Vaikas, kuris naudojasi neįgaliojo vežimėliu, patiria mobilumo iššūkių mokykloje. Natūralu. O ar natūralu būtų šio vaiko tėvams sulaukti žinutės: „prašau, pasikalbėkite su vaiku, kad jis nebebūtų neįgalus, nes visa klasė kenčia, kai tenka jo laukti, arba dar blogiau, kai tenka jį nešti laiptais...“. O štai vaiko, turinčio regėjimo negalią, tėvai sulauktų žinutės: „pasikalbėkite su vaiku, kad šis praregėtų, visai bendruomenei sunku, kai šis vaikas kliūna, taip galėdamas užgauti kitus“. Skamba keistai?
Tuo tarpu jei esate vaiko, turinčio emocijų ir elgesio sutrikimų tėvai ar globėjai, tokių žinučių galite tikėtis dažnai. „Pasikalbėkite su vaiku apie jo elgesį mokykloje“ – tokių žinučių sulaukiu ir aš.
Globodama mergaitę su emocijų ir elgesio sutrikimu, nuolat esu skatinama su vaiku kalbėtis. Nes... pokalbis pakeis diagnozę? Mes lankomės pas psichiatrus, psichologus (tiek mokyklos, tiek medicinos), baigėme menų terapijos, socialinių įgūdžių lavinimo grupes. Turime pedagoginės psichologinės tarnybos išvadas, gauname specialiojo pedagogo pagalbą. Bendradarbiaujame su globos koordinatoriais, socialiniais darbuotojais, vaiko teisių atstovais. Kasdien su mergaite kalbame. Per dieną kalbame mažiausiai 2 valandas – žaidžiant, einant į parduotuvę, geriant arbatą, besimaudant, vakarieniaujant...
Kadangi mergaitė su mumis 8 metus, tai mažiausias bendras pokalbių laikas – 5840 valandų. Pokalbiai, kaip ir daugumoje šeimų, yra natūrali kasdienė gyvenimo dalis. Visgi, jei negalią būtų galima „užkalbėti“, tikriausiai tą jau seniai būtų padaręs kiekvienas vaiku besirūpinantis asmuo.
„Pasikalbėkite“ šiuo atveju skamba ne kaip rūpestis, o kaip patogus atsakomybės nusimetimas – kai mokykla, turėdama specialistų komandą ir kompetenciją, įtraukiojo ugdymo iššūkius perkelia ant tėvų pečių.
Jei klasėje visiems vaikams buvo bloga diena, tai jau ne šeimos pokalbio, o mokyklos darbo kokybės klausimas – ir būtent ten jis turėtų būti sprendžiamas.
Tad… atsidūrę reikšmingos ir stigmatizuotos situacijos akivaizdoje, turime pasirinkti. Vieni apsišarvuoja kantrybe, drąsa, ryžtu, atkaklumu, žiniomis ir ima kovoti už savo vaiką – dažnai aukodami savo laiką, energiją ir emocinę sveikatą.
Kiti lieka su kaltės jausmu – kad dar vienas pokalbis „nepavyko“. Ši saviplaka tyliai kaupiasi ir ilgainiui ima veikti ne tik juos pačius, bet ir santykį su vaiku.
Dar kiti pasiduoda – ne todėl, kad nenorėtų kovoti, o todėl, kad tiesiog nebeturi resursų. Jie traukiasi, susitaiko su esama situacija, kartais net ima vengti mokyklos ar konfliktinių situacijų.
Galime įsivaizduoti, kokias pasekmes tai turi visai šeimai – nepriklausomai nuo to, kurį kelią ji pasirenka.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
