Prieš sezoną ambicingus tikslus laimėti visus tris Lietuvos futbolo trofėjus kėlęs Vilniaus „Žalgiris“ liko be nieko. Pasibaigęs sezonas buvo vienas iš nesėkmingiausių ir sunkiausių klubo istorijoje. Nuo 2013 iki 2016 metų dominavusi Sostinės ekipa iš Lietuvos futbolo olimpo buvo išstumta Marijampolės „Sūduvos“. Vos 40 tūkst. gyventojų miesto klubas trečius metus iš eilės yra stipriausias šalyje. Vilniaus „Žalgirio“ vadovė Vilma Venslovaitienė teigia, kad galima objektyviai paaiškinti, kodėl sezonas buvo prastas.
Vilniaus klube ilgametei vadovei šiuo metu talkina komandą formuojantys buvę garsūs futbolininkai Deividas Šemberas ir Deividas Česnauskis. V. Venslovaitienė pabrėžia, kad tai vis dar patirtį kaupiantys žmonės, todėl natūralu, kad klaidų buvo neišvengta. Klubo direktorė akcentavo ir trenerių kaitą.
„Faktus neigti būtų keista. Ir viduje apie tai kalbėjome, kad tai buvo, ko gero, vienas sunkiausių sezonų. Bet priežastys yra objektyvios. Nėra vienos priežasties, yra daug. Normalu, kad pokyčiai nepraeina šiaip sau. Pasikeitus sporto vadybos daliai, komandą formuoja žmonės, kurie kaupia patirtį. Norėtųsi, kad ta patirtis ateitų greičiau, bet taip nebūna. Toks yra procesas.
Kita svarbi aplinkybė yra trenerių kaita. Ypač vieno trenerio. Pasikeitus Valdui Urbonui, mes turėjome tokį blogą tarpą, kai reikėjo greituoju būdu surasti naują trenerį. Urbonas komplektavo komandą savo stiliumi. Buvo pertrauka laukiant naujo trenerio. Tai buvo prieš pat sezoną. Reikia suprasti, kad Marekas Zubas prisijungė likus savaitei iki Supertaurės. Tai reiškia, kad ir likę žaidėjai atvažiavo likus savaitei iki Supertaurės. Situacija dėl Supertaurės yra bloga, bet ji turi savo atsakymus.
LFF taurės pusfinalį visi matėte. Pasakyti, kad „Žalgiris“ pralaimėjo, nebūtų labai tikslu. Buvo ir kitos aplinkybės. Tiesa tokia, kad „Sūduva“ išėjo į finalą. Aš traktuoju taip, kad tai yra pokyčių situacija. Nenusimetame jokiais būdais atsakomybės, bet suvaldyti tokius dalykus nėra paprasta. Labai daug žmogiškojo faktoriaus. Sirgaliai stebėjo, kad vasarą keitėsi žaidėjai. Marijampolės „Sūduva“ atvirai deklaruoja, kad geriausia yra žaidėjus atsivežti rugsėjį–spalį kitam sezonui, nes yra adaptacinis laikotarpis. Nuo sausio mėnesio jie gali stabiliau jaustis ir siekti rezultato. Kadangi mes valėmės, tai buvo kita situacija“, – nesėkmingo sezono priežastis įvardijo Vilniaus „Žalgirio“ direktorė.
Vilniaus „Žalgiris“ per sezoną pakeitė net tris trenerius. Klubas aklavietėje atsidūrė dar sezono pradžioje, kai į Lietuvos rinktinės trenerio postą sėdo Valdas Urbonas. „Žalgiris“ karštligiškai ieškojo, kuo jį pakeisti, ir pasikvietė klube anksčiau jau dirbusį lenką M. Zubą. Tačiau pralaimėjus pirmąsias Europos lygos atrankos rungtynes treneris pasitraukė. Jį pakeitė portugalas Joao Martinsas, kuris net neturėjo būtinos darbui Lietuvoje licencijos.
– V. Urboną klube pakeitė M. Zubas, bet jis klube taip pat neužsibuvo. Ar dabar manote, kad buvo priimtas teisingas sprendimas su juo atsisveikinti?
– Kai mes ieškojome trenerio, tai pamatėme, kad tai pats blogiausias laikas jo ieškoti. Kai mes su juo tarėmės, iškart buvo aišku, kad jis bet kada galės atsistoti ir išeiti, nes tai treneris, kuris ieško savo pasiūlymo. Nebuvo lengva jį įtikinti atvažiuoti, bet tai visada buvo žmogus, kuris laukė savo pasiūlymo.
– Jau paskelbėte, kad J. Martinsas klube neliks. Ar pagrindinis faktorius yra tai, kad jis neturi PRO licencijos?
– Esminis faktorius buvo tai, kad jis neturi licencijos. Šiaip treneris susitvarkė neblogai, žaidėjai jį vertino, gerbė, jis rado ryšį su jais. Bet vyriausiasis treneris šiame klube turi turėti visas licencijas.
– Kokioje stadijoje yra naujo trenerio paieškos?
– Tai yra procesas, bet kandidatai jau yra išgryninti. Prasideda pokalbių dalis. Kitą savaitę bus valdybos posėdis, jai bus pateiktas sutrumpintas sąrašas su preliminariais skaičiais. Mes kol kas žiūrėjome į jų pavardes, kompetenciją ir norą čia atvykti.
Lietuvos klubinio sporto reitingai kyla labai ženkliai ir staigiai. Tuo galime tik didžiuotis. Mes esame Baltijos šalių lyderiai. Viskas nėra taip blogai, bet įvaizdis yra blogas. Mūsų pačių sukurtas įvaizdis yra blogas, o jį išgryninti, pakeisti nėra taip lengva. Bet jis keičiasi atvykstant naujiems žaidėjams iš kitų šalių. Jie atranda Lietuvą. Čia atvykę užsieniečiai sako, kad nesitikėjo, kad čia toks geras lygis. Mes apie tai negirdėjome. Bet tam reikia laiko ir finansinių resursų. Aš manau, kad su infrastruktūros atsiradimu futbolas Lietuvoje žengs žingsnį į priekį.
– Ar tarp kandidatų treniruoti klubą yra lietuvių?
– Tarp kandidatų yra lietuvių. Bet pagrindinis kriterijus yra pasiekimai ir kompetencija.
– Finansinės ataskaitos parodė ir klubo sezono nuostolius (155 tūkst. eurų) bei pusę milijono siekiančias skolas. Galbūt galėtumėte atviriau pasakyti, kokie sunkumai slegia „Žalgirį“?
– Klubo finansinė situacija yra stabiliai ta pati. Nuo 2010 metų buvo leidžiami investiciniai pinigai, kurie buvo investuoti į šį klubą tam, kad jis būtų čia. UEFA įvedė taisyklę, kad finansinės ataskaitos turi būti viešai prieinamos. Jos buvo teikiamos iki šiol Registrų centrui. Situacija yra ta pati, bet natūralu, kad pirmą kartą pamačius yra „O!“
Man tai nieko naujo. Tai yra svarstoma dalininkų susirinkimuose ir tos skolos šiek tiek mažėja. Šis sezonas yra sunkus, bet situacija yra valdoma. Tikslas yra minimizuoti nuostolius. Bet tai normalu, tai yra futbolas. Reikia suprasti, kad futbolo klubas veikia pagal kitus principus nei uždarosios ar akcinės bendrovės. UEFA licencijavimo procese net yra žiūrimas ne vienas sezonas, o bent pusantro. Finansiniai nuostoliai yra dangstomi per kelis sezonus. Ne pirmas kartas. Anksčiau buvo baisiau.
– Vilniaus savivaldybė pernai klubui skyrė 850 tūkst. eurų paramą. Ar, jūsų nuomone, tai pakankama paskata?
– Noriu padėkoti miestui ir tarybai, kad jie tai daro. Kiekvienais metais yra galvojama vis apie didesnį klubų skaičių. Ne tris ar keturis. Vilnius buvo miestas, kuris neturėjo sporto rėmimo tradicijų, bet per 10 metų jos atsirado. Labai ačiū ir pagarba.
Mes išeiname į tarptautinę rinką. Futbolas pradeda konkuruoti su Latvija. Iki praėjusių metų futbolo situacija Latvijoje buvo labai sudėtinga. Mes buvome lyderiai tarp Rytų Baltijos šalių. Dabar jau ir estai, ir latviai randa didesnius resursus nei Lietuva. Ir tai liūdina, nes finansinė padėtis po krizės yra pagerėjusi, verslas yra atsigavęs.
Mes tai jaučiame ieškodami žaidėjų, nes mes jau nebekonkuruojame atlyginimais. Natūralu, kad ta suma prieš 10 metų buvo kita. Sakė prieš euro įvedimą, kad kainos bus perskaičiuotos sąžiningai, bet dabar jau matome, kad kas buvo tada, dabar yra kas kita. Bet tai yra ženkli miesto parama ir paskata dirbti. Ji sudaro nuo 36 iki 46 procentų mūsų biudžeto. Kaip bus kitą sezoną, dar nežinau.
– Jau atsisveikinote su šešiais žaidėjais. Ar su visais buvo tiesiog nutrauktos sutartys? Galbūt kažką bandėte išlaikyti?
– Atsisveikinta su visais, kurių kontraktuose buvo galimybė atsisveikinti. Mūsų požiūriu, tose pozicijose mums reiktų stiprintis. Ypač centro gynėjų ir krašto saugų linijoje.
– Ar įmanoma Lietuvos futbolo klubo branduolį sudaryti iš žaidėjų lietuvių?
– Nuo 2010 metų atkuriant šį klubą vizija buvo, kad „Žalgiris“ turi būti lietuviškas. Bet matome per tuos 10 metų, kad problema yra didžiulė. Ir nėra vienos priežasties, kodėl ji yra. Kas pirmiau? Ir višta, ir kiaušinis čia vienodame lygmenyje. Reikia infrastruktūros. Buvo laikas, kad futbolas nenukonkuravo krepšinio, nes kiekvienoje mokykloje buvo krepšinio salė ir tėvai veda vaiką ten, kur jis gali persirengti šiltai ir nežalodamas savęs treniruotis. Per tuos 10 metų atsirado aikštynai ir dabar mes jau turime daugiau vaikų, nei bet kurioje kitoje sporto šakoje. Tai rodo statistika. Futbolo būrelius Lietuvoje lanko daugiausia vaikų. Tai yra labai gera komercinė struktūra, nes daug perspektyvių karjerą baigusių žaidėjų gali dirbti futbole ir mokyti vaikus, iš to gyventi.
Bet to neužtenka. Kompetencijos klausimas yra. Futbolo federacija sprendžia šį klausimą, nes ji atsakinga už licencijų išdavimą. Mes norime, kad būtų kontrolė ir lygmenys. Tėvai turi žinoti, į kokio lygio treniruotę veda vaiką. Akademija, kuri neturi virš savęs klubo, išleidžia vaikus į niekur, jie neturi kur po to dėtis. Esant tokiam pereinamajam laikotarpiui... Aišku, čia taip skamba – vėl pereinamasis, vėl pereinamasis. Tokia konjunktūra mūsų. Futbolas yra labai populiari sporto šaka, bet ji yra brangi. Reikalinga infrastruktūra. Ne salė, o didžiuliai žemės plotai su rūbinėmis. Nėra taip paprasta ją išlaikyti. Toks užburtas ratas. Kol nebus infrastruktūros, o treneriai negalės skirti lėšų savo kompetencijai kelti, mes neišjudinsime. Federacija remia jaunimo ugdymą, skiria dotacijas klubams, kurie turi jaunimo akademijas. Tai yra ženkli parama. Mes turime sulyginti požiūrį, kokia turi būti treniruotė ir kaip vaikas turi būti treniruojamas.
Tai jei grįžtume prie jūsų klausimo, yra talentingų žaidėjų lietuvių, matome juos rinktinėje. Bet tie, kurie galėtų konkurencingai žaisti Europos turnyruose, jie turi gerus kontraktus ir mes jų negalime pasikviesti. Nes jie mums per brangūs. Visus kandidatus lietuvius mes žinome. Abu Deividai pradėję darbą turėjo užduotį surasti visus lietuvius. Reikėjo pasidaryti sąrašą, išsiaiškinti kontraktų pabaigas ir sąlygas. Tie, kurie buvo laisvi, jei buvo įmanoma juos pasikviesti, jie buvo surinkti. Bet per sezoną matėme, kad jie nekonkuravo. O laikyti nežaidžiantį lietuvį aikštėje yra nusikaltimas. Laukiame. Turime savo akademijoje kartą jau paruoštą, joje yra nemažai gabaus jaunimo. Kiekvienais metais būna penki šeši, kurie mato, kas yra A komanda.
– Kokius tikslus kelsite naujam treneriui?
– Geras potencialą turintis treneris į Lietuvą važiuos tik laimėti. Laimėti viską. Kaip tai padaryti – čia yra trenerio talento ir išmonės klausimas. Mūsų sporto komanda jau turi potencialių žaidėjų sąrašą ir laukia trenerio, kuris pasakytų, kaip jis mato žaidimą. Gerai man pasakė – ne pinigai kišenėse laksto. Kartais autsaideriai iššoka ir laimi, tai nevadiname savęs autsaideriais, manome, kad esame konkurencingi. Tik reikia mobilizuotis. Jeigu neturėtų aukščiausio tikslo „Žalgiris“, tada man čia ne vieta.
