„Jaunuoju Algirdu Brazausku“ vidutinio amžiaus socialdemokračių pakrikštytas Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius turės patenkinti atitinkamus jų lūkesčius. O jie nemenki – per artėjantį rinkimų ciklą padaryti LSDP vėl tokią didžią, kaip ir partijos patriarcho didybės laikais.
Blogiausiu atveju – išgelbėti ją nuo tokio fiasko, koks ją ištiko lygiai prieš dešimtmetį, partijai pralaimėjus Seimo rinkimus ir įžengus į ilgą chaoso, aižėjimo ir bevaldystės laikotarpį.
Juk Vyriausybės bei valdančiosios koalicijos perkrovimas bei performatavimas, pradėtas praėjusį šeštadienį, ir yra pirmiausia partijos išrikiavimo 2027–2029 m. savivaldos, Seimo, prezidento ir Europarlamento rinkimų pradžia.
M. Sinkevičius turės būti partijos vedlys bei vėliava visuose šiuose mūšiuose. Taigi, jis dėl to ir turėtų dabar užimti premjero postą, o iš jo – 2029 m. kandidatuoti į prezidento sostą po 2028 m. Seimo rinkimų, į kuriuos taip pat asmeniškai turėtų vesti partijos sąrašą.
Juk būtent artėjantys rinkimai bei noras jų perspektyvoje partiją surikiuoti bei surūšiuoti po naujuoju vedliu ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl šis procesas pradėtas išmetant iš koalicijos Remigijų Žemaitaitį ir jo vadinamąją Nemuno aušrą.
Šias skyrybas lėmė supratimas, kad toji pašvaistė darysis vis pavojingesnė partijos reitingams bei kiekvieno iš partijos vedlių ir eilinių politinei egzistencijai bei interesams būsimuose rinkimuose, o ne koks nors pagaliau prabudęs principingumas, „valstybės interesai“ ar panašūs dideli išvedžiojimai.
Ir būtent būsimo rinkimų ciklo perspektyvoje M. Sinkevičiaus, kaip naujo vedlio, sprendimas imtis atsakomybės išties imant ne tik partijos, bet ir Vyriausybės vairą į savo rankas – visiškai suprantamas bei logiškas. Bent jau tokį sprendimą signalizuoja jo dabartinis elgesys ir kalbos.
Juk būtent artėjantys rinkimai bei noras jų perspektyvoje partiją surikiuoti bei surūšiuoti po naujuoju vedliu ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl šis procesas pradėtas išmetant iš koalicijos Remigijų Žemaitaitį ir jo vadinamąją Nemuno aušrą.
Juk jei jis vis dėlto nueis Vilijos Blinkevičiūtės keliu ir nežengs į premjero postą, o mėgins „lyderiauti“ iš, pavyzdžiui, Seimo vadovo posto, prieš tai dar patekęs į jį vietoje kokio kito partijos parlamentaro, arba tapęs tik ministru, arba išvis likęs Jonavos mero kėdėje – jo misija, kalbant anglosaksišku žargonu, bus mirusi jau pradžioje.
O jei jis imsis, kaip dabar signalizuoja, iš tiesų vesti, tai kiek pagrįstos ne tik vidutinio amžiaus socialdemokračių, bet ir visų amžiaus grupių socialdemokratų viltys apie būsimą naują aukso amžių?
Akivaizdu, kad ne itin pagrįstos. O kaip su viltimis, kad jaunasis Algirdas Mindaugas bent išgelbės nuo būsimo naujo žlugimo? Yra šioks toks pagrindas.
Bet kokiu atveju, viskas priklausys nuo to, kaip naujasis partijos vedlys bei jo komanda tvarkysis su mažiausiai keliais iššūkiais bei procesais tiek už partijos ribų, tiek jos viduje.
Pirmas – santykis su tomis tendencijomis politikoje bei visuomenėje, kurių išraiška ir yra iš valstybės valdžios pagaliau pašalinta R. Žemaitaičio grupuotė.
Kiek patys pašalintieji dabar bus pavojingi buvusiems koalicijos partneriams?
Už tolesnį buvimą su „Nemuno aušra“ pasisakiusieji socialdemokratai gąsdino ir gąsdindavosi, jog valdžioje nebūsianti buvusi partnerė tik sustiprės, galės visu mastu vaidinti savo pagrindinę – „tikrosios“ ir „vienintelės“ opozicijos vaidmenį. O svarbiausia – esą nugnybs nemažą dalį partijos rinkėjų, kaltindama socialdemokratus parsidavus konservatoriams ir „sistemai“.
Taip, toks pavojus egzistuoja.
Tačiau dabar dar pavojingesnėje padėtyje iš tiesų atsidūrė pati „Nemuno aušra“. Labiau tikėtina, kad valdžios netekimas jai gali tapti ne naujos gyvybinės energijos injekcija, o mirties bučiniu.
Juk tokių darinių, kaip šis, egzistencijos variklis bei esmė ir yra valdžia, teisingiau – priėjimas prie biudžetinių pinigų srautų ir tuos srautus reguliuojančių postų. „Politikais“ tapę atsitiktiniai asmenys ir juos po savimi sušlavę politiniai perėjūnai bei manipuliatoriai politikoje būna ir kartu laikosi tik dėl valdžios ir tik valdžioje.
Tuo pagrįstas ir jų vedlių autoritetas bei legitimumas – jie alfa patinais ar patelėmis būna tik tol, kol sugeba pavaldiniams užtikrinti priėjimą prie valdžios-pinigų. Jei jie nebesugeba užtikrinti šios mitybos grandinės, netenka ir galios, valdžios bei tų pavaldinių.
Tačiau dabar dar pavojingesnėje padėtyje iš tiesų atsidūrė pati „Nemuno aušra“. Labiau tikėtina, kad valdžios netekimas jai gali tapti ne naujos gyvybinės energijos injekcija, o mirties bučiniu.
Tad R. Žemaitaičio bravūriškos kalbos apie tai, kad dabar ir jam, ir jo „partijai“ bus geriau, papračiau ir smagiau – tik širma. Dabar jam teks dėti dešimteriopai daugiau pastangų tam, kad jo avelės neišsilakstytų paskui tuos pačius socialdemokratus, kurie, be abejo, sieks taip galutinai sunaikinti konkurentus ir pasipildyti daugumai reikalingų balsų rezervą.
Žinoma, įmanomas ir „hibridinis“ santykių tarp buvusių partnerių variantas – socialdemokratai palieka R. Žemaitaičiui svarbiausiuose žemesnės nei ministrų lygio valdžios postuose jo statytinius, jis jiems užtikrina paramą Seime jiems svarbiausiais klausimais. Tačiau ar toks modelis gali būti išties tvarus ir užtikrinti paties R. Žemaitaičio pozicijas „partijoje“ – išties abejotina.
Labiausiai tikėtina, kad dabar R. Žemaitaitis stengsis išlaukti progos grįžti į valdžią ir kuo labiau prisidėti prie to, kad ta proga atsirastų. O tokia proga – nauja Vyriausybės ir koalicijos krizė, M. Sinkevičiaus, kaip abiejų vedlio, žlugimas dar iki rinkimų.
Tai R. Žemaitaitis jau išpranašavo. Tačiau ar iki tol galutinai nežlugs jis pats, subyrėjus be valdžios deguonies likusiai jo „partijai“? Ar jo, kaip nepateisinusio vilčių, nesusprogdins kokio nors naujo skandalo tie veikėjai, kurie per jį siekė ne tik įtakos valstybės valdžioje, bet ir norėjo sugriauti jos užsienio politiką?
Tačiau net ir „Nemuno aušrai“ užgesus, niekur nedings tie, kurie už ją balsavo per rinkimus. Kaip ir kiti, kurie balsavo už kitus tokius pačius veikėjus, „Sistemos“ destrukciją, valstybės išmušimą iš proukrainietiškos, provakarietiškos, antikremliškos ir antilukašenkinės tarptautinės politikos kurso.
„Nemuno aušrai“ leidžiantis, per prezidento rinkimus jos vedlio užgesintas Ignas Vėgėlė mėgins pasiekti kuo greitesnį revanšą. Šiame politikos paribyje neršia dar aibė panašių veikėjų.
Labiausiai tikėtina, kad dabar R. Žemaitaitis stengsis išlaukti progos grįžti į valdžią ir kuo labiau prisidėti prie to, kad ta proga atsirastų.
Taigi, čia prasidės kova dėl naujo Tikrojo Tautos Sūnaus karūnos, kurią R. Žemaitaitis stengsis išlaikyti.
Pagrindinis šios kovos katalizatorius ir tikslas – prezidento rinkimai, į kuriuos, be I. Vėgėlės, greičiausiai veršis, pavyzdžiui, ir naujuoju Sąjūdžio tikruoju tėvu besiskelbiantis filosofas Arvydas Juozaitis.
Tačiau ar tokios figūros, besipjaunančios tarpusavyje, gali sudaryti rimtą konkurenciją ne tik M. Sinkevičiui, bet ir apskritai bet kam? Abejotina.
Tad svarbiausias klausimas – ar tas maždaug trečdalis rinkėjų, balsuojančių už įvairias „aušras“ ir „alternatyvas“ bei vis radikalėjančių, sulauks naujo mesijo? Jo horizonte kol kas nematyti, tačiau jis tikrai gali ateiti.
O kol jo ar jos nematyti, socialdemokratams ir M. Sinkevičiui teks flirtuoti ne tik su tais rinkėjais, bet ir su savo elektorato plačiosiomis masėmis, kurios visada norėjo iš esmės to paties, ko ir radikalieji „antisisteminiai“ bendrapiliečiai – atsisakyti „konservatorių politikos“, „nebeprovokuoti karo“, „rūpintis ne ginklais, o žmonių gerove“, siekti „gerų santykių su kaimynais“, prie Rusijos ir Baltarusijos diktatūrų pridedant ir Kinijos komunistus.
Žinoma, šiems socialdemokratų rinkėjams ne mažiau svarbios ir grynai socialinės bei ekonominės vidaus politikos temos. Tačiau užsienio ir saugumo politika vis tvirčiau stoja greta, o gal net ir veržiasi į priekį.
Tad atsikratę „Nemuno aušros“ socialdemokratai ne tik neatsisakys bandymų šia kryptimi „koreguoti“ šalies užsienio bei gynybos politiką, bet, artėjant rinkimams, tuos bandymus tik stiprins.
Pagrindinės tokių bandymų kryptys jau seniai akivaizdžios – baltarusiškų trąšų tranzitas, kurį kartu su Minsku bei Maskva spaudžia grąžinti ir Vašingtonas, bei Taivano atstovybės pavadinimo ir net pačios atstovybės panaikinimo klausimas, kur Lietuvos pasidavimo reikalauja Kinija.
Iškalbingas dalykas, rodysiantis, kiek toli šiomis kryptimis pasiryžę eiti „jaunojo A. Brazausko“ socialdemokratai – užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio likimas. Juk jei jis bus paliktas poste arba pakeistas prezidento patarėju Deividu Matulioniu ar „vardanlietuvių“ vedliu Virginijumi Sinkevičiumi, bet kokie bandymai pralaužti kapituliaciją prieš baltarusius ir kinus ir toliau buksuos.
Beje, tuo atveju, jei šis postas atiduodamas M. Sinkevičiui, tai būtų maksimalus „vardanlietuvių“ priešrinkiminių pozicijų sustiprinimas.
Tam, kad socialdemokratų bandymai imtis „savos“ užsienio politikos būtų tikrai sėkmingi, socialdemokratams reikia tiesiai į savo rankas paimti URM, pasodinant ten visiškai lojalų saviškį. O tai reiškia ir atvirą karą su prezidentu Gitanu Nausėda, jį net pastumiant iš Europos Vadovų Tarybos, ten vėl pradedant siųsti premjerą M. Sinkevičių.
Tam, kad socialdemokratų bandymai imtis „savos“ užsienio politikos būtų tikrai sėkmingi, socialdemokratams reikia tiesiai į savo rankas paimti URM, pasodinant ten visiškai lojalų saviškį.
Ar ir socialdemokratai, ir pats jų vedlys tam pasiryžę? Jie turės pasverti, kas jiems per rinkimus gali būti skausmingiau – ar atviras karas su prezidentu, ar išlikimas „konservatorių“ politikos įkaitais.
Panašu, kad socialdemokratai gali rinktis pirmąjį variantą.
Juolab, kad karui Ukrainoje tęsiantis, aštrėjant, liejantis per kraštus bei artėjant prie kulminacijos, kuria gali virsti Rusijos agresija prieš NATO, saugumo situacija aplink mus tik blogės.
Taigi, daugės tų rinkėjų ir jais manipuliuojančių politikų, kurie vis garsiau ragins „neprisišaukti karo“ ir „imtis diplomatijos“.
O tai dar labiau aštrins konfliktą visuomenės viduje, kur ir taip vyksta karas tarp šios visuomenės dalies ir tų, kurie remia dešiniąją opoziciją bei tradicinį šalies geopolitinį kursą.
O kaip su padėtimi pačios LSDP viduje, kuri iki šiol labiausiai priminė pelkę arba tiesiog palaidą balą?
Ar iš tos pelkės naujasis lyderis sugebės sutverti šveicarišką laikrodį, dirbantį vienu ritmu?
Būtent tai yra bene svarbiausias klausimas M. Sinkevičiui – juk vedlys be darnios kariaunos lieka vienas lauke.
Juk svarbiausia yra ne tai, ar M. Sinkevičius gali tapti ne tik jaunuoju, bet ir senuoju A. Brazausku. Svarbiausia, ar už jo stovinti partija savo žmogiškosios kokybės ir pajėgumo požiūriu gali vėl grįžti į LDDP-LSDP laikus.
Pagrindinis konkurentas Gintautas Paluckas, kaip ir jo projektas – koalicija su „Nemuno aušra“ – dugne ir už borto. Partijos senjorai, įsikibę postų ir net viešai raginę dėl šventos ramybės nieko nejudinti, klusniai balsavo „už“ maksimalius pokyčius, keliančius grėsmę ir šiltiems jų užpečkiams.
Tačiau tai nereiškia, kad visa partija jau dabar bus visiškai lojali naujam vadui ir jo aplinkai. Priešingai – prasidėjus neišvengiamiems išbandymams ir problemoms bei artėjant rinkimams, revanšo nuotaikos bei intrigos tik aštrės.
Tik laiko klausimas, kada tie, kurie naujam vadui linki nesėkmės, pradės aktyviai veikti, kad šie palinkėjimai išsipildytų.
Bet kokiu atveju dar svarbiau, kad pagrindinė, net, galima sakyti, egzistencinė socialdemokratų problema – kadrų, idėjų ir tikrosios lyderystės krizė – niekur nedings.
Juk svarbiausia yra ne tai, ar M. Sinkevičius gali tapti ne tik jaunuoju, bet ir senuoju A. Brazausku. Svarbiausia, ar už jo stovinti partija savo žmogiškosios kokybės ir pajėgumo požiūriu gali vėl grįžti į LDDP-LSDP laikus.
Ant kadencijos pusiaukelės slenksčio jau aišku – tai neįmanoma.
Ši partija, kaip ir kitos pagrindinės „tradicinės“ politinės jėgos toliau kapstysis lyderystės, idėjų ir komunikacijos su visuomene krizėje, nuo kurios neišgelbėtų net ir pats A. Brazauskas, prikeltas tikinčiųjų socialdemokratų maldomis. Juk, tiesą sakant, jis buvo vienas iš tos krizės pradininkų ir kaltininkų, taip jai pasmerkęs visus savo įpėdinius – ir senus, ir jaunus.
O mums belieka melstis, kad visa tai nesibaigtų galutine valstybės destrukcija. Arba iš vidaus – į absoliučią valdžią atėjus kokiai nors naujai kruvinai pašvaistei, arba iš išorės – atėjus karui. Arba įvykus ir vienam, ir kitam vienu metu.
