Kitą savaitę – gegužės 28 ir 29 dienomis – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvyks paskutinė sezono premjera – „Geismas“, rašoma LNDT pranešime žiniasklaidai.
Ironijos nestokojantį spektaklį apie jaunystės ir naujumo maniją kuria režisierius, vaidybos mokytojas ir „La Re-sentida“ įkūrėjas iš Čilės Marco Layera. Jo darbus pastebėjo režisierė Kamilė Gudmonaitė ir pakvietė atvykti kurti į LNDT.
„Marco kūryboje matau retą šiandienos teatro savybę – gebėjimą vienu metu būti politiškai aštriam ir žmogiškai pažeidžiamam. M. Layeros teatras yra fiziškas, groteskiškas, svyruojantis tarp traumos ir humoro, jis kuria ne iliustruodamas, o fiziškai paveikdamas žiūrovą: per kūną, emocinę riziką, kolektyvinę energiją ir labai tikrą buvimą scenoje“, – sako K. Gudmonaitė.
M. Layeros kūryba pristatoma garsiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose, tarp jų ir Avinjono. Gimtojoje Čilėje jis yra pelnęs ne vieną prizą ir apdovanojimą.
Interviu M. Layera pasakoja apie sprendimą jungti skirtingus geografinius ir kultūrinius kontekstus, naujų personažų kūrimo reikšmę ir pirmuosius susitikimus su lietuvių aktoriais bei bendro darbo principus. Pokalbis atveria kūrybinį procesą, kuriame klasikinis tekstas tampa atspirties tašku ramiai, bet atidžiai refleksijai apie žmogų ir jo vietą šiuolaikiniame pasaulyje.
Įkvėptas vieno iš svarbiausių 20 a. Amerikos dramaturgų Tennessee`io Williamso kūrinio „Geismų tramvajus“, spektaklio „Geismas“ veiksmas išplečiamas į trijų skirtingų erdvių – Berlyno, Lietuvos ir Bangladešo – lauką, leidžiantį apmąstyti skirtingus gyvenimo modelius, galios santykius ir pasaulio netolygumus. Spektaklyje „Geismas“ vaidina Vitalija Mockevičiūtė, Augustė Ona Šimulynaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Dalia Michelevičiūtė, Vainius Sodeika, Laurynas Jurgelis, Diana Anevičiūtė.
– Spektaklyje veiksmas perkeliamas į trijų netikėtai susikertančių erdvių lauką – Berlyną, Lietuvą ir tolimąjį Bangladešą. Kodėl greta Lietuvos kaip artimiausio konteksto buvo pasirinktos būtent šios geografiškai ir kultūriškai nutolusios vietos?
– Spektaklio veiksmo vietomis pasirinkdamas Berlyną, Lietuvą ir Bangladešą siekiu braižyti kritinį šiuolaikinio pasaulio žemėlapį. Čia kalbame ne tik apie geografines koordinates, bet ir apie taškus globalios hierarchijos piramidėje. Berlynas – tai centras, Lietuva – Europos periferija, o Bangladešas – periferijos periferija, t. y. vieta, kur vakarietiškas modelis pradeda badyti akis ir tampa nebepakeliamas.
Taip pat tokias skirtingas vietas pasirinkau dar ir dėl to, kad jos įžiebia trintį. Kai jos persipina tarpusavyje, pamatome, kad pasaulis veikia ne kaip horizontalus tinklas, o veikiau kaip suskaidyta struktūra, kurioje vienos teritorijos tarpsta gerovėje, kitos, priešingai, – pasmerktos žlugti. Tai struktūra, kur vieni yra saugomi, kiti valdomi, treti – tiesiog paaukojami.
– Kodėl svarbu analizuoti dviejų skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimą ir jų konfliktą – progresyvumo ir konservatyvumo kontekstus?
– Nepateikiame progresyvumo ir konservatyvumo susidūrimo kaip skirtingų pasaulėžiūrų konfliktų, abi jos yra dvi skirtingos smurto formos, abiem atvejais žmogus tampa mūšio lauku. Mūsų spektaklio pagrindinė veikėja neranda savo vietos nei laisvame Berlyne, nei konservatyviame Vilniuje, o tai leidžia mums parodyti, kad abu modeliai neišvengiamai klasifikuoja, hierarchizuoja ir galiausiai atmeta.
– Kodėl buvo svarbu įvesti naujų, originale neegzistuojančių personažų? Kuo jų atsiradimas tampa reikšmingas spektaklio prasmei?
– Įvesti naujus personažus buvo svarbu dėl to, kad nenorėjome, jog spektaklis liktų hermetiškas, suprantamas tik vyresniųjų kartai. Jauni personažai leidžia priartinti pasakojimą prie dabarties, taip pat kalbėti apie du skirtingus būdus gyventi, geisti ir suprasti pasaulį; jie atstovauja kartai, kuri nebetiki stabilumu ir nesileidžia paperkama progreso pažado.
Be to, kai kurie šių personažų leidžia mums atskleisti dar vieną temą – tai yra globos ir rūpybos srities institucionalizavimą bei joje egzistuojančias socialiai nesaugias darbo sąlygas. Jie taip pat suteikia daugiau prasmės pačiam kūriniui: leidžia atskleisti, kaip sistema yra vienodai žiauri tiek jauniems, tiek senyviems žmonėms.
– Senstančio žmogaus kasdienybė, jo atsidūrimas senelių globos namuose bei senstančio kūno vaizdavimas Lietuvoje vis dar suvokiami kaip nepatogūs, dažnai nutylimi klausimai. Ar sąmoningai renkatės šias temas kaip būdą provokuoti žiūrovo mąstymą ir emocinę reakciją?
– Pasirinkdamas kalbėti apie senatvę, o spektaklio veiksmą perkeldamas į senelių globos namus, darau politinį gestą. Socialinės struktūros, įskaitant kultūrines, paprastai skirsto ir vertina pagal produktyvumo ir jaunystės kriterijus, o jų neatitinkančius individus atmeta ir padaro nematomus.
Užleisti šiems žmonėms sceną man atrodo svarbu ir neatidėliotina tiek politiniu, tiek meniniu lygmeniu, ir tai reikia daryti visame pasaulyje. Turime savęs paklausti: kada individas nustoja turėjęs vertę teatre? Kas nusprendžia, kad kūnai (ne)nusipelno būti matomi? Kam mūsų kultūroje priklauso teisė į matomumą, girdimumą ir prasmę?
– Gvildenami amžėjimo klausimai ir jaunystės kulto dominavimas kultūroje bei visuomenėje. Ar ši tema spektaklyje įgyja metaforinį lygmenį, apimantį ne tik individo patirtį, bet ir platesnę sistemą, kurioje jis egzistuoja?
– Mums buvo neįdomu vien perkelti „Geismų tramvajų“ į kitą šalį, norėjosi pakeisti veikėjų amžių, o jų asmeninius konfliktus nagrinėti sisteminėje šviesoje, o tai galiausiai leido apmąstyti, kaip traktuojame finalinį žmogaus gyvenimo etapą, globos atidavimą į svetimas rankas, institucinį smurtą, senolių infantilizavimą, perdėtą vaistų vartojimą ir nestabilių bei nesaugių darbo sąlygų kūrimą.
– Kaip atrenkate aktorius konkretiems vaidmenims? Ką labiausiai vertinate jų darbuose?
– Kai renkuosi aktorius, vadovaujuosi intuicija. Paprastai daug labiau vertinu tai, kaip aktorius ar aktorė šoka, juda ir reaguoja į aplinkybes scenoje, nei į tai, kaip taria tekstą. Mane traukia ryškios asmenybės: nebijančios apsijuokti, be išankstinių nuostatų, laisvos, neturinčios gėdos jausmo; tos, kurios verčiau vadovaujasi pasąmone nei racionaliu protu, kurios nebijo atskleisti savo intymiausių, absurdiškiausių ir netikėčiausių pusių. Šiuo atveju pirma pasirinkau aktorius ir aktores, o tada specialiai jiems rašėme pjesę.
– Trumpai pristatykite kūrėjų komandą, su kuria dirbate. Didžioji dalis jų – lietuviai. Kaip juos atradote ir kuo jums svarbus bendras darbas būtent su jais?
– Lietuvių kūrybinę grupę man pasiūlė teatro vadovybė. Kai kuriu užsienyje, man svarbu dirbti su vietiniais menininkais. Man įdomu kartu vystyti dialogą, pažinti iš arti tai, kas jiems rūpi, kur semiasi kūrybinių impulsų, idėjų ir kaip mato pasaulį. Šie mainai praplečia mano akiratį ir leidžia panirti į daug sudėtingesnį bei labiau praturtinantį kūrybinį procesą. Kalbu ne tik apie spektaklio sukūrimą, bet ir apie erdvę, kurioje susitinkame, kurioje susikerta skirtingos perspektyvos ir kurioje jos viena kitą keičia.
Iš ispanų kalbos vertė Agnė Pulokaitė. Interviu parengė Ieva Raudeliūnaitė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
