Neseniai Baltieji rūmai paskelbė nuotraukas, kuriose prezidentas Donaldas Trumpas dalyvauja intymios maldos ceremonijoje su evangelikų krikščionių lyderiais Ovaliajame kabinete. Nuotraukose galima matyti susikaupusį užmerktomis akimis prezidentą, apsuptą evangelikų dvasininkų, atliekančių rankų uždėjimo maldą.
Nors panašūs susitikimai Ovaliajame kabinete nėra naujiena, šį kartą nuotraukos patraukė pasaulio dėmesį ir sukėlė įvairiausių reakcijų dėl to, kad tuo metu JAV pajėgos vykdė karinę kampaniją prieš Iraną. Susitikime dalyvavę pastoriai teigė, kad jie meldėsi už JAV karių pergalę Irane.
Tą pačią dieną senatorius Lindsey Grahamas pareiškė: „Tai religinis karas, ir mes nustatysime Artimųjų Rytų eigą tūkstančiui metų.“ Maldos ceremonija ir politikų pareiškimai iškėlė klausimą apie evangelikų krikščionių įtaką prezidentui ir jo vykdomai politikai, šiuo atveju – kampanijos prieš Iraną motyvams. Šiame kontekste krinta į akis tai, kad prezidentas D. Trumpas nuolat kaitaliojo argumentus ir motyvus kalbėdamas apie priežastis, privertusias JAV dalyvauti minėtoje kampanijoje.
Krikščionys evangelikai yra didelė jėga JAV rinkimuose, tad natūralu, kad JAV politikai šiems rinkėjams stengiasi įtikti ir palaiko ryšius su bendruomenių lyderiais, tačiau galima klausti, ar šie ryšiai visada atitinka demokratinės visuomenės, kurioje religijos įtaka yra apribota, normas.
Ši tema yra jautri, klausimai kyla ne tuščioje vietoje. JAV prezidentas Georgeʼas W. Bushas 2001 m. kovai su terorizmu apibūdinti pavartojo sąvoką „kryžiaus žygis“. „Al-Qaeda“ ir ISIS (Islamo valstybė) vėliau aktyviai vartojo šį terminą savo propagandoje, pateikdama konfliktą kaip apokaliptinę kovą tarp islamo ir Vakarų kryžiuočių. Panaši retorika nesvetima ir „Hamas“ bei „Hezbollah“ organizacijoms.
Georgeʼas W. Bushas yra pasakojęs apie patirtą asmeninį atsivertimą į Dievą ir tvirtino supratęs, kad Dievas jį pašaukė tapti prezidentu. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad G. W. Busho sprendimus pradėti du karus su musulmonų tikėjimo valstybėmis Afganistanu ir Iraku lėmė išimtinai konservatyvioji evangelikų aplinka, o ne geopolitiniai motyvai. Vis dėlto šiuo metu net ir pačiose JAV yra daug abejojančių tuo metu pradėtų karų prasmingumu, kartu galima kelti klausimą ir dėl tikrosios motyvacijos priimant lemtingus sprendimus. Afganistano karas užsitęsė, pareikalavo daug žmogiškųjų aukų bei išteklių ir galų gale pasibaigė be apčiuopiamos naudos JAV, o Irako karas buvo pradėtas akivaizdžiai suklastojus pretekstą.
Pastebėta, kad 2021 m. sausio 6 d. Baltųjų rūmų šturme, kurio pretekstu tapo tariamas prezidento rinkimų klastojimas, pirmu smuiku griežė būtent krikščionys nacionalistai. Šiuo metu dėmesį patraukia tai, kad D. Trumpo aplinkoje yra ne vienas radikalių pažiūrų pastorius. Tarp tokių – didžiai įtakingas pastorius Robertas Jeffressas, Dalaso megabažnyčios „First Baptist“ vadovas ir reguliarus „Fox News“ komentatorius. Jis yra teigęs, kad „pasaulio pabaigos nereikia bijoti“, o Romos katalikų bažnyčia, pasak jo, atstovauja šėtonui – tad galima nuspėti, ką šis pastorius mano apie kitas religijas.
Apokaliptine retorika pastaruoju metu yra persiėmęs verslininkas Peteris Thielas, vienas įtakingiausių Silicio slėnio konservatorių, aktyviai rėmęs JD Vanceʼą, D. Trumpą ir kitus dešiniuosius politikus. Negana to, Trumpo aplinkoje yra nemenka veikėjų ir pastorių grupė, susijusi su dispensacionalizmo arba krikščioniškojo sionizmo nuostatomis, kurios remiasi biblinėmis pranašystėmis. Pagal šį Biblijos aiškinimą žydų sugrįžimas į Izraelį ir jo gynimas yra būtina sąlyga tam, kad Kristus ateitų antrą kartą ir išsipildytų Apokalipsės pranašystė.
Šių faktų turbūt nederėtų pervertinti ar jų dramatizuoti. Vis dėlto įsidėmėtina yra tai, kad galingiausios branduolinės valstybės, galinčios pradėti karus, prezidento artimoje aplinkoje yra patarėjų, ambasadorių, pastorių ir verslininkų, kurie trokšta Apokalipsės ir meldžiasi, kad ji greičiau ateitų.
Vis dėlto įsidėmėtina yra tai, kad galingiausios branduolinės valstybės, galinčios pradėti karus, prezidento artimoje aplinkoje yra patarėjų, ambasadorių, pastorių ir verslininkų, kurie trokšta Apokalipsės ir meldžiasi, kad ji greičiau ateitų.
Religijos ir valstybės valdžios suliejimas šiais laikais daugiausia būdingas islamo teokratijoms. Norom nenorom prisimeni ir tai, kad Rusijos valdžia bei autokratinis lyderis Putinas plačiai naudoja religinius motyvus siekdamas aklo žmonių paklusnumo ir pagrįsdamas karo Ukrainoje būtinybę. Daugeliui įsiminė dar 2018 m. Putino pasakyta frazė apie galimą branduolinį karą: „Mes kaip kankiniai pateksime į rojų, o jie (t. y. priešai) tiesiog nustips“. Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas Patriarchas Kirilas yra pareiškęs, kad visa karas Ukrainoje yra „Dievo malonė“, o buvęs prezidentas N. Medvedevas savo socialiniuose tinkluose vis prabyla apie Apokalipsės raitelius.
Negalima tvirtinti, kad žmonės, savo veikloje neakcentuojantys religinių motyvų, visada vykdo racionalesnę, labiau pagrįstą ir taikingesnę politiką nei tie, kurių veiksmų pagrindas yra tikėjimas. Būta daug mėginimų pasverti, kokių motyvų vedami žmonės praliejo daugiau kraujo per istoriją, o kokie motyvai vedė prie santarvės ir taikos. Ši diskusija beprasmiška, nes susipinančių motyvų įvairovė neleidžia išgryninti tokių tyrimų bei apmąstymų metodikos, abi sąlyginės grupės istorijos eigoje yra nuveikusios ir gerų, ir niekaip nepateisinamų darbų. Galų gale, istorijoje nėra „jeigu“ – niekada negali žinoti, kaip būtų veikusios pasirinkimų alternatyvos. Vis dėlto apie Apokalipsę, pasaulio sunaikinimą kaip laukiamą išsipildymą šiuo metu kalba apibrėžtos žmonių grupės, ir branduoliniame amžiuje to negalima nepastebėti.
Demokratinėje santvarkoje religija yra atskirta nuo valstybės. Iš vienos pusės, tai sudaro galimybes didesnei religinių organizacijų autonomijai ir atšaldo religinių konfesijų konkuravimą dėl išskirtinės padėties. Kita vertus, atskyrus religiją nuo valstybės reikalų galima tikėtis, kad valstybinio lygio sprendimai bus priimami remiantis racionaliais, visiems suprantamais argumentais, kuriuos galima suformuluoti, dėl kurių įmanoma diskutuoti ir pasiekti didesnį ar mažesnį konsensusą. Jei svarbūs sprendimai priimami kitais, pavyzdžiui, religiniais, sumetimais, tai neišvengiamai turėtų kelti klausimus apie demokratijos principų laikymąsi ir atstovavimą piliečių interesams.
