Praėjo 35 metai nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, o per šį laikotarpį netrūko itin skambių pergalių sporto pasaulyje, kurios vertė didžiuotis mūsų šalimi. Ne kartą Lietuvos himnas skambėjo ir kilo šalies trispalvė į viršų svarbiausiuose tarptautiniuose sporto renginiuose.
Nuo pirmųjų medalių 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse iki krepšininkų triumfo Europos čempionatuose, nuo Virgilijaus Aleknos dominavimo disko metime iki jo pėdomis sekančio sūnaus Mykolo rekordų, nuo Rūtos Meilutytės fenomeno iki penkiakovininkų laimėjimų. Pasiekimų sporte per pastaruosius 35 metus būta išties daug.
Šiemet minime svarbią sukaktį – 35-erius savo Nepriklausomybės metus. Lietuva per šį laiką nuėjo ilgą ir prasmingą kelią, tapdama valstybe, kuria galime didžiuotis. Artėjant Kovo 11-ajai, LRT.lt straipsnių cikle „Vardan tos: 35-eri mūsų laisvės metai“ žurnalistai apžvelgia reikšmingiausius šalies įvykius, pasiekimus ir iššūkius.
Taip pat skaitykite
Žodžiai „Vardan tos, Lietuvos“ iš mūsų himno skamba drąsiai, stipriai ir išdidžiai, todėl kviečiame skaitytojus kartu pažvelgti į nueitą kelią – pasidžiaugti pergalėmis, prisiminti išmoktas pamokas ir įvertinti, ką mums reiškia laisvė.
Romo Ubarto aukso medalis
Lietuvos, kaip nepriklausomos šalies, kelias tarptautiniuose sporto renginiuose buvo tikrai nelengvas. Jau ko vertos istorijos apie vos spėtus gauti lietuviškus pasus 1992 metų Albervilio žiemos žaidynių dalyviams. Praėjusiais metais miręs biatlonininkas Gintaras Jasinskas buvo pirmasis žmogus, kuris nešė Lietuvos vėliavą žaidynių atidaryme po Nepriklausomybės atkūrimo, bet žiemos sportininkai tą kartą medaliais nepradžiugino, nors tas pats G. Jasinskas ir Vida Vencienė buvo netoli jų.
Taip pat skaitykite
Galiausiai Lietuva galėjo kelti aukštai galvą jau per 1992 metų vasaros olimpines žaidynes Barselonoje. Ir šios žaidynės visada išliks Lietuvos istorijoje kaip tos, kuriose buvo iškovotas pirmasis olimpinis aukso medalis po Nepriklausomybės atkūrimo. Tą padarė disko metikas Romas Ubartas. Tada jo mestas įrankis nuskriejo 65,12 m.
„Kaip šiandien atsimenu, kaip kieme visi kalbėjo, šaukė ir rėkė“, – 1992 metų įvykius bendraudamas su LRT.lt prisiminė Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) ilgametis prezidentas Tautvydas Vencevičius.
Sporto žurnalistas pridūrė, kad net praėjus beveik 33 metams po žaidynių, kalbant apie jas per kūną eina šiurpuliukai.
„Žinant, kaip sunkiai išsikovojome tą teisę varžytis olimpinėse žaidynėse, tikrai Rusijos spaudimas buvo didelis. Pirmos vasaros žaidynės ir auksas buvo kažkas tokio nepakartojamo. Aišku, galbūt tiek žmonių nežiūrėjo kaip krepšinį, bet ta žinia plačiai pasklido iš lūpų į lūpas. Tuo metu interneto nebuvo.
Pakeitus sporto sistemą tas perėjimas individualių sporto šakų atstovams buvo sunkus. Trūko finansavimo, sportas buvo nustumtas į paraštes, nes pinigų reikėjo kitiems dalykams. Tačiau R. Ubartas pademonstravo fantastinę formą. Tie vaizdai, kai kyla Lietuvos trispalvė ir skamba tautiška giesmė, tai buvo kažkas tokio. Net dabar kalbant eina šiurpas per kūną. Nupasakoti neįmanoma, tą reikėjo pamatyti. Visi apie tai kalbėjome. R. Ubartas liks amžiams kaip pirmasis olimpinis čempionas atgavus Lietuvos Nepriklausomybę. Tai yra įkalta į akmenį“, – konstatavo T. Vencevičius.
Taip pat skaitykite
Pats olimpinis čempionas išskirtiniame LRT cikle apie disko metikus antrino sporto žurnalisto mintims.
„Tos emocijos yra nepamirštamos, išliksiančios amžiams. Žodžiais visko nupasakoti neįmanoma – tai reikia pajausti. Pamenu, kad tada aplankė didžiulė euforija ir mintis, kad nenuvyliau savo tėvynės Lietuvos, kad padariau tai, kuo tikėjau. Manau, kad ši euforijos dalis ir buvo pati svarbiausia. Lipimas ant nugalėtojų pakylos, skambantis Lietuvos himnas, kylanti vėliava – visa tai buvo aukščiausia viršūnė, pasaka. Tai viena iš įsimintiniausių ir didžiausių mano gyvenimo akimirkų“, – 1992 metų triumfą prisiminė R. Ubartas.
Kita svajonių komanda
Tos pačios 1992 metų Barselonos olimpinės žaidynės lietuviams buvo įsimintinos ir ne tik dėl R. Ubarto iškovoto aukso medalio. Visos šalies pasididžiavimu laikyta vyrų krepšinio rinktinė pagaliau tarptautinėse varžybose vėl žaidė su Lietuvos apranga. Ir žaidė ne bet kaip, o taip, kad į Lietuvą parvežė bronzos medalius.
Mažajame finale 82:78 buvo įveikta principinė varžovė – NVS komanda. Tokiu būdu Valdemaras Chomičius, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas, Darius Dimavičius, Romanas Brazdauskis, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Artūras Karnišovas, Šarūnas Marčiulionis, Gintaras Einikis ir Sergejus Jovaiša užsikabino bronzos medalius. Verta pabrėžti, kad krepšininkai ant apdovanojimų pakylos žengė su legendiniais tapusiais marškinėliais. Apie 1992 metų Barselonos triumfą buvo sukurtas dokumentinis filmas „Kita svajonių komanda“.
„Tai buvo pačios pirmosios olimpinės žaidynės, kur dalyvavo Lietuvos rinktinė. Barselona, fantastiški prisiminimai, pasididžiavimas. Tai buvo kažkas tokio, ko neįmanoma nupasakoti žodžiais. Kas nors kiek domėjosi sportu, tai visiems persidavė viskas stebint Barselonos olimpines žaidynes. Kažkas buvo fantastiško.
Krepšinis yra komandinis sportas, tai nėra tik vienas pasirodymas kaip individualiose sporto šakose. Tiksliai neatsimenu, bet kai žaisdavo rinktinė, tai gatvėse nesutikdavai jokių žmonių. Stengdavaisi net šunį išvesti prieš rungtynes. Taip buvo stebimos visos rungtynės. Gaila tik, kad tas pralaimėjimas NVS rinktinei suvedė pusfinalyje su JAV komanda. Prieš ją laimėti tuo metu nebuvo įmanoma. Vienas iš tokių įsimintiniausių epizodų ir gavosi, kaip A. Karnišovas sėdi ant grindų ir fotografuoja rungtynes. Bet net ir iš tos dvikovos prisimeni, kaip A. Sabonis du kartus iš eilės blokuoja Davidą Robinsoną. NBA žvaigždė nesuprato, kas vyksta.
Kažkas tokio įspūdingo buvo, visa Lietuva sulaikiusi kvapą žiūrėjo“, – apie krepšininkų triumfą 1992 metais Barselonoje kalbėjo T. Vencevičius.
Vėliau Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo dar du olimpinius bronzos medalius – 1996 metais Atlantoje ir 2000-aisiais Sidnėjuje.
„Reikia išskirti Barseloną, pirmosios žaidynės, suvažiavo visos žvaigždės, nepaisant neramumų. Tikrai buvo kažkas tokio, niekas nekalbėjo apie sunkumus, traumas, Š. Marčiulionis žaidė su vaistais, visi žinojome. Atlanta išsiskyrė tuo, kad tai buvo vienintelis Lietuvos delegacijos pelnytas medalis. Sidnėjus pasižymėjo tuo, kad šiaip buvo labai sėkmingos žaidynės lietuviams su dviem aukso medaliais. Na, dar aišku, kad prisimins Sidnėjus tuo pralaimėtu pusfinaliu JAV krepšininkams. Labai nedaug trūko“, – prisiminė LSŽF prezidentas.
Lietuva – Europos krepšinio čempionė
Lietuvos krepšinio istorijoje po Nepriklausomybės atgavimo 1997 ir 2003 metai yra itin reikšmingi. Pirmosios iškovotu Europos čempionių titulu galėjo pasigirti moterys. Vėliau, po šešerių metų, tą patį pakartojo ir aukso amžių išgyvenusi vyrų rinktinė.
Įdomu tai, kad 1997 metais moterys į Europos krepšinio čempionatą Vengrijoje vyko autobusu ir tik joms tapus čempionėmis buvo suorganizuotas skrydis lėktuvu atgal namo.
„Reikia prisiminti, kad 1995 metais iš vyrukų buvo laukiama aukso medalių Europos čempionate, bet buvo pralaimėta skandalingai finale Jugoslavijai. Ten ir apie teisėjavimą buvo kalbėta. Tad tas 1997 metų moterų triumfas Europos čempionate buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Visi pasvajodavo apie medalius, nes tada ir Jurgita Štreimikytė buvo geros formos, turbūt pačiame pike savo karjeros. Šalia buvo kitos geros krepšininkės, kurios žaisdavo geriausiuose klubuose. Tačiau mažai kas tikėjosi, kad jos užlips ant aukščiausio laiptelio ir tas finalas, besilaistantis šampanas, lūžusios kojos gerbėjų. Tai išliks ilgam.
Bet kad tą laikotarpį geriau būtų galima apibūdinti ir jaunesni galėtų įsivaizduoti, tai jos į Europos čempionatą važiavo autobusu. Laimėjus jau buvo didžiausi svarstymai, ką čia daryti, kad joms nereikėtų atgal taip pat važiuoti. Netgi jau pačio premjero nurodymu buvo skirtas lėktuvas, užsakomasis skrydis ir moterų rinktinė taip grįžo iš Europos čempionato su aukso medaliais“, – daugiau detalių apie čempionišką moterų rinktinės kelionę namo atskleidė T. Vencevičius.
Galiausiai, 2003 metais vyrų rinktinė padarė tai, ko nepavyko 1995 metais. Viso čempionato metu demonstravusi puikų žaidimą šalies rinktinė Švedijoje pasidabino aukso medaliais.
„Pamenu, kad buvo amerikietiški kalneliai. Po Sidnėjaus žaidynių 2001 metais Europos čempionate viskas susiklostė tragiškai. Tuometis treneris Jonas Kazlauskas sakė, kad kai kurių žaidėjų neatpažino. Buvo visiškas fiasko, treneris turėjo pasitraukti. Tada 2003 metais į Europos čempionatą važiavo jau naujas strategas Antanas Sireika. Buvo galvojama, kad jam gali pritrūkti patirties, bet tuo metu pačiame pike buvo Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas.
Ten buvo fantastinė rinktinė. Žaidimas buvo įspūdingas ir jis čempionato metu vis gerėjo. Atsimenu finalą, vietų gauti kur nors žiūrėti bare Lietuvoje buvo neįmanoma. Patekome kaip žurnalistai filmuoti sirgalių emocijas. Tikrai buvo didžiulis ažiotažas“, – 2003 metų įvykius vertino LSŽF prezidentas.
Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ istorijoje – į viršų keliami trofėjai
Panašiu laikotarpiu, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė buvo įpratinusi prie olimpinėse žaidynėse iškovojamų medalių, tarptautinėje arenoje puikiai sekėsi ir dviem stipriausiems šalies klubams – Kauno „Žalgiriui“ ir tuomečiam Vilniaus „Lietuvos rytui“.
„Žalgiris“ ryškiai sužibo artėjant prie 21 amžiaus pradžios. 1998 metais Jono Kazlausko treniruojami žalgiriečiai iškovojo Europos taurę ir įgijo teisę pirmą kartą žaisti Eurolygoje. Lyg tokios pasakos būtų maža, „Žalgiris“ tarsi iš Holivudo filmo scenarijaus kitą sezoną ne tik debiutavo Eurolygoje, bet ir sugebėjo tapti čempionais, kai finale palaužė tuometę Bolonijos „Kinder“ komandą.
„Reikia prisiminti, kad ten buvo kilę skandalų Kauno sporto halėje, kai mestas butelis kainavo kelialapį į Eurolygą ir anksčiau. Visi laukė „Žalgirio“ sugrįžimo tarp stipriausių Europos komandų. Laukti teko ganėtinai ilgai. Tuomet 1998 metai atėjo ir laimėta Europos taurė atvėrė kelią į Eurolygą.
O kitais metais buvo visiška pelenės istorija. Atsimenu, pirmas rungtynes pralaimėjo, bet gyvai buvo galima išvysti tokias žvaigždes, kurios iki tol matytos tik per televizoriaus ekranus. Bet vėliau „Žalgiris“ Eurolygoje kaip ėjo, taip ir nuėjo. Matėsi, kad sezono pradžioje patys krepšininkai netikėdavo, kad gali laimėti, bet pasipylus pergalėms atsirado pasitikėjimas. Kai pateko „Žalgiris“ į finalo ketvertą vėl buvo kalbama, kad dabar tikrai sudaužys visi juos. Bet ažiotažas Lietuvoje buvo toks, kad prieš finalą su „Kinder“ buvo raginama nepirkti jų šokolado gaminių produkcijos.
O jei reikėtų išskirti, kada Lietuvoje po pergalės vyko daugiausia visko, tai išskirčiau šią „Žalgirio“ pergalę Eurolygoje“, – įžvalgomis apie žalgiriečių pasaką dalinosi T. Vencevičius.
Savo ruožtu „Lietuvos rytas“ siautėjo Europos taurėje nuo 2004 iki 2009 metų. Per šį laikotarpį vilniečiams du kartus pavyko kelti laimėtą taurę į viršų 2005 ir 2009 metais, o 2007-aisiais finale buvo nusileista Madrido „Real“ krepšininkams.
Dviračių sporto aukso amžius
Buvo laikotarpis, kai dviračių sporte į Lietuvą buvo vežami aukso medaliai iš pasaulio čempionatų kone kasmet. Plento atstovės Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės, o vėliau ir treke įsigalėjusi Simona Krupeckaitė iš viso Lietuvai iškovojo net 5 pasaulio čempionato aukso medalius.
Prisiminus šį laikotarpį jį vadinti kitaip nei aukso amžiumi neišeina. 1998 metais pasaulio čempionate plente nugalėtoja tapo D. Žiliūtė, po metų ant pirmosios pakylos vietos ją pakeitė E. Pučinskaitė, galiausiai 2001-aisiais jau triumfavo R. Polikevičiūtė. Dar pridėkime ir 2000 metais Sidnėjuje iškovotą D. Žiliūtės olimpinį bronzos medalį.
Vėliau jau treke žibėjo S. Krupeckaitė, kuri pasaulio čempione tapo 2009 ir 2010 metais. Nuo 1998 iki 2010 metų dviračių sporto atstovai net šešis kartus triumfavo geriausių Lietuvos sportininkų rinkimuose.
„Tikrai aukso amžius dviračių sporte. Fantastika. Netgi prisiminus, kai D. Žiliūtė laimėjo olimpinį bronzos medalį buvo šios toks nusivylimas. Pamenu, kai ji pati po finišo interviu sakė, kad Lietuvoje tikriausiai visi nusivylę. Lietuva tada turėjo tokią komandą, kuri pasaulyje dominavo. Nežinodavai, kuri kada gali iššauti, visos buvo pajėgios tą padaryti.
Tikrai geriausias pavadinimas šiam laikotarpiui yra aukso amžius. Gal net mes per mažai esame įvertinę dviratininkių pasiekimus, nes daugiau matome krepšinį, bet kai supranti, kad didžiausios naujienų agentūros duoda medžiagą apie laiminčias lietuves, tai kažkas tokio. Juk dviračių sportas Europoje yra vienas iš populiariausių“, – tvirtino LŽSF prezidentas.
Aleknų dinastija
Tėtis Virgilijus ir sūnūs Mykolas bei Martynas Aleknos – trys Lietuvos olimpiečiai. Du iš jų – Virgilijus ir Mykolas – olimpinių žaidynių prizininkai. O jei dar tiksliau, tai Virgilijus yra dukart olimpinis čempionas, o Mykolas dabartinis pasaulio rekordininkas disko metime.
Turbūt būtų sunku rasti konkurentų jiems kovoje dėl sportiškiausios Lietuvos šeimos titulo. Maža to, Mykolo ir Martyno sesuo Gabrielė taip pat jau pluša disko metimo sektoriuje ir galbūt ateityje olimpinėse žaidynėse išvysime tris startuojančius Virgilijaus vaikus.
Taip pat skaitykite
Pats V. Alekna ilgus metus buvo šviesulys Lietuvos sporto padangėje. Jo titulų sąraše – 2000 ir 2004 metų olimpiniai aukso medaliai, 2008 metų olimpinė bronza. Dar du kartus jis triumfavo pasaulio čempionatuose, sykį buvo nepralenkiamas Europoje. Geriausiu Lietuvos sportininku jis buvo rinktas keturis kartus.
Taip pat skaitykite
„Čia yra tos akimirkos, žinote, dėl kurių verta sportuoti, dirbti ir išlaukti. Olimpinių žaidynių nugalėtojų pakyla, visas stadionas atsistojęs, skambantis himnas ir visa kita... Tai tos akimirkos, tiek iš Sidnėjaus, tiek vėliau iš Atėnų, kurios manyje išlikusios kaip pačios maloniausios gyvenimo akimirkos“, – išskirtiniame LRT.lt interviu sporto žurnalistui Matui Bagamolovui apie savo pergales yra pasakojęs V. Alekna.
Nuo tėčio neatsilieka ir Mykolas. Jis geriausio Lietuvos sportininko pozicijos neužleidžia nuo 2022 metų, o savo sąskaitoje jau turi olimpinį sidabrą, po du pasaulio ir Europos čempionatų medalius.
„Be galo stipriai tėtis mane motyvavo. Jis yra puikus pavyzdys. Tėtis gimė ir užaugo kaime, labai paprastoje šeimoje. Gyvendamas tokiomis sąlygomis, jis sugebėjo pasiekti tiek neįtikėtinai daug. Tai man buvo įrodymas, kad viskas yra įmanoma, o jeigu galėjo jis, tai tikrai galiu pabandyti ir aš.
Žinoma, visą vaikystę tėčio pasiekimai man atrodė kažkokie nerealūs, nepasiekiami. Eidamas į profesionalų sportą ir jau rimčiau užsiimdamas disko metimu, apie kažką tokio pats niekada negalvojau. Aišku, turėjau tuos tikslus, bet tai buvo labiau kaip svajonės. Iškovoti medalius pasaulio čempionate ar mesti 70 m, kaip tą darė tėtis, niekada nebuvo pagrindinis variklis.
Taip pat skaitykite
Visada mėčiau todėl, kad man tai patiko. Man patiko sportuoti, patiko varžytis ir kartu su tuo galiausiai atėjo rezultatai. Bet taip, tėtis buvo tikras idealas ir pavyzdys“, – išskirtiniame LRT.lt interviu yra pasakojęs pats Mykolas.
Lietuvos golbolo rinktinės dešimtmečiai elite
Per visą 35 metų atgautos Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos paralimpiečiai yra iškovoję 37 paralimpinių žaidynių medalius. Auksą iškovoti pavyko šešis kartus. 1996-aisiais dukart paralimpine čempione tapo Malda Baumgartė, tais pačiais 1996 ir 2004 metais auksu pasidabino Aldona Grigaliūnienė, o 2016-aisiais triumfavo Mindaugas Bilius.
Vienintelį paralimpinį aukso medalį ne lengvojoje atletikoje yra iškovoję Lietuvos golbolininkai. Šalies golbolo rinktinė medaliais džiuginti pradėjo dar 2000 metais, kai buvo iškovotas pirmasis sidabras. Galiausiai golbolininkai olimpinį auksą iškovojo 2016 metais Rio de Žaneire.
„Reikia pabrėžti, kad sovietmečiu mes neturėjome nieko. Neturėjome žmonių su negalia, jie tarsi neegzistavo. Viskas buvo gražu ir komunizmas „klestėjo“. Po to, kai tapome nepriklausomi, nebuvo jokių tradicijų paralimpiniame sporte. Skamba žiauriai, bet jie buvo tarsi nurašyti. Reikia nukelti kepurę prieš tuos žmones, kurie pradėjo kultivuoti, kurie kūrė Lietuvos žmonių su negalia sporto tradicijas.
Golbolo rinktinės pergalės parodė Lietuvai, kad galima įtraukti žmones su negalia į sportą, ne tik į gyvenimą, bet kad jie gali sportuoti. Tai didžiausias nuopelnas. Žmonės su negalia yra lygiaverčiai ir gali viską daryti kartu“, – pagarbos paralimpiečiams neslėpė T. Vencevičius.
Vienas šalia kito – du lietuviai
Per visą Lietuvos istoriją nuo Nepriklausomybės atkūrimo yra tik kartą nutikęs toks atvejis, kai olimpinėse žaidynėse toje pačioje rungtyje mūsų šalies sportininkai iškovojo du medalius ir į viršų buvo keliamos dvi trispalvės. Tai nutiko 2008 metais Pekino vasaros olimpinėse žaidynėse.
Būtent šiuolaikinės penkiakovės legendos Edvinas Krungolcas ir Andrejus Zadneprovskis pasidabino sidabro ir bronzos medeliais. Visai šiai istorijai svorio prideda ir tai, kad būtent E. Krungolcas prieš ketverius metus Atėnuose buvo paaukojęs savo asmeninius rezultatas tam, kad padėtų A. Zadneprovskiui iškovoti sidabro medalį.
„Po to epizodo 2004 metais Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės federacija netgi sprendė, ką daryti. Vėliau, berods, netgi buvo uždraustos tokios pagalbos. E. Krungolcas pasiaukojo dėl komandos draugo. Tada, kai jie kartu užlipo ant prizininkų pakylos 2008 metais, tai buvo žiaurus pasididžiavimas. Buvo dvi trispalvės, gerai, kad organizatoriai jas turėjo. E. Krungolcui tai buvo tarsi kompensacija už praeitų olimpinių žaidynių poelgį.
Įsimintina akimirka, tikrai. Buvo vau. Manau, kad visa Lietuva stebėjo. Neduok Dieve, bet gali būti, kad sunkiai sulauksime dar kada tokio pasikartojančio įvykio“, – nuogąstavo LSŽF prezidentas.
Auksinės žuvelės fenomenas
Tai, kas nutiko 2012 metais Londone, greičiausiai, žino kone kiekvienas lietuvis. Tada gimė Rūtos Meilutytės žvaigždė. Nors ji į Londoną atvyko jau spėjusi sporto pasaulį supažindinti su savo pavarde, kai tapo jaunimo vasaros festivalio čempione, tačiau niekas nesitikėjo, kad būdama vos 15-os R. Meilutytė taps olimpine čempione.
„Laimės ašarų pakalnės, trispalve nudažyti nagai ir auksas, aukštyn kojomis apvertęs Lietuvos plaukimo istoriją“, – štai taip LRT sporto žurnalistas ir plaukimo komentatorius Benas Klimaitis apibūdino tai, kas vyko Londone 2012 metais.
Sportininkės treneriu tuo metu buvęs Jonas Ruddas bendraudamas su LRT.lt atskleidė, kad jis pirmųjų 10 triumfo minučių net neatsimena.
„Tada, kai ji laimėjo, tiesioginė reakcija buvo tokia, kad aš net neprisimenu pirmų 10 minučių. Turiu nuotrauką, kurioje mano rankos yra ore – vienas mano draugas ją padarė iš kitos tribūnų pusės, bet aš neprisimenu, kaip tuomet reagavau. Manau, kad aš tiesiog klajojau 10 minučių ir buvau šiek tiek apsvaigęs“, – prisiminė buvęs R. Meilutytės treneris.
R. Meilutytės žvaigždė spindėjo ir vėliau, o po metų nuo Londono žaidynių pradėjo kristi ir pasaulio rekordai. Deja, bet dėmesys ir spaudimas sportininkei padarė meškos paslaugą. Laimei, R. Meilutytė po išgyvento laikotarpio, kai buvo jau ir metusi karjerą, grįžo į baseiną ir vėl džiugino medaliais lietuvius iki pat 2024 metų olimpinių žaidynių.
„Ne man jo reikia, o visai Lietuvai“
Du olimpiniai medaliai, vienas iš jų aukso, daugybė iškovotų titulų pasaulio ir Europos čempionatuose, keturis kartus išrinkta geriausia Lietuvos metų sportininke. Visa tai galima prirašyti prie šiuolaikinės penkiakovės legendos Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės pavardės, kuri apie savo karjeros pabaigą oficialiai paskelbė prieš kelis mėnesius.
L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė 2012 metais Londone tapo olimpine čempione, o 2020-ųjų žaidynėse Tokijuje išgelbėjo Lietuvos delegaciją nuo istorinio antirekordo. Tada Lietuvos komanda galėjo pirmą kartą savo istorijoje po Nepriklausomybės atkūrimo iš vasaros žaidynių grįžti be medalių, bet visą atsakomybę ant savo pečių pasiėmusi penkiakovininkė galiausiai pasidabino sidabro medaliu.
„2012 metais pamenu, kad tai buvo pati paskutinė žaidynių rungtis. Ko gero, tada penkiakovės varžybos galėjo surinkti daugiausia žiūrovų per savo istoriją. Londonas tada tikrai pasistengė. Visi tikėjomės jos medalio, bet tikrai buvo tas įspūdingas momentas, kai paskutinėje kombinuotoje bėgimo ir šaudymo rungtyje finišuoja kirsdama finišo liniją su užrašu Lietuva ant marškinėlių. Manau, kad visiems ilgai išliks atmintyje. Taip, iškovotas jos aukso medalis tada kažkiek nublanko prieš R. Meilutytės laimėjimą. O ir šiaip, kiek gi mes turime tų olimpinių čempionų? Kiekvienas mums yra didžiulės vertės.
Kalbant, apie Tokiją, tai penkiakovė vėl buvo pabaigoje. Iš tų Lietuvos rinktinės vilčių ji paskutinė ir startavo. Tikrai tos žaidynės nebuvo sėkmingos, o L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė su savo medaliu išgelbėjo Lietuvos prestižą. Tada jos pasakyta citata po finišo netgi buvo išrinkta metų sporto citata sporto žurnalistų federacijos apdovanojimuose. Tai buvo labai reikšmingas medalis, nes vaikus į sportą pritraukti būtų dar sunkiau. Tas medalis palaikė tą dvasią“, – teigė LSŽF prezidentas.
Iš viso Lietuva po Nepriklausomybės atkūrimo turėjo penkis olimpinius čempionus. Be jau tekste išvardintų sportininkų 2000 metais Sidnėjuje šaudymo į skriejančius taikinius rungtyje triumfavo dabartinė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
Pralaužti ledai futbole
Niekas turbūt nesiginčys, kad futbolas yra populiariausias sportas pasaulyje, o jame konkurencija – milžiniška. Nieko keisto, kad būtent futbole būna labai greitai apnuogintos mūsų viso sporto sisteminės bėdos. Tačiau net ir futbole galime pasidžiaugti pasiekimais per 35-erius atgautos Nepriklausomybės metus. Ir jei ne Lietuvos rinktinės lygiu, kuri turėjo savo puikių atkarpų, tai bent jau klubiniame futbole.
Būtent 2022 metais Vilniaus „Žalgiriui“, tituluočiausiam šalies klubui, pavyko padaryti tai, ko Lietuvos istorijoje dar nebuvo – žaisti viename iš UEFA organizuojamų turnyrų grupių etape. Tiesa, tai buvo trečiosios pagal pajėgumą Konferencijų lygos grupių etapas, bet pirmasis žingsnis nuo kažko atsispiriant turėjo būti žengtas.
Rekordines pajamas iš UEFA tą sezoną uždirbęs „Žalgiris“ vėliau kiek netikėtai užleido sostą A lygoje, tačiau klubas jau šiais metais ir vėl bandys laimę UEFA čempionų lygos atrankoje. Ir gal 35-ieji nepriklausomos Lietuvos metai bus lemtingi?
