Nepriklausomybės laikrodis pradėjo tiksėti nuo 1990 m. kovo 11 d. 22.44 val., kai buvo paskelbti svarbiausio iš balsavimų rezultatai. 35-eri metai pergalių ir nusivylimo, skandalų ir pasiekimų.
Šiame straipsnyje – 11 svarbiausių įvykių, kuriais didžiuojamės ar kurie sukrėtė šalį per 35-erius metus. Nuo Kovo 11-osios Akto iki 2023 m. NATO viršūnių susitikimo Vilniuje. Neramūs buvo ir 1992 metų rinkimai, tačiau demokratijos testas buvo išlaikytas, pasirinkome grįžimo į Europą kelią, o 2004 metais Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare.
Dideliu skandalu tapusi Rolando Pakso apkalta buvo pamoka Lietuvai apie priešiškų šalių veikimą ir įtakas, o 2013 metais vykęs pirmininkavimas ES mūsų šalį rodė jau kaip tam tikrą regiono lyderę, jos balsas buvo aiškus ir padedant kitoms šalims grįžti į Europą kelią. Svetimą kariuomenę iš savo šalies išprašėme anksčiau nei Vokietija, o pandemijos ir migracijos krizių suvaldymas demonstravo mūsų, kaip valstybės, brandą.
Šiemet minime svarbią sukaktį – 35-erius mūsų nepriklausomybės metus. Lietuva per šį laiką nuėjo ilgą ir prasmingą kelią, tapdama valstybe, kuria galime didžiuotis. Artėjant Kovo 11-ajai, LRT.lt straipsnių cikle „Vardan tos: 35-eri mūsų laisvės metai“ žurnalistai apžvelgia reikšmingiausius šalies įvykius, pasiekimus ir iššūkius.
Žodžiai „Vardan tos Lietuvos“ iš mūsų himno skamba drąsiai, stipriai ir išdidžiai, todėl kviečiame skaitytojus kartu pažvelgti į nueitą kelią – pasidžiaugti pergalėmis, prisiminti išmoktas pamokas ir įvertinti, ką mums reiškia laisvė.
22.44 val.
Laikrodžiams rodant šį laiką 1990 m. kovo 11 d. buvo skelbiami balsavimo rezultatai. 124 – už, 0 – prieš, 6 – susilaikė. Jokių barnių tarp kairiųjų ir dešiniųjų, bendras tikslas ir pirmoji iš 15 sovietinių respublikų pareiškė savo kategorišką atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, tai ne juokais įsiutino Maskvos vadus ir klerkus.
Šis žingsnis brendo ilgai, o dar 1988–1989 metų įvykiai demonstravo žingsnius link laisvės. 1990 m. vasario 24 dieną vykę rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą rodė jau visiškai pasikeitusį politinį klimatą Lietuvoje.
„Vidinės prielaidos buvo tautos nusistatymas ir pasipriešinimas. Pokario metais buvo ginkluota kova, o vėliau – intelektualinė rezistencija. Visi dalykai rodė, kad tauta nusistačiusi susigrąžinti nepriklausomybę. Paviršiuje buvo daugiau inteligentų judėjimas. Lygiai taip pat kaip rengiantis LKP atsiskyrimui nuo Maskvos inteligentijos angažavimasis į šį procesą“, – prisimena vienas iš 124 Kovo 11-osios Akto signatarų Česlovas Juršėnas.
Sąjūdžio ir tautos nuotaikas pajutusi komunistų partija taip pat ėmėsi pokyčių. 1989 metų gruodį partija skilo į reformatoriškąjį ir radikalųjį sparnus. Pirmieji nuosaikiai žiūrėjo į nepriklausomybės klausimą, o antrieji dar bandė stabdyti procesus ir demonstravo visišką lojalumą šeimininkui Maskvoje.
„Lietuva be jokių abejonių ir dvejonių pasirinko grįžimo į Europą kelią, Europos grįžimo į Lietuvą kelią. Mes nesvarstėme ekonominių sąjungų su Rusija ir Rytais. Buvo aiškus visos tautos supratimas, kad mes turime sugrįžti į Europą arba Europa turi sugrįžti į Lietuvą ir turime maksimaliai sukurti tas sąlygas“, – teigia vienas iš signatarų Petras Vaitiekūnas.
Nors priešpriešų tarp Sąjūdžio atstovų ir „atskilusiųjų“ nuo Maskvos komunistų būta, konsensusas buvo rastas. Paskelbus svarbiausią balsavimą susilaikė tik šeši parlamentarai. Prieš nebalsavo niekas.
„Mes buvom už nepriklausomybę ir kai atėjo momentas aiškiai apsispręst, mes įvykdėme tautos ir savo vietinių tautos dalių rinkėjų mandatą balsuoti „už“. Tuo aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nes tai yra ne tik Lietuvos, tačiau ir mano asmeniniame gyvenime svarbiausias įvykis“, – teigia Č. Juršėnas.
Kruvinieji 1991-ųjų įvykiai ir atlaikyta agresija
Spaudimas, gąsdinimai ir reali agresija. Nors viskas prasidėjo nuo ultimatumų ir ekonominės blokados 1990 m. balandį, nepavykus užsmaugti lietuvių šiomis priemonėmis, gatvėse vis dažniau ėmė rodytis tankai. Jie demonstravo galią ir turėjo įvaryti baimės. Toks scenarijus turėjo atitraukti lietuvius nuo Kovo 11-osios nuostatų.
Tautai atkūrus valstybę labai greitai ją teko ginti. 1991 metų laikotarpis tapo viso sovietinio brutalumo, kuriuo garsėjo imperija, simboliu. Vilniuje prie televizijos bokšto, radijo ir televizijos, parlamento, taip pat kituose miestuose susirinkę gynėjai demonstravo pasauliui, jog tauta pasirengusi ginti ir gintis. Be ginklų, tačiau su didele valia.
„Valstybė stengėsi atsimušinėti, muitinės namelius statyti, veikimas buvo, kokia bus ta valstybė. Tarp tų visų darbų buvo vienoks ar kitoks valstybės stiprinimas, tam tikras pasipriešinimas buvo ir buvo ruošiamasi, jeigu kas nors baisesnio įvyks“, – prisimena Č. Juršėnas.
Svarbu paminėti, jog sovietų reakcionierių vykdytas smurtas ir žudynės sulaukė atgarsių ir pačioje Rusijoje. Į daugiatūkstantinius mitingus rinkosi demokratiškai nusiteikusios minios, jų reikalavimas „šalin rankas nuo Lietuvos“ skambėjo pakankamai garsiai.
Tačiau tai nebuvo vienintelis atvejis – gąsdinimų ir nesusipratimų buvo tiek prieš Sausio 13-ąją, tiek ir po jos. Gatvėmis marširuojantys svetimos kariuomenės tankai, mušami žmonės, o vėliau ir puldinėjami pasienio punktai. Sovietų teroras kulminaciją pasiekė 1991 m. liepos 31 dieną, kai užpuolus Medininkų pasienio punktą ten nužudyti šeši sieną saugoję pasienio darbuotojai.
„Sausio 13-oji, be abejo, parodė, kad tauta neišsigando, išlaiko savo europietišką kryptį ir tiek. Tai buvo labai svarbu. Tai yra sėkmės punktai, išskyrus tai, kad Europa yra nepasiruošusi, kad karas gali vykti šiandien“, – Sausio 13-osios pamokas įvardijo P. Vaitiekūnas.
Tačiau teroras sunaikino pačius sovietus, ryški to pabaiga buvo nepavykęs 1991 m. rugpjūčio 19–21 dienos pučas, po jo sovietija griuvo. Simboliška, kad imperijos brutalumo pabaigą žymėjo iš Lukiškių aikštės išrautas Lenino paminklas.
„Buvo tam tikras netikrumas ir baimė, ar Maskva nebandys atsigriebti. Kaip matėme ir įsitikinome, kai kur buvo bandymų kurti promaskvinius organus ir komitetus, bet viskas baigėsi per dieną. Čia reikėtų dėkoti ir kai kuriems Maskvos demokratams, Borisui Jelcinui, kurie atliko ryškų vaidmenį likviduojant tą pučą“, – 1991 m. rugpjūčio įvykius prisimena Č. Juršėnas.
Pirmosios krizės sukeltas egzaminas
1991 metų pabaigoje Sovietų Sąjunga netikėtai žlugo. Tačiau Lietuva perėjo į grubiosios demokratijos laikotarpį. Politinės rietenos jau buvo tapusios 1992 m. kasdienybės dalimi, o vasarą iš krizės vaduotasi skelbiant pirmalaikius rinkimus į parlamentą ir referendumą dėl parengtos Konstitucijos – paskutinį didelį susiskaldžiusios Aukščiausiosios Tarybos daugumos projektą.
„Susiskaldymas dar labiau atmosferą kaitino ir nesimatė jokios išeities. Reikia pasakyti, kad tiek naujajai daugumai, tiek senajai daugumai tapo aišku, kad taip toliau nebegalima dirbti, reikia ieškoti išeities ir reikia raukti Aukščiausiosios Tarybos veiklą pirma laiko, rengti pirmalaikius rinkimus ir kartu rengti referendumą dėl naujos Konstitucijos“, – teigia po šių rinkimų Seimo pirmininku tapęs Č. Juršėnas.
Pirmuosius laisvus Seimo rinkimus didele persvara laimėjo kairiųjų dominuojama Lietuvos demokratinė darbo partija, atsiradusi iš nuo Maskvos atskilusių komunistų. Į skirtingas partijas išsiblaškęs Sąjūdis nebeturėjo pagrindinio tikslo, o jo pradėtus darbus perėmė tie, kuriems anksčiau ir krito kritikos strėlės.
1992 m. spalio 25 dienos referendumu priimtas ir svarbiausias įstatymas – Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji referendume taip pat priimta absoliučia dauguma balsų. Taip simboliškai buvo užbaigtas pirmasis valstybės kūrimo etapas, prasidėjęs 1990 m. deklaracija. Nors politinės kibirkštys matėsi vis ryškiau, demokratijos pamatus pavyko išlaikyti.
„Buvo susitarta, intensyviai dirbama, kol atsirado likus labai nedaug laiko tas galutinis Konstitucijos variantas referendumui, buvo skubama. Atsirado ir klaidų – 23 straipsnis, kad nuosavybė gali būti atimama. Ne paimama, o atimama. Labai staigiai viskas buvo padaryta, laikraščiuose pataisyta, o knygelėse, kurios buvo balsavimo kabinose, buvo įklijuotas patikslintas variantas“, – prisimena Č. Juršėnas.
Konstitucija įtvirtino demokratinės respublikos principus. Čia galima minėti ir ilgalaikį Lietuvos pasiekimą – nuo 1992 metų visi Seimai išdirbo visą ketverių metų kadenciją. Tai, ką pradėjo 1990 m. Aukščiausioji Taryba, 1992 metų pabaigoje pratęsė jos oponente buvusi kairiųjų Vyriausybė.
„Sąjūdis atvedė į laimėjimą su dviem sparnais. Su komunistiniu ir, sakykime, Laisvės lygos sparnu – disidentiniu sparnu. Tai buvo sėkmės garantas. Kai suskilo komunistų partija, tai buvo tas apsivalymas ir Lietuvai viskas baigėsi gerai, racionaliai ir sėkmingai. Tai, kad komunistai suskilo į proeuropietiškus, proreformatoriškus ir prosovietinius, buvo sėkmingas dalykas ir darė didelę įtaką tam, kad sąjunga toliau byrėjo“, – prisimena P. Vaitiekūnas.
Šis etapas simbolizuoja ir politinio svyravimo pradžią. Dažniausiai valdantieji keitėsi kiekvieną kadenciją. Po 1996 m. vėl laimėjo dešinieji, bet jie pralaimėjo 2000-ųjų rinkimus. Politinė švytuoklė svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau sistema išlieka stabili.
Anksčiau nei Vokietijoje ir Lenkijoje
Nors Lietuvoje jau buvo paskelbta nepriklausomybė, galiojo nuolatinė Konstitucija, buvo įvykę tiek prezidento, tiek Seimo rinkimai, tačiau svetima armija buvo vis dar čia, Šiaurės miestelyje Vilniuje, Rukloje ar Zokniuose.
„Kariuomenės išvedimas buvo sutartas dar dešiniųjų valdžios ir tik vienas nesmagumas, kad tauta nubalsavo, jog kariuomenė turi būti išvesta iki 1992 metų pabaigos, o Maskva taip nenorėjo jos išvesti. Kur dėti tuos karininkus su šeimomis? Mes net statėme butus Kaliningrado srityje“, – teigia Č. Juršėnas.
Tik po sudėtingų derybų 1992 metais pavyko nustatyti konkretų pasitraukimo terminą, bet rusai, žinoma, nenorėjo jo laikytis. Tačiau po ilgų ginčų ir sąmoningo įtampos kurstymo paskutinis rusiškas tankas šalį paliko 1993 m. rugpjūčio 31 dieną likus kelioms minutėms iki vidurnakčio.
„23 valandą 47 minutės pro Keną nesustodamas pravažiavo paskutinis svetimos kariuomenės karinis kovinis dalinys. Palydėti kariuomenės ešelono buvo susirinkę daug žmonių“, – šitaip pradedamas 1993 m. rugsėjo 1-osios „Panoramos“ reportažas.
Pergalė buvo didelė – rusiški tankai tebestovėjo Latvijoje, Estijoje, net ir Vokietijoje ir Lenkijoje. Galiojo ir nuostata, jog rusišką tanką galima išvaryti tik su kitu tanku.
„Jeigu ji būtų likusi, visa istorija būtų kitokia. Čia didžiulis Lietuvos politikų pasiekimas, kad mums svetima jėga buvo pašalinta iš Lietuvos teritorijos. Liko slaptosios tarnybos, bet jų veikimas buvo apribotas, kai jie negalėjo pasiremti prievarta, žudymais, ginkluotu perversmu. Didžiulis įvykis pasiektas visiškai taikiomis priemonėmis ir anksčiau negu Vokietijoje“, – teigia P. Vaitiekūnas.
Svetimos armijos pasitraukimas sutapo ir su kitu svarbiu įvykiu – praėjus mažiau nei savaitei Vilniuje leidosi Italijos oro linijų lėktuvas, kuriuo į Lietuvą atskrido popiežius Jonas Paulius II. Daugumai tikinčiųjų tai tapo simboliniu ir labai jautriu įvykiu.
Aukšta ES kartelė
2004 metų gegužės 1 dieną Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare. Šis kelias nebuvo lengvas ir truko daugiau nei dešimtmetį. Pirmoji delegacija ryšiams su Europos Parlamentu buvo sudaryta dar 1992 metų birželio mėnesį.
Tačiau didžiausias žingsnis integracijos link žengtas 1995 m. birželio 12 dieną, kai buvo pasirašyta asociacijos sutartis. Ja pripažįstamas Lietuvos siekis tapti Europos Sąjungos nare ir nustatyti stoti į ją reikalingi Kopenhagos kriterijai, kuriuos šalys kandidatės turi atitikti.
„Mes tampame ES ir NATO nariais, pradeda galioti europinės taisyklės. Lietuviai buvo labai orientuoti į tai, kad tų taisyklių būtina laikytis. Verslas vystėsi pagal Europos taisykles. Lietuvos politikai ir dabar supranta, kad Lietuvai svarbi galimybė gyvent pasaulyje, kuris sukonstruotas gyventi taisyklių pagrindu, kur jų laikosi visi. Dabar tas pasaulis mūsų akyse byra“, – sako P. Vaitiekūnas.
Daugiau nei dešimtmetį užtrukusi kelionė į ES buvo sunki, įgyvendinant šimtus skirtingų kriterijų. Šiuo klausimu 2003 metais buvo surengtas ir referendumas ir tik 2004 metais Lietuva kartu su kitomis devyniomis valstybėmis tapo Europos Sąjungos nare. Dar po trejų metų – ir visateise Šengeno erdvės nare.
„Ruošėme įstatymus ir šioje srityje mes buvome pirmūnai tarp tų dešimties stojančiųjų į sąjungą. Kai kas iš to šaipėsi, ko čia jums plėšytis. Bet toks buvo nusistatymas – darome iš esmės ir neatidėliodami“, – prisimena Č. Juršėnas.
Atsivėrusios NATO durys
Dar 1991 metų pabaigoje Lietuva prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos. Tačiau situacija buvo keista – Lietuvoje vis dar buvo dislokuoti svetimos armijos daliniai. Nuoseklesni kontaktai prasidėjo tik 1993 metų pabaigoje, kai visos parlamentinės partijos vieningai paragino prezidentą Algirdą Brazauską kreiptis į NATO.
1994 m. pradžioje buvo išsiųstas laiškas tuomečiam NATO vadovui Manfredui Werneriui. Tai pradėjo integracijos ir pasiruošimo darbus, Lietuvos karių dalyvavimą misijose, truko dešimtmetį.
1997 metais Madrido viršūnių susitikime Lietuva savo vardo neišgirdo. Tada buvo pakviestos Lenkija, Čekija ir Vengrija – buvusios NATO priešininko, sovietinio Varšuvos pakto bloko, valstybės. Tai žymėjo didžiulį postūmį visoje NATO strategijoje. Situacija ėmė keistis 1998 metais ir ypač po 2001 m. rugsėjo 11-osios.
„Procesai ne iš karto pajudėjo. Kalbant apie NATO, reikia turėti omeny baigiamąjį Brazausko valdymo laikotarpį 1998 metais. Jis baigė dviem akcentais. Pasirašė su Jelcinu sutartį dėl sienų. Antras dalykas – trijų Baltijos valstybių prezidentų susitikimas su Billu Clintonu Vašingtone, kuomet pasirašyta bendra deklaracija, kuri laikoma durų atvėrimu į NATO“, – prisimena Č. Juršėnas.
Šiandien Lietuvos įstojimo į NATO diena 2004 m. kovo 29-oji užgožiama kitos datos – 2002 m. lapkričio 23 dienos, kai į Vilnių atvykęs tuometis JAV prezidentas George`as W. Bushas pasakė Baltijos šalims itin svarbią kalbą, kurios pagrindinė frazė šiandien iškalta lentelėje ant Vilniaus rotušės: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps JAV priešu.“
Rolando Pakso apkalta
Lietuva jau ruošėsi tapti visateise ES ir NATO nare, kai šalį ėmė purtyti didžiulis skandalas, kurio centre atsidūrė valstybės galva – tuometis prezidentas Rolandas Paksas. Netikėtai 2002–2003 metais vykusiuose prezidento rinkimuose pergalę iškovojęs politikas tapo simboliu ir vienu iš ankstyvųjų Rusijos įtakos šalyje pavyzdžių.
2003 m. pabaigoje paviešinta Valstybės saugumo departamento pažyma metė didžiulį šešėlį ant prezidento ir jo aplinkos. Ypač rimtai buvo vertinamas pagrindinis R. Pakso rėmėjas Jurijus Borisovas, jo ryšiai ir įtaka prezidentui. Jam R. Paksas net suteikė Lietuvos pilietybę išimties tvarka.
„Tada labai nedaug kas suvokė tą Rusijos grėsmę, Borisovo įtaką, ateina Rusijos pinigai ne tik per energetiką ar kultūrą. Per prezidentūrą tai ateina ir reikia tą įtaką nukirsti nuo Lietuvos politikos. Mums tai pavyko padaryti“, – teigia P. Vaitiekūnas.
2004 m. balandžio 6 dieną numatytas apkaltos procesas skaldė visuomenę. Prie parlamento, prezidentūros prasidėjo tiek R. Paksą palaikančiųjų, tiek jam oponuojančiųjų mitingai. Aistrų, susistumdymų būta daug, o Lietuvos įvaizdis galėjo stipriai nukentėti.
Konstitucinis Teismas tada pripažino, kad prezidentas sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kai išimties tvarka savo finansiniam rėmėjui ir patarėjui J. Borisovui suteikė Lietuvos pilietybę.
„Tai buvo visos mūsų valstybės valdžių sistemos patikrinimas – ar mes sugebėsime pastatyti į vietą antikonstituciškai besielgiantį prezidentą. Čia vėl kairieji ir dešinieji veikė kartu, čia svarbu pabrėžti. Manau, kad tai laimėjimas. Mes įrodėme, kad galime pastatyti į vietą prasikaltusį patį aukščiausią veikėją. Ir iš kitos pusės – pasitikrinimas, kaip veikia pagrindinės partijos“, – pasakojo Č. Juršėnas.
Didžiulis išbandymas demokratijai kurį laiką skaldė visuomenę. Šiandien prisimenami Lietuvoje vykę palaikymo mitingai, kuriuose skambėjo kaltinimai valdžiai, aiškinama apie susidorojimą su populiariu lyderiu, kuris ėmėsi pažaboti korupciją. Po R. Pakso apkaltos laikinai prezidento pareigas ėjo Artūras Paulauskas, o po naujų rinkimų prezidentu dar kartą išrinktas Valdas Adamkus. Maža to, krizė dar kartą parodė ir Lietuvos tvirtą ryžtą grįžti į Europą.
Keistai pasibaigęs pirmininkavimas ES
2004 metais Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, o 2013 m. antrąjį pusmetį pirmininkavome ES. Šio įvykio kulminacija turėjo tapti Ukrainos asociacijos sutartis su ES. Panašiu keliu kaip Lietuva į Europą žengusi Ukraina Vilniuje 2013 metais vykusio ES Rytų partnerystės forumo metu nusprendė atsitraukti. Tiksliau – atsitraukti nusprendė jos prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Ukrainoje, Kyjive, prasidėjo didžiuliai protestai. Už europinę kryptį pasisakė dešimtys tūkstančių, tačiau čia pat buvo ir Rusijos agresija, Krymo okupacija ir Rytuose prasidėjusi agresija.
Lietuva visą šį laiką laikėsi solidariai su Ukraina, rėmė jos europietiškąją kryptį ir tapo rimta atsvara agresijos pagreičius vis didinančiai Rusijai. Būtent Lietuvos pirmininkavimas ES turėjo būti užbaigtas skambia nata – Ukrainos sutartimi su Europos Sąjunga.
Tačiau prorusiškasis prezidentas 2013 m. lapkritį dar prieš kelionę į Vilnių pasisakė, jog parašų nebus. Tai sukėlė didžiausią protestą nuo 2004 m. Oranžinės revoliucijos, kurios centre tada buvo tas pats V. Janukovyčius.
„Nuostabiausia buvo, kad pas juos antrą kartą kilo ta proeuropietiška banga. Mes grįžtame į Europą, jos neatsisakome. Deja, Europa neparodė pakankamai valios skubiai integruoti Ukrainą. Jeigu būtų žengti žingsniai, tai ir istorija veikiausiai būtų buvusi kitokia“, – teigia P. Vaitiekūnas.
Tačiau Lietuvos pozicija išliko kategoriška. Besąlygiškas palaikymas Ukrainai tiek per Euromaidaną 2013–2014 metais, tiek ir šiandien. Lietuvos pirmininkavimas ES ir Vilniuje vykęs susirinkimas istoriniu įvykiu netapo, tačiau sutvirtino Lietuvos pozicijas Europoje ir Lietuvą išryškino kaip vieną didžiausių ir stipriausių Ukrainos rėmėjų.
Šimtmetis ir atradimai
„Vokietijos diplomatiniame archyve trečiadienį rastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas lietuvių kalba. Tai BNS patvirtino Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis“, – skelbia 2017 m. kovo 29 dienos vakare išleista žinutė.
Vasario 16-osios Akto atradimas Vokietijos diplomatiniame archyve simboliškai pradėjo pasiruošimą ir modernios Lietuvos šimtmečiui. 2018 metais švenčiant modernios Lietuvos šimtmetį birželio 7 dieną buvo atrasti ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.
Šie atradimai simboliškai sujungė tarpukario Lietuvą, sovietinę rezistenciją ir Kovo 11-osios Lietuvą. Nors kaip vieną pasiekimą tai vertinti sudėtinga, šie įvykiai vėl aktualizavo Lietuvos praeitį, jos tyrinėjimus ir į viešąją erdvę dar kartą atnešė patriotizmo temą ir pasididžiavimą Lietuva, jos herojais.
Vasario 16-osios Aktas buvo eksponuojamas Lietuvoje, o partizanų vado atminimas pagerbtas iškilmingomis laidotuvėmis. Vilniaus Našlaičių kapinėse bevardžiame kape palaidotas partizanų vadas buvo iškilmingai perlaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
„Mes nekalbam pakankamai apie partizaninį judėjimą, jo svarbą Lietuvai. Kalbėjimo buvo, bet tokios bangos Šaulių sąjungoje, savanorių jėga ginti Lietuvą ir neleisti jos okupuoti, mes nekėlėme tokio uždavinio sau, bet koncentravomės į tokį formalų minėjimą“, – teigia P. Vaitiekūnas.
Pandemija ir migrantų krizė
2020 m. kovo 11-osios minėjimai jau pasitikti žengiant į izoliacijos laiką. COVID-19 viruso sukelta pandemija sustabdė pasaulį, ne išimtis buvo ir Lietuva. Tačiau visuomenė šį didžiulį išbandymą atlaikė, sveikatos krizė buvo įveikta, nors iššūkių netrūko – perpildytos ligoninės, tūkstančiais skaičiuoti naujų susirgimų atvejai ir, deja, mirtys.
Vis dėlto visuomenės sąmoningumas padėjo pandemiją įveikti greičiau, o vakcinacijos tempai rodė pavyzdį pasauliui. Šiandien ištuštėjusios gatvės jau tik keistas prisiminimas iš prieš penkerius metus siautusios pandemijos, kuri sujaukė tada ir nepriklausomybės 30-mečio planus, sustabdė pasaulį beveik dvejų metų laikotarpiui.
Atsiradus vakcinų, Lietuva taip pat demonstravo brandą ir pandemija baigėsi gana anksti. Jau 2021-ųjų metų ruduo rodė, jog virusas slopsta.
Tačiau tuo sunkumai ir rūpesčiai nesibaigė. Dėl Baltarusijos pradėtos hibridinės atakos iškilo ir sienų saugumo klausimų. Lėktuvais gabenami šimtai pabėgėlių buvo raginami kirsti Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos sienas.
Toks Aliaksandro Lukašenkos pradėtas puolimas prieš Lietuvą buvo atsakymas už lietuvių paramą Baltarusijos opozicijai 2020 m. vasarą vykusiuose protestuose, kurie nukreipti prieš A. Lukašenkos dar kartą suklastotus rinkimų rezultatus.
2021 metų vasarą viskas prasidėjo nuo keliolikos bandymų nelegaliai kirsti sieną ir greitai pasiekė po šimtą per dieną. Dėl to greitai priimti sprendimai sustiprinti sienų apsaugą spygliuota tvora. Dar ir šiandien nelegalių migrantų antplūdis nėra visiškai sustojęs, tačiau akivaizdu, jog hibridinis karas prieš kaimynines šalis Baltarusijai nesusiklostė taip, kaip tikėtasi.
„Galima didžiuotis tuo, kaip susitvarkė valdžia su šiais iššūkiais. Mes galime didžiuotis savo politinės sistemos branda“, – teigė P. Vaitiekūnas.
NATO centras Vilniuje
Tiek laisvojo pasaulio lyderių palyginti mažas Vilniaus centras dar nebuvo matęs. 2023 m. liepos 11–12 dienomis vyko NATO viršūnių susitikimas. Padidintas saugumas, nedraugiškų valstybių programišių atakos ir kiti akcentai.
Tačiau dėmesio centre atsidūrusi Lietuva dar kartą tvirtai įrodė savo grįžimo į Europą sėkmę. Tiesa, Ukrainai tai didelių laimėjimų neatnešė, tačiau viešoje kalboje Joe Bidenas pakartojo prieš daugiau nei 20 metų Georgo W. Busho Vilniuje ištartus žodžiu, o Volodymyras Zelenskis dėkojo Lietuvai už paramą kovoje prieš Rusijos agresiją.
„Pasiekė tai, ką maksimaliai buvo galima pasiekti. Galbūt reikėjo tą advokatavimą, kuris buvo visiškai teisingas Ukrainos atžvilgiu, daryti su žymiai didesne pagarba Amerikai, konkrečiai amerikiečiams, kurie atvyko į Lietuvą. Mes juos statėme kažkaip prieš mūsų įvaizdžio faktą, kad jūs neteisingai matote visą šią situaciją“, – susitikimo pasiekimus ir klaidas vardija P. Vaitiekūnas.
Dvi dienas trukęs renginys praėjo sklandžiai. Pakako ir aukštos klasės viešbučių, įgyvendinti ir saugumo reikalavimai. Tai dar kartą įrodė, kokį ilgą ir reikšmingą kelią Lietuvai pavyko žengti nuo 1990 metų.
„Mes sukūrėme nepriklausomą valstybę, demokratinę valstybę, ir visa tauta gyvena geriau. Labai aiškūs rodikliai – 2004 metais, kai mes stojome į ES, mes turėjome BVP europinio vidurkio tik pusę. O šiandien mes turime beveik 90 procentų. Pasikeitusi Lietuva. Buvo užsibrėžta, kad mes turėsime nepriklausomą valstybę, mes ją turime“, – teigia Č. Juršėnas.
