Diskusijų dėl LRT įstatymo pakeitimų, valdymo tvarkos ir politinės įtakos fone glūdi ir filosofinis klausimas apie pačią žurnalisto darbo esmę. Visuomenėje tvyro skirtingi įsivaizdavimai, koks turėtų būti žurnalisto vaidmuo. Nuo „turi rašyti ir kalbėti apie tai, kas man atrodo svarbu“ iki „žurnalistai negali reikšti nuomonės“. Kokia išties yra žurnalistikos esmė ir kokia jos įtaka visuomenei?
Šią savaitę surengtas dar vienas protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ tik dar ryškiau parodė skirtį tarp skuboto politinio proceso ir jo šalininkų bei tų, kurie mato potencialias grėsmes žiniasklaidos veiklai ir visai demokratijos būklei.
Vieni žengia į priekį, neatsižvelgdami nei į žiniasklaidos ekspertų, nei į teisininkų, nei į tarptautinių organizacijų išvadas, kiti nebetiki dialogu ir kaupia savyje vis daugiau pykčio bei valios priešintis tolesniems sprendimams ir jų įgyvendinimui.
Visos šios suirutės ir valstybės skilinėjimo fone ryškiai šviečia skirtingi požiūriai į tai, koks turėtų būti valdžios ir žiniasklaidos santykis, koks žurnalisto vaidmuo visuomenėje, kokios jo funkcijos yra naudingos, o kurios suprantamos kaip kenksmingos ar net pavojingos.
Kai kurie valdančiųjų atstovai ramiu veidu pasakoja apie tai, kad Vyriausybė gali duoti žiniasklaidos kanalams užduotis, įpareigoti pasirašyti sutartis, kurios apibrėžtų jų transliuojamų programų turinį. Stebimasi, kad žurnalistai priešinasi redakcinės politikos valdymui iš išorės ar nuomonė reiškiama tylos protestu.
Mano manymu, šioje politinėje kovoje susiduria dvi mąstymo formos. Pagal pirmąją – žurnalistas yra tam tikro užsakymo atlikėjas. Valstybė, visuomenė ar net konkretūs individai ne tik gali, bet ir privalo nurodyti jam, ką ir kaip žurnalistas turi nušviesti, koks turi būti jo tonas ir kokia laikysena. Žurnalistas atlieka funkciją, o valdžia, taip, kaip ji supranta, atstovauja savo klientui, savo rinkėjui. Kiti rinkėjai galės būti atstovaujami po kitų rinkimų, kai išsirinks kitą valdžią.
Pagal antrąją formą – žurnalistas yra laisvas ir veiklus visuomenės veikėjas, kuris stengiasi surasti informaciją, atskleisti tiesą, suprasti kontekstą, padėti susiformuoti nuomonę. Čia žurnalistas jau ne užsakymo vykdytojas, kuris norimu kampu atspindi tikrovę, o tikrovės keitėjas ir netikrumo demaskuotojas.
Paprastai sakant, nedidelę žurnalisto algą kompensuodavo tai, kad jausdavaisi atliekantis svarbų darbą, jausdavaisi turintis laisvę ir pasitikėjimą tai daryti.
Diskusija dėl žurnalistikos funkcijų gali būti labai plati ir ilga, nes net dabar, man rašant šį tekstą, žurnalistikos supratimą keičia socialiniai tinklai, naujos medijos, nauji vaidmenys, kuriuos sukuria kintantys informacijos kūrimo, dalijimosi, suvokimo ir aiškinimo būdai.
Bet visgi įvairiose žiniasklaidos mokslo analizėse mes galime sutikti penkias ryškias žiniasklaidos funkcijas, dėl kurių daugiau ar mažiau nesiginčija niekas. Jos yra tokios:
1) rinkti ir pateikti informaciją visuomenei; 2) atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kas aktualu, reikšminga; 3) interpretuoti faktus; 4) sukurti pokytį; 5) suteikti pramogą.
Lietuvos žiniasklaidos lauke vykstančiose diskusijose skirties linija dažnai brėžiama ten, kur prasideda aktyvus žurnalisto dalyvavimas viešojoje erdvėje, savo nuomonės ar pozicijos reiškimas, kartais pereinantis ir į tai, kas vadinama socialiniu aktyvizmu.
Savą objektyvumo sampratą ginantys žiniasklaidos puristai dažnai linksta į tai, kad iš minėtų penkių žiniasklaidos funkcijų pakanka pirmųjų dviejų. Žurnalistas surenka informaciją ir išdėsto ją taip, kad skaitytojas, žiūrovas ar klausytojas suprastų, kas tą dieną yra aktualu ar reikšminga. Dažnai netgi teigiama, kad šių funkcijų rėmuose žurnalistas apsaugomas nuo moralinio sprendinio, kitaip sakant, subjektyvumo galimybės.
Bandant išsaugoti, ką britai vadina „moralinėmis aukštumomis“, neatsižvelgiama į tai, kad tiek pirmoje, tiek antroje žiniasklaidos funkcijoje reikalingas visoms likusioms būdingas pasirinkimas – nuspręsti, kas yra tikra, kas yra svarbu, kaip tai pateikti, kad auditorija suprastų to svarbą, ir kaip apsaugoti save, kad šiame procese liktum ištikimas žiniasklaidos profesionalumo kriterijams.
Toks bandymas užsidaryti nuo moralinio sprendinio žurnalistikoje yra labai naudingas tai valdžiai, kuri nenori, jog jos veikla būtų kritiškai vertinama ar pademonstruojama platesniame kontekste. Jei gali priversti žurnalistus atsisakyti faktų interpretavimo, pokyčio kūrimo funkcijų, jau uždarai juos į labai siaurą dėžutę, kurioje žurnalistas yra tik mikrofono ar kameros laikytojas.
O jei dar turi galimybę padaryti įtaką ir tam, kurie faktai ar kurios istorijos bus atrenkamos kaip vertingiausios ir aktualiausios, tuomet apskritai uždarai žiniasklaidą į dėžutę be jokio oro ir be galimybės suprasti, kokia visgi yra šio darbo prasmė.
Vienas didesnių džiaugsmų mano gyvenime yra tai, kad teko būti prieš maždaug dešimtmetį vykusio žiniasklaidos pakilimo dalimi. Į įvairias redakcijas pradėjo ateiti žmonės, kurie atsisakė iki tol kelis dešimtmečius dviejų žiniasklaidos napoleonų formuoto supratimo. Pradėjo plėtoti tiriamąją, pasakojamąją, kritiško ir perklausiančio interviu žanro žurnalistiką.
Pastaruoju metu mus bandoma įtikinti, kad žurnalistas atlieka užsakymus ir privalo kukliai atlikti kelias funkcijas, kurios nesukelia įtampų, klausimų ar diskusijų.
Visos šios entuziazmo bangos variklis buvo tikėjimas, kad žiniasklaida nėra tik atspindžio teikėjas, bet ir mediatorius tarp politinės ar ekonominės galios ir visuomenės. Kad žurnalistas turi atrasti tiesą ten, kur jam pasiūlomas limituotas informacijos kiekis ar ji apskritai nuslepiama, ir pateikti ją visuomenei taip, kad ši galėtų suprasti ne tik faktus, bet ir politines, socialines, moralines pasekmes.
Paprastai sakant, nedidelę žurnalisto algą kompensuodavo tai, kad jausdavaisi atliekantis svarbų darbą, jausdavaisi turintis laisvę ir pasitikėjimą tai daryti. Žinojai, kad bet koks politinės ar verslo galios spaudimas sukels tavo kolegų solidarų palaikymą ir tik dar labiau užkurs tiesos paieškoms.
Žurnalistikai ši subjektyvi valios išraiška reikalingesnė nei apsimestinis objektyvumo stoiškumas. Žurnalistas privalo norėti ne tik aprašyti tikrovę, ne tik surinkti visus faktus, suprasti kontekstą, bet ir paaiškinti jį skaitytojui ar žiūrovui taip, kad pasikeistų jo požiūris, o su šiuo pokyčiu – ir jo pasaulis.
Pastaruoju metu mus bandoma įtikinti, kad žurnalistas atlieka užsakymus ir privalo kukliai atlikti kelias funkcijas, kurios nesukelia įtampų, klausimų ar diskusijų. Netikiu, kad toks bekraujis, pataikūniškas ir antiintelektualinis darbas galėtų pritraukti jaunąją žurnalistų kartą, kuri sukurtų savuosius sėkmingus laisvo žodžio įgalinimo pavyzdžius.
Kad ir kokį politinį spaudimą patirtų žiniasklaida, ji privalo sau pakartoti – jos tikslas yra ne tik atspindėti, bet ir pakeisti tikrovę. Žurnalistas, kuris atsisako pripažinti, kad turi savo moralę ir savo nuomonę, yra tik žurnalisto iškamša.
