Jokių tikrų prielaidų ir galimybių pagaliau pajudėti link tikros taikos Artimuosiuose Rytuose nebus tol, kol gyvuos dabartinis Irano režimas – kol jis nebus sunaikintas iš išorės, subyrės iš vidaus ar pagaliau bus nušluotas Irano visuomenės.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie šio režimo įrankius regione – pirmiausia, teroristines organizacijas „Hamas“ ir „Hezbollah“. Kol jos nebus sunaikintos iš išorės arba iš vidaus, netekdamos atramos Gazos ir Libano visuomenėse, tol jos tęs su Izraeliu karą, išsiliejusį į visą regioną.
Galima sakyti, kad šiuo pačiu bendriausiu, esminiu aspektu padėtis Artimuosiuose Rytuose yra panaši į situaciją mūsų regione – kol gyvuos Rusijos režimas, kuris taip pat remiasi teroristine bei genocidine ideologija ir veikia teroristiniais metodais, tol padėtis visame regione toliau tik blogės, artėdama prie brutalios ir nevaldomos kulminacijos.
Tai pagrindinės mintys ir įspūdžiai, kuriuos galima išsivežti iš Izraelio, apsilankius tiek jo šiaurėje, Libano pasienyje, tiek pietuose, prie karo nusiaubtos Gazos, ir pabendravus su vietos politikais, kariškiais, saugumo bei gynybos ekspertais.
Natūralu, kad absoliuti dauguma jų neigiamai vertina dabartinį JAV valdžios elgesį, kai bandoma susitarti su Irano valdžioje išsilaikiusiu ajatolų bei karinės chuntos režimu, taip tą režimą legitimuojant, o Izraelį paliekant už borto.
JAV ir Irano susitarimai Izraelyje iš esmės vertinami kaip Irano režimo pergalė.
Tiesa, daugelis Izraelyje teigia, jog jokių susitarimų su Irano režimu realiai įgyvendinti vis vien nepavyks – bent jau taip, kad jie virstų ilgalaike ir tvaria taika regione.
Kita vertus, konstatuojama, kad Izraelis neturi jokių alternatyvų strateginei sąjungai su JAV, nuo kurių yra priklausomas. Be to, šalis esą pavargo nuo ypač ilgai užtrukusio karo net keliais frontais, tad jai reikia bent pauzės.
JAV ir Irano susitarimai Izraelyje iš esmės vertinami kaip Irano režimo pergalė.
Tačiau po tos pauzės – ir vėl naujas karas, su JAV pagalba ar be jos, vienu ar keliais tarpusavyje neatskiriamai susijusiais frontais.
Bendra padėtis greičiausiai tik dar labiau kais ir komplikuosis, atsiveriant vis naujiems konfliktų židiniams. Iškalbinga tendencija – vis labiau kylanti įtampa tarp Izraelio ir Turkijos, Izraelyje garsėjant kalboms, kad NATO narė regione tapo nauju agresyviu imperialistiniu veikėju, nusitaikiusiu ir į Izraelį.
Regionas – sugriuvęs kortų namelis
Oficialios Izraelio institucijos ir pareigūnai itin atsargiai ir aptakiai vertino žinias apie JAV ir Irano pasirašytą „supratimo memorandumą“ – bent jau pirmosiomis dienomis, kai jis dar kurį laiką JAV valdžios buvo kruopščiai slepiamas nuo viešumos.
Tačiau Jeruzalė, be abejo, savais kanalais žinojo, kas vyksta, greičiausiai netgi realiu laiku, tad buvo iš anksto parengusi komunikaciją šiuo klausimu.
Ta komunikacija buvo labai paprasta: „Mes nieko bendra su tuo neturime, tame nedalyvavome, tad niekuo niekam nesame įsipareigoję.“
Būtent taip Izraelio užsienio reikalų ministerijos Situacijų kambaryje kalbėjo ir su užsienio žurnalistų delegacija bendravę aukšti ministerijos pareigūnai.
Tokiu būdu Jeruzalė signalizuoja, jog nori išlaikyti maksimalią sprendimų ir veiksmų laisvę esant bet kokiai situacijos raidai.
Pagrindinis dalykas, kurį labiausiai stengėsi pabrėžti Izraelio diplomatai – 2023 m. „Hamas“ Izraelio pietuose, Gazos pasienyje, surengtos žudynės tapo lūžiu, sugriovusiu viso regiono geopolitinę bei saugumo architektūrą ir esą iš esmės pakeitusiu Izraelio strategiją.
„Tai buvo toks pat įvykis, kaip ir viso masto agresija prieš Ukrainą, savotiškas to pasikartojimas, parodęs, kad sena politika ir strategija, kaip ir atgrasymas bei sulaikymas, neveikia, tiesiog neegzistuoja. Paaiškėjo, kad nebeapsaugo jokios tvoros, saugumo bei stebėjimo sistemos.
Iki tol mes su jais pakariaudavome trumpus karus, paskelbdavome pergalę, jie paskelbdavo, kad jie laimėjo, sudarydavome paliaubas ir gyvendavome toliau, leisdavome ten pumpuoti pinigus Katarui, Iranui.
To daugiau nebegali būti. Izraelio ligšiolinė sulaikymo ir atgrasymo strategija pasikeitė į aktyvios prevencijos ir atstūmimo politiką. Be to, mums nebereikia paliaubų, reikia pašalinti ir sunaikinti grėsmės šaltinį. O tai – pirmiausia Iranas ir jo įrankiai, statytiniai – „Hamas“ Gazoje ir „Hezbollah“ Libane“, – sakė vienas aukštas Izraelio diplomatas.
Jis ir kiti kolegos, norėdami kuo labiau pabrėžti egzistencinę reikalo svarbą Izraeliui, tvirtino, kad „Hamas“ išpuolis buvo bendro plano su Iranu ir „Hezbollah“ dalis – esą „Hezbollah“ turėjo padaryti tą patį iš šiaurės, ką ir „Hamas“ iš pietų.
Tačiau, Izraelio diplomatų teigimu, šį planą greičiausiai sugriovė „Hamas“ ir „Hezbollah“ konkurencija. Paskubėjusi ir į priekį iššokusi „Hamas“ neva sukėlė „Hezbollah“, į „Hamas“ visada žiūrėjusios iš aukšto, pavydą ir nerimą, kad konkurentė gali laimėti pagrindinės veikėjos karūną. Todėl esą „Hezbollah“ pradėjo karą su Izraeliu ir atidarė antrą frontą šiaurėje tik vėliau.
Bet kokiu atveju, Izraeliui teko pradėti naują karą ir su „Hezbollah“, nustumiant šios pajėgas gilyn į Libano teritoriją ir taip sukuriant buferinę zoną, apsaugančią Izraelio pasienio gyvenvietes nuo tiesioginės „Hezbollah“ ugnies. Taip jie teisino Izraelio pajėgų įžengimą gilyn į Libano teritoriją ir atmetė kaltinimus, jog taip siekiama išplėsti Izraelio teritoriją, okupuojant kaimyninės šalies dalį.
Bendra padėtis greičiausiai tik dar labiau kais ir komplikuosis, atsiveriant vis naujiems konfliktų židiniams. Iškalbinga tendencija – vis labiau kylanti įtampa tarp Izraelio ir Turkijos, Izraelyje garsėjant kalboms, kad NATO narė regione tapo nauju agresyviu imperialistiniu veikėju, nusitaikiusiu ir į Izraelį.
O dabar, pasak Izraelio diplomatų, esminis ir lemiamas faktas yra tai, kad Irano režimas išliko, o kol jis egzistuoja ir valdo Iraną, tol Izraelis iki galo „netiki“ jokiomis sutartimis nei su tuo režimu, nei su jo statytiniais ir parankiniais regione.
Tačiau kodėl režimas atlaikė ir paskutiniąsias vidaus protestų bangas, ir neregėtai galingą bei naikinantį Izraelio ir JAV antpuolį? Kodėl ir Jeruzalė, ir Vašingtonas apsiskaičiavo, iš pradžių besitikėję, kad jų smūgiai bus lemiami ir mirtini, galutinai pakirsiantys Irano diktatūrą?
Izraelio užsienio reikalų ministerijos diplomatai mini kelias priežastis, kodėl Izraelis ir Amerika apsiskaičiavo. Viena vertus, pasak jų, antpuolis buvo pavėluotas, nes prieš jį šalį ir režimą drebinę masiniai protestai buvo jau praradę pagreitį ir išsikvėpę po itin brutalių represijų bei žudynių.
Be to, po to, kai pats JAV prezidentas Donaldas Trumpas per tų žudynių įkarštį ragino protestuotojus laikytis ir žadėjo, kad pagalba „jau ateina“, toks vėlavimas ir pažadų neištesėjimas, pasak Izraelio diplomatų, paveikė demoralizuojančiai.
Viena vertus, pasak jų, antpuolis buvo pavėluotas, nes prieš jį šalį ir režimą drebinę masiniai protestai buvo jau praradę pagreitį ir išsikvėpę po itin brutalių represijų bei žudynių.
Pasak ministerijos pareigūnų, tikroji dabartinė padėtis Irano visuomenės viduje, protesto potencialo dydis, režimo vidaus stabilumas – visiškai neaiškūs, nors ir esminiai faktoriai.
Bet kokiu atveju, pasak pašnekovų, JAV ir Izraelio smūgiai buvo režimui labai skausmingi ir simboliškai bei psichologiškai, pats režimas yra susilpnėjęs.
Jis esą gali egzistuoti dar kelerius metus, tačiau bet kokiu atveju regione laukia naujas karas ar karai su juo.
Lygiai taip pat kariauti Izraeliui, pasak diplomatų, gali tekti ir su „Hamas“ bei „Hezbollah“, kurios esą visiškai nevykdo jokių paliaubų susitarimų ir ne nusiginkluoja, o priešingai – stengiasi kuo greičiau atsigauti.
Tačiau kas turėtų lemti šių teroristinių organizacijų galutinį pralaimėjimą? Juk akivaizdu, kad vien Izraelio ginklo jėgos neužtenka.
Tai ypač ryškiai matyti pirmiausia Gazoje, kur Izraelio nekontroliuojamoje šios nykštukinės teritorijos dalyje „Hamas“ vėl kone visiškai valdo padėtį. Ką reiškia Izraelio pareigūnų nuolatos kartojama analogija su nacių Vokietija ir jos likimu po Antrojo pasaulinio karo?
Ar jie mano, kad vienintelė reali išeitis – taip pat visiškai nušluoti teroristų valdomas vietas nuo žemės paviršiaus, o po to jas visiškai okupuoti, galbūt okupuotas zonas padalijant kelioms šalims?
Izraelio diplomatai tikina, kad pats Izraelis tikrai neketina ir nenori to daryti: „Nenorime ten būti.“
Tačiau, pasak jų, vietoje Izraelio, Gazos teritoriją valdyti ir visiškai denacifikuoti galėtų tarptautinė bendruomenė ir jos pajėgos. Jos labiausiai turėtų stengtis ugdyti jaunąją tenykštę kartą, kuri dabar nuo mažens mokoma, jog svarbiausia – bet kokia kaina nužudyti kuo daugiau žydų ir apskritai sunaikinti Izraelio valstybę bei visuomenę.
Žodį „denacifikuoti“ Izraelio pusė vartoja nuolatos, Gazą ir Vakarų krantą lygindami su nacistine Vokietija tenykščių visuomenių indoktrinacijos agresyvia ir radikalia ideologija masto prasme. Jie nuolatos sako, kad minėtos visuomenės turėtų būti „perauklėtos“, „denacifikuotos“, kaip ir vokiečių po 2 pasaulinio karo.
Tačiau tokia perspektyva šiuo metu neatrodo reali net Gazoje, kur Izraelio kariuomenė kontroliuoja apie 60 proc. teritorijos, perskirtos vadinamąja geltonąja linija.
Izraelis šiuo metu vis suduoda oro smūgių į „Hamas“ teritoriją, surengia sausumos operacijų. „Hamas“ savo ruožtu taip pat nuolatos rengia išpuolius ties skiriamąja linija.
Pagal paliaubų susitarimą su „Hamas“, Izraelio kariuomenė turėtų palaipsniui visiškai pasitraukti iš Gazos, o „Hamas“ – nusiginkluoti. Ruožo valdymas kaip tik ir turėtų būti perduotas tarptautinei administracijai.
Tačiau Izraelis teigia, jog „Hamas“ ne tik nenusiginkluoja, bet priešingai – vėl stiprėja, atkuria savo kovinį potencialą, brutaliai užgniaužė bet kokį galimą vidaus pasipriešinimą Gazos visuomenės viduje ir rengiasi naujam plataus masto karui su Izraeliu.
Tačiau Izraelis teigia, jog „Hamas“ ne tik nenusiginkluoja, bet priešingai – vėl stiprėja, atkuria savo kovinį potencialą, brutaliai užgniaužė bet kokį galimą vidaus pasipriešinimą Gazos visuomenės viduje ir rengiasi naujam plataus masto karui su Izraeliu.
Taigi Izraelio pajėgos esą greičiausiai turės pačios pradėti naują plataus masto operaciją.
Kol kas, kaip teigia Izraelio žiniasklaida, tokiems Izraelio planams kategoriškai priešinasi JAV, vis dar tebesistengiančios išsaugoti itin trapias, nuolatinių abipusių smūgių drebinamas paliaubas su Iranu.
Kova dėl pasaulio paramos – pralaimėta?
Izraelio diplomatai, žinoma, negailėjo kritikos ir visai tarptautinei bendruomenei, ir europiečiams.
Esą Europa iki šiol taip ir nesuvokė, kad Izraelis kariauja ne tik prieš Irano režimą bei jo parankinius teroristus, bet ir prieš visų pasaulio pagrindinių diktatūrų, keliančių mirtiną grėsmę ir Europai, sąjungą.
Be to padėtį esą dar labiau komplikuoja tai, kad Turkija, paskelbusi Izraelį „nusikalstama“ ir „imperialistine“ jėga, pasak Izraelio pareigūnų, pati tampa vis agresyvesniu veikėju regione, o jos Vakarų ir NATO partneriai kol kas iš esmės į tai nereaguoja.
„Turkija kaltina mus „imperialistine ekspansija“, kuriant buferines zonas, o pati, pavyzdžiui, Sirijoje, yra okupavusi dar didesnę teritoriją nei visas Libanas“, – sakė Izraelio diplomatai.
Tuo metu Europoje, pasak pašnekovų, net ir ištikimiausi Izraelio sąjungininkai nusisuko nuo žydų valstybės ir pasidavė „antiizraelietiškai propagandai“.
Tačiau, pasak oficialių Izraelio pareigūnų, pagrindinė priežastis, kodėl šalis tarptautinėje erdvėje neteko ir toliau netenka tiek daug paramos – ne paties Izraelio veiksmai ir politika, o musulmoniškojo pasaulio bei jo įvairių ideologinių bei politinių rėmėjų Vakaruose kiekybinė persvara. Šioji persvara, pirmiausia matoma socialiniuose tinkluose, esą ir lėmė tai, kad Izraelis tampa vis labiau „vienišas“.
Tiesa, kai kurie parlamentinės opozicijos dabartinei valdančiajai koalicijai, vedamai premjero Benjamino Netanjahu, atstovai mano, kad tai – ir valdžios aplaidumo, arogancijos bei neprofesionalumo rezultatas.
„Tai, kad mes pralaimėjome kovą dėl paramos pasaulyje ir tapome vienais iš didžiausių „blogiečių“ – vienas iš mūsų pagrindinių priekaištų šiai valdžiai.
Jis apskritai labai suskaldė visuomenę, kuri vis dar išlieka vieninga dėl paramos Izraelio gynybos pajėgoms, kovojančioms už mus visus. Tačiau valdžią – pirmiausia, teisminę – taip pat ir Lietuvoje žiniasklaidą savo propagandai naudojantis B. Netanjahu sąmoningai vis labiau priešina visuomenę“, – neoficialiuose pokalbiuose šalies parlamente – Knesete – tikino kai kurie opozicijos nariai.
Šį rudenį Izraelyje vyks Kneseto rinkimai, tad padėtis šalies visuomenėje vėl kaista. Opozicija tikisi pagaliau išstumti B. Netanjahu iš valdžios. Tačiau šis, nors šiuo metu minantis teismų slenksčius dėl galimos korupcijos, vis dėlto tikisi joje išlikti. Tai, kad tokioms jo viltims yra pagrindo, pripažįsta ir opozicijos atstovai.
O kaip padėtį pagrindiniuose savo frontuose vertina patys kariškiai?
Izraelio pietuose, Kirjat Gato mieste, yra įkurtas Civilinės ir karinės koordinacijos centras, bendrai vadovaujamas Izraelio ir JAV kariškių. Jo veikloje dalyvauja dar keliasdešimties valstybių atstovai.
Šis centras stebi, kaip laikomasi Izraelio ir „Hamas“ paliaubų, bei rūpinasi humanitarinės pagalbos gabenimu į Gazą.
Centrui vadovaujantys aukšti Izraelio kariškiai, kaip ir užsienio reikalų ministerijos diplomatai, tikino, kad kalbos apie Gazoje siautėjantį badą – visiška netiesa ir propaganda.
Jie rodė skaidres su informacija, kiek ir kokių maisto produktų bei vandens gauna Gazos gyventojai. Esą į Ruožą kasdien išvažiuoja šimtai vilkikų su įvairia humanitarine parama, kurios dydis visiškai atitinka normalaus pragyvenimo standartus.
Centrui vadovaujantys aukšti Izraelio kariškiai, kaip ir užsienio reikalų ministerijos diplomatai, itin pabrėžė, jog kalbos apie tai, kad Gazoje siautėja badas – visiška netiesa ir propaganda.
Norėdami parodyti, kaip atidžiai ir detaliai centras stebi humanitarinę padėtį, kariškiai net teigė, jog seka, kiek kepaliukų duonos iškepama per dieną Gazos kepyklose.
Tačiau maždaug 40 proc. Ruožo teritorijos, esančios už vadinamosios geltonosios linijos, pasak Izraelio kariškių, – jau vėl visiškai „Hamas“ valdoma zona, kur grupuotė renka „mokesčius“ nuo visų prekių, valdo juodąją kuro rinką, narkotikų, rūkalų, mobiliųjų telefonų kontrabandą, rengia naujus smogikus.
Būtent „Hamas“, pasak kariškių, ir yra kalčiausia dėl destrukcijos bei sugriovimų Gazos Ruože masto – esą savo štabus, bunkerius bei tunelius grupuotė buvo įrengusi kone po kiekvienu bet kokios viešosios paskirties pastatu, taip pat – po privačiais namais.
Pasak jų, paliaubų planai iš esmės neveikia ir yra nevykdomi. Vadinamojoje žaliojoje zonoje, kurią kontroliuoja Izraelio pajėgos, turėtų prasidėti atstatymo darbai, čia turėtų grįžti ir iš geltonosios zonos persikelti vis daugiau žmonių. Tokiu būdu „Hamas“, kuri turėtų nusiginkluoti, palaipsniui „netektų legitimumo“.
Tačiau Izraelio kariškiai teigė, jog šie procesai iš esmės nevyksta. Viena iš pagrindinių priežasčių – nepakankamai pastangų esą deda tarptautinė bendruomenė.
Tačiau kokia padėtis pačioje Gazos visuomenėje, kokiu mastu ji tebėra lojali „Hamas“?
Pasak kariškių, apie trečdalį žmonių yra aktyvūs ir tiesioginiai grupuotės rėmėjai, į smogikų gretas pritraukiamas jaunimas. Prieš „Hamas“ nusiteikę žmonės, pasak kariškių, žudomi ištisomis šeimomis. Taigi net ir ta nemaža visuomenės dalis, kuri nori, kad „Hamas“ išeitų, nežino, kas būtų po to.
Vis dėlto ir patys kariškiai nežinojo atsakymų nei į klausimą, kaip priversti „Hamas“ išeiti ir kas būtų po to, nei į klausimą, kas bus toliau.
Prieš „Hamas“ nusiteikę žmonės, pasak kariškių, žudomi ištisomis šeimomis. Taigi net ir ta nemaža visuomenės dalis, kuri nori, kad „Hamas“ išeitų, nežino, kas būtų po to.
„Mes nesame atsakingi už Gazą ir nenorime ten būti. Geriausia būtų tiesiog padėti jai atkurti ten gyvenimą ir galbūt tuomet kažkas pasikeistų. Dabar tiesiog svarbiausia nukirtinėti „Hamas“ finansavimo šaltinius, smūgiuoti jiems iš oro“, – sakė Izraelio karininkai.
Panašiai į ateitį žvelgė ir kai kurie Izraelio gynybos pajėgų centrinės būstinės Tel Avive atstovai. Jie teigė netikintys, kad galima iš esmės pakeisti vyresniųjų kartų mąstymą, tad visos viltys, jei jų yra – į jaunųjų kartų švietimą, kurį reikėtų „denacifikuoti“.
O kol tai lieka tolima ir neaiškia perspektyva, pasak Izraelio karininkų, belieka rengtis labai tikėtiniems naujiems susirėmimams.
„Mes nuolatos atrandame naujų tunelių ir naujos infrastruktūros. O kiek dar nesame atradę ir kiek dar reikės sunaikinti. Kaip ir ginkluotės, iš kurios taip ir nepaimtas nė vienas kalašnikovas“, – teigė karininkai.
Pauzė reikalinga, nes vėl laukia karas?
Iš esmės panašiai padėtį vertina ir Izraelio karybos, saugumo bei geopolitikos ekspertai, nors ir nesutaria dėl kai kurių niuansų.
Izraelis, Libano vyriausybė, nekontroliuojanti padėties valstybėje ten, kur ją kontroliuoja „Hezbollah“, ir JAV neseniai pasirašė paliaubų susitarimą, pagal kurį Izraelio kariuomenė atsitrauktų iš dalies teritorijų, dabar užimtų jos sukurtoje buferinėje zonoje, užleisdama jas Libano kariuomenei.
Taip tikimasi sustiprinti tiek Libano vyriausybės, tiek jos kariuomenės autoritetą ir pozicijas. Tačiau „Hezbollah“, kurios pajėgas Izraelis ir stūmė iš tų teritorijų, žinoma, iš karto nuožmiai sukritikavo šį susitarimą.
Ekspertinio ir tiriamojo centro „Alma“, kuris analizuoja padėtį būtent Izraelio šiaurėje, Libane ir karą su „Hezbollah“, vadovė Sarit Zehavi labiausiai pabrėžė, kad ši teroristinė valstybė Libane sparčiai atsigauna po Izraelio smūgių ir pati stengiasi tęsti karą prieš Izraelio kariuomenę. Ne tik šio centro ekspertai „Hezbollah“ vadina valstybe valstybėje: ji, nepaisant to, kad turi savo atstovus centrinės valdžios institucijose, turi savo valdžios organus, bankus bei, žinoma, jėgos struktūras ir kariuomenę.
Taigi Libano fronte nuolatos vyksta susirėmimai, itin plačiai prieš Izraelio karius naudojami dronai, kuriais stengiamasi apšaudyti ir Izraelio teritoriją. Į pagrindinį Izraelio miestą šiaurėje Haifą nuolatos iš fronto sraigtasparniais skraidinami sužeisti kariškiai.
Pasak S. Zehavi, kuri turi atsargos pulkininko laipsnį ir ilgus metus dirbo Izraelio karinėje žvalgyboje, šiuo metu vyksta savotiškos lenktynės tarp Izraelio ir „Hezbollah“ – pirmasis stengiasi toliau daužyti priešą, o šis mėgina kuo greičiau sukaupti pinigų, ginklų, žmonių ir atkurti infrastruktūrą. S. Zehavi teigimu, šias lenktynes, panašu, laimi „Hezbollah“.
Pasak ekspertinio centro vadovės, pagrindiniai „Hezbollah“ finansavimo šaltiniai išlieka Iranas bei įvairi tarptautinė nusikalstama veikla, o ginkluotę teroristinė grupuotė – valstybė gauna ir iš Sirijos, per kurią atkeliauja ginklai – pavyzdžiui, reaktyvinės salvinės ugnies sistemos „Grad“, – ir iš Rusijos.
S. Zehavi skeptiškai vertino Libano vyriausybės, iki šiol taip ir nesiryžusios bandyti nuginkluoti „Hezbollah“ ar, pavyzdžiui, taikyti sankcijas jos bankams, pajėgumus ir ryžtą. Mat „Hezbollah“ nuolatos grasina pilietiniu karu ir „liaudies sukilimu“, o tai – viena iš didžiausių Libano visuomenės baimių.
„Kai kurie mano komandos nariai apskritai mano, kad tai tik laiko klausimas, kol „Hezbollah“ vis dėlto visiškai nugalės Libano vyriausybę ir užvaldys visą šalį. Aš stengiuosi taip negalvoti“, – sakė ekspertė.
S. Zehavi taip pat labai kritiškai vertino JAV susitarimus su Iranu.
„Tai labai blogai ir Europai, nes Rusijos vadovas Vladimiras Putinas mato, kad blogis gali laimėti, ir jis jau greičiausiai planuoja puolimą prieš kitą Europos šalį“, – sakė S. Zehavi.
Jos požiūriu, be režimo legitimacijos kitos JAV susitarimų su Irano režimu blogybės – karo su Iranu susiejimas su Izraelio karu Libane, leidžiantis šantažuoti Izraelį, ir kosminės sumos Irano režimui, kurios, žinoma, tekės ir „Hezbollah“.
„Vienintelis kelias iš Artimųjų Rytų dabartinės padėties – Irano režimo sunaikinimas. O dabar tik turėsime vienas ar kitas paliaubas, po kurių – vėl naujas karas“, – sakė centro „Alma“ vadovė.
Tuo metu kita buvusi karinės žvalgybos karininkė, Tel Avive įsikūrusio Nacionalinio saugumo studijų instituto ekspertė Orna Mizrahi optimistiškiau žvelgė į padėtį Libane.
„Tikrai matau nemažai galimybių – sunaikinta apie 80 proc.„Hezbollah“ pajėgumų, dar labiau priklausoma nuo Irano, kuris pats labai susilpnėjęs, Libano valdžia dabar gerokai ryžtingiau nusiteikusi prieš Iraną ir „Hezbollah“.
Taip, paliaubos bus labai trapios, Libano valdžia ir toliau labai bijo „Hezbollah“, kuri tikrai gali bandyti pradėti pilietinį karą. Tačiau vien kariniu būdu Izraeliui nugalėti „Hezbollah“ neįmanoma, tam reikia pasitelkti Libano valdžią, stiprinti jos kariuomenę“, – sakė O. Mizrahi.
Pasak jos, Gazoje kol kas nėra alternatyvos „Hamas“, o Libane yra kita jėga be „Hezbollah“.
Ekspertė taip pat labai kritiškai vertino JAV susitarimus su Iranu, teigdama, kad Iranas gavo viską, o pats tik davė pažadus, kurių greičiausiai taip ir neįgyvendins. Pirmiausia ir labiausiai, pasak O. Mizrahi, Iranas stengsis vilkinti pažadą atsisakyti branduolinės programos.
Tačiau, pasak jos, Izraelis dėl šių JAV veiksmų yra atsidūręs padėtyje be patikimos išeities ir alternatyvos.
„Mes neturime kitos išeities, kaip tik laikytis sąjungos su JAV. Europa taip ir nesugeba imtis rimtų priemonių prieš tokias grupuotes kaip „Hezbollah“, apskritai nesuvokia radikaliojo islamo grėsmės sau, nesupranta Irano režimo mentaliteto ir tikrųjų tikslų, nesusitvarko su imigracija iš musulmoniškų šalių, kurios siekia pakeisti ir sugriauti Vakarus.
Izraelis, žinoma, gali pats vienas pulti Iraną ir su juo kariauti, kaip ir su kitais priešais. Bet jam tai labai sunku, jam dabar reikia pauzės. Ilgas, nuolatinis karas be aiškios pabaigos slegia šalį ir visuomenę“, – sakė O. Mizrahi.
Tačiau ji, kaip ir kiti pašnekovai, sutiko, kad bet kokia pauzė – į naudą ir priešams, su kuriais anksčiau ar vėliau vėl teks tęsti tą patį karą.
Apžvalgininko kelionę į Izraelį apmokėjo Izraelio Užsienio reikalų ministerija. Publikacijos turiniui tai įtakos neturi.
