Mėtė tėtis, mėto sūnūs, mėtys ir dukra... Brolių Mykolo ir Martyno kelionės įkvėpta ir tą magišką jausmą patirti norinti 16-metė Gabrielė Aleknaitė jau svajoja apie disko skrydį ir tiki vizija – trimis Aleknų šeimos vaikais olimpinėse žaidynėse.
„Tiesiog labai gražu. Būdavo tarp jų net ir rimtų muštynių, o čia jie tiesiog vieningai – kartu. Nuo muštynių namuose perėjo iki olimpinių žaidynių. Man labai gražu ir smagu žiūrėti. Dar smagiau bus tada, kai aš prisijungsiu“, – truputį susigraudinusi išskirtiniame interviu LRT pasakoja lengvaatletė G. Aleknaitė.
Pastaraisiais metais jaunoji sportininkė lengvojoje atletikoje ieškojo savęs – bandė rasti tinkamiausią ir širdžiai mieliausią rungtį, bet galiausiai likimas Aleknų pavardę vėl suvedė su disko metimu. Per visą interviu šypsenos neslėpusi G. Aleknaitė dabar jaučiasi užtikrinta ir pabrėžia, kad nori žengti būtent šiuo keliu.
„Aš manau, kad aistra. Tas toks neužmušamas noras kažką pasiekti. Nemanau, kad be jo būtų galima įkopti į tas aukštumas. Pirmiausia reikia norėti, turėti aistrą“, – apie raktą į sėkmę kalba G. Aleknaitė.
„Ateityje labai norėčiau to jausmo“
G. Aleknaitė šią vasarą gyvai stebėjo Paryžiaus olimpinių žaidynių finalą, kuriame dėl aukso medalio kovojo brolis Mykolas. Jis pagerino nuo 2000 metų Sidnėjaus žaidynių tėčiui Virgilijui Aleknai priklausiusį rekordą – švystelėjo diską 69,97 m. Tiesa, rekordą tuojau pat nugvelbė jamaikietis Roje Stona, numetęs 70,00 m, todėl Mykolas Lietuvai padovanojo sidabrą.
„Nuo pat vaikystės, kai tik pradėjau sportuoti, turėjau svajonę būti geriausia. Matant tai, ką Mykolas pasiekė... Čia tokia buvo ir mano svajonė. Pamačiusi tą jo pergalę, apskritai stebėdama visas jo varžybas, tai, ką jis gauna, ką pasiekia, dar kartą supratau, kad aš irgi to noriu siekti. Tokio sėkmės jausmo, rezultatų... To ir noriu“, – prabėgus beveik keturiems mėnesiams po didžiojo disko metikų šou mintimis dalijasi G. Aleknaitė.
Ji prisiminė, ką tada teko išgyventi Prancūzijos sostinėje. Pasak atletės, nors iškovotas sidabras, o ne auksas, jokio nusivylimo nebuvo. Jį užgožė pasididžiavimas ir džiaugsmas.
„Kai Mykolas pagerino olimpinių žaidynių rekordą, širdyje iškart palengvėjo. Jau buvome laimingi, nesvarbu, kokia vieta atiteks, nes vienas iš tikslų buvo pasiektas. Tiksliai neatsimenu, nes buvo labai daug emocijų, bet visgi vienu metu aš netgi nežiūrėjau metimų ir bandžiau pamatyti tik rezultatus. Buvo pernelyg daug streso. Žinoma, Mykolo aplenkimas buvo šokas, bet tikrai manęs emociškai labai nepaveikė. Labai džiaugiausi broliu ir žinau, kad jis gali dar geriau. Bus dar geriau“, – sako G. Aleknaitė.
Išvydusi abu brolius olimpinių žaidynių scenoje, didžiulę aistrą sportui jaučianti mergina akimirksniu išsikėlė tikslą. Tiksliau – svajonę, dėl kurios reikės daug ir sunkiai dirbti, perlipti per save, tačiau jai išsipildžius aplankęs jausmas viską atpirktų akimirksniu.
„Viena iš svajonių – kad visa šeima, visi vaikai dalyvautų olimpinėse žaidynėse. Galbūt norėčiau pamėginti patekti jau į kitas olimpines žaidynes Los Andžele, galbūt jau tada ta vizija ir svajonė išsipildytų. Būtų be proto saldu. Žinoma, nežinau, kaip aš mėtysiu tą diską, bet svajonė tikrai būtų tokia. Matant Mykolo ir tėčio pavyzdžius, tai tikrai“, – mintimis dalinasi jaunoji lengvaatletė.
Pasak jos, nors šeimos narių palikta žymė disko metimo sektoriuje prideda motyvacijos ir noro, visgi aistra sportui ir tokių ryškių svajonių siekimo kibirkštis pradėjo rusenti būtent dėl jos pačios.
„Aš manau, kad visa ta aistra prasidėjo nuo manęs pačios. Iš pradžių aš net daug negalvodavau apie tėčio pasiekimus – tiesiog šuolio į tolį rungtyje norėjau būti geriausia. Vėliau, kai jau Mykolas atėjo, kai pamačiau visus jo pasiekimus, manyje dar didesnė aistra atsirado. Aš manau, kad tas svajones lemia ir mano vidus, ir aplinka“, – sako G. Aleknaitė.
„Tai – mūsų kraujyje“
Pasirinkusi lengvąją atletiką G. Aleknaitė tarsi dar labiau pratęsė šeimos tradiciją. Be tėčio ir brolių, šia sporto šaka užsiėmė ir mama Kristina, ji šokinėjo į tolį. Nereikia pamiršti ir tetos Remigijos Nazarovienės, kuriai iki pat dabar priklauso Lietuvos septynkovės rekordas. G. Aleknaitės teigimu, sportas ir lengvoji atletika turbūt tiesiog yra šeimos kraujyje.
Taip pat skaitykite
„Manau, duomenis mes turime, iš dalies tai – mūsų kraujyje. Žinoma, labai daug prideda visos treniruotės, tas sunkus darbas, kuris lydi mus link sėkmės. Visgi tuos genus ir duomenis, matyt, turime. Žinojimas, kad viskas tęsiasi iš kartos į kartą, tikrai prideda papildomo noro sportuoti“, – teigia ji.
Vis dėlto G. Aleknaitė sako, kad nors sporto pasaulyje puikiai žinomoje šeimoje ji yra jauniausia, niekuomet nesusidūrė su spaudimu žengti būtent sporto keliu. Apie tai ne kartą buvo užsiminęs ir jos brolis Mykolas, tėtis Virgilijus.
„Jokio spaudimo iš šeimos tikrai negaunu. Nėra taip, kad tu irgi turi sportuoti. Niekas manęs neverčia, pati save motyvuoju. Broliai dar vaikystėje buvo labai rūpestingi. Nors yra daug pasiekę, jie turi labai gerą charakterį. Augdama su jais visada jaučiausi saugi ir tikrai esu labai dėkinga, kad juos turiu. Dėkinga esu ir tėčiui, mama taip pat labai padeda man orientuotis sporte, duoda visokių patarimų. Turėdama tokią šeimą iškart jaučiuosi stabilesnė.
Manęs ir tėtis nevertė. Žinoma, jis labai viliojo mane visokiais būdais (šypsosi). Visgi sprendimą priėmiau aš pati, man niekas nesakė, kad būtinai turiu būti čia ir sportuoti. Vienintelis spaudimas kyla iš pačios savęs. Aš labiau pati sau iškeliu tikslus ir spaudžiu save, jeigu nepavyksta taip, kaip noriu, kad pavyktų“, – pasakoja atletė.
Tai, kad meilė sportui ir lengvajai atletikai sklinda iš pačios G. Aleknaitės, patvirtina ir jos išsakytos mintys apie tai, kaip ji jaučiasi, kai prasideda treniruotė ir laukia kokios nors varžybos.
„Man tai patinka, nes visuomet, kai atvykstu į treniruotes ar dalyvauju varžybose, gyvenu visiškai kitame pasaulyje. Visiškai pamirštu apie savo problemas, pamokas, namų darbus, kokius nors pykčius. Turiu dalyką, į kurį galiu susikoncentruoti. Man čia viskas aišku: ko aš siekiu, ko noriu, ką aš dabar darau. Dėl to man visa tai ir patinka“, – sako ji ir priduria, kad tokio sprendimo pati turbūt nebūtų priėmusi, jeigu ne šeimos meilė, pasitikėjimas ir begalinis palaikymas.
„Be galo džiaugiuosi turėdama tokius tėvus, daug nesipykstame, jie tikrai labai palaiko, dažnai gerai pasikalbame. Aš manau, kad viską, ką galėjo, jie teisingai padarė. Jie yra nuostabūs tėvai ir nenorėčiau nieko pakeisti“, – akcentuoja sportininkė.
Dabar ir jauniausia Aleknų šeimos atstovė savo rankose laiko diską, tačiau kelionė iki šios akimirkos buvo netrumpa. Mergina save išbandė ir sprintu, ir šuolio į tolį rungtimi, ir penkiakovės disciplina. Daugiausia dėmesio buvo skirta būtent šuoliui į tolį, čia nuskinta ne viena pergalė, o asmeninis rekordas siekia 5,76 metro. Visgi širdis po truputį tolo nuo šios rungties, o horizonte vis ryškiau šmėžavo puikiai pažįstamas įrankis – diskas.
„Aš visada žinojau, kad galbūt baigsiu su disko metimu, bet prieš tai norėjau išbandyti viską. Žinoma, norėjau labai gerai šokti į tolį, bet tiesiog man tai nebuvo duota. Galvojau, kam man švaistyti laiką, jeigu galiu bandyti ką nors geresnio. Išbandžiau įvairias šakas, džiaugiuosi, kad tai padariau. Pajaučiau, kaip viskas veikia, kur esu geriausia. Manau, kad disko metimas jau yra galutinai. Užrakinta“, – su šypsena veide teigia G. Aleknaitė.
Viskas prasidėjo nuo trenerio dovanos
Šiuo metu disko metimo paslapčių G. Aleknaitę moko jos brolių Mykolo ir Martyno treneris Mantas Jusis, visam pasauliui jau spėjęs įrodyti, kad jis yra vienas geriausių šios rungties specialistų. Savo vedlio profesionalumą bei atsidavimą išskiria ir jaunoji lengvaatletė.
„Mantas labai šaunus. Jis turi gerą humoro jausmą, yra labai kantrus, itin profesionalus, aiškiai viską pateikia. Jis gal neduoda man tiek pastabų, kad susipintų mintys, bet leidžia pačiai išsiaiškinti, kas yra blogai. Jis niekur neskuba ir man itin patinka su juo treniruotis. Treniruotės nelengvos, bet tai puiku. Jis be galo profesionalus treneris“, – M. Jusį apibūdina G. Aleknaitė.
Šypsodamasi ji atskleidžia, kaip brolių treneris siekė ją patraukti būtent į disko metimo sektorių, sudominti šia rungtimi.
„Kaip sudomino? Aš dar nebuvau priėmusi sprendimo, kad pereisiu į disko metimą, dar galvojau, kad šokinėsiu į tolį. Visgi vieną kartą brolis atėjo į kambarį ir atnešė dėžę su disko metimo bateliais. Iš pradžių nesupratau, bet tada jis pasakė, kad Mantas siunčia dovaną. Ai (nusišypso ir ištęsia i garsą). Iš pradžių dar nebuvo daug laimės, nes nebuvau pasiruošusi diskui, bet vėliau man automatiškai tas noras atėjo“, – apie pačią darbo su M. Jusiu pradžią nuotaikingai pasakoja G. Aleknaitė.
Disko metimo rungtis išsiskiria tuo, kad čia viskas susideda iš labai daug detalių. Menkiausias netikslus judesys gali nulemti prastą įrankio skriejimo trajektoriją, todėl savo techniką atletai tobulina ne vienus metus. Be techninių elementų, šioje rungtyje reikia ir greičio, kuriuo itin pasižymi Mykolas Alekna, jėgos, koordinacijos. G. Aleknaitę labiausiai ir žavi būtent įvairių detalių gausa.
„Tikrai dar nesu daug mėčiusi, apskritai dar nepakankamai šioje rungtyje esu. Pradėjusi mokytis technikos, supratau, kiek daug detalių sudaro gerą metimą, tai labiausiai žavi. Vos tik kas nors ne taip – iškart blogas bandymas. Man pačiai tai buvo kažkas naujo. Man patinka viską mokytis nuo pat pradžių ir šiaip disko metimas man yra labai gražu. Čia viskas susideda“, – tikina ji.
Atletė išskiria gana greitai pastebėtas savo stipriąsias puses ir tai, ką dar reikia tobulinti: „Man pats Mantas buvo sakęs, kad greitai pagaunu judesius. Žinoma, man reikia tam tikro trenerio paaiškinimo, kad suprasčiau dalykus, bet judesių atlikimą galiu pagauti gana greitai. Aišku, ne viskas pavyksta, bet treniruotėse svarbiausia atsidavimas ir noras. Kai susikoncentruoju, nesvarbu, ar vaikai šaukia, ar dar kas nors vyksta, aš tiesiog nekreipiu dėmesio ir dirbu su Mantu.“
„Mykolas dar tikrai nustebins pasaulį“
2024 m. balandžio 15 dieną Mykolas Alekna pakerėjo visą pasaulį, kai Ramonoje (JAV) vykusiose „Oklahoma Throws Series“ varžybose penktuoju mėginimu diską numetė net 74,35 m ir sudaužė nuo 1986 m. vokiečiui Jurgenui Schultui priklausiusį planetos rekordą (74,08 m). Tai buvo seniausias lengvosios atletikos rekordas vyrų gretose.
Taip pat skaitykite
Tai, be jokios abejonės, sužavėjo ir G. Aleknaitę, vis dėlto ji pabrėžia, kad brolis turi dar daugiau parako ir tikrai gali vėl nustebinti pasaulį.
„Jo požiūris ir nusiteikimas... Jis toks labai motyvuotas, labai alkanas. Tarsi žvėris. Atrodo, kad nepasiduos, kol nebus dar geriau. Tikrai manau, kad gali būti dar geriau“, – užtikrintai teigia G. Aleknaitė.
Sesė nepamiršta ir brolio Martyno – sako, kad jis savyje taip pat turi sportinį žvėrį, jei pats to norės, tikrai gali jį išlaisvinti. 2024 m. Martynas pagerino savo asmeninį rekordą, dabar jis siekia 67,23 metro. Disko metikas taip pat debiutavo Europos čempionate ir olimpinėse žaidynėse.
„Martynas irgi turi tą žvėrį savyje. Galbūt ne tokį ryškų, bet tikrai matau treniruotėse ir apskritai, kad jis sunkiai dirba ir stengiasi. Jeigu jis pats to labai nori, tai tikrai gali turėti dar daugiau“, – sako G. Aleknaitė.
Pasak jos, vaikystė su vyresniais broliais buvo iš tiesų šauni. Nors vaikiškų pykčių ir peštynių netrūkdavo, visi trys Alekniukai išliko artimi, draugiški ir rūpestingi. G. Aleknaitė akcentuoja, kad su tokiais broliais visada jautėsi ir jaučiasi saugi.
„Aišku, atsimenu, būdavo visokių pykčių, mušimosi. Visgi aš džiaugiuosi, kad mes niekada nebuvome kažkurie du artimesni, kad broliai manęs nepalikdavo. Mes visi trys augome kažkaip labai draugiškai. Jie mane prižiūrėjo, labai rūpinosi – nepaisant tų visų pykčių (nusišypso)... Net ir dabar, kai jie yra suaugę, džiaugiuosi turėdama du brolius. Jie dabar subrendę, dosnesni, draugiškesni, turime apie ką pakalbėti. Su jais tikrai jaučiuosi saugi. Su tokiais dideliais“, – linksmai dėsto mergina.
Turinti aiškių tikslų ir kelionę link jų pradedanti jau dabar G. Aleknaitė savo ateitį po mokyklos baigimo mato kitoje Atlanto vandenyno pusėje. Ji pabrėžia, kad visuomet žavėjosi JAV, o brolio Mykolo patirtis ten dar labiau skatina kelti sparnus į svajonių šalį.
„Labai noriu paimti pavyzdį iš Mykolo, žinoma, ir pati noriu išvykti studijuoti į JAV. Manau, kad tikrai taip ir padarysiu, būsiu JAV. Kiek žinau, kiek tėtis buvo sakęs, ten universitetuose yra labai geros sąlygos sportuoti. Apskritai JAV man visada buvo tokia svajonių šalis. Pats Mykolas sako, kad jam ten labai patinka, buvau nuvykusi jo aplankyti ir taip pat labai patiko“, – pasakoja sportininkė.
Nuo atsidavimo sportui iki meilės maisto gaminimui
G. Aleknaitei dar tik 16 metų, bet lengvojoje atletikoje ji tikrai ne naujokė. Nors būtent sportas yra didžiausia jos gyvenimo aistra, yra ir kūrybiškoji sielos dalis. Viena iš kūrybos išraiškos formų – maisto, o ypač desertų gaminimas, kartais jis netgi tampa atsipalaidavimo prieš varžybas būdu.
„Vienas iš hobių yra desertų gaminimas. Labai tai mėgstu, man tai yra tarsi terapija. Atsimenu, kad prieš kažkurį Lietuvos čempionatą, kai mano rungtis buvo apie 17 valandą, nusprendžiau pagaminti „Napoleono“ tortą. Kėliausi 8 valandą ryto, dariau visus tuos sluoksnius (juokiasi). Viską spėjau ir varžybose pavyko labai gerai pasirodyti. Gaminimas man yra tarsi tam tikras atsipalaidavimas. Taip pat labai mėgstu kurti namų interjerą – nuo pat mažens iš lapų statydavau visokius namus, vėliau pradėjau tai daryti su išmaniosiomis programėlėmis. Dabar labai mėgstu statyti namus, juos įrengti. Taip pat mėgstu būti su draugais, nepasakyčiau, kad esu introvertė“, – savo pomėgius vardija G. Aleknaitė.
Jos teigimu, kūrybiškoji sielos pusė tikriausiai bus paveldėta iš mamos: „Nuo pat vaikystės mėgdavau piešti, buvau labai kūrybiška. Manau, kad tai atėję labiau iš mamos. Ji turėjo su interjeru susijusį verslą, tai manau, kad tokį kūrybiškumą paveldėjau būtent iš jos.“
Šiuo metu G. Aleknaitė lanko 10-ą klasę, mėgstamiausia jos pamoka yra biologija, kurią, kaip teigia pati pašnekovė, galima susieti su didžiausia aistra – sportu.
„Dabar mokykloje jau yra daugiau krūvio, daugiau namų darbų, sunkesnių temų. Labiausiai man patinka biologija, nes ten yra ir ta pati fiziologija, kažkaip labai glaudžiai siejasi su sportu ir apskritai mane sudomino. Taip pat patinka matematika. Yra ir sudėtingų dalykų, bet kartais tam tikras atsipalaidavimo būdas būna įvairių uždavinių sprendimas. Kas labai nepatinka, tai chemija. Aš tiesiog nesuprantu, tiesiog visiškai neišeina (šypteli)“, – pasakoja G. Aleknaitė.
Galiausiai pirmo tokio savo gyvenime interviu pabaigoje mergina sugrįžta prie šio pokalbio esmės – disko. Paklausta, ką jai reiškia šis žodis, G. Aleknaitė akimirką susimąsto.
„Diskas man asocijuojasi su varžybų atmosfera. Mano tikslas yra varžybos ir sėkmė jose. Nežinau, kažkaip pagalvojus iškart ateina mintis apie varžybų atmosferą, vaizdą ir emocijas“, – interviu su LRT apibendrina G. Aleknaitė.
