JAV prezidentas Donaldas Trumpas giriasi itin sėkminga savo ekonomine politika, tačiau tiesa yra tokia, kad ekonomikoje, kaip ir kitose srityse, D. Trumpas neturi nuoseklios programos, jo sprendimai dažnai yra impulsyvūs, padiktuoti kaprizų ar jaunystėje pasigautų paviršutiniškų idėjų, neretai jie tiesiog prieštarauja ekspertų rekomendacijoms ir elementariai logikai. Vis dėlto JAV ekonomika, nepaisant D. Trumpo akibrokštų, išlaiko augimo tempus.
Tai vyksta ne vien dėl JAV didelės ekonominės galios ir vis dar išliekančio dominavimo pasaulyje.
D. Trumpui į pagalbą ateina nuo jo nepriklausantis netikėtas veiksnys – dirbtinio intelekto (DI) efektas. JAV DI kompanijos yra lyderės šioje srityje ir laiko prikausčiusios viso pasaulio dėmesį, o kartu didina pasitikėjimą JAV ekonomika bei traukia kapitalą. Investicijų į DI kūrimą ir infrastruktūrą bumas lemia didžią dalį JAV BVP augimo, galų gale, akivaizdu, kad DI naudojimas (o DI intensyviai naudoja absoliuti dauguma JAV bendrovių) gerokai didina darbo našumą. Ir tai – viso labo pradžia. Išryškėjusios tendencijos kol kas dar tik pradeda atsispindėti statistikos duomenyse, tačiau tik laiko klausimas, kai efektas taps akivaizdus. D. Trumpo prezidentinė kadencija sutaps su sparčiu darbo našumo augimu, kuris greičiausiai su kaupu atsvers žalą, kurią vartotojams padarys nepamatuota D. Trumpo ekonominė politika, įskaitant voliuntaristinį žongliravimą muitų tarifais. Nereikia net aiškinti ir įrodinėti, kad ekonomikos augimą ir darbo našumo šuolį D. Trumpas netruks prisiskirti sau kaip išmintingo vadovavimo nuopelną ir tokiu būdu padidins savo asmeninį bei Respublikonų partijos autoritetą.
DI naudojimas padarys įtaką visoms gyvenimo sritims, ir politika – ne išimtis. Pateiktas pavyzdys – tai viso labo menka detalė, iliustruojanti vieną poveikio aspektą, tačiau galima prognozuoti, kad šis poveikis bus daugialypis ir gilus. Yra nemažai ateities studijų, kurios kalba apie tai, kaip DI paveiks technologines inovacijas, mokslinius tyrimus, verslo modelius, komunikacijos sklaidą, gyventojų darbą ir buitį, tačiau neretai nuošalyje lieka svarbus, galbūt net esmingiausias klausimas – kaip plataus, į visas gyvenimo sritis prasismelkusio DI naudojimas paveiks visuomenines struktūras, valdymo formas, demokratijos funkcionavimą?
Deja, prognozuojant ir dėstant pozityvius bei negatyvius argumentus pastarieji, rodos, ima viršų. Problemų gali kilti dar iki tol, kol nauja DI karta – kaip skelbia pesimistiškiausios prognozės – nustums žmoniją į šoną, galbūt net ją pavergs ir perims valdymą Žemėje.
Istorikas, viešasis intelektualas ir populiarus autorius Yuvalis Noah Harari kalbėdamas apie demokratinės ir totalitarinės sistemos skirtumus pabrėžia demokratinės sistemos privalumus. Totalitarinėse sistemose visa informacija plaukia į vieną centrą, tačiau jame neįmanoma apdoroti tokio didelio informacijos srauto. Be to, totalitarinės sistemos turi esminį trūkumą – jose nėra mechanizmo, kaip ištaisyti vienintelio „neklystančio“ lyderio klaidas. Savo ruožtu demokratinei sistemai yra būdingi decentralizuoti informacijos tinklai, kuriuos pasitelkus geriau apdorojama informacija, negana to, demokratijose yra daugybė koreguojančių mechanizmų, kurie leidžia ištaisyti klaidas.
Problemų gali kilti dar iki tol, kol nauja DI karta – kaip skelbia pesimistiškiausios prognozės – nustums žmoniją į šoną, galbūt net ją pavergs ir perims valdymą Žemėje.
Kaip šią situaciją paveiks DI naudojimas? DI gali suteikti pranašumą totalitarinėms sistemoms, nes DI be vargo apdoroja didžiulį kiekį informacijos, ir tai atlieka nesulyginamai greičiau bei efektyviau nei totalitarinės sistemos biurokratija. Susidurdami su didžiuliu kiekiu informacijos žmonės perkraunami, o DI priešingai – tobulėja.
Prie to galima pridurti, kad totalitarinės ir autoritarinės sistemos neturės jokių skrupulų panaudodamos DI. Jau dabar pradedamos naudoti žmonių sekimo (pavyzdžiui, veidų atpažinimo) bei kontrolės sistemos, kurios informacinių sistemų amžiuje beveik neturi apribojimų ir gali įsiskverbti ne tik į viešą, bet ir į asmeninį žmonių gyvenimą. Autoritariniai režimai jau dabar naudoja DI elgesiui prognozuoti, režimams pavojingoms tendencijoms stebėti ir joms slopinti užuomazgos stadijoje.
Bėda yra ta, kad nors totalitarinės sistemos galės būti geriau valdomos, klaidų galimybė išliks. Nesant korekcijos mechanizmų tos klaidos nebus ištaisomos, jų mastas gali pavojingai išaugti ir tapti grėsme visai žmonijai.
Čia galima atkreipti dėmesį į paradoksą. Pirmąjį ir patį išsamiausią pasaulyje išsamų DI reguliuojantį teisės aktą – Dirbtinio intelekto aktą – 2024 m. priėmė ES, tačiau ES beviltiškai atsilieka nuo JAV ir Kinijos investuodama į DI ir kurdama jo modelius. JAV D. Trumpo vyriausybei menkai rūpi, kaip kuriant DI bus apsaugomos žmogaus teisės, o ką jau kalbėti apie Kiniją. Taigi atrodo, kad autoritarinės sistemos pradėjus naudoti DI gavo rimtą paspirtį ir, galima prognozuoti, tuo naudosis vis aktyviau ir nuožmiau.
Autoritariniai režimai jau dabar naudoja DI elgesiui prognozuoti, režimams pavojingoms tendencijoms stebėti ir joms slopinti užuomazgos stadijoje.
Tačiau tai ne vienintelis DI veiksnys kalbant apie įtaką politinėms sistemoms. Itin svarbus yra kardinalus informacinio lauko pasikeitimas. DI autoritarinėms valstybėms leidžia geriau stebėti ir kontroliuoti informacinę erdvę naudojant automatizuotą cenzūrą socialiniuose tinkluose, skleidžiant dezinformaciją ir kitomis priemonėmis. Tačiau informacijos sklaidos srityje rimti pavojai iškyla ir demokratijai. Yra puikiai žinoma, kad naudojant dezinformaciją socialiniuose tinkluose yra mėginama paveikti rinkimų rezultatus. DI įsigalėjimas tokias galimybes gerokai sustiprins. Kas atsitiks su piliečių motyvacija ir pasirinkimo prioritetais rinkimuose, jei informacinis laukas bus užtvindytas dezinformacija ir generatyvinėmis klastotėmis (angl. deepfakes)? Negana to, visai realus scenarijus, pagal kurį didžiosios technologijų korporacijos per algoritmus galės kontroliuoti informacijos srautus ir politinę darbotvarkę labiau nei demokratiškai paskirtos vyriausybės.
Galų gale verta apsvarstyti, kaip DI eroje gali keistis visuomenės struktūra, o kartu – ir balsavimo demokratiniuose rinkimuose pobūdis, o kartu ir demokratijos prigimtis.
Šiuo metu pastebima darbo rinkos tendencija – mažėja palyginti nesudėtingus darbus atliekančių specialistų poreikis, tačiau reikia vis daugiau aukščiausios kvalifikacijos profesionalų. Akivaizdu, kad greitu laiku dauguma vadinamųjų pradinio lygio pareigų bus panaikintos. DI naudojimas dar labiau padidins visuomenės kontrastus: tie, kurie pasinaudos DI galimybėmis ir naujosios ekonomikos vaisiais, turės galimybę gyventi kur kas geriau, tačiau kita gyventojų dalis liks nustumta į paraštes. Tą patį galima pasakyti ir apie atskiras valstybes bei regionus.
Kita vertus, kaip visai realus scenarijus svarstoma situacija, kai jau apžvelgiamoje ateityje didelė dalis žmonių dėl DI robotų paplitimo nedirbs ir jiems bus skiriamos universalios bazinės pajamos. Dažniausiai svarstomas klausimas – kokio dydžio tos pajamos galėtų būti ir kaip tokia sistema paveiktų nedirbančių žmonių savivertę, motyvaciją bei emocinę būseną. Tačiau mūsų aptariamos temos kontekste būtų verta paklausti – kaip tokie žmonės balsuos rinkimuose?
Demokratinės sistemos pagrindas yra politinės partijos, kurios formavosi 19 amžiuje interesų atstovavimo pagrindu: socialdemokratai tradiciškai atstovavo darbininkams, liberalai – verslui ir panašiai. Demokratinėse valstybėse ilgus dešimtmečius socialinėms grupėms ar net regionams priklausančių gyventojų dauguma tradiciškai balsuodavo už tą pačią politinę partiją. Dabar ši tradicija yra gerokai susijaukusi, tačiau vis dar galima teigti, kad darbe ir kitoje veikloje įgyta žmogaus patirtis, darbo veiklai įgytas išsilavinimas, socialinei grupei būdingi interesai išlieka svarbus pasirinkimo pagrindas demokratiniuose rinkimuose. Nedirbančių, gaunančių išmokas ir įnikusių į socialinių tinklų iliuzijų margumyną gyventojų visuomenė sunkiai suderinama su autentišku demokratijos procesu – bent jau tokiu, koks yra žinomas ir įsitvirtinęs šiuo metu. Kalbant apie politikus ir politines partijas galima klausti, kiek prasmingas bus DI režisuojamas politinis šou ir rinkimų kampanijos, kokį svorį persotintoje informacinėje aplinkoje dar turės politikų programos ir pažadai?
DI gali nemažai prisidėti prie demokratijos tobulinimo. DI įgalina piliečius geriau suprasti ir išmoningiau panaudoti įstatymus, greičiau pasiekti valdžios institucijas ir efektyviau su jomis bendrauti, o politikams tai gali tapti instrumentu identifikuoti piliečių poreikius, pasiūlyti sprendimus, geriau suderinti skirtingų piliečių grupių interesus.
DI eroje bus paveiktos visos gyvenimo sritys ir politinės sistemos neliks išimtis: pasikeis ir demokratijos funkcionavimas. Demokratija turės išlaikyti rimtą testą atsakydama į klausimą, ar ji vis dar svarbi piliečiams. Paradoksalu yra tai, kad DI eroje tampa neaišku, kas ir kokiu būdu tokio klausimo gali paklausti ir kokiu būdu į jį gali būti atsakyta.
