Kasmet nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ suburia Lietuvos kino bendruomenę ir tampa vienu svarbiausių metų kino įvykių. Tačiau tai – ne tik iškilminga ceremonija ar vakaras, kai įteikiamos statulėlės. Tai ir proga sustabdyti kino metus, pažvelgti į juos iš šalies ir įvardyti, kuo gyveno Lietuvos kinas, rašoma Vilniaus kino biuro ir fondo pranešime žiniasklaidai.
Apdovanojimai parodo, kokios temos ryškėjo, kokie nauji vardai kilo, kokie filmai pasiekė žiūrovus, o kurie liko siauresniame, bet itin svarbiame profesiniame lauke. Kartais šis veidrodis atspindi stiprėjančią industriją, kartais – ir tai, ko jai dar trūksta.
Apie tai – pokalbis su „Sidabrinės gervės“ organizatoriais: Lietuvos kino centro vadovu Laimonu Ubavičiumi ir AVAKA vadovu Dariumi Vaitiekūnu.
– Kaip šiandien apibrėžtumėte „Sidabrinės gervės“ vietą Lietuvos kino industrijoje – ar tai labiau šventė, ar industrijos veidrodis?
D. Vaitiekūnas: Man atrodo, kad nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ yra ir viena, ir kita. Pirmiausia, tai tikrai yra šventė – turbūt vienas iš nedaugelio momentų metuose, kai visa kino bendruomenė gali susitikti ne filmavimo aikštelėje, ne posėdyje, ne premjeros įtampoje, o tiesiog pabūti kartu ir pasidžiaugti tuo, kas sukurta. Bet kartu tai neišvengiamai yra ir industrijos veidrodis.
Apdovanojimai parodo, kokie metai buvo Lietuvos kinui: kokios temos išryškėjo, kokie nauji vardai atsirado, kokie filmai pasiekė žiūrovus, o kokie galbūt liko siauresniame, bet labai svarbiame profesiniame lauke. Veidrodis visuomet yra objektyvus, tačiau kartais parodo ne tik gražius dalykus, bet ir tai, ko trūksta. Man atrodo svarbu, kad „Sidabrinė gervė“ neturėtų būti suvokiama tik kaip ceremonija. Tai yra tam tikras kino metų sustabdymas ir proga pasakyti: štai kur šiemet esame, štai ką sukūrėme, štai apie ką kalbėjo Lietuvos kinas.
– Kokią žinutę šių metų „Sidabrinė gervė“ turėtų siųsti apie Lietuvos kiną?
L. Ubavičius: „Sidabrinė gervė“ pirmiausia turėtų siųsti žinutę, kad lietuviškas kinas šiandien yra įvairus, įdomus ir aktualus. Per pastaruosius metus aiškiai matyti, jog mūsų kine telpa labai skirtingi balsai ir vizijos – nuo autorinio, festivaliuose pripažinimo sulaukiančio kino iki filmų, kurie sėkmingai randa platų žiūrovų ratą Lietuvoje. Tai rodo ne vieną siaurą kryptį, o vis brandesnę ir stiprėjančią kino industriją.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad Lietuvos kūrėjai vis tvirčiau jaučiasi tarptautiniame kontekste – mūsų profesionalai tampa lygiaverčiais partneriais bendruose projektuose su užsienio šalimis, o tai puikiai atspindi kasmet augantis koprodukcijų skaičius. Toks bendradarbiavimas ne tik padeda lietuviškiems filmams pasiekti platesnę auditoriją, bet ir stiprina pasitikėjimą Lietuvos kino profesionalų kompetencija bei kūrybiniu potencialu.
Kartu tai gera proga parodyti, kad kino sėkmė gimsta iš visos kūrybinės komandos darbo – ne tik režisierių, prodiuserių ar aktorių, bet ir daugybės kitų žmonių, dirbančių už kadro.
– Kaip keitėsi apdovanojimų vaidmuo per pastaruosius metus – ką jie šiandien reiškia kūrėjams?
D. Vaitiekūnas: Labai noriu tikėti, kad apdovanojimai šiandien kūrėjams reiškia daugiau negu vien gražų įvertinimą scenoje. Kinas yra ilgas procesas. Kartais nuo pirmos idėjos iki premjeros praeina daug metų, per kuriuos būna ir finansavimo paieškų, ir kūrybinių abejonių, ir labai daug nematomo darbo. Todėl pripažinimas kolegų akyse yra labai svarbus. Ir čia kalbu ne tik apie režisieriaus ar aktoriaus darbą, bet ir operatoriaus, montažo režisieriaus, garso, kostiumų, grimo, dailės, muzikos kūrėjų darbus.
Man atrodo, kad čia yra labai svarbi „Sidabrinės gervės“ funkcija – priminti, jog kinas yra kolektyvinis menas. Dar vienas ne ką mažiau svarbus aspektas – apdovanojimai padeda filmams gyventi ilgiau. Jie gali paskatinti žiūrovą atrasti filmą, kurio nepamatė premjeros metu. Mažoje rinkoje tai labai svarbu, nes kiekvienas papildomas dėmesio langas lietuviškam kinui yra vertingas.
L. Ubavičius: Apdovanojimų vaidmuo keitėsi kartu su pačia kino industrija – augant kūrėjų bendruomenei, plečiantis filmų įvairovei ir stiprėjant lietuviško kino matomumui tarptautiniame kontekste. Iš tiesų, šiandien „Sidabrinė gervė“ jau yra daugiau nei tik simbolinis įvertinimas – tai ir platforma, leidžianti pamatyti, kuo gyvena šių dienų kinas, kokios temos aktualiausios jo autoriams, kokios kryptys ryškėja ir kaip auga pati industrija.
Kartu apdovanojimai kūrėjams reiškia ir paskatinimą judėti pirmyn, ieškoti naujų formų, imtis ambicingesnių projektų bei kalbėti apie jiems svarbius dalykus.
– Kaip „Sidabrinė gervė“ gali padėti kurti artimesnį ryšį tarp lietuviško kino ir žiūrovų?
L. Ubavičius: Kasmet apdovanojimai tampa tam tikru atskaitos tašku, leidžiančiu plačiau pristatyti per metus sukurtus filmus ir atkreipti dėmesį į tai, kas šiandien vyksta Lietuvos kine. Jie skatina diskusijas apie filmus ir jose nagrinėjamus klausimus, o kartu kviečia žiūrovus atrasti galbūt dar nematytus lietuviškus darbus. Vertingą vaidmenį čia atlieka ne tik patys apdovanojimai, bet ir nominacijos, kurios padeda lengviau orientuotis kino lauke – išryškina stipriausius metų filmus, supažindina su naujais vardais, leidžia pamatyti žanrų bei temų įvairovę.
Tai reikalinga, norint stiprinti žiūrovų pasitikėjimą nacionaliniu kinu bei formuoti natūralų įprotį iš plataus repertuaro rinktis būtent lietuviškus filmus. Kartu toks ryšys kuriamas ir emociniu lygmeniu – žiūrovai turi progą geriau pažinti žmones, stovinčius už filmų, suprasti kūrybos procesą ir pamatyti, kiek daug darbo slypi kiekviename kino projekte. Kuo daugiau apie lietuvišką kiną kalbama viešai, tuo jis tampa artimesnis, labiau atpažįstamas ir aktualesnis pačiai auditorijai.
– Kaip, jūsų manymu, per pastaruosius metus pasikeitė pats Lietuvos kinas – temos, mastas, ambicijos?
D. Vaitiekūnas: Lietuvos kinas, mano manymu, tapo drąsesnis. Ir ne viena prasme. Drąsesnis kalbėti apie sudėtingas temas, drąsesnis ieškoti savo formos, drąsesnis galvoti apie žiūrovą ir apie tarptautinį kontekstą. Manau, kad per paskutinį dešimtmetį Lietuvos kinas labai išaugo, tapo įvairesnis. Turime autorinio kino, dokumentikos, žiūroviškų filmų, jaunų kūrėjų debiutų, tarptautinių koprodukcijų. Ne viskas turi būti vienodo tono. Priešingai – kuo daugiau skirtingų balsų, tuo sveikesnė industrija.
– Kiek „Sidabrinė gervė“ gali prisidėti prie lietuviško kino prestižo stiprinimo – ypač tuo metu, kai šalies filmai vis dažniau keliauja į tarptautinius festivalius?
L. Ubavičius: Šiandien, kai lietuviški filmai vis dažniau keliauja į tarptautinius festivalius, „Sidabrinė gervė“ tampa svarbi ir kaip būdas šiuos pasiekimus aiškiau parodyti vietinei auditorijai. Dažnai apie filmų sėkmę užsienyje pirmiausia sužino kino bendruomenė, o apdovanojimai padeda tas istorijas priartinti prie platesnio žiūrovų rato.
Tai tampa proga iš naujo atkreipti dėmesį į pačius filmus, kūrėjus ir pasakojamas istorijas, kurios reprezentuoja šiandieninį Lietuvos kiną, bei padeda žiūrovams geriau suprasti, kaip lietuviškas kinas atrodo ir yra vertinamas tarptautiniame kontekste.
– Kaip tarptautiniai projektai ir sėkmės istorijos keičia vietinės industrijos standartus?
D. Vaitiekūnas: Man atrodo, kad tarptautiniai projektai labai kelia ir keičia savivertę. Kai Lietuvos kūrėjai ir specialistai dirba su užsienio projektais arba kai mūsų filmai keliauja po festivalius, tai indikuoja labai aiškų supratimą: mes esame visaverčiai tarptautinės industrijos dalyviai.
Bet tai keičia ne tik savijautą, o ir darbo standartus. Tarptautiniuose projektuose dažnai ateina kitoks planavimas, kitoks tempas, aiškesnės atsakomybės, didesni reikalavimai gamybai, saugai, teisiniams dalykams, komunikacijai. Visa tai paskui grįžta ir į vietinę industriją, nes standartai ir praktika, įgyta tokiuose projektuose, vėliau taikoma ir vietiniuose, nacionaliniuose projektuose.
– Kaip matote balansą tarp apdovanojimų ceremonijos kaip šventės ir jos kaip ilgalaikio kino kultūros įrankio?
L. Ubavičius: „Sidabrinė gervė“ per septyniolika metų tapo ne tik laukiama kino bendruomenės švente, bet ir reikšminga Lietuvos kino kultūros dalimi. Viena vertus, tai reta proga visai industrijai susiburti, pasidžiaugti vieni kitų darbais ir kartu švęsti lietuvišką kiną. Tokie momentai reikalingi pačiai bendruomenei, nes kino kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame dažnai trūksta laiko sustoti ir įvertinti nueitą kelią.
Tačiau apdovanojimų reikšmė neapsiriboja vien ceremonija. Jie ilgainiui tampa tam tikru kino proceso dokumentavimu – padeda fiksuoti ryškiausius metų filmus, temas, kūrėjus ir besikeičiančias tendencijas.
– Kaip reaguojate į kritiką, kad apdovanojimai kartais neatspindi viso industrijos vaizdo?
D. Vaitiekūnas: Man atrodo, kad tokia kritika yra visiškai natūrali ir, kaip mėgstu sakyti, kokie čia apdovanojimai, jei visi patenkinti. Nė vieni apdovanojimai negali idealiai atspindėti viso industrijos vaizdo. Kinas yra per daug įvairus ir per daug subjektyvus, kad visi sutartume dėl vieno galutinio sąrašo. Ir tai nėra tik Lietuvoje – tai yra visame pasaulyje ir su visais apdovanojimais.
Bet konstruktyvią kritiką aš vertinu labai teigiamai. Tai padeda augti, tobulėti, atliepti industrijos keliamus klausimus ir idėjas. Kitaip tariant, kritika padeda pasitikrinti, ar procesai pakankamai aiškūs, ar kategorijos atitinka dabartinę kino realybę, ar komisijos sudėtis pakankamai įvairi, ar girdime skirtingas industrijos dalis ir panašiai. Kartu man svarbu pasakyti, kad apdovanojimai nėra visa Lietuvos kino istorija. Tai yra vienas metų kadras. Svarbus, matomas, simbolinis, bet vis tiek tik vienas kadras.
Todėl tikslas turėtų būti ne apsimesti, kad jis apima absoliučiai viską, o stengtis, kad kasmet jis būtų kuo platesnis, tikslesnis ir jautresnis tam, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvos kine.
Ir pabaigai, noriu pasidžiaugti, kokia spalvinga, įdomi ir veržli yra Lietuvos kino industrija – kiek jaunų kūrėjų, kiek apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, kiek profesinių laimėjimų. Ir tai yra nuostabu. Todėl kviečiu švęsti lietuvišką kiną, palaikyti kūrėjus, atrasti naujus talentus ir stebėti šių metų nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ tiesioginę transliaciją jau gegužės 31 d. per LRT.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
