. Ji yra tai, kas liko – ir dėl to ji vertinga.
Grįžtant prie Muziejų salos – D. Chipperfieldo Naujojo muziejaus restauravimo koncepcija būtent ir remiasi tuo britišku sąžiningumu. Naujos sienos atpažįstamos kitu plytų formatu, spalva, faktūra. Visa erdvė tampa autentiška, nes jauti per šias sienas ėjusį laiką.
Tuo tarpu Berlyno rūmų fasadas, nors ir techniškai nepriekaištingas, tėra kruopšti dekoracija. Jis apsimeta tuo, kuo nėra. Architektas F. Stella gynė visiškai šiuolaikines vidaus erdves kaip sąžiningą modernumą, tačiau šis vidinis sąžiningumas praranda prasmę, kai išorėje žiūrovas apgaudinėjamas barokine kauke. Žmonės, net nesuvokdami kodėl, tą jaučia. Nufotografuoja ir neužsibūna.
Tai nėra vien estetikos klausimas. Tai tiesos klausimas. Tikra architektūra, kaip ir kava be cukraus, gali pasiūlyti daugiau poskonių nei ta, kuri tik saldina akį. Bet tam reikia politinės valios eiti keliu iki galo, o ne sustoti pusiaukelėje, apsivilkus senos formos drabužiais.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
