Jau metus Jungtinių Amerikos Valstijų vykdoma agresyvi politika savo formalių sąjungininkų atžvilgiu išryškino pasitikėjimo krizę tarp Vakarų valstybių. Ar tai būtų karinės avantiūros Irane, ar tarifų politikos suginklinimas, ar reketas atiduoti Grenlandiją – visumoje šie epizodai parodė, kad valstybių saugumas nėra vien jų resursų, bet ir pasitikėjimo vieni kitais klausimas.
Jungtinėms Valstijoms performulavus savo nacionalinių interesų sampratą santykyje su Europa ir įtvirtinus transakcinę „sandėrių“ politiką santykiuose su kitomis valstybėmis, saugumo aplinka mažoms valstybėms smarkiai apniuko. Europai iš gyvybiškai svarbios partnerės tapus nebūtina ir epizodine, Jungtinių Valstijų resursai tapo nulemti nebe aljansų ir susitarimų, bet dvišalių (paprastai komercinių) sandėrių. Dabartinei Europai, įpratusiai gyventi prie sutartimis ir procedūromis grįstos politikos, tai brangus ir grėsmingas pokytis, nes nebeliko garantijos, kad esami saugumo susitarimai dar galioja. Problema šiuo atveju yra ne aljansus sudariusių valstybių resursai (kariniai, ekonominiai, technologiniai), o pasitikėjimo, kad susitarimų bus laikomasi, nebuvimas.
Pasitikėjimas tarp kontrakto šalių yra labiau struktūrinis dalykas nei asmenybinis. Galima nemėgti konkrečių valstybių vadovų, bet turėti darnią ir lojalią valstybių sąjungą. Ir atvirkščiai, simpatijos tarp konkrečių valdovų negarantuoja patikimos partnerystės, kai nėra struktūrinių sąlygų. Transakcinė („ką tu man už tai duosi?“) politika, kuriai pirmenybę teikia didžiosios pasaulio valstybės, iš principo neleidžia egzistuoti tarpusavio pasitikėjimui tarp veikėjų, kurie nėra panašaus statuso ir galios. Esant dideliam galios disbalansui tarp kontrakto narių, pasitikėjimo negali būti.
Kanados premjeras Markas Carney savo plačiai pagarsėjusioje 2026 m. Davoso kalboje teigė, kad vidutinės galios valstybės, tokios kaip Kanada ar Prancūzija, pasaulyje turėtų burtis su kitomis panašaus dydžio valstybėmis ir veikti koordinuotai tam, kad atsilaikytų nuo didžiųjų valstybių spaudimo. Carney pabrėžė būtinybę „vidutiniokėms“ vadovautis bendromis vertybėmis ir taisyklėmis, o ne didžiųjų galių primetama sandėrių politika, kuri pirmosioms būtų pražūtinga dėl lygiavertiškų transakcijų negalimumo.
Kooperavimosi su panašiais į save poreikis dar aktualesnis mažoms valstybėms, tokioms kaip Baltijos ar Skandinavijos šalys, nes jų galios menkumas verčia mažiau akcentuoti pasaulines ambicijas. Savisauga ir išlikimas mažoms valstybėms turi prioritetą prieš siekį daryti poveikį pasaulio procesams. Mažas valstybes riboja jų menki resursai (diplomatiniai, ekspertiniai, finansiniai), todėl joms neįmanoma kovoti visais frontais ir efektyviai dalyvauti didžiųjų valstybių santykiuose. Mažų valstybių tarpusavio kooperacija turi prioritetą prieš kooperavimą su vidutinėmis ir juo labiau su didžiosiomis valstybėmis.
Mažosios valstybės savo labui turėtų jaustis tikraisiais europiečiais. Tai būtų vienas iš būdų savisaugos interesą suderinti su tarpusavio pasitikėjimu.
Tai ne simpatijų reikalas, o sąlyga pasitikėjimui vieni kitais. Valstybių galios netolygumas mažina pasitikėjimą, o transakcinis politikos pobūdis – reikalauja nepasitikėti visais, kas žymiai galingesni pagal savo resursus. Mažų valstybių kooperacija nėra skonio reikalas – tai išlikimo strategija, grįsta tarpusavio pasitikėjimui palankia struktūra. Panašios galios veikėjai su panašiu išlikimo prioritetu turi didesnes galimybes suprasti vienas kitą, gerbti vieni kitų interesus ir kurti susitarimus, kurių bus laikomasi, nei savo galia nepanašūs veikėjai. Pasitikėjimas nėra asmenybių valdžioje klausimas ar valstybių resursų klausimas – tai palyginamų interesų ir panašaus statuso klausimas.
Svarbu pridurti, kad pasitikėjimu grįstai mažų valstybių kooperacijai neužtenka vien savisaugos intereso. Gynybinis interesas kooperacijai yra būtinas, bet nėra pakankamas, kad aljansai išgyventų demokratinių rinkimų ciklus ir valdžių kaitas. Vien savisaugos tikslas, be buriančios idėjos, palieka per daug vietos simuliavimui, taisyklių apeidinėjimui (važiavimui zuikiu) ir, blogiausia, avantiūriškiems mėginimams pavieniui eiti į tiesioginius sandėrius su galingesnėmis valstybėmis. Čia aktuali iš socialinio kontrakto teorijų kylanti taisyklė, kad lojalumas kontrakto šalims negali būti grįstas vien baime ir individualiu interesu; turi būti kolektyvinė tapatybė, motyvuojanti aktyviai veikti, užuot pasyviai stebėjus. Mažoms valstybėms pasitikėti viena kita yra būtinos idėjos, leidžiančios pasijusti „geriečiais“. Tai kuria kontrakto dalyvių lojalumą vienas kitam.
Viena galimų istorinį pagrindą turinčių ir mažoms valstybėms palankių idėjų yra Europos civilizacinė autonomija. Idėja apie civilizaciją, kurioje humanizmas yra iškeliamas aukščiau nei technika ar valstybės galia – yra palanki mažoms valstybėms ir galinti jas burti. Siekiant pasitikėjimu grįstos kooperacijos, mažoms valstybėms padėtų stipresnis pajautimas, kad jos ir yra tikroji Europa, o ne kažkas kiti. Mažos valstybės turi mažiau neigiamo istorinio bagažo (yra mažiau aplinkiniams pakenkusios) ir mažiau pasaulinių galios projektavimo ambicijų, t. y. dviejų dalykų, kurie atbaido nuo didžiavimosi Europos civilizaciniu išskirtinumu. Mažosios valstybės savo labui turėtų jaustis tikraisiais europiečiais. Tai būtų vienas iš būdų savisaugos interesą suderinti su tarpusavio pasitikėjimu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
