Laikraščių tiražai Lietuvoje sparčiai mažėja. Nors dalis leidinių užsidarė ar persikėlė į skaitmeninę erdvę, kaimiškose vietovėse spauda vis dar išlaiko ištikimų skaitytojų ratą. Kai kur prenumeratos net perduodamos iš kartos į kartą.
90-metis anykštėnas Algimantas Bačiulis laikraščius skaito labai seniai, o vietinį „Anykštos“ – net nuo 1962-ųjų. Nors skaito ir respublikinę spaudą, anot jo, joje tiek nesužinosi apie savo kraštą, kiek vietinėje.
„Aš pažįstu labai daug Anykščių krašto žmonių, man įdomu apie juos parašytos žinutės – geresnės ar blogesnės, apie anykštėnų gyvenimą, apie jų problemas, viskas labai įdomu“, – kalbėjo A. Bačiulis.
Nors A. Bačiulis naujienas paskaito ir internetinėje erdvėje, visgi laikraštis jam priimtinesnis.
„Man tiesiog patinka palaikyti laikraštį rankose, aš jaučiu šilumą, jaučiu artumą. Vieniems ryte reikia kavos puodelio, man – laikraščio“, – šypsodamasis pasakojo anykštėnas.
„Anykštos" laikraštis skaičiuoja 78-erius metus. Pasak vyriausiosios redaktorės Gražinos Šmigelskienės, nors tiražas ir sumažėjęs, ištikimi skaitytojai liko.
„Turime tokių skaitytojų, kur prenumeruoja net kelios kartos šeimoje – bobutės prenumeratą paveldi anūkas ir paskui tęsia prenumeratą“, – pasakojo G. Šmilgelskienė.
Anot jos, nors regioninės žiniasklaidos skaitytojų – daugiausia vyresnio amžiaus, pastaruoju metu stebima nauja tendencija.
„Pastebime, kad priauga nauja karta, kuri užsisako popierinį laikraštį. Labai džiugina, kai matome rajono įstaigose, kurioms vadovauja jauni žmonės, gulinčią popierinę „Anykštą“. Tai labai malonu, nes popierius vis dėlto padeda išlaikyti mūsų kultūrinę atmintį krašto“, – sakė „Anykštos“ vyriausioji redaktorė.
Daugėja ir jaunų žmonių iniciatyvų, kurie nori išsaugoti popierinę spaudą.
„Turime vietos jaunų verslininkų, kurie kasmet šimtams nepasiturinčiųjų Anykščių gyventojams padovanoja laikraščio prenumeratą. Tuo, be abejo, džiaugiamės ir mes, nes tai parama ir mums“, – pasakojo G. Šmigelskienė.
Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ vyriausioji redaktorė Nomeda Simėnienė sako, kad kaimiškose vietovėse žmonės ypač mėgsta laikraščius, ne visi moka naudotis internetu. Tačiau neslepia, spaudos tiražas taip pat mažėja. Pasigendama „Lietuvos pašto“ bendradarbiavimo.
„Lietuvos pašto“ skyriuose nėra jokios reklamos apie regioninę spaudą. Ten yra svarbiau parduoti tualetinio popieriaus ritinėlį ar pasiūlyti pasipurkšti nauju kvapu. Paštas tos informacinės misijos jau seniai nebeatlieka. Ir, asmeniškai, aš nebetikiu, ar kas pasikeis“, – sakė N. Simėnienė.
Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos pirmininko pavaduotojas ir „Utenos dienos“ laikraščio vyriausiasis redaktorius Deividas Ridikas sako, kad regioninė spauda susiduria su finansiniais iššūkiais. Reklamos užsakovai keliasi į socialinius tinklus.
„Dėl to jau turime ir pasekmių. Utenos regione turime tokią situaciją, kad net aštuoni laikraščiai per pastaruosius keletą metų užsidarė. Ir liūdniausia situacija yra tokia, kad pasienio miestai, tokie kaip Zarasai, Ignalina ar Švenčionys, nebeteko nepriklausomų laikraščių“, – kalbėjo D. Ridikas.
Pasak jo, norint išlaikyti ir pritraukti naujų prenumeratorių, spaudos žvilgsnis regione labiau krypsta į čia gyvenantįjį.
„Kažkada legendinis redaktorius, amžiną atilsį Romas Burba, Alytaus naujienų redaktorius sakė, kad mes turime parašyti regione apie vieną žmogų tris kartus ir turėsime prenumeratorių iki gyvos galvos. Tai toks ir yra mūsų tikslas“, – tęsė D. Ridikas.
Remiantis statistikos duomenimis, per dešimt metų laikraščių tiražai sumažėjo daugiau nei tris kartus.
