Kokios žmogaus galimybių ribos? Į šį klausimą pats žmogus nuolatos bando rasti atsakymą, tačiau, vos tik prie jo priartėjęs, turi vėl atsidusti. Atsakyti į jį galima tik iš dalies, nes naujus išradimus keičia naujesni, o įspūdingus rekordus dar įspūdingesni. Reikia vos vieno žmogaus, kad klausimas vėl sudrumstų minčių ramybę. Disko metimo rungtyje tokiu žmogumi tapo Mykolas Alekna.
2024 m. lengvaatlečiams yra išskirtiniai. Pagrindiniu metų tikslu yra tapusios Paryžiaus olimpinės žaidynės, tačiau iki jų dar laukia Europos čempionatas Romoje. Belaukiant svarbiausių sezono startų ir tikint svajone, kad olimpiniame disko metimo sektoriuje vėl išvysime net tris Lietuvos lengvosios atletikos milžinus, LRT.lt pristato 5 dalių interviu ciklą „Lietuvos disko metimo istorija“. Paskutinis jo herojus – disko skrydžio metu nekvėpuoti priverčiantis pasaulio rekordininkas Mykolas Alekna.
„Mykolas yra žmogus, kuris nemoka ir nenori pralaimėti, o pralaimėjęs ilgai liūdi ir analizuoja savo klaidas. Jis yra nugalėtojas. Jis kuria naują pasaulio disko metimo istoriją“, – M. Aleknos treneris Mantas Jusis.
Didysis Aleknos pavardės sugrįžimas į pasaulinę sceną įvyko 2022-aisiais, kai disko metimo sektorius tiesiog griaudėjo. Jame išdarinėjami stebuklai drebino rekordus, prognozes ir netgi racionalias mintis, nes tada 19-mečio M. Aleknos fiksuojami rezultatai vertė susiimti už galvų ir minutėlę neištarti jokio žodžio.
Vos tik suaugusiųjų grupės duris pravėręs ir 2 kg diską tarsi naminį gyvūną prisijaukinęs lietuvis akimirksniu prisistatė pasauliui ir dar kartą priminė, kad Aleknos pavardė yra tarsi disko metimo sinonimas. Dar 2022-ųjų gegužės mėnesį M. Aleknos kitoje Atlanto vandenyno pusėje paleistas diskas nuskriejo net 68,73 m ir jau tada tapo aišku, kad jaunasis atletas netrukus atvers visiškai naują disko metimo istorijos puslapį.
Vieni manė, kad tai – vienkartinis „iššovimas“, kiti svarstė, jog tam naujam puslapiui atversti prireiks kelerių metų, tačiau M. Alekna visas spėliones į šalį vijo staiga ir gerino vieną rekordą po kito. Lietuvos čempionate tais metais buvo užfiksuoti 69,00 m, po penkių dienų „Deimantinės lygos“ etape Stokholme asmeninis rekordas išaugo iki 69,81 m, o galiausiai debiutinį, tačiau patyrusio veterano vardo vertą sezoną vainikavo pasaulio čempionato sidabras (69,27 m) ir po jo iškovojimo sekęs saldus triumfas Europos čempionate (69,78 m).
„Kiekvienos varžybos man buvo kaip vis naujas siurprizas. Nei vieneriose iš jų nesitikėjau mesti taip toli. Dar pačioje sezono pradžioje, balandžio mėnesį, įvykdžiau pasaulio čempionato normatyvą, bet tikrai negalvojau, kad jis kris jau taip anksti. Netgi maniau, kad tai bus geriausias sezono rezultatas. Vėliau rezultatai tik šuoliavo į viršų, todėl kartais netgi galvodavau: „Kada jie sustos augę?“ Sezonas buvo visiškai nenuspėjamas, o kiekvienas startas suteikdavo vis daugiau ir vis didesnio džiaugsmo“, – pasakoja 21-erių M. Alekna.
Legendinio Virgilijaus Aleknos sūnus 2022-aisiais tapo jauniausiu pasaulio čempionatų disko metimo rungties medalio laimėtoju, o 2023-iaisiais – ir jauniausiu disko metiku, įveikusiu 70 m ribą. Kadangi disko metimo rungtyje sportininkai geriausius rezultatus ima demonstruoti 24–28 metų, tokie M. Aleknos rezultatai itin jauname amžiuje neišvengiamai ir vėl iškėlė klausimą: „Kokios yra žmogaus galimybių ribos?“
Vunderkindas, fenomenas, indigo vaikis, žmogus iš kitos planetos, disko metimo ateitis ir t. t. – tokius apibūdinimus lengvosios atletikos ekspertai bei įvairūs treneriai akimirksniu ėmė vartoti, kalbėdami apie M. Aleknos pasiekimus ir potencialą. Visgi pats sportininkas savo žygdarbių nesureikšmina, apie jau paliktus pėdsakus negalvoja ir pabrėžia, kad visą dėmesį telkia tik į ateitį.
Akivaizdu, kad toks požiūris veiksmingas – olimpinius metus jaunasis disko metikas pradėjo taip galingai, kaip dar jokiai legendai iki šiol nebuvo pavykę. Balandžio viduryje JAV vykusiose varžybose M. Alekna įspūdingai pagerino pasaulio disko metimo rekordą, galiojusį dar nuo 1986 metų. Lietuvis diską numetė net 74,35 m ir vėl pakerėjo visą pasaulį.
Taip pat skaitykite
Nepaisant to, lygiai taip pat, kaip ir tėtis Virgilijus, disko metikas nuolatos spinduliuoja žmogišku paprastumu, nesiekia girtis pasiektomis pergalėmis bei kukliai kalba apie savo talentą. Visgi apie didžiausią savo svajonę interviu metu atletas užsiminė. Juk svajoti, kaip ir išlikti paprastam, – žmogiška.
„Greičiausiai man tai būtų iškovoti trys olimpiniai aukso medaliai. Tai tokia didžiausia svajonė. Nėra čia kažkokia mintis apie tėčio aplenkimą – tiesiog įspūdingai visa tai atrodo. Visada apie tai pagalvoju“, – šiek tiek suvirpėjusiu balsu sako M. Alekna.
Taip pat skaitykite
Būtent jo rankos šiuo metu laiko pagrindinę Lietuvos disko metimo istorijos giją. Nenuostabu, kad paklaustas, ar nori būti tuo žmogumi, kuris toliau neš Lietuvos vėliavą šioje lengvosios atletikos rungtyje, M. Alekna net nesudvejoja ir užtikrintai ištaria: „Tikrai taip.“
– Kaip jūs, kaip dar labai jaunas sportininkas, žvelgiate į visą Lietuvos disko metimo istoriją? – buvo paklausta M. Aleknos.
– Man asmeniškai atrodo, kad būtent Lietuvos istorija yra viena giliausių, palyginti su kitomis šalimis. Valstybė, kuri dar galėtų pasipriešinti, būtų Vokietija. Ji visada turi daug gerų disko metikų, bet Lietuva yra kur kas mažesnė valstybė, o tituluotų metikų turime beveik panašiai kaip jie. Mano nuomone, Lietuva nusipelno būti viena pagrindinių disko metimo rungties šalių pasaulyje.
– Ką disko metimo rungtis per visus tuos metus davė ir vis dar duoda Lietuvai?
– Vien tik pažvelgus į olimpines žaidynes, disko metimo rungtyje buvo iškovota nemažai medalių. Lietuva maža šalis, todėl sporto šakų, kur lietuviai dominuoja, yra gana nedaug. Taip, krepšinis yra populiariausia sporto šaka Lietuvoje, o disko metimas nėra toks populiarus. Visgi mes visada turime gerų metikų, kiekvienas lietuvis kažką žino apie disko metimą. Manau, kad disko metimas Lietuvai yra atnešęs tikrai daug gero.
– Apie ką 2023-ieji buvo Mykolui Aleknai?
– Jie buvo apie įrodymą, kad 2022-ieji man buvo ne kažkokia sėkmė, o aš iš tikrųjų buvau vertas to, ką pasiekiau, kad tai buvo sunkaus darbo rezultatas. Būtent 2023-iaisiais man pavyko tai pakartoti ir vėl užlipti ant nugalėtojų pakylos. Manau, kad šie metai man davė dar daugiau pasitikėjimo savimi. Tai buvo tikrai kiek sudėtingesni metai, tačiau man pavyko iš savęs išspausti gana nemažai.
– Ar į 2023 m. po kažkiek laiko bus žvelgiama su tokia mintimi, kad galbūt kažko iki galo visgi nepavyko padaryti?
– Manau, kad taip. Galbūt ir bus tas jausmas, kad buvo galima padaryti dar geriau. Manyčiau, kad tikrai buvau pasiruošęs dar geriau, bet nepavyko išpildyti visko, ką galėjau. Ateityje, žvelgiant į šiuos metus, jie bus prisimenami kaip gera pamoka.
– 2024-ieji yra olimpiniai metai. Visas dėmesys yra nukreiptas į Paryžių?
– Taip, faktas. Tikslai dideli, bet nereikia pamiršti, kad man tai bus pirmosios olimpinės žaidynės. Spaudimas ir dėmesys bus didelis. Žinoma, bandysiu padaryti viską, ką tik galiu, bet visko gali nutikti. Sau pernelyg didelio spaudimo nedarau.
– Kokią svarbą profesionaliame sporte turi gebėjimas nesureikšminti pergalių, nepervertinti savęs ir išlaikyti šaltą protą?
– Manau, kad tai yra labai svarbu. Profesionaliame sporte psichologija užima labai didelę dalį. Reikia mokėti su savimi susitvarkyti ir kuo mažiau kreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui. Pirmiausia reikia koncentruotis į savo veiksmus.
– Grįžkime į praeitį ir pradėkime nuo pradžių. Kada į jūsų gyvenimą pradėjo belstis sportas ir ar jis buvo priimtas kaip visiškai natūralus dalykas?
– Sportas su manimi buvo nuo pat mažens. Kadangi šeimoje turiu tokį tėčio pavyzdį, mama taip pat labai sportiška, visuomet tokį požiūrį ir mačiau – sportas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Nuo pat vaikystės buvau labai aktyvus, mėgau lakstyti, rungtyniauti ir varžytis su draugais. Kad ir kokia tai sporto šaka buvo, aš visuomet norėdavau laimėti. Sportas atkeliavo labai anksti, o nuo septynerių metų pradėjau lankyti lengvąją atletiką, vėliau išbandžiau ir futbolą. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau visa tai mylėti.
– Ar buvo tokių pamąstymų, kad ateityje norėtųsi gyventi būtent iš sporto, ar tas sportavimas buvo tiesiog kaip didelė meilė ir malonumas?
– Visada norėjau būti profesionaliu sportininku. Tai buvo mano gyvenimo svajonė. Visgi tėtis ir mama man visada sakė, kad negalima norėti būti tik profesionaliu sportininku, nes reikia turėti ir kitą planą. Niekada negali žinoti, ar tau pavyks, ar nepavyks. Nežinau, profesionaliu sportininku galbūt tampa 0,5 proc. visų sportuojančių, todėl tik į vieną dalyką negali sutelkti viso savęs ir turi galvoti apie kitas perspektyvas.
Manau, kad toks tėvų požiūris tikrai turėjo įtakos. Jis man padėjo suprasti, kad, norėdamas kažką pasiekti sporte, turiu į viską žiūrėti labai atsargiai, apie viską pagalvoti daugiau nei vieną kartą. Tada tu ir supranti, kad tai yra labai trapus užsiėmimas, nes gali bet kada patirti traumą ir viskas bus baigta. Tai man leido suprasti, kad viskas yra laikina, todėl reikia džiaugtis tol, kol išeina viską daryti.
– Kai augote, jūsų tėtis Virgilijus buvo didžiulė Lietuvos sporto žvaigždė, visi jį žinojo. Ar visa tai jautėsi jūsų, vaiko, kasdienybėje?
– Manau, kad to jausmo truputį vis tiek buvo. Jeigu išeidavome kažkur labiau į viešumą, rūbų nusipirkti ar į maisto prekių parduotuvę, visuomet buvo matyti tas kitoks žmonių žvilgsnis. Būdavo, kad paprašydavo kartu su tėčiu nusifotografuoti, pasišnekėti. Viešose vietose tai gal ir jausdavosi, bet privačiame gyvenime ar net mokykloje apie tai niekas nešnekėjo ir didelio dėmesio tam nebuvo. Tuo metu aš šito nesureikšmindavau.
– Kokį vaidmenį vaikystėje apskritai suvaidino tėtis? Kokią motyvaciją jis teikė?
– Be galo stipriai tėtis mane motyvavo. Jis yra puikus pavyzdys. Tėtis gimė ir užaugo kaime, labai paprastoje šeimoje. Gyvendamas tokiomis sąlygomis, jis sugebėjo pasiekti tiek neįtikėtinai daug. Tai man buvo įrodymas, kad viskas yra įmanoma, o jeigu galėjo jis, tai tikrai galiu pabandyti ir aš.
Žinoma, visą vaikystę tėčio pasiekimai man atrodė kažkokie nerealūs, nepasiekiami. Eidamas į profesionalų sportą ir jau rimčiau užsiimdamas disko metimu, apie kažką tokio pats niekada negalvojau. Aišku, turėjau tuos tikslus, bet tai buvo labiau kaip svajonės. Iškovoti medalius pasaulio čempionate ar mesti 70 m, kaip tą darė tėtis, niekada nebuvo pagrindinis variklis.
Visada mėčiau todėl, kad man tai patiko. Man patiko sportuoti, patiko varžytis ir kartu su tuo galiausiai atėjo rezultatai. Bet taip, tėtis buvo tikras idealas ir pavyzdys.
– Koks vaikystėje buvo ir koks dabar yra brolių Aleknų duetas?
– Su broliu Martynu visuomet pasipykdavome, bet juk tai visiškai normalu (šypteli). Nepaisant to, gerai sutardavome ir mūsų duetas tikrai yra geras. Manau, kad sportuoti dviese su broliu yra kur kas smagiau ir geriau – vienas kitą mes stumiame į priekį. Treniruotėse visuomet mėgstame varžytis, bet ta konkurencija nėra kažkokia pikta, o priešingai – viskas dėl tobulėjimo ir įdomumo. Be galo džiaugiuosi, kad turiu tokį treniruočių partnerį kaip Martynas.
– Martynas yra vyresnis ir mėtyti diską pradėjo kiek anksčiau, o pradžioje jam sekėsi geriau nei jums. Ar buvimas tame antrame plane nesuteikė papildomos motyvacijos?
– Galbūt kažkiek to ir buvo. Šiek tiek tikrai buvau tame šešėlyje, tačiau žinojau, kad, norėdamas iš jo išeiti, tiesiog turiu daug dirbti. Tai mane ir motyvavo.
– Visgi didesnė sportinė kelionė prasidėjo ne lengvojoje atletikoje, o futbole. Ką jums davė futbolas ir kodėl ši sporto šaka neprilipo?
– Futbolo etapą prisimenu tikrai iš gerosios pusės. Ši sporto šaka tikriausiai yra viena iš mylimiausių, labai patinka žaisti futbolą. Prisiminimai puikūs, nes futbolas man davė daug, ypač padėjo sustiprinti charakterį. Futbole labai daug ką lemia ištvermė, o tokio pobūdžio treniruotės man yra kur kas sunkesnės nei, pavyzdžiui, jėgos treniruotės, todėl futbolas išugdė charakterį bei išmokė disciplinos, kuri padeda ir šiandien.
Kai buvau 12–13 metų, Palangoje vykdavo stovyklos, kurios tęsdavosi po kelias savaites. Tai buvo pirmieji atsiskyrimai nuo šeimos, išmokau būti savarankiškesnis. Teigiamų dalykų labai daug.
Visgi nusprendžiau baigti žaisti futbolą todėl, kad laikui bėgant ėmiau greitai augti, tapau truputėlį nebe toks atletiškas, silpnesnis bei lėtesnis. Būtent tada Mantas Jusis mane ir pastatė ant kojų, grįžau į sportą, bet šį kartą jau į lengvąją atletiką.
– Žodžiu, likimas sudėliojo taip, kad Aleknos pavardė nuo disko metimo rungties nepabėgtų?
– Na, tikriausiai taip (šypteli).
– Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, kaip atrodė tas laikotarpis, kai disko metimo rungtyje teko žengti pirmuosius rimtesnius žingsnius?
– Sakyčiau, kad pirmieji metai yra patys sunkiausi, nes tik tada tu pradedi mokytis disko metimo technikos. Jautiesi užstrigęs, gal netgi pirmuosius kelerius metus atrodo, kad netobulėji, stebėdamas savo metimų įrašus galvoji, kad laikas bėga, o tu meti taip pat, kaip metei prieš tai. Psichologiškai disko metimo pradžia tikrai nėra lengva. Taip pat tai galbūt nėra tokia įdomi sporto šaka, kaip kad futbolas ar krepšinis.
Pirmieji metai ir man buvo itin sunkūs, bet galiausiai pavyko prasimušti ir viskas ėmė patikti. Visgi kiekvienas žmogus yra skirtingas ir vieno modelio čia nėra. Man kažkiek reikėjo pereiti tuos sunkumų kelius, bet, pavyzdžiui, Martynui iškart pavyko disko metimo judesys. Mano pavyzdys galbūt parodo, kad kartais gyvenime reikia išlaukti, kad kažką gautum.
– Su Mantu Jusiu sportuojate jau daugelį metų, kartu pasiekėte svarbiausias pergales. Kokią duoklę galėtumėte skirti treneriui?
– Mantas apskritai atlieka didžiulį vaidmenį mano gyvenime. Dabar mes esame ne tik treneris ir auklėtinis, bet ir geri draugai. Kartu treniruojamės jau 6–7 metus, todėl vienas kitą pažįstame tikrai labai gerai. Nors dalį laiko esu toli nuo jo, gyvenu ir mokausi JAV, o pagrindinis treneris, kol nesu Lietuvoje, yra Mohamedas Saatara, vis tiek su Mantu bendraujame itin dažnai ir daug.
Jeigu atsitinka kažkokia maža bėda ar dar kažkas, visada jam rašau, o jis, žinoma, visada padeda. Tuo metu, kai grįžtu į Lietuvą, dirbame kartu be galo rimtai – Mantas visiškai atsiduoda darbui. Galiu bet kuriuo paros metu į jį kreiptis, pas jį atvykti, o jis suteiks reikiamą pagalbą. Dirbame kaip labai gera komanda ir tikrai džiaugiuosi, kad turiu tokį trenerį.
– Jeigu reiktų Mantą Jusį apibūdinti vienu žodžiu, kokį žodį pasirinktumėte?
– Vienu žodžio nežinau, bet viena mintis būtų tokia – 100 procentų atsidavęs darbui.
– Koks tuomet yra jūsų kitas treneris Mohamedas Saatara?
– Be jokios abejonės, treneris Saatara taip pat yra itin geras, itin kvalifikuotas ir patyręs. Lyginant abu trenerius, tai Mantas dabar treniruoja tik du pačios aukščiausios klasės sportininkus, o Mohamedas tokių auklėtinių turi daugiau nei dešimt. Natūralu, kad jis šiuo metu man vienam negali skirti tiek dėmesio, kiek jo gaunu Lietuvoje.
Jis yra puikus treneris, kuriam esu taip pat labai dėkingas, bet darbas ir ryšys su Mantu yra dar kitoks, jis išskirtinis.
– Tikraisiais jūsų proveržio metais tapo 2021-ieji, kai triumfavote jaunimo čempionatuose. Kaip atsimenate šiuos metus?
– 2021-uosius atsimenu kaip tikrai labai puikius metus. Manyčiau, kad tada išpildžiau viską, ką tik galėjau – laimėjau visus titulus. Diską mečiau iš tiesų labai toli, todėl tą laikotarpį prisimenu kaip beveik visiškai idealų. Žinoma, visada viskas gali būti geriau, bet tada, manau, padariau tai, kam ir buvau pasiruošęs. Nuostabūs metai ir geri prisiminimai. Buvo ir sunkumų, susirgimų prieš varžybas, tačiau galiausiai viską vis tiek pavyko išpildyti.
– Ar triumfas jaunimo Europos ir pasaulio čempionatuose kėlė kažkokią nuostabą, ar tokių pasiekimų tada ir buvo laukta?
– Nepasakyčiau, kad tos nuostabos buvo labai daug. Dar 2020-aisiais lengvesnį diską treniruotėse mėtydavau maždaug 64 m. Nors tada jokių varžybų dėl COVID-19 pandemijos nebuvo, jau žinojau, kad turėčiau galėti toli mesti ir kitais metais. Tikslai tapti Europos ir pasaulio jaunimo čempionu buvo išsikelti dar tais pandemijos metais.
– O ar sunkus buvo COVID-19 pandemijos laikotarpis, kai viskas buvo sustoję, nevyko varžybos?
– Tie metai man sunkūs nebuvo. Aš netgi manau, kad man pasisekė, nes dėl COVID-19 pandemijos pasaulio jaunimo čempionatas buvo nukeltas į 2021-uosius. 2020-ais metais irgi jau turėjau šansų nugalėti, tačiau jie buvo kur kas mažesni, nes rezultatai buvo prastesni. Netgi šiek tiek džiaugiausi, kad viskas keliasi į ateinančius metus, nes turėjau laiko patobulėti ir galiausiai man tai visiškai pasiteisino.
– 2021-ieji tapo proveržio metais ne tik sporte, bet ir gyvenime, nes išvykote gyventi ir mokytis į JAV. Kaip priėmėte tokią didžiulę naujovę?
– Viskas vyko visiškai natūraliai, nes jau prieš kelerius metus gana tvirtai žinojau, kad noriu vykti gyventi į JAV. Mane visuomet žavėjo amerikietiška kultūra, universitetai, miestai ir gamta. Niekada nebuvau ten buvęs, todėl labai norėjau aplankyti JAV. Vykti gyventi, mokytis ir treniruotis į JAV skatino ir tėvai, tai sprendimas buvo logiškas ir paprastas.
– Kaip sunku yra disko metimo rungtyje pereiti iš jaunimo amžiaus grupės į suaugusiųjų lygą?
– Manyčiau, kad tai tikrai nėra lengva. Visgi, remdamiesi mano pavyzdžiu, žmonės gali pagalvoti, kad tai nėra sunku, bet tai būtų apgaulinga. Aš pats nežinau kaip, bet man pasisekė itin greitai priprasti prie sunkesnio disko ir jo metimo technikos. Nepaisant to, žvelgiant plačiau, tai tas svorių skirtumas yra nemažas, todėl daugeliui sportininkų tai tampa tikrai nemenku iššūkiu. Tai nėra lengva.
– Kokį jausmą išgyvena jaunas sportininkas, kai vieną mėnesį apie jį dar mažai kas žino, mažai juo domisi, tačiau netrukus visi kone pradeda nešioti ant rankų?
– Atvirai pasakius, tokio jausmo nelabai ir jaučiau, viso to nesureikšminau. 2022-ais metais iki birželio vidurio buvau JAV, todėl jokio išskirtinio dėmesio ir nesulaukiau. Grįžus į Lietuvą laukė griežtas režimas: treniruotės, namai, treniruotės. Visas dėmesys buvo sutelktas į maksimalų pasiruošimą pasaulio čempionatui Oregone. Sakyčiau, kad viso to jausmo ir iš jo kylančių galimų nesklandumų man pavyko išvengti.
– Oregone vykusiose planetos pirmenybėse susiklostė nuostabi jūsų istorija, pirmą kartą varžėtės su visais geriausiais metikais. Kokios tai buvo akimirkos, kaip viską prisimenate?
– Kai vyko didysis disko metimo rungties finalas, kai buvau sektoriuje, tikrai negalvojau apie varžovus, kokie jie geri ir kaip svajojau su jais varžytis. Visi tokie jausmai ir emocijos galbūt aplanko prieš varžybas ir vėliau, tačiau jų metu to nėra, nes susikaupimas – milžiniškas.
Kai jau numečiau tuos 69 m, galvojau ir supratau, kad galiu mesti dar toliau (šypteli). To džiaugsmo nebuvo pernelyg daug, nes buvo ir šiek tiek nusivylimo. Žinojau, kad galiu pademonstruoti ir dar geresnį rezultatą. Žinoma, varžyboms pasibaigus supratau, ką padariau ir kiek daug pasiekiau – tada emocijos ir pasipylė, aplankė palaimos jausmas.
– Andrius Gudžius tada iškovojo bronzą, o ant nugalėtojų pakylos, kylant dviem trispalvėms, lipo du lietuviai. Kokią žymę, anot jūsų, Lietuvos sporto istorijoje paliko tas finalas ir tie medaliai?
– Manyčiau, kad tai buvo tikrai didžiulė akimirka visai Lietuvai. Bent jau lengvojoje atletikoje, per visą šalies istoriją pasaulio čempionatuose, taip niekada nebuvo nutikę. Net nežinau, ar kitose sporto šakose, tokiame aukštame lygyje, kažkas tokio buvo. Didžiulė akimirka, didžiulė šventė ir įrodymas, kad nors Lietuva ir yra maža šalis, tačiau charakteriu ir noru nugalėti tikrai niekam nenusileidžia.
– Baigėsi čempionatas Oregone, tačiau sezonas dar nesibaigė, nes laukė Europos pirmenybės Miunchene. Kaip vyko pasiruošimas joms?
– Po pasaulio čempionato turėjau vieną savaitę poilsio, o vėliau reikėjo vėl kibti į darbus. Buvo tikrai sunku, ypač emociškai. Atrodė, kad visiškai išsikrovei planetos pirmenybėse, bet reikia save vėl suimti į rankas ir ruoštis Europos čempionatui. Treniruočių rezultatai šiek tiek krito, buvo atsiradę ir papildomo streso, tačiau vėliau kažkaip viskas susitvarkė, grįžo į vėžias. Į Miuncheną atvykau pasiruošęs ir pasitikintis savimi. Kadangi jau turėjau sidabro medalį, nejaučiau jokio spaudimo. Manau, kad galiausiai tai ir padėjo. Netikėtai laimėjau auksą...
– Kokio saldumo buvo tas revanšas Kristjanui Čehui, kuris Oregone iškovojo auksą?
– Saldus, tikrai saldus (balse galima išgirsti kuklią šypseną)... Buvo be galo smagu revanšuotis.
– Ar tokios akimirkos ir tampa tomis, kurios užkrečia, didina motyvaciją ir norą dirbti, kad ateityje vėl būtų galima tokį jausmą patirti?
– Tikrai taip. Manau, kad būtent tai ir neleidžia profesionaliems sportininkams nustoti sportuoti ir stengtis. Tai yra užkrečiamas dalykas. Pergalės jausmas yra ypatingas, todėl po to norisi vėl sportuoti, dirbti, kad būtų galima dar kartą susikurti tokią magišką akimirką.
– Ar po tokio svaiginančio sezono ir iššovimo į viršų nebuvo nerimo ir minčių, kad 2023-iaisiais reikės tai pakartoti, nes visi jau tikėsis tokių rezultatų?
– Po 2022-ųjų aš jau žinojau, kad ir toliau galiu palaikyti aukščiausią lygį. Žinojau, kad paprastose varžybose mesti 67, 68, 69 metrus tikrai esu pajėgus. Visgi visuomet viskas atsiremia į pagrindinį tų metų čempionatą, pagal kurio sėkmę ir yra vertinamas visas sezonas. Galbūt šiek tiek galvojau būtent apie pasaulio čempionatą – ar pavyks vėl pasirodyti taip gerai.
Tai yra tik viena diena per metus, todėl viskas gali pasisukti bet kuria linkme. Buvo kažkiek neužtikrintumo, bet galiausiai ėmiau ir įrodžiau, kad galiu, kad esu elite ir 2022-ieji nebuvo vienkartinis iššovimas.
– 2023-iųjų pasaulio čempionato finalas Budapešte buvo įspūdingas, kerintis, nepakartojamas – vienas geriausių per visą istoriją. Kaip jis atrodė jūsų akimis?
– Mėgstu varžytis, mėgstu konkuruoti, todėl dalyvauti jame buvo vienas malonumas. Prisimenu, kad kai australas Metthew Denny mane aplenkė ir nukritau į ketvirtą poziciją, pasakiau sau, kad ketvirtas aš tikrai neliksiu. Labai pasitikėjau savimi, buvau užtikrintas, kad vėl pakilsiu aukštyn. Norėjosi mesti dar toliau, bet džiaugiausi, kad pakilau į trejetuką.
Danielio Stahlio ir Kristjano Čeho akistata taip pat buvo įspūdinga. Galutiniai rezultatai galbūt suteikė šiokio tokio nusiraminimo ir suvokimo, kad padariau daug, nes 71,5 m tą dieną nebūčiau galėjęs numesti.
– Kodėl mes, lietuviai, taip gerai mėtome tą diską?
– Nežinau... Neturiu komentaro (šypteli). Lietuvoje kažkodėl visada atsiranda naujas, jaunas ir talentingas sportininkas, kuris tą disko metimo vėliavą vis neša į priekį. Nežinau, kaip čia viskas taip susiklosto. Tiesiog taip atsitinka... Kitokio atsakymo neturiu.
– Priešpaskutinis klausimas, šiek tiek nukrypstant į šoną. Jeigu turėtumėte galimybę valandą pabendrauti su bet kuriuo pasaulio atletu, su kuo pasikalbėtumėte?
– Sakyčiau, kad su Maiklu Džordanu. Jis yra geriausias visų laikų krepšininkas, atletas, jam niekas neprilygsta. Norėčiau išgirsti tas paslaptis, kaip jam viskas pavyko. Vieną dieną ateityje pats svajoju toks tapti.
– Šį klausimą uždaviau visiems kalbintiems disko metikams, todėl juo vainikuokime ir visą ciklą. Ką Mykolui Aleknai reiškia disko metimas?
– Man disko metimas yra gyvenimo būdas. Esu atsidavęs šiai sporto šakai ir noriu daryti tai, ko dar niekas nėra daręs, noriu būti geriausias disko metikas istorijoje. Būtent todėl tai privalo būti tavo gyvenimo būdas, nes kitaip, neatsiduodamas visų 100 procentų, nieko ir nepasieksi.
