Šventė lietuvių kalboje gerokai dažniau tapatinama su šventiškumu nei šventumu. Šventės laiką mūsų mąstyme turėtų apibrėžti linksmybė, gera nuotaika, mėgavimasis ar tiesiog vartojimo potencialo išpildymas. Bet kodėl į šį šventiškumą vis įsiveržia nuojauta, kad ko nors trūksta mūsų kasdienybėje? Kodėl šventė primena, kad kažkas mūsų gyvenime nėra gerai?
Nuovargio visuomenės terminą nukalęs ir sėkmingai išpopuliarinęs filosofas Byung-Chul Hanas kaip vieną iš esminių šios visuomenės bruožų konstatuoja „gyvenimą laikais be šventės“. „Viskas, kas dieviška ar šventiška, šiandienos pasaulyje yra prarasta“, – niūriai konstatuoja jis.
Jei kasdieniame gyvenime laiko fragmentacija yra pateisinama dėl šokinėjimo nuo vienos užduoties prie kitos, nuo vieno pasiekimo iki kito, tai šventės laikas, kurį filosofas tapatina su apeiga, turėtų padėti patirti laiko tęstinumą ar net amžinumą. Suprantama, kad į pasiekimus ir savo tapatybės nuolatinį tobulinimą orientuotame pasaulyje šis potyris reikalauja kitokios perspektyvos.
Rizikuodamas primesti skaitytojui savo intuiciją, teigiu, kad mūsų šventės yra persmelktos būtent šios, kitokio šventiškumo perspektyvos įtampos. Supratimo, kad šventė yra kažkoks kitoks laikas. Laikas, reikalaujantis iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą, jo tikslingumą ir prasmingumą.
Jei šventę suprasime ne kaip paprasčiausią socialinį susibūrimą linksmam laiko praleidimui, o kaip pertrūkį kasdienio gyvenimo laike, tai pradėsime geriau suprasti ir tą įtampą, kuri kyla tada, kai turi atsiriboti nuo darbų, nuo nuolatinio informacijos srauto sekimo, dalyvavimo komunikacijos grandinėse, nuolatinės pastangos teigti ir stiprinti savo tapatybę.
Šventė priverčia pabūti kitybėje. Pabendrauti ne su įprastu socialiniu ratu, ne su savo pasirenkamais asmenimis ir ne distancinėse komunikacijos platformose. Dažniausiai vis dar susėdama prie bendro stalo ar bent jau susirenkama į bendrus namus. Susitinka bent jau kelios kartos, keli socialiniai sluoksniai, statusai, įvairios tapatybės ir įvairūs, ne visada patogūs požiūriai.
Šventė priverčia pabūti kitybėje. Pabendrauti ne su įprastu socialiniu ratu, ne su savo pasirenkamais asmenimis ir ne distancinėse komunikacijos platformose.
Šventė priverčia pajusti nuobodulį. Tai laikas, kai net ir vis sugrįždamas prie kasdienių įpročių turi dalyvauti religinėse ar socialinėse apeigose – rytinis ėjimas į bažnyčią, bendri pietūs, skambučiai ir žinutės artimiesiems, kurie švenčia kitur, pokalbiai, žaidimai, socialinės ar politinės tikrovės aptarimai, pasikartojantys juokai, pykčiai, simpatijos ir nesutarimai.
Šventė priverčia pažvelgti perspektyviai – įvertinti kitų gyvenimus, jų pasiekimus ar negandas, pažvelgti į savo gyvenimą iš neišvengiamai kitokios pozicijos. Įvairūs socialiniai vaidmenys – dukros, mamos, močiutės, sūnūs, tėvai, seneliai, broliai, seserys, pusbroliai ir pusseserės, dėdės ir tetos – tampa savotišku atskaitos tašku, kiekvienam pažvelgiant į savo vietą gyvenime.
Staiga ištinka mintys apie supanašėjimą su kažkuo, atotrūkį nuo kažko, savų darbų tikslingumą ar egzistencijos prasmingumą. Linija tarp gyvenimo ir mirties, kurią kasdienybėje lengva įveikinėti atkarpomis, nežiūrint į galutinį tikslą, staiga tampa aplink išbrėžtu apskritimu, kuriame daug tave supančių žmonių ir neapmąstytų aplinkybių.
Tas šventės nejaukumas, jos nuolatinė įtampa, už kurios slypi ir šventiškumo, ir šventumo potencialas, yra geras ženklas. Tai ženklas, kad juntame, jog kasdienis gyvenimas nėra pakankamas, ir viltis, kad įkvėpti pojūčio galime kažką pakeisti.
Pasaulis šiuolaikybėje yra įstrigęs tarp dviejų ekstremalumų – beviltiško pojūčio, kad negali pakeisti geologinės ar geopolitinės tikrovės, ir desperatiškų pastangų nuolat keisti ir gerinti tai, ką Byung-Chul Hanas vadina sveikuoliška gyvybe.
Bažnyčia, gamta ar namų bendrystės jausmas gali tapti erdvėmis refleksijai užgimti. Įsileisti į save klausimą: ar išties aš gyvenu taip, kaip noriu, ir ar tai, ką darau, yra prasminga?
„Mes tapome sveikatos ir sveikatingumo zombiais, pasiekimų ir botokso zombiais. Tad šiandien esame pernelyg mirę, kad gyventume, ir pernelyg gyvi, kad numirtume“, – teigia jis.
Šiame kontekste šventė yra galimybė pademonstruoti sveikatos ženklus. Pademonstruoti, kad suprantame, jog gyvenimai, kuriuos gyvename, nėra beviltiška pastanga tiesiog laikytis absurdiškos longevity nuostatos – nutempti savo kūną kaip įmanoma ilgesniam laiko periodui į kaip įmanoma intensyvesnę vartojimo būklę.
Šventė mums primena, kad gyvenime egzistuoja filosofiniai klausimai ir nederėtų abejingai ar ciniškai nurašyti jų įtakos tam, ką šiuolaikiniais terminais galime pavadinti gyvenimo kokybe. Kai kuriems šventė – galimybė prisiminti religinių atsakymų į šiuos klausimus gelmę, kai kuriems – galimybė atrasti prasmingumą realiame socialiniame santykyje, kito ar kitybės patyrime.
Velykų atgimimo motyvas yra istoriškai ir kultūriškai gili vaga, kurioje telpa tiek krikščioniškieji, tiek pagoniškieji atsinaujinimo, vilties, kitoniškumo motyvai. Bažnyčia, gamta ar namų bendrystės jausmas gali tapti erdvėmis refleksijai užgimti. Įsileisti į save klausimą: ar išties aš gyvenu taip, kaip noriu, ir ar tai, ką darau, yra prasminga?
Tokiam klausimui reikia drąsos, kurią sukuria gebėjimas matyti ne tik laiko fragmentus, bet ir amžinybės galimybę. Šventė suteikia tam progą.
