Olimpinis judėjimas vadovaujasi gana griežta taisykle – siekia būti apolitiški. Tiesa, olimpinė istorija byloja ką kita ir ne kartą yra buvusi paliesta ryškiausių politinių įvykių, kurie koregavo olimpinės istorijos upės tėkmę. Ne išimtis yra ir Lietuvos istorija – mūsų šalies sporto pasaulis tapo ryškia Atgimimo laikotarpio dalimi, o vėl iš naujo atgimstantis Lietuvos olimpinis judėjimas tapo ir pirmuoju permainų vėju. Savo akimis ryškiausius pokyčius stebėjo ir kūrė pirmasis ir ilgametis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.
A. Poviliūnas savo ranką yra pridėjęs prie ryškiausių Lietuvos sporto istorijos įvykių Atgimimo laikotarpiu – jis buvo viena iš pagrindinių asmenybių atkuriant Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK) dar sovietinės okupacijos metais, buvo pirmasis ir ilgametis LTOK prezidentas.
A. Poviliūnas LRT.lt žurnalistą ir fotografą pasitiko savo namuose. Buto sienas puošė aukščiausio lygio tarptautiniai apdovanojimai, ordinai, o darbo stalas buvo apkrautas ne tik paties A. Poviliūno išleistomis knygomis apie sporto istoriją ir atsiminimus, tačiau ir darbo dokumentais. Tariantis dėl pokalbio 72-ejų A. Poviliūnas laiką turėjo derinti tarp aibės susitikimų. Tiesa, galbūt darbų dabar yra mažiau nei lemtingo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Dar likus porai metų iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, atsikūrė Lietuvos nepriklausomas olimpinis judėjimas. Tais laikais, kai sportas SSRS buvo svarbiausia politinio režimo dalis ir įrankis projektuoti galią užsienyje, tai buvo didelis smūgis okupaciniam režimui.
Šioje painioje ir aistros kupinoje laisvės troškimo istorijoje pirmose gretose veikė A. Poviliūnas, kuris mano, kad Lietuvos sporto laisvės siekis giliausias šaknis įleido po Seulo olimpinių žaidynių – jose lietuviai, dar turėję varžytis su SSRS vėliava, parsivežė 10 aukso, 3 sidabro ir 2 bronzos medalius.
„Buvo didelė emocija. Ta emocija prasidėjo nuo kiek anksčiau – Seulo olimpinių žaidynių. Po šių žaidynių, kai mūsų sportininkai dalyvaudami dar SSRS rinktinės sudėtyje laimėjo daug apdovanojimų, žmonių euforijai nebuvo ribų. Buvo krūvos apdovanojimų, tai rodė, kad mūsų žmonės ir sportininkai, nors jiems buvo be galo sunku patekti į SSRS rinktinę, galėjo parodyti aukščiausius rezultatus. Niekas negalėjo pasakyti, kad buvome atsarginiai, visur buvome pagrindiniai žaidėjai, aukščiausio lygio sportininkai.
Tada juk vyko Atgimimas, Sąjūdis, žmonės norėjo pradėti gyventi vis labiau savarankiškai. Mes pasakėme, kad tai panaudosime ir su savo vėliava galėsime žygiuoti olimpinėse žaidynėse. Viskas priklausė nuo sportininkų pasiekimų – ta emocija buvo sužadinta, prie to prisidėjo Atgimimo ir Sąjūdžio banga“, – pasakojo A. Poviliūnas.
Tuo metu pats A. Poviliūnas dirbo Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitete, ėjo pirmojo pavaduotojo pareigas. Visgi mintys apie Lietuvos olimpinio judėjimo, kaip nepriklausomo vieneto atkūrimą, gimė ne institucijų rateliuose.
„Kai analizuoju dabar, viena iš pagrindinių minčių buvo Arvydo Juozaičio, mūsų olimpiečio, vieno iš nepriklausomybės šauklių. Kai jis redagavo „Sąjūdžio žinias“, davė vienam iš mūsų sporto komiteto padalinių darbuotojui Rimvydui Rimdžiui tokią užduotį, kad jis parašytų straipsnelį apie galimybę turėti savo olimpinį komitetą. Jis ir parašė, mažas toks straipsnelis, bet jis pirmas toks buvo „Sąjūdžio žiniose“ išleistas. Taip pat vėliau buvo toks labai populiarus laikraštis „Sportas“, o jį redagavo Aleksandras Krukauskas. Jam kilo mintis, kad galima būtų SSRS konstitucijos dienos proga paviešinti straipsnį su klaustuku – ar turime teisę į savo LTSR olimpinį komitetą? Tada Roma Grinbergienė parašė tą straipsnį, o jis bent jau sporto bendruomenėje tapo „bombele“. Kiek mes tada gavome laiškų, tiek redakcijoje, tiek sporto komitete, su palaikymu, kad reikia daryti. Pas mus sporto komitete kūrėsi Sąjūdžio palaikymo grupės. Kai prasidėjo judėjimai, mes sporto komitete pamatėme, kad reikia kažkaip reaguoti į šiuos dalykus. Tuometinis sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis sušaukė kolegiją, priėmėme sprendimą, kad mums reikia įsitraukti ir galvoti apie šiuos dalykus. Kolegija mane, kaip jauniausią, paskyrė vadovauti atkūrimo darbo grupei. Mūsų mintis buvo tokia, kad, nepriklausomai nuo pareigybių ar veiklos, kas tik nori prisidėti – pirmyn“, – apie olimpinio judėjimo atkūrimo šaknis pasakojo A. Poviliūnas.
Pradėjus atkūrimo darbo grupės veiklą lietuvių akys krypo į latvius – pastarieji nacionalinio olimpinio judėjimo laisvės kelius buvo pradėję minti pirmieji, o galiausiai dar 1988 m. lapkričio 17 d. paskelbė apie nacionalinio olimpinio komiteto atkūrimą. Tiesa, kaimynai šiame procese ir sugudravo.
„Kadangi jie anksčiau pradėjo, Latvijos vadovybė kreipėsi į SSRS valstybinius organus ir jiems atsakė, kad jie neturi jokių šansų, taip daryti negalima. Latviai jau žinojo šią situaciją, nerimavo, jie paskelbė, kad atkuria Laikiną Latvijos olimpinį komitetą“, – prisiminė A. Poviliūnas.
Visgi Lietuvoje, kurioje net ir sovietinės okupacijos metais didžioji valdančiosios struktūros dalis buvo lietuviška, olimpinio komiteto atkūrimo grupės ir ją palaikančių asmenų veikla sulaukė ir aukščiausių LTSR valdytojų pritarimo.
„Sporto rūmuose buvo Seulo olimpiečių pagerbimas, susirinko visa tuometinė Lietuvos tarybinė valdžia – pradedant Brazausku ir pabaigiant skyrių vedėjais, visas CK biuras buvo. Iš to pakylėjimo, o jau buvo ir atšilimas juntamas, lapkričio 5 dieną mano darbo grupės narys, tuometis „Žalgirio“ pirmininkas Vytautas Nėnius paėmė ir parašė tokį: „Mes, Lietuvos žemėje gimę ir augę sportininkai, dalyvavę 24-ose olimpinėse žaidynėse Seule, olimpiečiai ir žaidynėse dalyvavusių sporto šakų LTSR federacijų atstovai bei aktyvas, pritariame minčiai atkurti Lietuvos nacionalinį olimpinį komitetą ir dalyvauti žaidynėse su savo vėliava.“ Galiu priminti, kad tą mintį platinome, raštą pasirašė Brazauskas, Šepetys, Vytautas Sakalauskas, Astrauskas, Bernatonis, Zeleckas, Beriozovas, Lukauskas, Maksimovas, Giedraitis. Pasirašė visas biuras, visi aukščiausi asmenys“, – pasakojo A. Poviliūnas.
Visgi SSRS latvių išsišokimas neliko nepastebėtas – jau gruodžio 3 d. Maskvoje įvyko SSRS olimpinio komiteto posėdis, kuriame dalyvavo ir sovietinių respublikų atstovai. Dėl netikėtų aplinkybių jame dalyvavo ir A. Poviliūnas.
„Iš Lietuvos turėjo atvykti Z. Motiekaitis, kaip sporto komiteto pirmininkas, SSRS olimpinio komiteto narys, ir Stanislavas Stonkus, žinomas krepšininkas. Motiekaitis galiausiai negalėjo, susirgo ir turėjau aš važiuoti. Iš vienos pusės, gerai, nes turiu galimybę įteikti kvietimą pas mus gruodžio 11-ai dienai, bet nors ir nesu tikras atstovas, bet esu funkcionierius, mane ten įleidžia. O štai išrinktą Latvijoje V. Baltinį, kuris ten norėjo dalyvauti, jo neleido“, – teigė buvęs LTOK prezidentas.
Kaip prisiminė A. Poviliūnas – sovietinė valdžia pliekė latvius, grasino, o netiesiogiai ši tirada buvo skirta lietuviams, kurie jau po poros savaičių turėjo skelbti apie savo olimpinio komiteto atkūrimą. Tiesa, tai neišgąsdino A. Poviliūno, kuris atliko įžūlų manevrą.
„Aš ten buvau jaunas vyras, drąsus tuo metu, turėjau kvietimą į mūsų suvažiavimą, sėdėjau pirmoje eilėje, atsistojau, o priekyje buvo TSRS sporto komiteto pirmininkas ir Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) narys Maratas Gramovas ir Aleksandras Gončarovas, propagandos sektoriaus vedėjas. Atsistojau ir pasakiau, kad gruodžio 11 d. rengiame suvažiavimą mūsų olimpiniam komitetui atkurti ir kviečiu juos dalyvauti. Tiesiog galvojau, ar mane čia vietoje susems, ar ne? Gončarovas aršiai reagavo, ar aš separatistas, sakė padėti partinį bilietą ant stalo ir važiuoti lauk iš Maskvos. Tuo metu taip stipriai nebijojau, bet galvojau, kad kažkaip išvažiuosim iš Maskvos“, – šypsodamasis pasakojo A. Poviliūnas.
Grįžus į Lietuvą, kaip teigė A. Poviliūnas, dėl Maskvos reakcijos buvo nemažai nerimo, pasigirdo siūlymų suvažiavimą nukelti. Visgi galiausiai buvo priimtas sprendimas nekeisti suvažiavimo dienos, tačiau buvo pasitelktas kitas taktinis manevras – 1922 m. buvo įkurta Lietuvos sporto lyga, kuri buvo pagrindinė institucija mūsų šalyje, koordinavusi sporto veiklą. Būtent ši organizacija tapo olimpinės veiklos organizatore Lietuvoje. Vėliau susikūręs Lietuvos olimpinis komitetas tarptautiniu mastu buvo pripažintas tik 1939 m.
„Sumąstėme tuo metu, juk 1924 m. mūsų olimpinis komitetas vadinosi Lietuvos sporto lyga. Sugalvojome, kad įkursime Lietuvos olimpinę lygą. Juk reikėjo per trumpą laiką perrašyti visas akreditacijas, leidimus, skelbimus, viską, žmonės naktimis dirbo, tokio entuziazmo nebuvau matęs. Bet padarėme“, – pasakojo A. Poviliūnas.
Visgi lemiamą dieną, gruodžio 11-ąją, suvažiavime buvo paskelbta, kad yra atkuriamas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
„Aš, kaip darbo grupės vadovas, turiu daryti oficialų pranešimą, pasakyti, kokia yra situacija. Kazimieras Motieka apsitarė su manimi, ką daryti. Nutarėme ir pasakiau abstrakčiai, kad turime grįžti į olimpinę šeimą, atkurti tai, ką praradome, bet neįvardinau, kad olimpinis komitetas. Mačiau, kad salė iš manęs laukė kažko tokio, o liko tokie nuščiuvę. Tada pakviečiau K. Motieką, kad jis išdėstytų teisinius pagrindus, o tada pasakė, abstrakčiai cituoju: „Jaunime, ką čia žiūrime į Maskvą, kokia čia dar olimpinė lyga, olimpinis komitetas ir viskas.“ Galėjome baigti, visi šaukė „Lietuva“, buvo po to tikrai dar įdomių pranešimų, bet jau viskas buvo baigta. Įvyko dar po to rinkimai, tikrai demokratiški ir atviri. Tada buvo pagrindinė mintis, kaip pavadinti – sakėme, kad nacionalinis olimpinis komitetas, tai gerai skambėjo tarptautiniu mastu. Daug dalyvavo įvairių Sąjūdžio žmonių, A. Juozaitis ir keletas kitų palaikė tai, kad vadintumėmės Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. Taip ir liko pas mus, o pavyzdžiui latviai turi Latvijos olimpinį komitetą, be nieko daugiau“, – dėstė pašnekovas.
A. Poviliūnas tapo pirmuoju LTOK prezidentu ir nors tiesiogiai iš sovietinės valdžios grasinimų neišgirdo, tačiau po kiek laiko sužinojo, kad grėsmė jam buvo kilusi itin reali.
„Man tiesiogiai, kad kažkas ateitų ir pasakytų, to nebuvo. Bet po to, kai mes bendravome su kolegomis iš Rusijos, o tie kolegos iš Rusijos buvo ne šiaip sau buvę sportininkai, tai, pavyzdžiui, Dūmos komiteto pirmininko pavaduotojas man tiesiai šviesiai sakė: „Tau, Artūrai, buvo numatyta vieta Sibire. Galiu tau pasakyti, kur tu būtum ištremtas, tik kameros nežinojau.“ Jis po to buvo atvažiavęs pas mus į LTOK, tuo metu dar turėjome draugiškus santykius, jis viešai manęs atsiprašė komitete už tuos dalykus. Tiesiogiai man niekas negrasino, kad pasodins, bet tuo metu jau buvo atšilimas, situacija buvo laisvesnė“, – teigė A. Poviliūnas.
Grėsmės jaunai Lietuvos valstybei, o kartu ir jaunam Lietuvos sportui, buvo kilusios ir dažniau, o ryškiausiai per 1991 m. sausio įvykius. A. Poviliūnas atskleidė, kad svarbiausi LTOK dokumentai buvo paslėpti, o užsienyje buvo paskirti žmonės, kurie tragiškiausio scenarijaus atveju turėtų pratęsti LTOK veiklą egzilyje.
„Nusprendėme, kad jei kažkas atsitiks, turime kažką turėti paruošę. Visus savo dokumentus išvežėme – Antanas Muraška, dabartinis „Olifėjos“ vadovas, Kaišiadoryse pas tėvus slėpė visus mūsų dokumentus, viską išslapstėme. Priėmėme sprendimą, kad, jei kažkas atsitiktų, užsienyje būtų mūsų atstovai – Adamkus, Chomičius ir kiti“, – prisiminė A. Poviliūnas.
Visgi, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sportininkams kilo papildomų iššūkių. Dar kovo 15 d. aukščiausia Lietuvos sporto vadovybė kreipėsi į sportininkus ir rekomendavo nebedalyvauti jokiuose sovietiniuose turnyruose ar čempionatuose.
„Mes – LTOK vadovybė, sporto komitetas – kreipėmės į federacijas, sportininkus, komandas, kad čia yra svetimos valstybės čempionatai, jei jie nėra atviri, mes nedalyvaujame, taip pat nedalyvaujame jų rinktinėje. Tokių sprendimų nebuvo priėmę nei estai, nei latviai, tik Lietuva“, – teigė A. Poviliūnas.
Nors tai buvo patriotizmu pagrįstas sprendimas, tačiau kainą už jį mokėjo ir sportininkai – su ribota galimybe patekti į užsienį, jie tam tikrą laiko tarpą turėjo likti be aukščiausio meistriškumo varžybų.
„Čia yra auka, jei nori būti profesionalus sportininkas, tai po tokio dalyko turi jau keisti karjerą. Tais laikais tokio kvietimo jau pakako. Vienu metu jau mačiau, kad buvo audringa reakcija, sakyta, kad mes draudžiame kažką. Sukviečiau visų federacijų vadovus, buvo viešai ir aiškiai pasakyta – kurioje tu pusėje stovi? Oficialaus draudimo nebuvo, bet sportininkų nuotaikos buvo sudėtingos“, – dėstė A. Poviliūnas.
Kova dėl tarptautinio pripažinimo ir teisingumo paieškos
Visgi svarbiausia kova LTOK teko užsienyje – artėjant 1992 m. žiemos ir vasaros olimpinėms žaidynės reikėjo sulaukti IOC, kuriai tuo metu vadovavo Juanas Antonio Samaranchas, pripažinimo.
O lietuvių balsas dažnai skambėjo it garsas tyruose – visi mėginimai pasiekti IOC buvo nesėkmingi. Galiausiai, kaip pasakojo A. Poviliūnas, IOC nuomonę pavyko galutinai pakeisti tik po 1991 m. rugpjūčio mėnesį įvykusio pučo.
„Jie labai bijojo Maskvos, sakė, kad čia yra politika, o viskas bus, jei Maskva leis. Samaranchas labai stipriai laviravo, bijojo, bet jau jautė visus dalykus, jautė, kad SSRS griūva. Visi mūsų dokumentai jau buvo paruošti, o rugsėjo 18 dieną buvome pakviesti į Berlyną, kur vyko IOC Vykdomojo komiteto posėdis, tai tą dieną ir buvome priimti de facto“, – pridėjo A. Poviliūnas.
De jure LTOK buvo pripažintas po to, kai paspartinta tvarka IOC nariai nubalsavo paštu. Tų pačių metų lapkričio 11 d. LTOK buvo pripažintas IOC nariu de jure. Tarptautinio pripažinimo reikėjo laukti beveik trejus metus.
Visa okupuoto Lietuvos olimpinio sporto istorija turi ir sąsajų su šiuolaikine istorija, o ypač ta, kuri kruvinomis raidėmis yra rašoma Rusijos užpultoje Ukrainoje.
Rusijos olimpinis komitetas šiais metais, kaip buvo rašoma IOC išplatintame pranešime, nusprendė į savo narių gretas įtraukti sporto organizacijas iš okupuotų Ukrainos teritorijų - Ukrainos olimpinio komiteto teritorinius padalinius. Šį kartą IOC į tai sureagavo griežtai ir dėl olimpinės chartijos pažeidimo suspendavo Rusijos olimpinį komitetą. Pasak IOC, šios sporto organizacijos yra pavaldžios Ukrainos olimpiniam komitetui ir tokiu būdu Rusija pažeidė olimpinės chartijos taisykles dėl teritorinio vientisumo.
Tiesa, Sovietų Sąjunga panašiu būdu išdarkė Lietuvos sporto istoriją sovietinės okupacijos metais. 1951 m. IOC pripažino SSRS olimpinį komitetą, nors jo sudėtyje buvo okupuotos valstybės, taip pat ir Lietuva. Tokiu būdu net 40 metų Lietuvos olimpinė istorija buvo paslėpta sovietinio šešėlio.
Nors, kaip rašoma LTOK puslapyje, IOC 1991 m. pabrėžė, kad LTOK pripažinimas „nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo“. Tiesa, tai realių faktų nepakeitė, nes gabiausi Lietuvos sportininkai užlipę ant pakylos turėjo klausyti okupacinio himno ir matyti ne savo šalies vėliavą.
A. Poviliūnas teigė, kad pokalbiuose iki pripažinimo lietuviai tai nuolat stengėsi priminti IOC, tačiau konstruktyvių atsakymų negavo.
„Mes iškart pasakėme, kad esame ten ne savo noru, IOC juk tai nusprendė. Paėmė, 1951 m. LTSR komitetas įstojo, jau 1952 m. mes dalyvavome olimpinėse žaidynėse lyg niekur nieko. Mes jiems tą aiškinome, bet sako: „Buvo taip ir buvo.“ Ir daugiau jokios reakcijos. Mes rašėme laiškus į IOC, jokių atsakymų negaudavome. O vėliau sužinojome, kad ir Laisvės lyga rašė, paprasti žmonės rašė, bet niekas nereagavo. Bet reagavo vykdomieji komitetai IOC, suradome, kad jie mąstė apie tai, buvo slapti svarstymai, bet sprendimų nebuvo“, – atskleidė A. Poviliūnas.
Ar nebuvo kilusi idėja teisiškai grąžinti lietuvių pasiekimus olimpinėse žaidynėse mūsų šaliai – priskirti juos mūsų šalies olimpinei istorijai de jure?
„Mes nesame kreipęsi į IOC dėl to, bet patys sau pripažįstame, kad tai yra Lietuvos pasiekimai. Net nemanau, kad IOC kažkaip į tai reaguotų“, – tvirtino buvęs LTOK prezidentas.
Istoriniai startai olimpinėse žaidynėse ir į olimpinius laukus grįžusi Lietuvos trispalvė
Netrukus po to, kai LTOK jau buvo pripažintas IOC, teko pradėti darbus artėjančioms žaidynėms 1992 m. – vasario mėnesį Albervilyje, Prancūzijoje, vyko žiemos žaidynės, o tų pačių metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais startavo vasaros žaidynės Barselonoje (Ispanija).
Tik besikuriančiai Lietuvos sporto sistemai tai buvo didžiulis iššūkis, tačiau ir didžiulė pareiga – po 64-erių metų pertraukos Lietuvos trispalvė turėjo grįžti į olimpines arenas. Taigi, pirmąja užduotimi tapo Albervilio žaidynės – beje, nuo IOC pripažinimo iki jų starto lietuviai turėjo vos 90 dienų.
„Iššūkis buvo apskritai nuvykti, bet noras ir tai, kad laimėjome, viską pasakė – nieko negalvoji, dieną ir naktį dirbi. Siuvome savo paradinę aprangą, su „Adidas“ sutarėme, kad turėtume sportinę aprangą, neturėjome tuo metu jokių pinigų, viskas buvo su rėmėjų ir žmonių pagalba. Bet tų sportininkų buvo nedaug, tai pernelyg didelių problemų dar nebuvo. Buvo politinė problema, kad mes, kaip Lietuvos delegacija, vykstame į pirmąsias po tiek metų olimpines žaidynes – juk mes turime vykti su lietuviškais pasais, kad viskas būtų taip, kaip turi būti“, – prisiminė A. Poviliūnas.
Beje, pasus buvęs LTOK vadovas paminėjo neatsitiktinai – į Albervilį galiausiai išvyko 6 sportininkai, o vienai iš delegacijos narių atiteko pirmuoju numeriu pažymėtas „žaliasis“ lietuviškas pasas.
„Visi gavo lietuviškus žalius pasus, tiesa, po to juos reikėjo atiduoti atgal, nes jie buvo tokie pirminiai. Pamenu, kad serijos numeris vienas pasas buvo Vencienės. Landsbergis mus išlydėjo, kaip Seimo vicepirmininkas buvo atvažiavęs ir Motieka“, – teigė A. Poviliūnas.
Albervilio žaidynių atidarymas įtvirtino Lietuvos laisvės kovos pergalę.
„Atidarymo rate žmonės atsistojo mums, latviams, estams, kitiems išsivadavusiems. Atsimenu, kad Gintaras Jasinskas nešė vėliavą, jis dar tuo metu SSRS profsąjungų buvo vienas iš čempionato lyderių, laimėjęs medalių. Žiūrėjome, kad būtų žmogus, kuris galėtų reprezentatyviai atstovauti. Mums grįžus Sporto rūmai buvo beveik pilni, laukė mūsų sugrįžtančios delegacijos, atrodė, kad laimėjome kažkokius medalius. Albervilyje nebuvo pasiekta medalių, bet reakcija buvo labai gera“, – pasakojo A. Poviliūnas.
Nors Albervilis tapo Lietuvos sporto pergale de facto, bet Barselonoje iškovoti medaliai privertė Lietuvos vardą skambėti visame pasaulyje – Barselonoje startavo 47 lietuviai, disko metikas Romas Ubartas iškovojo auksą, o Lietuvos krepšinio rinktinė pasipuošė bronzos medaliais.
„Barselona vyko tais pačiais metais, atsimenu, kad 1991 m. gruodžio 18 d., kai mus IOC VK pripažino de facto ir pakvietė į abejas žaidynes, aš pakviečiau Samaranchą aplankyti Lietuvą. Jis sutiko, po žiemos žaidynių jis atvyko į Lietuvą su visa delegacija. Mes tada rodėme ir savo bazes jiems, vyko susitikimai. Bet tada įsiprašėme, kad turėtume didesnes kvotas – jas turėjome didesnes nei latviai ar estai. Kas buvo įdomiausia ir svarbiausia, kad mes turėjome ir krepšinio komandą. O tą jų pergalė prieš Jungtinę komandą buvo kažkas tokio, taip pat ir pirmas Ubarto medalis. Viskas Barselonoje buvo labai labai gerai“, – su šypsena pasakojo A. Poviliūnas.
„Sportas yra pati didžiausia politika“
Nors olimpinis judėjimas pagal teoriją ir turėtų būti apolitiškas, tačiau LTOK atsiradimas buvo neatsiejamas nuo politinės veiklos, o ir pats A. Poviliūnas dažnai yra minimas kaip itin gabus diplomatas.
Pats pašnekovas pabrėžė, kad sportas tikrai yra didžiosios politikos dalis.
„Sportas yra pati didžiausia politika. Mes vykome į Pekino žaidynes – ten jau buvo kalbos apie boikotą. Bet darykit jūs tuos boikotus, niekam neįdomu. Pačios žaidynės jau yra didžiulis dėmesys tai valstybei. Kažkada buvau tokią erezinę mintį pasakęs – uždrauskit kelti vėliavas, groti himnus, tegu varžosi atskiri sportininkai, nebus jokių aistrų. Ne, visko reikia, identifikuoti save. Visada buvo ir bus politika“, – teigė A. Poviliūnas.
A. Poviliūnas LTOK prezidento pareigose praleido net 24-erius metus, 11-oje žaidynių buvo Lietuvos olimpinės delegacijos vadovu, jam vadovaujant olimpiniam Lietuvos sportui pasikeitė net keli IOC prezidentai. A. Poviliūnas pabrėžė, kad kiekvienas iš jų nori palikti savo žymę olimpinėje istorijoje.
„Dirbau su Samaranchu, gavau iš jo aukščiausią IOC apdovanojimą, po to buvo Jacques Rogge, tada buvo Thomas Bachas. Pažįstu visus. Samaranchas atkūrė žaidynių komerciją, bet jis pritraukė į žaidynes ir profesionalius sportininkus. Tai yra jo nuopelnas, taip pat jo nuopelnas yra tas, kad visos šalys dalyvavo olimpinėse žaidynėse – sugebėjo grąžinti PAR į žaidynes, jis sakė, kad jis yra vienytojas. Samaranchas iš bankrutuojančių žaidynių padarė aukščiausio lygio verslą. Rogge buvo kitas, o ką tu po Samarancho paliksi? Samaranchas niekada neleido pasaulio jaunimo žaidynių vadinti jaunimo olimpinėmis žaidynėmis. Olimpinės žaidynės yra tik žiemos ir vasaros. O Rogge padarė, kad būtų olimpinės jaunimo žaidynės – atseit kitas formatas, daugiau kultūrinio bendravimo. Kokie ten bendravimai, žmonės ateina į žaidynes laimėti“, – teigė A. Poviliūnas.
Šiuo metu IOC vadovauja Thomas Bachas. Jo pagrindinis iššūkis šiuo metu yra spręsti dilemas, susidariusias po Rusijos pradėtos plataus masto invazijos į Ukrainą. IOC vis dar nėra priėmusi galutinio sprendimo, ar rusai ir jų sąjungininkais agresijos metu tapę baltarusiai galės startuoti 2024 m. Paryžiaus vasaros žaidynėse. Taigi, ką po savęs, A. Poviliūno nuomone, galės palikti T. Bachas?
„Jis jau buvo sugalvojęs, tik dabar galvos kaip išsisukti. Gi nuo senų laikų buvo „Citius, altius, fortus“ (Greičiau, aukščiau, stipriau – LRT.lt), o dabar dar pridėjo „Communiter“ (kartu – LRT.lt). O iš kur jis? Gi čia Bachas, vienybė. O kur ta vienybė? Turėjome problemą dėl Rusijos sportininkų, o dabar dar nauja kryptis – Izraelis ir Palestina. Tai tada turėtume diskvalifikuoti ir Palestinos olimpinį komitetą, o gal abu? Ne, reikia laukti. Nepriėmė sprendimų dar dėl rusų ir baltarusių, o kada priims? Jau beveik Trečias pasaulinis karas, kai pajungta tiek šalių yra. Paryžiuje ne blakės, o gali Miuncheno žaidynių istorija kartotis. Atsiranda didžiuliai saugumo klausimai, pagrindiniai tai yra klausimai“, – pasakojo A. Poviliūnas.
