Vieno vienintelio metimo ir penkias sekundes trukusio skrydžio – būtent tiek prireikė tam, kad Lietuvos sporto istorijos knygoje būtų atverstas naujas puslapis. Jau pirmieji sakiniai jame buvo auksiniai, pasauliui garsiai pranešę apie laisvai plazdančią trispalvę ir garsiai skambančią „Tautišką giesmę“. Šio žygdarbio autoriais tapo meistras ir jo instrumentas – Romas Ubartas ir Lietuvos vardą nešantis diskas.
2024 m. lengvaatlečiams yra išskirtiniai. Pagrindiniu metų tikslu yra tapusios Paryžiaus olimpinės žaidynės, tačiau iki jų dar laukia Europos čempionatas Romoje. Belaukiant svarbiausių sezono startų ir tikint svajone, kad olimpiniame disko metimo sektoriuje vėl išvysime net tris Lietuvos lengvosios atletikos milžinus, LRT.lt pristato 5 dalių interviu ciklą „Lietuvos disko metimo istorija“. Pirmasis jo herojus – naują šalies sporto istorijos puslapį atvertęs Romas Ubartas.
„Romas yra tikro olimpinio čempiono pavyzdys. Iškovojęs auksą Barselonoje ir pasiekęs tiek daug, jis sugebėjo išlikti paprastu, tikru žmogumi. Labai džiaugiuosi, kad tokių žmonių yra, ir tikiuosi, kad dar bus“, – Remigija Nazarovienė, daugiakovininkė, pirmojo nepriklausomos Lietuvos medalio pasaulio čempionatuose laimėtoja.
1992 m. Barselonos olimpinės žaidynės Lietuvai tapo tikra švente, leidusia parodyti pasauliui, kad vos daugiau nei 3 mln. gyventojų turinti valstybė prie Baltijos jūros nebėra okupuota ir gali vėl laisvai kvėpuoti.
Didelio atgarsio susilaukusia paraiška Ispanijoje tada tapo Lietuvos krepšininkų triumfas kovoje dėl olimpinių bronzos medalių, kurioje nugalėta buvo ne bet kas, o „raudonoji“ SSRS rinktinė. Visgi skambiausiu žaidynių akordu tapo iškovotas pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis aukso medalis, suspindęs ant lengvaatlečio R. Ubarto kaklo. Tada jo mestas įrankis nuskriejo 65,12 m.
„Tos emocijos yra nepamirštamos, išliksiančios amžiams. Žodžiais visko nupasakoti yra neįmanoma – tai reikia pajausti. Pamenu, kad tada aplankė didžiulė euforija ir mintis, kad nenuvyliau savo tėvynės Lietuvos, kad padariau tai, kuo tikėjau.
Manau, kad ši euforijos dalis ir buvo pati svarbiausia. Lipimas ant nugalėtojų pakylos, skambantis Lietuvos himnas, kylanti vėliava – visa tai buvo aukščiausia viršūnė, pasaka. Tai viena iš įsimintiniausių ir didžiausių mano gyvenimo akimirkų“, – prieš 32-ejus metus išgyventą triumfą prisimena 63-ejų R. Ubartas.
Būtent jis ne tik atvėrė duris visam nepriklausomos Lietuvos sportui didžiausioje tarptautinėje arenoje, bet ir tapo pirmuoju pergalingos ir iki pat dabar besitęsiančios Lietuvos disko metimo istorijos kūrėju.
Tiesa, prabėgus beveik trečdaliui amžiaus pats R. Ubartas pabrėžia, kad kasdieniame gyvenime stengiasi sau nepriminti šių faktų. Nepaisant to, legendinis atletas priduria, kad jeigu žmonės visa tai dar atsimena, vadinasi, toks pasiekimas iš tiesų yra svarbus, palikęs ryškų pėdsaką istorijoje.
„Stengiuosi sau kažkaip dažnai nepriminti šio fakto, bet jis kartais vis išlenda. Daugiau apie tai turbūt primena kiti žmonės, kurie tą triumfą prisimena. Būna, kad gatvėje pasisveikina, kartais autografo paprašo. Man šis dalykas tikrai yra svarbus. Jeigu žmonės vis dar viską prisimena – tai nuostabu, labai gražu, vadinasi, jiems tai yra svarbu.
Gera, kad tai prisimename, bet mėgstu sakyti, jog viskas juda į priekį ir niekada nestovi vietoje. Kaip ir upelis teka, taip ir laikas bėga“, – teigia legendinis disko metikas.
Nors pasakiškas žygis Barselonoje ir tapo ryškiausiu R. Ubarto karjeros brangakmeniu, sportininko istorija tada buvo jau gerokai įgavusi pagreitį. Dar dalyvaudamas įvairiose jaunimo varžybose R. Ubartas skynė vieną pergalę po kitos ir buvo laikomas disko metimo ateitimi. 1986 m. lengvaatletis Štutgarte tapo Senojo žemyno čempionu (67,08 m), 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse pasipuošė sidabro medaliu (67,48 m). Per savo karjerą jis tris sykius gerino Lietuvos disko metimo rekordą ir tapo pirmuoju lietuviu, nuskraidinusiu įrankį toliau nei 70 m. R. Ubarto asmeninis rekordas siekia 70,06 m.
Žinoma, kad tokie titulai kristų po kojomis, reikėjo sunkiai ir alinančiai dirbti, atiduoti visą savo širdį ir pereiti tiek per ugnį, tiek per ledą. Pasak disko metiko, toks procesas yra būtinas, jeigu nori tapti tikru čempionu.
„Ką aš galiu pasakyti – profesionalus sportas yra kaip katorga... Jeigu tu nesilaikysi viso režimo, treniruočių ritmo ir neatlaikysi krūvio, nieko ir nebus. Visus pašalinius dalykus sportuodamas profesionaliai tu tiesiog privalai pašalinti“, – dėsto R. Ubartas.
Ir nors sunkumų pradedant kurti pergalingą Lietuvos disko metimo istoriją būta daug, legenda visiškai nedvejoja ir teigia, kad esant progai viską pakartotų ir nieko savo gyvenime nekeistų.
„Jeigu galėčiau viską pradėti iš naujo, viską pasirinkčiau taip pat. Viskas buvo tartum parašyta, likimas lėmė ir vedė mane į tą pusę, o aš tiesiog ėjau. Visi esame žmonės ir einame savo keliu į priekį, bandome padaryti taip, kad jis būtų gražus, tiesus ir garbintų Lietuvą“, – užtikrintu ir ramiu balsu teigia olimpinis čempionas.
Deja, gyvenimas yra tik vienas, todėl savo paties pramintu keliu joks žmogus dar sykį žengti negali. Tačiau juk tam ir yra skirta istorija, tam ir yra skirti prisiminimai, kad realiame pasaulyje neegzistuojanti kelionė laiku būtų įmanoma bent jau mintyse.
Šlovingosios Lietuvos disko metimo istorijos ištakos, nors nesąmoningai ir galbūt visiškai atsitiktinai, pradėjo megztis ne 1986 m. Štutgarte ir ne 1992 m. Barselonoje, o septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai R. Ubartas buvo tik paprastas kaimo vaikis, mėgęs gamtą ir sportą. Tada viskas ir prasidėjo...
– Koks jūs buvote vaikas ir kokias didžiausias vertybes turėjote? – buvo paklausta R. Ubarto.
– Niekada nemėgau kalbėti apie save (šypteli)... Visados labai nemėgdavau veidmainiavimo. Visada buvau tiesmukas, mėgdavau girdėti ir justi tik tiesą. Jeigu jausdavau, kad kažkas meluoja, manyje sukildavo negeri jausmai. Kartais visa tai prieidavo netgi iki verkimo. Žinote, kai bręsti, prasideda visokie tokie dalykai. Net ir dėl brangių, artimų žmonių kartais kažkas būdavo, tai pabėgdavai iš namų ir kažkur atsisėsdavai. Būdavo ir tokių dalykų... Aš niekada nebuvau tas vaikas, kuris mokėdavo viską kažkaip apeiti – buvau tiesmukas.
Iš vienos pusės, tai buvo gerai, o iš kitos – nelabai. Mokykloje susirenka labai daug įvairių vaikų, todėl reikia prisitaikyti. Man buvo šiek tiek sunkiau. Buvau jautresnis, priimantis dalykus į save. Kaip ir sakiau, nemėgstu apie tai kalbėti, bet kai dabar viską analizuoji, išlenda tie dalykai. Su amžiumi juos pradedi vertinti kiek kitaip ir imi suprasti tai, ko tada nesuprasdavai...
– Kokia apskritai buvo jūsų vaikystė?
– Pirmiausia, augau kaime. Turbūt suprantate, kad kaimas – tai darbas. Tėveliai niekados neleisdavo tinginiauti, visados turėdavai padėti jiems darbuose. Tai ugdė ne tik charakterį, bet ir supažindino su tvarka, su režimu. Žinoma, tada apie visa tai aš tikrai negalvodavau, tokiame amžiuje neįmanoma kažko tokio įžvelgti. Visgi tokie gyvenimo daigai, formavę asmenybę, užsimezgė jau tada.
– Ar iš dabartinės pozicijos galėtumėte pasakyti, kad nuo pat vaikystės pasižymėjote tomis savybėmis, kurios vėliau persikėlė į profesionalų sportą ir padėjo jame?
– Tėvai, sunkus darbas kaime, mokykla, kūno kultūros pamokos... Visos šios ir prieš tai paminėtos detalės subrandino mano charakterį. Aišku, buvo ir kitas dalykas – pašaukimas. Vieni mėgsta skaityti knygas, kiti daryti kažką kita, o aš mėgdavau sportą, nuolatinį judėjimą. Gyvenau šalia miško, šalia ežeriuko, aplinkui būdavo smėlio karjerų, todėl prisigalvodavome įvairiausių veiklų. Buvome „laukiniai“ vaikai... Matyt, tai mano asmenybei davė labai daug. Manau, kad šilkinėse sąlygose užaugęs ir susiformavęs vaikas neturės tokių pagrindų, abejoju, ar jis galės itin daug pasiekti profesionaliame sporte.
– Taigi žvelgiant į jūsų profesionalo karjerą ir atsidavimą sportui, tų sportininko užuomazgų galima ieškoti vaikystėje, tiesiog tada jos dar nebuvo pastebimos, jos dar buvo tik pasąmonėje?
– Teisingai. Žinote, čia nėra tik mano vieno pavyzdys. Manau, kad, pakalbėjus su visais olimpiniais čempionais, būtų galima atrasti bendrų sąlyčio taškų, kurie padėjo ir pastūmėjo į priekį. Vaikystėje, žinoma, tu nieko negalėjai nutuokti, bet žvelgiant iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad vienas dalykas susijungė su kitu, kitas su dar kitu ir taip toliau – tarytum kažkokia dėlionė. Dabar viskas atrodo susiję, tačiau vaikystėje man tiesiog tai patiko, džiaugiausi, jaučiau malonumą, buvo gera, ir viskas.
– Kada prasidėjo jūsų artimesnis ryšys su jau šiek tiek rimtesniu sportu?
– Lengvoji atletika susideda iš skirtingų sporto šakų, skirtingų veiksmų, todėl sportuodami kaime mes maždaug visa tai jau darėme vaikystėje. Visgi iš pradžių viskas buvo daroma nesąmoningai. Pamenu, kaime buvo tokia krepšinio salė, ji visuomet būdavo užrakinta, tai mes į vidų lįsdavo per langus. Taip po truputėlį ir ėmė rastis kažkoks suvokimas, tas sportas artėjo ir juo galiausiai užsiimama buvo vis sąmoningiau.
Mano tėtis matė, kad bandau eiti į sporto pusę. Mūsų kaime, Juknaičiuose, gyveno toks Dromantas, pirmojo mano trenerio brolis. Vieną dieną į svečius ir atvyko Petras Dromantas (pirmasis treneris). Tėtis išėjo su juo pakalbėti, pasakė jam, kad turi aukštą sūnų, kad galbūt sporte jam atsirastų vietos. Pamenu, aprengė mane tokiais „treningiukais“. Į lauką tada išėjau kaip parduodamas gyvuliukas – vaikštau aplinkui, o tas treneris žiūri.
Jis tada sakė, kad esu galbūt lėtokas, bet visgi leido atvykti į Panevėžio sporto mokyklą. Tai ir buvo toks pirmas žingsnis sąmoningo sportavimo link. Pamenu, kad ten buvo penki egzaminai – keturis išlaikiau surinkęs maksimumą (5 balus), o bėgimo rungtyje gavau ketvertą. Direktoriaus kabinete tada buvo pasakyta, kad mane priims tik dėl ūgio, nes šiaip atranką įveikdavo tik tie, kurie išlaikydavo visas užduotis.
– Kaip atrodė rimtesnio sportavimo pradžia?
– Pradžioje mane ir treniravo Petras Dromantas. Jis buvo šuolininkų ir sprinterių treneris. Panevėžyje buvo geras režimas, keturis kartus per dieną duodavo valgyti, po laukus jau nebebėgiodavai. Tėvai dar duodavo šiek tiek pinigų, nueidavau į kavinę, kurioje mėgdavau tokį rudą pyragą – jo papildomai dar suvalgydavau. Taip per vienerius metus priaugau kokius 10 kilogramų (šypsosi). Petras tada pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad būti šuolininku jau nebelabai tinku.
Paėmęs už rankos jis mane tada nuvedė pas Joną Barauską – metikų trenerį. Nors šokinėti ir patiko, būtent taip ir pradėjau 1976 m. mėtyti diską. Tada ir prasidėjo visa kelionė.
– Ar disko metimo rungtis jums iškart „prilipo“, ar prireikė laiko, kad ją pamiltumėte? Galbūt viskas galėjo susiklostyti taip, kad Romas Ubartas būtų iš viso metęs sportą?
– Manau, kad kažkokiu momentu visko galėjo būti. Kadangi buvau vaikas iš kaimo, nenorėjau atitrūkti nuo tėvų, mane visuomet traukdavo namo. Būdavo tokia nostalgija – kartais norėdavau imti ir pabėgti. Antra, kai į rankas paėmiau diską, aš jį iš pradžių pradėjau mėtyti „po kojomis“. Tada aš ten visiškai nesupratau, ką darau.
Buvo toks vienas tvirtas vyriukas, kuris treniruočių metu mesdavo kokius 30 ar 40 metrų. Manyje tada atsirado tokia gyslelė: „O kodėl aš taip negaliu?“ Panorau ir aš taip mėtyti. Po truputėlį ir įsitraukiau. Jonas Barauskas buvo labai geras treneris, turėjo energijos, labai mokėjo užvesti auklėtinius, kad jie norėtų mesti dar toliau. Taip ir ugdėsi mano sportinis charakteris, taip ir pradėjau jausti, kad noriu kažko siekti. Žinoma, tada dar nebuvo jokių minčių, kad iš sporto būtų galima užsidirbti pinigų. Buvo ko pavalgyti, galėjai mokytis, turėjai režimą ir galėdavai daug sportuoti. Visa tai man teikė malonumą.
– Po treniruočių ir gerėjančių rezultatų visuomet būna varžybos. Galbūt atsimenate, kaip atrodė jūsų pirmieji startai, kaip tada jautėsi Romas Ubartas?
– Galiu atsakyti vienu žodžiu – buvau pasimetęs. Varžybų metu jausdavau didžiulį atsakomybės jausmą, nes žinodavau, kad iš manęs reikalauja, iš manęs tikisi. Žinoma, buvo ir įdomu – tos visos rikiuotės ir pristatymai prieš varžybas, kai kojos dreba. Pirmosios mano varžybos vyko Ukmergėje. Jose diską numečiau maždaug 33 metrus – tai, regis, buvo mano pirmasis rezultatas. Tai tapo dar vienu, jau tokiu didesniu postūmiu.
Visgi Panevėžyje kasmet būdavo tam tikri normatyvai, kuriuos sportininkai turėdavo įvykdyti. Tais metais aš kažko nepasiekiau ir netgi buvo galimybė, kad mane gali išmesti iš mokyklos. Visgi Barauskas tikriausiai pakovojo, todėl ir likau. Galiausiai rezultatai ėmė gerėti. Vėliau jau persikėliau sportuoti į Vilnių ir mano treneriu tapo Vytautas Jaras.
– 1982 m. tapote SSRS jaunimo čempionu. Tai tapo tokia pirmąja didele jūsų pergale. Kaip jautėtės po jos, ar nelaikėte savęs kylančia žvaigždute?
– Ne, manau, kad tikrai ne. Pirmiausia, būčiau gavęs „ausų“ nuo trenerio (juokiasi). Jeigu Jaras jau pradėdavo raukyti ūsus, tai geriau būdavo eiti į šoną ir nieko nebesakyti. Minčių, kad esu kažkokia žvaigždė, tiksliai nebuvo.
Tais metais turėjau kitokių sunkumų – buvau susirgęs, gulėjau ligoninėje. Ačiū Dievui, kad dar suspėjau pasiruošti tam čempionatui. Rezultatai nebuvo geri, mečiau apie 58 m, bet jų pakako. Kai pereini per tokius dalykus, kurie yra surišti su liga, tai jokio žvaigždės jausmo ir negali būti. Tiesa, prieš tą jaunimo čempionatą jau buvau stipresnis už visus, todėl ir pavyko nugalėti.
– 1986 m. jau tapote Europos disko metimo čempionu. Kaip prisimenate tas pirmenybes?
– Tai pirmasis toks stambesnis mano laimėjimas. Tai buvo tarsi toks perėjimas iš jauno sportininko į profesionalų ir subrendusį atletą. Tą ribą aš perėjau sėkmingai. Tame čempionate galutinis rezultatas turėjo būti šiek tiek geresnis, neišpildžiau kai kurių techninių dalykų.
Sporte yra toks momentas, kad suaugusiam atletui yra labai sunku atsikratyti įpročių, kurie būna įgyjami jaunesniame amžiuje. Pavyksta gal tik 20 proc. visų metimų, o kitų metu tie įgūdžiai lieka užsiblokavę. Jeigu nori gerinti rezultatus ir kilti aukštyn, privalai persilaužti, viso to atsikratyti.
Būtent 1986 m. ir peržengiau tą ribą, o man grįžus namo treneris pasakė: „Na ką, Romai, dabar esam kolektyvas, dirbame kartu ir siekiame tolimesnių rezultatų.“ Po to čempionato daug kas pasikeitė, su treneriu pasidarėme labiau draugai. Įvyko lūžis į gerąją pusę.
– Trečią vietą tada iškovojo Vaclovas Kidykas, ant nugalėtojų pakylos lipo du lietuviai. Kas kirbėjo viduje, kai supratote, kad iš Lietuvos kaimo kilęs vaikas – geriausias Europoje?
– Tada truputį aplankė euforija, tokia rami euforija... Aš nejaučiau, kad nuverčiau kažkokius kalnus, bet supratau, kad kažką tokio svarbesnio įvykdžiau. Suvokiau, kad tai padariau ne tik sau, bet ir treneriui, ir šeimai, kurie manimi tikėjo. Euforija buvo rami. Buvo malonu pajusti, kad pasiekiau tai, ko norėjau. Jeigu sportininkas nesiekia tikslų, tai sportavimas net nėra reikalingas.
Taip pat po šios pergalės atėjo šioks toks vidinis nusiraminimas, kuris, mano nuomone, buvo tam tikra klaida. Kai nusiramini per daug, pasidarai truputį apatiškas. Sporte turi būti taip – jeigu pasiekei vieną rezultatą, viskas, turi jį išbraukti ir viską pradėti iš naujo. Dabar aš suprantu, kad tada šiek tiek per daug nusiraminau, nes jau 1987 m. patyriau traumą. Matyt, iš viršaus visada yra duodamas toks signalas – žmogau, truputėlį ne taip kažką darai. Visgi tai nebuvo kažkokia žvaigždės liga, tai buvo tiesiog pernelyg ankstyvas nusiraminimas, kuris tokiame amžiuje nėra tinkamas.
– 1988 m. debiutavote olimpinėse žaidynėse. Seule iškovojote sidabro medalį. Koks buvo pasiruošimas svarbiausiam karjeros startui tuometėje SSRS sistemoje?
– Iš pradžių laukė labai sunkus pėdos traumos gydymas. Man netgi buvo pasakyta, kad galbūt gali tekti baigti karjerą. Visgi aš pasakiau, kad pusiaukelėje negaliu visko baigti, todėl tęsėme tą sunkią, kartais kankinančią reabilitaciją. Pirmas uždavinys buvo išsigydyti traumą. Viskas pavyko ir po to buvo rimtas pasiruošimas Seulo olimpiadai. Kartais sportavimas atrodė kaip tam tikra katorga. Krūviai buvo labai dideli, palyginti su praėjusiais metais, jie išaugo kone 20 proc.
– Papasakokite Seulo olimpinių žaidynių istoriją. Kaip ją prisimenate?
– Seulą prisimenu su malonumu, nes tuo metu visomis prasmėmis buvau stipriausias disko metimo rungtyje. Prieš olimpines žaidynes vyko treniruočių stovykla Vladivostoke. Jaučiau, kad esu gerai pasiruošęs, netgi galvojome apie galimą aukso medalį. Liko nebedaug laiko iki išvykimo į Seulą, tačiau treneriui reikėjo sugrįžti į Maskvą, nes buvo kažkokių problemų su pasu. Be trenerio išbuvau maždaug savaitę, o prieš svarbiausias karjeros varžybas tai tapo svarbiu akcentu. Vėliau dar šiek tiek apsirgau. Matyt, likimas taip sudėliojo, kad tos pirmos vietos dar reiktų palaukti (šypteli).
Seule buvo labai gražu, viskas labai tvarkinga, maistas buvo egzotiškas. Varžybų laukimas buvo susijęs su tam tikra įtampa, kurią malšindavau vaikščiodamas. Paskutinės treniruotės metu diskas lėkė maždaug 67 m, tai viskas atrodė gerai. Kvalifikaciją taip pat įvykdžiau labai lengvai. Tuo metu finale pajutau, kad šiek tiek stringu. Jurgenas Šultas pasiekė olimpinių varžybų rekordą ir supratau, jog pirmoji vieta tolsta. Galiausiai iš trečios vietos pakilau į antrą ir iškovojau sidabrą. Vėliau ne kartą analizavau, kad jeigu techniškai būčiau geriau pasirodęs, būčiau numetęs beveik 70 m. Buvau tam pasiruošęs. Galėjau laimėti, bet, deja, tąkart dar nepavyko.
– Į olimpines žaidynes važiavote su SSRS vėliava, tačiau kas plazdėjo širdyje?
– Na, širdyje visuomet buvo Lietuva, nes aš juk lietuvis. Tas jausmas visada buvo. Žinoma, oficialiai atstovavome SSRS, bet širdyje buvome už Lietuvą. Mums taip buvo visados.
Mes esame maža tauta, mes turime jausti meilę savo šaliai, atsidavimą jai, nes kitaip tiesiog neišgyvensime. Tas lietuviškumas motyvuodavo ir iš vidaus. Visi Lietuvos sportininkai tai turėjo. Jau nekalbu apie mūsų krepšininkus – jie tai visada pabrėždavo, matėsi meilė Lietuvai iš jų veidų.
– Kaip viskas pasikeitė, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir į varžybas pradėjote važinėti su Lietuvos vėliava? Ką tuomet reiškė ta laisvė?
– Viskas buvo gana netikėta. Reikėjo viską permąstyti, bet viduje buvo džiaugsmas, kad dabar jau galima atstovauti Lietuvai, kad nebereikia nieko slėpti. Svarbiausias dalykas buvo atsiradusi galimybė kovoti už Lietuvą. Tas atstovavimas savo šaliai pridėjo dar daugiau motyvacijos bei noro. Jeigu tokio jausmo nebūtų buvę, tada iš viso net nebūtų verta sportuoti. Jeigu kovoji už savo tėvynę, tą darai visa jėga, iš visos „dūšios“. Atiduodi viską...
– Ar į Barselonos olimpines žaidynes vykote su tokia mintimi, kad Seule buvote antras, todėl dabar vienintelis tikslas yra auksas?
– Taip, toks ir buvo mano tikslas. Vis dar buvau vienas stipriausių disko metikų pasaulyje. Tuo metu trys ar keturi metikai pretendavo į aukščiausias vietas. Žinote, jeigu olimpinėse žaidynėse būsi antras arba trečias, tai vis tiek bus aukščiausias pasiekimas, bet pirmos vietos norėjosi. Atsakomybė išaugo dvigubai, nes jau atstovavau Lietuvai, nesinorėjo nuvilti savo tėvynės, žmonių, kurie mane palaikė. Džiugu, kad viskas pavyko ir sėkmė tą dieną buvo mano rankose.
– Ar pamenate tą akimirką, kai jau žinojote, kad esate čempionas ir paskutinį kartą žengėte į sektorių? Koks tai buvo jausmas?
– Buvo didelis džiaugsmas, bet tokio konkretaus suvokimo dar neturėjau. Paskutinį kartą į sektorių ėjau jau žinodamas, kad tapau čempionu, tai tas metimas išėjo toks netechniškas, tačiau ir aš pats jau nebelabai norėjau mesti. Visas tas didysis džiaugsmas ateina šiek tiek vėliau, po varžybų.
Emocija po rungties buvo didžiulė, nes už disko metimo sektoriaus sėdėjo ir sirgaliai iš Lietuvos, buvo ir JAV lietuvių, kurie man padavė vėliavą. Užsimečiau ją ant pečių ir bandžiau bėgti, bet dėl kitų rungčių man nepavyko apibėgti to garbės rato. Visi džiaugėsi, visi sveikino, kažkas šaukė, ranką paspaudė ir varžovai. Na, nuostabu...
– Koks buvo jūsų sutikimas Lietuvoje?
– Grįžus laukė didžiuliai sveikinimai, didžiulis tortas, į kurį netyčia įmerkiau savo medalį (nusišypso). Išlipus iš lėktuvo mane pasitiko visi artimieji, pamenu, kad Valdemaras Chomičius pakėlė mano ranką į viršų. Buvo didžiulė šventė, todėl iš ten atkeliauja patys gražiausi prisiminimai. Čia jau viskas – tokios istorijos nebeperrašysi.
– Vis dėlto po nuostabių metų buvo sunkesnis gyvenimo laikotarpis. 1993 m. iškilo dopingo skandalas, buvote diskvalifikuotas ketveriems metams, vėliau – išteisintas. Kaip išgyvenote tą etapą, kai likimas atsiuntė tokius smūgius?
– Tada buvo tikrai sunku laikotarpis. Ketveri metai išbraukti iš mano sportinės karjeros, jie beveik tapo lemtingi... Dar buvau jaunas, kupinas jėgų, todėl galvojau, kad išbūsiu tuos ketverius metus – treniravausi, stengiausi, bandžiau neatleisti vadžių. Visgi psichologinis spaudimas buvo didžiulis, pats sau jį taip pat automatiškai dariau.
Kai baigėsi diskvalifikacija, rezultatai buvo gana neblogi, bet vėliau patyriau traumą, technika sulūžo ir viskas nuriedėjo į pakalnę. Manau, kad tada man reikėjo išeiti iš profesionalaus sporto. Visgi dar bandžiau pasilikti jame.
– Kalbant apie tą dopingo skandalą, ar jums pačiam nebuvo atsiradę dvejonių, buvote ramus?
– Žurnalistai rašė visaip, bet aš buvau įpratęs prie to ir žinojau, kad apie mane gali parašyti ir taip, ir kitaip. Į visa tai žiūrėdavau gana ramiai. Galbūt artimieji labiau jaudinosi, o aš tiek dėmesio nekreipdavau. Dėl savęs buvau ramus, todėl nusprendžiau toliau eiti sportiniu keliu, pats treniravausi.
– Ar įsivaizduojate, kaip tas nesusipratimas dėl dopingo galėjo įvykti?
– Nežinau, nežinau... Atsakymų rasti turbūt būtų sunku. Tų neleistinų preparatų sąrašas yra labai ilgas, todėl jų kartais gali gauti netgi su maistu. Nežinau, kaip ten taip viskas buvo.
– Ar buvo labai sunku po visų skandalų, traumų ir pertraukų nuspręsti visiškai palikti profesionalų sportą?
– Prisipažinsiu, kai buvo tie skandalai ir vėliau buvo paskelbta, kad aš esu išteisintas, buvau patenkintas, jog išeinu iš sporto. Iš JAV grįžau į Lietuvą ir galvojau, kad gerai, jog pagaliau viskas pasibaigė, nes tuo metu tikrai „stogas važiavo“. Žinoma, praėjo kažkiek laiko ir ėmė vėl traukti atgal, bet juk nebesugrįši. Būna pradžia, ateina ir pabaiga, čia jau tokia sportininko dalia.
– Kaip atrodė jūsų gyvenimas po karjeros baigimo?
– Pirmiausia buvo didžiulis noras pailsėti, o paskui vėl pradėjau judėti. Turėjau sukaupęs didžiulę patirtį ir netrukus po truputėlį ėmiau treniruoti vaikus. Taip ir įsivažiavau į tą naują gyvenimą. Nebuvo lengva, bet viskas vyko po truputį. Įsidarbinau Vilniaus sporto centre.
Dabar gyvenimas taip ir eina – po truputį patreniruoju vaikus, pats pasitreniruoju. Stengiuosi kažkiek pajudėti, aktyviau pagyventi. Per visą gyvenimą kūnas yra pripratęs prie kažkokio krūvio, kitaip tiesiog negaliu (šypteli).
– Ką disko metimo rungtis apskritai reiškia visai Lietuvos sporto istorijai?
– Kiekviena sporto šaka, kurioje iškovojami medaliai, yra svarbi Lietuvai ir jai duoda labai daug. Juk visi į priekį einame už Lietuvą. Krepšininkai, plaukikai, irkluotojai ir kiti – visi jie atstovauja Lietuvai. Iškovoti medaliai yra svarbūs, nes jie visame pasaulyje garsina Lietuvos vardą.
Pamenu, kad būdavo tokių atvejų, kai paklausdavo, kur yra Lietuva, sakydavo, jog Lietuvos sotinė yra Ryga. Tuo metu disko metikai ir šiaip visi sportininkai, kaip ir menininkai, kaip ir muzikantai, garsina Lietuvą ir leidžia apie ją sužinoti kitiems. Sportininkai bei olimpiniai čempionai turi pareigą tai daryti.
– Yra daug sporto šakų, rungčių, kuriose vienas atletas kažką pasiekia, bet, jam pabaigus karjerą, niekas tos estafetės neperima. Disko metimo rungtyje Lietuvoje ta estafetė perimama nuo jūsų laikų iki dabar. Kodėl taip yra?
– Geras klausimas. Girdžiu jį ne pirmą kartą, bet jis iš tiesų įdomus ir geras. Na, ką aš galiu pasakyti, Lietuvos vaikinai tinka šiai sporto šakai, o tradicijos yra itin ilgos. Ir viskas prasidėjo net ne nuo manęs, o prieš mane – buvo Anatolijus Pocius, buvo mano treneris Vytautas Jaras, buvo Algimantas Baltušnikas, buvo Viktoras Mikėnas. Visa tai parodo, kad disko metimas Lietuvoje gyvuoja kone 100 metų. Viskas tęsiasi, nes tradicijos yra perduodamos iš kartos į kartą.
Dėl šios istorijos nutrūkimo – aš labai abejoju. Mes irgi galvodavome, kad esame geriausi, bet tada atsirado Virgis (Alekna). Dabar atėjo jo sūnų laikas.
– Olimpinio čempiono akimis, Lietuvos disko metimo ateitis šviesi?
– Manau, kad taip. Esu optimistas ir tikiu, kad rezultatai toliau išliks aukšti. Turime Mykolą Alekną, po truputį auga ir jo brolio Martyno rezultatai. Mykolas iš tiesų gali labai rimtai visus stebinti. Duok Dieve, kad ir po jo kažkas ateitų.
– Galiausiai, ką Romui Ubartui reiškia disko metimas?
– Man iškart iškyla vardas „Heraklis“. Teigiama, kad jis sviesdamas diską permetė visą stadioną. Kažkodėl pirmiausia tokia mintis atėjo... Galbūt tai tarsi svajonė, kad Lietuvoje atsiras toks žmogus, kuris mes irgi taip toli (nusišypso).
Heraklis buvo graikų didvyris, o olimpinės žaidynės atsirado Graikijoje. Disko metimas buvo viena iš pirmųjų rungčių. Iš ten man ir kyla toks natūralios jėgos, stiprybės, tradicijos vaizdinys. Heraklis kažkaip visa tai ir primena.
