Gegužės 27-ąją dieną prodiuseris ir parašiutininkas Deividas Misiulis tapo 13-uoju lietuviu, kuriam pavyko pasiekti Everesto viršūnę. Į aukščiausią pasaulio viršukalnę jis kopė su papildomu deguonimi. D. Misiulis džiaugiasi, kad pavyko įveikti šį iššūkį, bet to kartoti nebeplanuoja.
„Nu ir nesąmonę čia buvau sugalvojęs, niekad nieko bendro su kalnais nebenoriu turėti“, – savo „Facebook“ paskyroje po įkopimo rašė D. Misiulis.
Bendraudamas su LRT, D. Misiulis dar kartą pakartojo šią mintį.
„Susigalvojome tokį iššūkį – kalnų iššūkį, kurį vainikavo Everestas. Turime pilna įspūdžių, atsiminimų, kurių niekas nebeatims. Tačiau dar kartą kartoti tokį didelį pasiruošimą, kentėti pusantro mėnesio kalne, žaloti savo kūną, odą, akis, smegenis nebeplanuoju“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Svarbi valanda“ sakė prodiuseris ir parašiutininkas.
D. Misiulis papasakojo, iš ko susideda pasiruošimas tokiam iššūkiui: „Tai fizinis pasiruošimas – treniruotės, aklimatizacija, techninės pamokos, kaip elgtis su įranga. Žinoma, yra sveikatos priežiūra iki tol. Taip pat svarbus ekspedicinės įmonės pasirinkimas, kuris truko tikrai ne vieną savaitę. Didelis darbas yra ir įrangos susipirkimas. Turėjome rūpintis maistu – vežėmės po 40 kg užkandžių, juos turėjome susidėlioti teisingai, kad jie neatsibostų ir būtų skanūs. Reikėjo susirinkti didžiulį krepšį vaistų, ačiū Dievui – jų daug neprireikė. Taip pat sekė draudimai, logistika. To darbo tikrai buvo daug, ne tik fizinio.“
D. Misiulis pasakojo, jog link viršūnės pradėjo judėti apie 21 val. vakare, o viršūnėje buvo apie 7 val. ryto. Ilgą ir intensyvų kopimą apsunkino D. Misiulį lydėjęs šerpas, kuriam distancijos pradžioje pradėjo šalti pirštai.
„Viskas būtų buvę gerai, bet mano šerpo kojos pirštai pradėjo šalti po ketvirčio distancijos. Dėl to jis mane vis skubino, greitino, neleido ilsėtis kaip norėjau, kas reiškia, kad gale buvau visiškai pavargęs, negalėjau pasimėgauti vaizdais“, – pasakojo tryliktasis į Everestą įkopęs lietuvis.
D. Misiulis pabrėžė, kad daugiausiai emocijų buvo ne po to, kai atsidūrė ant Everesto viršūnės. Emocijos vyrą užplūdo tuomet, kai jis išskrido iš bazinės stovyklos.
„Užlipus ant pačios viršūnės nebuvo jokių emocijų, pabuvome viršuje tik porą minučių, padarėme nuotraukų ir vaizdo įrašų ir iškart leidomės. Visą puokštę jausmų patyriau pakilęs su sraigtasparniu virš bazinės stovyklos, kai supratau, kad pagaliau viskas baigėsi“, – prisiminė D. Misiulis.
Pati sunkiausia akimirka D. Misiulio kelyje į Everesto viršūnę buvo pamatyti žuvusio alpinisto kūną.
„Kai ten guli kūnai, jie dažniausiai būna su šalmais, jų nesimato. Bet vienas kūnas gulėjo be šalmo, matėsi žmogaus veido išraiška. Dedi koją šalia jo galvos. Tikrai sukrečia“, – pasakojo D. Misiulis.
Visgi labiausiai visame kelyje į aukščiausią pasaulio viršukalnę D. Misiuliui įsiminė ne pats kopimas, o pasiruošimas jam.
„Puikiai atsimenu visą 6 mėnesių pasiruošimą. Nemiegojau savo lovoje nuo spalio galo. Namie turiu kankinimo aparatą, kuris vadinasi bėgimo takelis su įkalne. Tai tikiuosi jo nebeišvysti, kai grįšiu. Sudėtingiausi, bet tuo pačiu ir prasmingiausi momentai yra pasiruošimas“, – dėstė D. Misiulis.
Į Everestą tuo pačiu metu be papildomo deguonies, vedlių ir nešikų pagalbos kopė kitas lietuvis Saulius Damulevičius, kuris 8400 metrų aukštyje buvo priverstas apsisukti. Visgi D. Misiulis tiki, kad S. Damulevičius galiausiai pasieks savąjį tikslą.
„Saulius yra neįtikėtinas žmogus. Aš labai džiaugiuosi, kad su juo susipažinome, leidome daug laiko kartu. Leidžiantis žemyn aš buvau pagalvojęs – neįtikėtina, ką jis bandys padaryti. Gaila, jam nepavyko. Neabejoju, kad jam tai pavyks ateityje. Pats grįšiu į Nepalą, susitiksiu ir apkabinsiu jį. Didžiulė pagarba Sauliui“, – sakė D. Misiulis.
Tekstą parengė Tadas Pašiušis
