Kaip futbolas negali būti įsivaizduojamas be Brazilijos, kaip krepšinio pergalės negali būti švenčiamos be dainos „Trys milijonai“, taip ir Lietuvos disko metimo istorija negali egzistuoti be vienos pavardės, kurią ištarti moka visas pasaulis. Disko metimo sektoriuje ji šio amžiaus pradžioje Lietuvos vardą skraidino net 73,88 m, o už jo ribų šalį garsino neišmatuojamais mastais.
2024 m. lengvaatlečiams yra išskirtiniai. Pagrindiniu metų tikslu yra tapusios Paryžiaus olimpinės žaidynės, tačiau iki jų dar laukia Europos čempionatas Romoje. Belaukiant svarbiausių sezono startų ir tikint svajone, kad olimpiniame disko metimo sektoriuje vėl išvysime net tris Lietuvos lengvosios atletikos milžinus, LRT.lt pristato 5 dalių interviu ciklą „Lietuvos disko metimo istorija“. Trečiasis jo herojus – tikru tautos didvyriu tapęs Virgilijus Alekna.
„Virgilijus Alekna yra Lietuvos sporto perlas. Visi jo pasiekimai paliko žymę istorijoje. Virgilijaus pergalės buvo toks natūralus dalykas, kad pralaimėjimai nustebindavo labiau. Jis visus lepino pergalėmis. Tai – didi asmenybė“, – Austra Skujytė, daugiakovininkė, Atėnų olimpinių žaidynių vicečempionė.
Kas būtų, jeigu būtų? Šis klausimas natūraliai iškyla mintyse pagalvojus apie visiškai netradicinę V. Aleknos karjerą. Atletas profesionalo keliu ėmė žengti tada, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, kai šalyje vyko persitvarkymas ir krimsti sportininko duoną tikrai nebuvo lengva. Reikėjo pinigų išgyventi, todėl šalia sporto privalėjo atsirasti darbas, koregavęs karjeros tėkmę.
Taigi, kas būtų, jeigu V. Alekna būtų gyvenęs kiek kitokiu, lengvesniu laikotarpiu, kai visą dėmesį būtų buvę galima teikti tik kokybiškam sportui? Galbūt tada po kojomis būtų kritę dar įspūdingesni rezultatai? O gal visgi tai išėjo į naudą, nes būtent tokios sąlygos ir aplinkybės suformavo V. Aleknos asmenybę, leido rastis tokiems jo pasiekimams. Galbūt iš tiesų išbandymų kupinas laikotarpis tapo esminiu privalumu? Pasak V. Aleknos, visko tikrai reikėjo, nes tai leido žengti gyvenimo keliu.
„Taip, karjera buvo netradicinė, todėl ir nelaikau savęs tradiciniu atletu, šimtaprocentiniu sportininku, kuriam nuo ryto iki vakaro būdavo tik sportas galvoje. Tiesa, man ir dabar kažkaip keista, kad mūsų jaunimas, jaunieji sportininkai labai bijo pokyčių savo gyvenime. Kai keičiasi tvarkos ar dar kažkas, atrodo, kad kažkas griūna. Gyvenime niekas negriūna – dingsta vienos galimybės, tačiau atsiveria kitos, kurios leidžia tau eiti galbūt ne tik tiesiu keliu, bet ir kažkur pasukti bei taip atrasti save.
Gyvenime nereikia bijoti pokyčių, nereikia bijoti eksperimentuoti. Man galbūt likimas dėliojo tuos vingius, tai mano kelias ir nebuvo tiesus. Ėjau kampais, pakraščiais, kartais nukirsdamas kampus. Visgi, žvelgiant jau iš 50-mečio perspektyvos, panašu, kad tikrai, nors ir vingiuotai, bet kažkur vis tiek nuėjau“, – dėsto 52-ejų V. Alekna.
Nuo 1994-ųjų darbą Vadovybės apsaugos departamente su profesionaliu sportu derinęs disko metikas pasiekė tiek daug, kad titulų pavydėti galėtų kiekvienas sportininkas. Dalyvauta net penkeriose olimpinėse žaidynėse: 2000 m. Sidnėjuje (69,30 m) ir 2004 m. Atėnuose (69,89 m, olimpinis rekordas) iškovoti aukso medaliai, 2008 m. Pekine pasipuošta olimpine bronza (67,79 m), o 1996 m. Atlantoje ir 2012 m. Londone, atitinkamai, užimtos 5-a ir 4-a vietos.
Negana to, du sykius iškovotas pasaulio čempiono titulas (2003 m. Paryžiuje (69,69 m) ir 2005 m. Helsinkyje (70,17 m)). Tuo metu Europos pirmenybėse pasidabinta visų spalvų medaliais (1998 m. Budapešte iškovota bronza (66,46 m), 2002 m. Miunchene laimėtas sidabras (66,62 m), o 2006 m. Geteborge ir išsvajotas auksas (68,67 m)). Visgi visos karjeros metu sportiniu džentelmeniškumu ir žmogišku paprastumu išsiskyręs V. Alekna savo pasiekimų pernelyg nesureikšmina iki šiol.
„Gyvenime aš esu linkęs į viską žiūrėti gana paprastai. Aišku, svarbu pačiam nesusireikšminti ir aplinkui vykstančių dalykų pernelyg nesureikšminti. Bandau į viską žiūrėti paprastai ir natūraliai. Gyvenimas tuo ir yra gražus, kad jį matome tokį, koks jis yra, o ne dirbtinai pagražintą ar pablogintą. Viską priimu natūraliai, galbūt čia tokia ir prigimtis. Toks yra mano pasaulio matymas“, – sako disko metikas.
Ir vis dėlto, gana kukliai pačio V. Aleknos pristatyta gyvenimo istorija, be abejonės, verta atskirto pasakojimo, kuriame persipina ir visiškai atsitiktinė pažintis su disko metimu, ir darbas prezidento Algirdo Mykolo Brazausko apsaugininku, ir prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes nuo visų slėpta sunki kelio trauma, ir dramatiškas triumfas 2004 m. Atėnuose.
V. Aleknos karjeros paveikslo detalės visiškai išskirtinės, jų ypač daug, tačiau pirmoji dėlionės dalis, kaip jau ir įprasta Lietuvos disko metimo istorijoje, standartų nelaužo ir tęsia gražią kaimo motyvo tradiciją.
– Gimėte ir užaugote mažame Terpeikių kaime, Kupiškio rajone. Kaip prabėgo vaikystė ir ką, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, ji jums davė? – buvo paklausta V. Aleknos.
– Vaikystė kaime nėra tas pats, kas vaikystė didesniame mieste. Aš augau labai mažame kaime. Augančiam vaikui labiausiai reikia draugų arba panašaus amžiaus vaikų, su kuriais būtų galima kažką veikti. Aišku, mūsų kaime nebuvo daug panašaus amžiaus vaikų, mes buvome šešiese – po tris berniukus ir mergaites. Gyvenome pakankamai aktyvų, sportinį gyvenimą, nes tiek ir mano vyresnis brolis, tiek kaimynas Rolandas buvo sportiški vaikinai.
Visaip bandydavome užsiiminėti kažkokia sportine veikla. Atsirado krepšinis... Aišku, tas žaidimas nebuvo panašus į dabartinį – krepšys buvo prie ūkinio pastato paprastai pritvirtintas statinės lankas, į kurį bandydavome pataikyti kamuolį. Krepšinis buvo pirmoji sporto šaka, kuria užsiiminėjome, vėliau atsirado ir futbolas. Buvome pasidarę tokį nedidelį savo stadioną su futbolo vartais, kurių tinklus patys nusipynėme. Sportas buvo pramoga, malonumas. Šiaip tai kaimo kasdienybę sudarė ūkio darbai, kuriuos tėvams turėjome padėti dirbti.
– Ar įžvelgiate, kad būtent vaikystė kaime suformavo jūsų asmenybę, kuri vėliau tiko profesionaliam sportui?
– Manau, kad taip, nes vaikystėje mes galėdavome pasportuoti po to, kai darbai būdavo padaryti ir dar būdavo šviesu. Dabartinį jaunimą tėvai labai ragina eiti sportuoti po pamokų, patogiu laiku, gražiose salėse, bet jaunimas to nenori. Tuo metu mes verždavomės sportuoti, nes tai būdavo vienintelis pabėgimas nuo kaimiškos kasdienybės. Nors kaime tu turi dirbti, padėti tėvams ir atlikti savo pareigas, tačiau visa tai man išėjo į naudą, o noras sportuoti buvo tarsi savęs paskatinimas, pamaloninimas. Sportas nebuvo kančia. Tada buvo nesvarbu, ar bėgioji, ar stovi futbolo vartuose, ar žaidi krepšinį, ar dar ką nors darai – tu judėdavai ir tas teikdavo malonumą.
– Jeigu užsiiminėdavote įvairiomis sporto šakomis, tai kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado lengvoji atletika?
– Lengvoji atletika, sakyčiau, atsirado visiškai iš niekur (šypteli). Atsimenu, kaip vyko Maskvos olimpinės žaidynės ir per televizorių kažką rodydavo – kaip meta ietį, kaip bėga, buvau užfiksavęs, kad mėto ir diską. Visgi tai tokios labiau techninės rungtys, kurias be kažkieno pagalbos sunku išmokti.
Vieną kartą kūno kultūros mokytojas pakvietė nuvažiuoti į vieną atranką, kurią vykdė Panevėžio sporto mokykla, kitaip dar vadinta internatu. Jos treneriai tada važinėdavo po rajonus, rengdavo varžybas, kurių metu bandydavo pastebėti talentingus vaikus ir pakviesti juos mokytis Panevėžyje. Vienoje atrankoje aš irgi sudalyvavau.
Ten buvo tokios rungtys: bėgimas, šuolis iš vietos, kimštinio kamuolio metimas, kamuoliuko metimas. Treneris Algimantas Mykolaitis, buvęs ieties metikas ir tuometis mokyklos pavaduotojas, įrašė mane į kandidatų sąrašą, kad jeigu kažkas neatvyks, tai galbūt mane ir pakvies. Prabėgo visa vasara, aš jau buvau primiršęs, kad kažkur dalyvavau, negalvojau apie tai, bet likus dviem savaitėms iki rugsėjo mėnesio gavau laišką. Taip buvau pakviestas atvykti mokytis ir sportuoti į Panevėžį.
1985–1986 m. ir prasidėjo mano kelionė sporte. Tiesa, ji nebuvo labai sklandi, nes iš pradžių labai norėjau būti krepšininku. Mėnesį netgi lankiau krepšinį. Galiausiai treneris suprato, kad į treniruotes ėjau savo noru ir turiu būti kitoje grupėje. Iš krepšinio komandos mane išprašė ir taip nuėjau bandyti mėtyti ietį.
– Gyvenote ir augote kaime, tačiau būdamas 14-os turėjote atsiskirti nuo šeimos. Ar dėl to jautėte kažkokius išgyvenimus?
– Iš pradžių buvo šokas, nes negalvojau, kad ten atsidursiu. Piešiau sau kiek kitokį pasaulį ir maniau, kad būsiu panašesnėje aplinkoje, kokioje ir augau. Panevėžys tuo metu buvo pakankamai didelis miestas ir ten į sporto mokyklą buvo suvažiavę geriausi bei perspektyviausi Lietuvos jaunieji sportininkai.
Iš tikrųjų buvo sunku, pasikeitė mano kasdienybė – reikėjo ir mokytis, ir treniruotis, ir aplinka buvo pasikeitusi. Pirmąjį mėnesį praleidau krepšinyje, po to nuėjau į lengvąją atletiką, o ten vėlgi reikėjo prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir sąlygų. Buvo tikrai nelengva. Pirmą savaitę galvojau, kad grįšiu namo ir atgal jau nebevažiuosiu. Visgi bėgant laikui prisitaikai ir viskas būna gerai. Po metų jau džiaugėmės, kad esame tos mokyklos auklėtiniais.
– Pradėjote nuo ieties metimo, bet galiausiai tapote disko metiku. Kaip ir kodėl „prilipo“ būtent disko metimas?
– Gana natūraliai. Pirmaisiais metais atvažiavusius dar tikrina – kaip auga rezultatai, ar yra tikimybė, kad jie gali kažką daugiau pasiekti. Pirmųjų metų pavasarį buvo rengiamos sporto varžybos, jose turėjai rodyti, ką išmokai. Tuo metu ieties metimas man buvo visiškai svetimas judesys, jis man netiko ir nesisekė. Pasirodžiau tose varžybose. Aišku, ietį numečiau netoli. Girdėjau tokias kalbas, kad esu vienas iš kandidatų, kuris galbūt turės išvažiuoti iš sporto mokyklos, nes nebuvo pasiekta aukštų rezultatų.
Visgi keli treneriai pasakė, kad dar bus disko metimo varžybos ir jose taip pat galiu save išmėginti. Paėmiau tą diską ir nusviedžiau toliausiai iš visų. Mečiau iš vietos ir aplenkiau tuos, kurie jau treniravosi mėtyti diską. Tada mane, kaip disko metiką, paliko mokytis dar vienus metus. Mano pažintis su disku įvyko visiškai iš reikalo (nusijuokia)...
– Ar jūs pats jautėte, kad disko metimo sektoriuje esate išskirtinis?
– Aš tai pajutau vėliau, kai ėmiau labiau prisijaukinti disko metimą. Tai įvyko maždaug 1987–1988 m., kai pajaučiau patį metimą ir šios rungties teikiamą malonumą. Tada ir supratau, kad turiu kažkokį pranašumą prieš savo varžovus.
– 1990–1991 m. Lietuvoje buvo nepriklausomybės atgavimo laikotarpis, viskas keitėsi, o jūs dar buvote augantis sportininkas. Kaip atrodė gyvenimas ir sportavimo sąlygos tuo metu?
– Pamenu, kad man buvo galimybė vykti sportuoti ir į Kauną, ir į Vilnių, bet pasirinkau būtent sostinę. Tada Lietuva atkūrė nepriklausomybę, prasidėjo tas pereinamasis laikotarpis. Nelengva buvo ir sporte. Tuo metu buvau lyg ir perspektyvus, jaunas, bet Lietuvoje patekdavau dar tik į geriausių aštuntuką. Tada dar buvo Romas Ubartas, Vaclovas Kidykas ir kiti. Žinoma, visiems pinigų juk nepakako.
Būdavo kažkoks minimalus finansavimas, bet nemažai padėdavo ir tėvai. Bėgant laikui pradėjome galvoti, kuo čia užsiimti, kad būtų galima užsidirbti pinigų. Taip ir atsirado veiklos šalia sporto – darbas Vadovybės apsaugos departamente. Tada ir sportą kažkuriam laikui teko šiek tiek primiršti, nes nebuvo pakankamai laisvo laiko, reikėjo įsitvirtinti tarnyboje. Vėliau sportas sugrįžo 1994–1995 m. Vėl pradėjau sportuoti – šįkart jau būdamas pareigūnu.
– Ar tuo laikotarpiu tikėjimas, kad sporte galima kažką pasiekti, išliko?
– Minčių apie aukščiausius pasiekimus, kuriuos man pavyko įgyvendinti, tikriausiai tada nebuvo. Negalvojau, kad tapsiu olimpiniu čempionu ir prilygsiu R. Ubartui. Mums iki to olimpinio kelio atrodė taip toli, kaip iki kosmoso, kad tai neįmanoma (atsidūsta). Kai Romas tapo olimpiniu čempionu, jau visi galvojome, kad disko metimo rungtyje jo dabar neturėsime kokį šimtą metų. Tada dar nežinojome, kas yra tos tikrosios treniruotės, kaip atrodo tikrosios bazės.
– Romas Ubartas tuo metu buvo toks herojus, pavyzdys?
– Taip, tikrai taip. Romas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu, prieš tai Seule buvo antras, skynė kitas pergales, tai jis ir buvo tas tikrasis pavyzdys. Atvykus į Vilnių neretai su juo tekdavo manieže kartu treniruotis. Žiūrėdavome į jį kaip į tam tikrą stabą, į kurį reikia lygiuotis.
– Panašiu laikotarpiu taip pat dalyvaudavote ir naujove tapusiose galiūnų varžybose. Tai buvo dėl malonumo ar dėl finansinių sumetimų?
– Gal daugiau savo malonumui. Galiūnų varžybos tuo metu buvo kažkas naujo. Vingio parke vykdavo įvairios varžybos, į kurias atvykdavo ir galiūnai iš užsienio. Mes, metikai, irgi būdavome nesilpni, todėl pabandydavome sudalyvauti. Kartais sekdavosi, esu laimėjęs ir pirmų vietų. Visgi kai jau rimčiau pradėjau mėtyti diską, tai vengdavau tų varžybų, nes traumų tikimybė ten buvo nemaža. Buvo kvietimų pereiti į galiūnų sportą, bet kažkaip tuo nesusigundžiau ir likau ištikimas disko metimui.
– Dirbote Vadovybės apsaugos departamente. Kaip atrodė tas darbas?
– Tai buvo naujas departamentas, reikėjo naujų žmonių, o kadangi darbas susijęs su apsauga, tai jam tiko jauni ir sportiški asmenys. Taip ir atėjome dirbti, viskas patiko. Iš pradžių teko dirbti pastatų apsaugoje, dirbau Seime, o vėliau perėjau į asmenų apsaugą, pradėjau dirbti prezidento Algirdo Mykolo Brazausko apsaugoje.
Darbas nebuvo lengvas, būdavo daug įvairaus pobūdžio treniruočių. Darbas būdavo organizuojamas paromis – vieną parą dirbi, tris paras ilsiesi. Rimčiau pradėjau treniruotis būtent tada, kai šiek tiek daugiau laisvo laiko atsirasdavo. Kai rezultatai ėmė kilti, departamento vadovybė sudarė tokias sąlygas, kad galėdavau išeiti ir neapmokamų atostogų. Taip ir gaudavosi, kad pusę metų būdavau pareigūnu, o pusę metų sportininku, kuris dalyvauja varžybose ir atstovauja Lietuvai.
Dabar galiu drąsiai sakyti, kad tai išėjo į naudą. Nuolatinis sportavimas, treniruotės ir varžybos vargina tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Aplinkos pakeitimas yra labai naudingas, nes pailsėjęs nuo vieno dalyko tu jo dar labiau pasiilgsti. Veiklų keitimas man išėjo į naudą ir profesionaliame sporte, ir šiaip gyvenime.
– Koks buvo jūsų ryšys su prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku. Juk jis taip pat buvo susijęs su lengvąja atletika?
– Taip, tikrai buvo toks kontaktas. Su šviesios atminties prezidentu mes buvome tokio panašaus stoto, o studijų laikais Kaune jis irgi užsiiminėdavo lengvąja atletika. Anatolijus Pocius buvo jo treneris. Prezidentas turėjo tikrai gerą supratimą apie tai, kas yra disko metimas, kokios yra metimų rungtys. Kadangi jis pats buvo sportavęs, tai suprato, kad jeigu sportuoji, turi tai daryti nuoširdžiai, rimtai ir profesionaliai. Apie tai tikrai pakalbėdavome. Prezidentas suprasdavo, palaikydavo ir patardavo. Labai sutapo mūsų biolaukai.
– 1995 m. jūsų rezultatai dar kilo, bet nebuvo tokie, kad leistų pasiekti olimpinį normatyvą. Tuo metu 1996 m. jau pirmajame starte jį pasiekėte. Tai buvo esminis lūžis?
– Taip, tas lūžis įvyko 1996 m., sausio ar vasario mėnesį. Tai buvo pirmieji metai, kai jau gavau kažkokio dydžio finansavimą ir turėjau galimybę išvykti į treniruočių stovyklą. Pirma treniruočių stovykla vyko Suomijoje, todėl tas sezonas ir buvo toks, kai rezultatai gerokai šovė į viršų. Būtent nuo šių metų pradžios aš buvau pakankamai stipriai atsirėmęs tik į sportą. Žinoma, nuo sausio mėnesio iki vasaros pabaigos, nes vėliau vėl buvau pareigūnu. Bet taip, tie metai buvo jau tokie rimti, tikėjausi patekti į olimpines žaidynes. Pirmosiose varžybose ir įvykdžiau tą normatyvą.
– Pirmosiose sezono varžybose Vokietijoje tada numetėte 67,82 m ir pagerinote asmeninį rekordą. Kaip prisimenate tą savo startą?
– Tai apskritai buvo pirma tokia rimtesnė mano kelionė į varžybas. Ten manęs laukė labai rimti varžovai: Larsas Riedelis, Jurgenas Šultas ir kiti. Tuo metu aš atvykau iš Lietuvos ir niekas nesitikėjo, kad pademonstruosiu tokius rezultatus. Visgi pamenu, kad buvo ir tokių linksmų nesklandumų (šypteli).
Pirmą kartą dalyvavau tokio rango varžybose. Jose yra numatyta tvarka – kada sportininkai turi ateiti, kada skiriamas laikas apšilti ir panašiai. Galiausiai pakankamai gerai nesužiūrėjau transporto išvykimo laiko, kelionės trukmės, nes galvojau, kad stadioną pasieksiu gana greitai. Dar važiuodamas supratau, kad vėluosiu, todėl autobuse pradėjau daryti mankštą. Atvažiavau, o visi sportininkai jau darė apšilimą, jau diską mėtė. Tuo metu aš, ką tik iš autobuso išlipęs, dar savo disko nepridavęs, dairiausi (nusijuokia)...
Na ir kažkaip gavosi, kad pirmu ar antru metimu užfiksavau asmeninį savo rekordą, įvykdžiau olimpinį normatyvą. Aplenkiau savo varžovus, kurie taip pažvelgė į mane ir nesuprato, kas čia ir kaip įvyko. Pamenu, kad iškart po to ir prasidėjo dopingo kontrolės.
Nebūdavo nei vienų varžybų, kuriose manęs nepakviesdavo į dopingo kontrolę. Per vieną sezoną dopingo patikroje turėdavau apsilankyti po 20–30 kartų – ypač Vokietijoje. Visgi aš ir pats specialiai ten važiuodavau, kad jie viską žiūrėtų. Sąžinė buvo rami... Na ir šiaip, man labai patikdavo varžytis su vokiečiais, nes jie būdavo stipriausi.
– Kaip prisimenate savo atsidavimą sportui, koks jis buvo?
– Sportuodavau, tačiau tas kasdienis gyvenimas vykdavo natūraliai, neatsiribodavau nuo jo. Aš kažkaip net neįsivaizduoju, kaip būtų galima gyventi, kai galvoje vien tik sportas, treniruotės, varžybos ir rezultatai. Taip ir išprotėti galima... Aš nebuvau tas, kuris atsidavęs vien tik profesionaliam sportavimui.
– Galiausiai 1996 m. Atlantoje debiutavote olimpinėse žaidynėse. Kaip tada jautėtės, ką tas debiutas dabar primena?
– Man olimpinės žaidynės, bent jau iš to, kaip buvau susidaręs vaizdą dar iki jų, atrodė kaip kažkas labai ypatingo: atmosfera, emocija, kažkoks nežemiškas renginys. Visgi, kai pats nuvykau į jas, tai ir pamačiau, kad ten nieko išskirtinio nėra. Jau buvau dalyvavęs ir Europos, ir pasaulio čempionatuose, o varžovai buvo tie patys. Taigi nieko išskirtinai ypatingo ir nepastebėjau. Žinoma, stadionas, atsakomybė, žinojimas, kad olimpiada vyksta tik kas ketverius metus, prideda to psichologinio spaudimo.
Šiaip tai tos olimpinės žaidynės praėjo gerai. Mano patirčiai tai buvo superinis dalykas, toks krikštas, dar didesnis savęs užgrūdinimas ateities startams. Savų galimybių žinojimas suteikia daugiau jėgų ir pasitikėjimo kitiems metams. Bandžiau kovoti, buvo padaryta klaidų, bet galiausiai užėmiau penktą vietą, kuri irgi yra vieta.
– Tuo metu 1997 m., jau užsigrūdinus, atėjo tokia pirmoji didesnė pergalė – pasaulio čempionate iškovojote sidabrą. Kokią vietą širdyje užima šis medalis?
– Tais metais buvo iškovotas pirmasis mano toks svarbus medalis. Tai tapo pirmu tokiu mano pripažinimu. Lietuvoje geriausių sportininkų rinkimuose aš tada iškovojau antrą vietą. Tai tapo mano, kaip sportininko, įsitvirtinimu tame elite. Tada jau galėjau dalyvauti visose varžybose, kokiose tik noriu. Tas pripažinimas buvo labai svarbus. Tuo metu jau sukausi tarp geriausių Lietuvos sportininkų – tada buvo ir Arvydas Sabonis, ir daugelis kitų. Būti šalia jų buvo didžiulė garbė.
– Rezultatai kilo, pergalių taip pat buvo, tačiau 2000 m. viskas pasikeitė iš esmės. Kaip prisimenate tuos permainų metus?
– 2000 m. pradžioje įvyko labai daug pokyčių gyvenime. Išsiskyrė mano ir trenerio Kalibato keliai, su juo dirbome nuo pat mano atvykimo į Vilnių. Nuo 2000 m. pradžios pradėjau treniruotis vienas, kineziterapeuto Zigmo Živatkausko padedamas. Su treneriu mūsų nuomonės dėl treniravimosi metodikos kartas nuo karto išsiskirdavo, būdavo sunku susitarti, nes treneris buvo iš tų žmonių, kurie sunkiai nusileisdavo ir keisdavo nuomonę.
Nuo tos akimirkos labai stipriai, į gerąją pusę, pasikeitė mano rezultatai. Jie šovė į dar neregėtas aukštumas. Tas išsiskyrimas ir davė didžiulį impulsą jiems kilti. Nuo tada galėjau realizuoti tai, kas man atrodė svarbu.
Žinoma, yra ir toks dalykas, kad ta suteikta laisvė nebūtinai atneš rezultatų. Buvo labai svarbu turėti didelę atsakomybę, žinoti, kad gali reikėti ją prisiimti už kažkokias pasekmes, prastus rezultatus. Tuo metu buvo skeptikų, kurie galvojo, kad mano sportinė karjera jau baigėsi, bandė ją laidoti, bet kartu su vasara atėję rezultatai parodė visai kitą vaizdą. Tai buvo nelengvas, sunkus, bet reikalingas mano karjeros etapas. Tada ir šeimą sukūriau, ir asmeninis gyvenimas pasikeitė.
– 2000 m. Kaune pasiekėte įspūdingą asmeninį rekordą (73,88 m), kuris visų laikų pasaulio disko metimo rezultatų sąraše yra trečias. Ar pamenate tą konkretų metimą, koks jis buvo?
– Žiūrėjau tų varžybų vaizdo įrašą – buvo nufilmuoti visi metimai. Niekuo ypač ypatingi jie nebuvo, bet taip, jie buvo techniški, greiti ir rezultatas tai parodė. Antras metimas siekė 72,35 m, o po to ketvirtas buvo tolimiausias – 73,88 m. Jau numetęs 72 m buvau patenkintas, nes toks rezultatas irgi yra įspūdingas, bet kai diskas nuskriejo 73,88 m ir iki pasaulio rekordo dar pritrūko, tai netgi apsidžiaugiau. Pagalvojau, kad gerai, nes kitaip visi būtų pradėję kalbėti, kad rekordą pasiekiau Lietuvoje, savame stadione, teisėjai blogai išmatavo ir panašiai. Tada sau sakiau, kad nuvažiuosiu į varžybas užsienyje ir ten rekordą pagerinsiu. Visgi gyvenimas parodė, kad taip, deja, neatsitiko.
– Ar dėl nepagerinto pasaulio rekordo yra išlikusi kažkokia nuoskauda?
– Ne, ne, tikrai ne. Nėra jokios nuoskaudos. Jo neturėjimas nereiškia, kad aš nebandžiau jo pasiekti. Tikrai bandžiau, daug pastangų į tai įdėjau. Norėjau, kad rekordas būtų pasiektas normaliame stadione. Tikėjimas, kad galiu pasiekti tą planetos rekordą, tikrai buvo. Treniruočių metu ne kartą diską buvau numetęs toliau nei ta žyma. Visgi varžybose taip nesusiklostė ir viskas.
– Po įspūdingos 2000 m. pradžios jums ant kaklo jau buvo kabinamas olimpinis aukso medalis, bet iki žaidynių likus pusantro mėnesio patyrėte rimtą traumą, apie kurią viešai taip ir nepranešėte. Galbūt papasakosite, kaip atrodė tas laikas iki Sidnėjaus žaidynių?
– Manau, kad ši trauma galbūt buvo toks užprogramuotas įvykis. Sezono pradžioje, kai fiksavau tokius rezultatus, o diskas leisdavosi prie pasaulio rekordo ribos, tai buvo ir geros emocijos, ir pakylėjimo jausmas. Atrodė, kad dar, dar, dar truputėlį kažkur galiu pridėti. Galiausiai nutiko taip, kad treniruotės Vingio stadione metu, darydamas daugiašuolius, patyriau kelio traumą. Na ir viskas, reikėjo sustoti (juokiasi). Tada jau sustabdė gyvenimas... Iki olimpinių žaidynių dar buvo likę maždaug du mėnesiai. Pasisekė dėl to, kad Sidnėjaus olimpinės žaidynės vyko gana vėlai, spalio mėnesį – tai mane išgelbėjo, nes turėjau laiko atsigauti.
Pati trauma buvo pakankamai rimta, bet ką darysi? Reikėjo kažkaip iš tos situacijos išeiti. Iš pradžių negalėjau kojos per kelį sulenkti, bet operacijos daryti irgi negalėjau – tada jau tikrai jokių olimpinių žaidynių nebebūtų buvę. Po dienos ar kelių, apibintavę koją, bandėme mėtyti sukandę dantis. Trečią dieną po traumos buvome taip kietai subintavę koją, kad ji beveik visiškai nesilankstė.
Pabandžiau mesti, o diskas nuskriejo 60 ar 61 metrą. Įsivaizduokite, mėčiau 70 m ir daugiau, o dabar metu net dešimt metrų mažiau. Atsirado ir toks psichologinis krūvis. Visgi tada buvo visas varžybų grafikas suplanuotas, todėl po to atlikto metimo treniruotėje priėmiau sprendimą dalyvavimo varžybose neatšaukti – juk reikės dalyvauti olimpinėse žaidynėse, kito kelio nėra ir niekas nesupras, jeigu nedalyvausiu. Nusprendėme niekam neskelbti, kad esu traumuotas – reikėjo, kad varžovai nieko nežinotų ir nepajaustų, kad kažkas yra ne taip. Į varžybas Briuselyje išvykome po savaitės.
– Ar galima sakyti, kad ši akimirka parodė, jog jūsų atsidavimas sportui buvo maksimalus, nes dalyvavimas varžybose buvo nemenka rizika?
– Tai buvo garbės reikalas. Manau, kad tas olimpinis aukso medalis man ant kaklo buvo užkabintas dar iki olimpinių žaidynių. Atrodė, tai kaip aš dabar galėčiau imti ir nebevažiuoti? Kažkaip ta atsakomybė tada buvo didžiulė. Kaip ir minėjau, buvau išsiskyręs su treneriu, buvo nemažai žmonių, kurie sakė, kad iš manęs nieko nebebus, tai viskas ir susidėjo – negalėjau nuvilti savęs ir Lietuvos.
Visa tai vedė į priekį ir kažkaip išsisukau. Briuselyje numečiau 68 m ir laimėjau pirmąją vietą, vėliau Berlyne irgi pasirodžiau gerai. Diską mėčiau ant kelio užsimovęs įtvarą, taip buvo ir Sidnėjuje. Na, o po olimpinių žaidynių – viskas – grįžau į Lietuvą ir iškart išvykau į Helsinkį, kur buvo atlikta kelio operacija.
– Visgi visa tai nesutrukdė ir Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse lipote ant aukščiausio pakylos laiptelio. Skambėjo himnas, kilo vėliava. Ką jums reiškia ši akimirka?
– Čia yra tos akimirkos, žinote, dėl kurių verta sportuoti, dirbti ir išlaukti. Olimpinių žaidynių nugalėtojų pakyla, visas stadionas atsistojęs, skambantis himnas ir visa kita... Tai tos akimirkos, tiek iš Sidnėjaus, tiek vėliau iš Atėnų, kurios manyje išlikusios kaip pačios maloniausios gyvenimo akimirkos.
– Ar jauname amžiuje, po tokių pasiekimų, yra sunku būti sporto superžvaigžde?
– Kaip jau ir sakiau, niekada nesureikšmindavau tokių dalykų ir nesijausdavau bei nesielgdavau kaip kažkokia tai sporto superžvaigždė. Galbūt vaikams, kai išvažiuodavome į miestą, būdavo keista, kodėl žmonės sveikinasi, nori nusifotografuoti. Tuo metu aš pats nelabai kreipdavau į tai dėmesį. Žinoma, Lietuvoje to dėmesio buvo daugiau nei užsienyje. Gal kartais ir būdavo kiek sunkiau, bet o ką čia padarysi – pats esi kaltas, kad tave atpažįsta.
Visgi greitai mane „nužvaigždindavo“ tarnyba departamente. Kai grįždavau, tai ten visos žvaigždės pasibaigdavo (juokiasi). Rudenį, pasibaigus sezonui, nebūdavo laiko, kada džiaugtis ir mėgautis tais pasiekimais, nes reikėdavo dirbti ir eiti tarnybą – niekam neįdomu, ar tu čia žvaigždė, ar ne.
– Ar tas laikotarpis, kai viena pergalė krito po kitos, neatėmė pirmykščio pasimėgavimo sportu? Ar visas sportavimas netapo tik mechaniniu darbu?
– Visos varžybos man toliau teikė džiaugsmą. Visas tas laikotarpis, kai reikia treniruotis, kai vyksta įvairios stovyklos ir seka sunkus darbas, žinoma, yra sunkus, to malonumo būdavo mažiau. Visgi vasarą, kai prasidėdavo varžybos, jausdavausi labai gerai, viskas teikė laimę. Turėdavau tikrai daug startų, per sezoną pasirodydavau 25–30 varžybų.
Nepaisant to, visada laikydavausi to principo, kad jeigu jau važiuoji į varžybas, tai kovoji dėl maksimalaus rezultato, aukščiausios vietos ir privalai parodyti viską, ką gali. Nebuvo nė vienų varžybų, kad atsipalaiduočiau ir į jas nepasižiūrėčiau rimtai. Jeigu nebūdavo tokių stiprių varžovų, žinoma, susikaupti būdavo sunkiau, tačiau tada bandydavau pats save išprovokuoti, kad rezultatas būtų kuo geresnis, o atėję žiūrovai galėtų mėgautis reginiu.
Kartais sportininkai sako, kad dalyvausiu ne visa savo jėga, pasitaupysiu. Ne... Mano atveju to nebūdavo – jeigu važiuodavau į varžybas, tai važiuodavau atiduoti visą save. Tai tapo įpročiu, todėl niekada nereikėjo jokios vaidybos. Sportas turi būti natūralus, tada jis ir teiks grožį. Nors rezultatai buvo geri, o pergalių daug, tačiau ši savybė ir mėgavimasis visu procesu niekuomet niekur nedingo.
– 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse vyko labai įnirtinga kova su vengru Robertu Fazekašu, kuris tapo čempionu, bet vėliau buvo diskvalifikuotas. Kaip atsimenate tą kovą, kurią iš pradžių pralaimėjote?
– Robertas nuo pat 2002 m. pradėjo demonstruoti labai įspūdingus rezultatus. 2003 m. pasaulio čempionatas vyko Paryžiuje, jis ten buvo itin stiprus, o man žiemą buvo atlikta dar viena operacija. Vasarą vėl buvau įgavęs gana neblogą sportinę formą ir klausimas buvo vienas – kaip nugalėti Fazekašą?
Nusprendžiau, kad viską reikia daryti pirmaisiais mėginimais – vos tik atėjus į sektorių mesti taip, kaip tik galiu, bandyti pasiekti geriausią rezultatą ir taip nustebinti, išmušti varžovą. Tokia taktika Paryžiuje pasiteisino, nes po pirmojo metimo išsiveržiau į priekį ir Robertas manęs nebeaplenkė.
To paties siekiau ir Atėnų olimpinėse žaidynėse. Pirmas metimas pavyko, diskas nuskriejo 69,89 m (iki šiol tai yra olimpinis rekordas). Visgi Fazekašas atsakė į tai ir numetė toliau, o man nebepavyko jo aplenkti. Supratau, kad 70 m ir daugiau tikrai nenumesiu. Tą vakarą Atėnuose Robertas laimėjo, bet visgi, pralaimėjo vėliau.
– Ar stadione pralaimėjęs vengrui jautėte nusivylimą, kad čempionu tapo jis, o ne jūs?
– Na čia yra sportas ir viskas, nieko daugiau nepadarysi – laimi stipresnis. Kovojame, sportuojame, o galiausiai būna visaip. Nepavyko, tai nepavyko. Supranti, kad analizuosi klaidas, o atėjus laikui bandysi revanšuotis. Yra sakoma, kad kiekvienas pralaimėjimas yra kitos pergalės pradžia. Kartais tai motyvuoja dar atkakliau ir rimčiau dirbti, kol galiausiai vėliau ir ateina ta ilgai laukta pergalė.
– Kaip viskas apsivertė mintyse, kai paaiškėjo, kad R. Fazekašas išėjo iš dopingo kontrolę ir galiausiai buvo diskvalifikuotas? Kaip viską sužinojote?
– Viskas gavosi taip, kad varžybos baigėsi vėlai, po jų sekė dopingo kontrolė ir viešbutyje buvau tik gal kokią pirmą valandą nakties. Gyvenau kartu su treneriais, šalia buvo ir šviesios atminties Aleksas Stanislovaitis, buvo ir kiti treneriai. Sėdėjome, kalbėjomės, iš kažkur atsirado dėžė alaus. Mes jį gurkšnojome, aptarinėjome įvairias temas ir gal kokią 4 ar 5 nakties išsiskirstėme miegoti. Galiausiai ryte prasidėjo visas triukšmas ir paaiškėjo, kad Robertas anksčiau pasišalino iš dopingo kontrolės, nedavė savo mėginio. Atsikėliau ir tada tapo aišku, kad vakare laukia apdovanojimų ceremonija, aš esu čempionas, o Fazekašas yra diskvalifikuotas.
– Vėliau sekė kitos pergalės, Pekino olimpinėse žaidynėse buvo iškovota bronza, kol galiausiai atbėgo 2012 m. ir paskutinės jūsų žaidynės Londone. Kaip išgyvenote jas ir faktą, kad šį kartą likote 4-as?
– Žinote, giliai į širdį tų sėkmių ir nesėkmių niekada neimdavau. Jeigu laimi, tai kažkiek pasidžiaugi ir viskas, o jeigu pralaimi, tai paliūdi ir gyveni toliau. Toks tas gyvenimas – visi negali laimėti. 2012 m. buvo tokie išskirtiniai.
Kiekvienais metais atsinaujindavo ir atsirasdavo tam tikros traumos, dėl amžiaus jas išsigydyti būdavo vis sunkiau, treniruotės būdavo kur kas sudėtingesnės, bet paskutinėms olimpinėms žaidynėms nusprendžiau itin gerai pasiruošti ir viskas pavyko.
Sezono pradžia nebuvo lengva, bet vėliau įsivažiavau. Tais metais mečiau ir 70 m, ir virš 69 m. Kaip 40-mečiui, tai buvo tikrai puiki sportinė forma. Galiausiai nuvykau į Londono olimpines žaidynes. Pamenu, kad tada buvo didžiulis noras sudalyvauti olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje, nes niekada iki tol to jausmo neteko patirti. Tada man buvo suteikta garbė nešti Lietuvos vėliavą.
Galiausiai pasirodžiau paskutinėse olimpinės žaidynėse... Anksčiau būdavo taip, kad dalyvauji varžybose, esi pilnas energijos, o nepavykus kažkokiam metimui žinai, kad dar yra bandymų atsigriebti. Visgi ateina 40 metų ir tada tu supranti, kad varžybose energijos turi tik vienam metimui. Pirmu mėginimu užfiksavau geriausią rezultatą, iki penkto bandymo laikiausi trečioje pozicijoje, bet tada Gerdas Kanteris mane aplenkė ir likau ketvirtas.
Apžvelgęs visą karjerą dar ir tada duodamas interviu po varžybų sakiau, kad ketvirta vieta dar nėra taip blogai, nes pirmosiose olimpinėse žaidynėse likau penktas. Tai reiškia, kad progresas įvyko (juokiasi). Tai štai, čia vienintelis džiaugsmas ir buvo, kad atsisveikinime pasirodžiau geriau nei debiute.
– O šiaip, papildomų emocijų Londone buvo?
– Žinokite, kažkaip viso to pernelyg nebuvo. Vėliau dar bandžiau truputėlį treniruotis, bet visa tai daryti buvo sudėtinga, motyvacija buvo nebe ta. Iki Rio olimpinių žaidynių ištempti buvo sudėtinga, todėl taip natūraliai ir paprastai baigėsi ta mano karjera. Nebebuvo rezultatų, tai ir karjera pasibaigė.
– Kiek jums yra džiugu tai, kad Lietuvos disko metimo istorija po jūsų išėjimo nesibaigė, o dabar ją tęsia jūsų sūnūs Martynas ir Mykolas?
– Dėl to yra be galo džiugu (atsidūsta). Džiugu, kad įspūdingos disko metimo istorijos dalimi teko būti ir man. Tie disko metikai, kurie garsinome Lietuvą – R. Ubartas, V. Kidykas, aš – turime daryti viską, kad ši rungtis mūsų šalyje gyvuotų ir toliau. Man labai džiugu, kad tiek Martynas, tiek Mykolas jau pasiekė tą lygį ir panašu, kad keletą olimpinių ciklų į priekį turėsime disko metikų. Džiugu, kad tradicijos nedingsta ir sūnūs tai tęsia.
Ką Mykolas jau padarė – yra tikrai daug. Manau, kad tikrai padarys ir dar daugiau. Be galo džiugu, bet, kaip ir minėjau, nereikia per daug džiaugtis ir nereikia per daug verkti, jeigu kažkas nepavyks. Reikia išlaikyti pusiausvyrą. Tikiu, kad ir Martynas vis dar neparodė to, ką gali, o jo rezultatai ateityje bus dar geresni. Norisi, kad ir Gabrielei sektųsi toje rungtyje, kokią ji pasirinks. Viską parodys gyvenimas.
– Na ir pabaigai, ką Virgilijui Aleknai reiškia disko metimas?
– Tiesiogine prasme tai yra disko metimas. Tai yra rungtis, kuri padarė ir sukūrė mane tokį, koks aš esu dabar. Kas aš būčiau be disko metimo? Disko metimas man davė labai daug, tai – dalis manęs.
