ES sprendžia sunkią problemą, susijusią su parama Ukrainai. ES vadovai 2025 m. gruodžio mėnesį nusprendė skirti Ukrainai 90 mlrd. eurų beprocentę paskolą panaudojant ES bendro skolinimosi mechanizmą. Tai buvo gera žinia, nes kovojančiai Ukrainai stinga pinigų ir antrą 2026 m. ketvirtį negavus papildomo finansavimo gresia rimtos pasekmės.
Dėl paskolos idėjos buvo ilgai tartasi, suderintos paskolos sąlygos. Galų gale paskolai pritarė ES Vadovų Taryba, ES Taryba, Europos Parlamentas. Vis dėlto paskutiniu momentu, kai reikėjo išleisti imamos ES paskolos vertybinius popierius, Vengrija sprendimą užblokavo.
Tai – ypatingas akibrokštas, ypač turint omenyje, kad Vengrija, kaip ir Slovakija, nebuvo solidarios su kitomis ES valstybėmis ir joms buvo padaryta išimtis – jos nėra atsakingos už paskolos grąžinimą, tai yra pačios nedalyvaudamos šios valstybės viso labo turėjo paremti kitų šalių iniciatyvą. Iš pradžių Vengrija pritarė šiam projektui, bet vėliau Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pakeitė nuomonę. Balsavimą dėl paskolos Ukrainai V. Orbanas sieja su rusiškos naftos tiekimo atnaujinimu naftotiekiu „Družba“, kurį pažeidė Rusijos atakos sausio mėnesį. ES ieško teisinio sprendimo, kaip būtų galima apeiti Vengrijos veto, o kartu daro spaudimą Ukrainai, kad ši imtųsi taisyti naftotiekį.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra žadėjusi, kad sprendimas bus rastas, tačiau šiuo metu ES paskolos Ukrainai perspektyva nėra aiški. Aistros sukilo tiek, kad, rodos, neišlaikė Ukrainos prezidento V. Zelenskio nervai ir jis paskelbė, kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms perduos Orbano adresą ir lieps „pakalbėti sava kalba“.
Kol kas garsiai pavojaus varpais niekas neskambina. Tikimasi, kad kokį nors sprendimą galbūt pavyks surasti iki ES Vadovų Tarybos posėdžio kovo 19–20 dienomis. Kitas viltingas dalykas – balandžio 12 d. numatyti rinkimai Vengrijoje, kuriuose pergalė pranašaujama opozicijos lyderio Peterio Magyaro vadovaujamai partijai „Tisza“. Kaip žinoma, Magyaras nėra ypatingas Ukrainos rėmėjas ir nesiruošia atsisakyti rusiškos naftos importo artimiausiu metu, tačiau jo požiūris vis dėlto gerokai nuosaikesnis nei atvirą neapykantą Ukrainai demonstruojančio Orbano. Tiesa, Zelenskio pasisakymą kritikavo ne tik Orbanas, bet ir Magyaras. Beje, jį neigiamai įvertino ir Europos Komisijos atstovas.
Kalbos nėra, Zelenskis pasielgė netinkamai. Jo pareiškimas galėjo įžeisti ne tik Orbaną, bet ir dalį vengrų ir, beje, netgi pasitarnauti Orbanui rinkimų kampanijos baigiamojoje fazėje kurstant antiukrainietišką isteriją.
Susiklosčiusi padėtis išties yra dramatiška ir absurdiška. Ji atskleidė gilų prieštaravimą ES viduje ir beveik neišsprendžiamas struktūrines problemas.
Pažiūrėkime, kas yra sveriama. Ant vienos svarstyklių lėkštelės – kovojančios ir kraujyje pasruvusios šalies finansinis bei gynybos pajėgumas ir negana to – dramatiškiausio epochos karo, kuris gali nulemti Europos likimą bei nemenka dalimi pasaulio tvarką ateityje, baigtis, ant kitos – vienos šalies, neprisiimančios jokios atsakomybės ir net nedalyvaujančios paskolos teikimo procedūroje, piktavališkos ambicijos.
Susiklosčiusi padėtis išties yra dramatiška ir absurdiška. Ji atskleidė gilų prieštaravimą ES viduje ir beveik neišsprendžiamas struktūrines problemas.
Panaši padėtis jau buvo susiklosčiusi ne kartą. Vengrija – prie kurios kartais prisijungia Slovakija – pradžioje blokuodavo beveik kiekvieną sankcijų Rusijai paketą, tačiau vėliau, išlaikiusi įtampą iki paskutinės akimirkos ir išsireikalavusi kokių nors nuolaidų (beje, dažniausiai ne tokių ir didelių), sankcijoms pritardavo. Panašus šantažas yra tapęs ES sprendimų priėmimo kasdienybe. Tačiau šis žaidimas – be taisyklių ir nėra jokių garantijų, kad kurį nors kartą Vengrija ar kokia nors kita valstybė neis iki galo ir neužblokuos vienos ar kitos reikšmingos ES iniciatyvos.
Tam, kad būtų priimti sprendimai išvengiant vienbalsio pritarimo, ES dažnokai ieško teisinių spragų savo pačios teisinėje sistemoje: išrandami atskiri mechanizmai, einama tarpvyriausybinių susitarimų keliu, pritaikomas laikinas teisės akto taikymas ar įkuriamas ES fondas, kuriam vienbalsio pritarimo nereikia. Tai nėra praktika, kuria būtų galima didžiuotis, tačiau kitaip ES daugeliu atvejų taptų tiesiog neveiksni.
Susiklosčiusi situacija atskleidžia fundamentalią ES struktūrinę problemą. 1957 m. įkurta Europos ekonominė Bendrija buvo ekonominė sąjunga. 1992 m. ji virto ES pratęsdama ekonominio bendradarbiavimo prioritetą. Šiuo metu pasaulyje kylant įtampai, daugėjant kontrastų ir iššūkių išryškėjo didžiulis poreikis, kad ES veiktų ne vien kaip ekonominė sąjunga, bet ir kaip politinė esybė. ES neretai traktuojama kaip politinis vienetas, juo labiau turint omenyje tai, kad jos struktūros imituoja nacionalinės valstybės struktūras. Yra Vadovų Tarybos pirmininkas, kuris primena valstybės prezidentą, veikia Europos Parlamentas, panašus į demokratinių valstybių atstovaujamuosius organus, yra Europos Komisija ir jos pirmininkas – tarsi vyriausybė ir premjeras. Tačiau šis panašumo įspūdis apgaulingas, nes šių struktūrų funkcijos gerokai skiriasi nuo atitinkamų nacionalinių valstybių institucijų funkcijų.
Deja, gerų žinių čia nėra. Yra didelis poreikis, kad ES būtų vieninga ir galinga, tačiau, kita vertus, stiprėja didesnio valstybių suvereniteto rėmėjų balsai.
Taigi nepaisant didelio poreikio, nepaisant iki šiol įdėtų pastangų sukurti politinę sąjungą ir to, kad daugelis traktuoja ES kaip politinę sąjungą, ji tokia nėra. Deja, yra mažai prielaidų, kad ES tokia kada nors taps. Ilgą laiką atrodė, kad didesnė ES vienybė yra įmanoma demokratinių vertybių pagrindu, tačiau šiuo metu net ir ši idėja kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų.
EK pirmininkas Jeanas-Claudeʼas Junckeris kažkada yra sakęs, kad ES sudaryta iš mažų valstybių ir iš valstybių, kurios dar nesupranta, kad yra mažos. Šiuo metu tas supratimas ateina. Kylant Kinijos galybei, augant daugelio kitų valstybių ekonominei galiai ES valstybės, veikdamos pavieniui, jau nebegali būti laikomos rimtomis žaidėjomis.
Ekonominio bendradarbiavimo, vieningos rinkos srityje ES pasiekė nemažai, nors toli gražu ne tiek, kiek buvo galima tikėtis. Geriausiai tai paliudyta 2024 m. Mario Draghio ataskaitoje apie Europos konkurencingumą. Vis dėlto ES nedera nuvertinti: 27 valstybių bendros rinkos darinys yra unikalus. Pasaulio istorijoje toks valstybių bendradarbiavimas turbūt nepakartojamas jau vien kalbant apie išteklių perskirstymą ekonomiškai mažiau pajėgių sąjungos partnerių naudai. Sunku būtų istorijoje rasti pavyzdį, kad kokia nors šalis geranoriškai dalytųsi ištekliais su kitomis valstybėmis, juo labiau sisteminiu būdu.
Kitas svarbus dalykas – daugelį bendradarbiavimo projektų griaunantys savanaudiški valstybių interesai, galingesnių valstybių siekis dominuoti. Pasaulyje buvo keliolika mėginimų pakartoti ES integracijos patirtį. Sėkmingiausi iš jų – ASEAN (Pietryčių Azijos tautų asociacija), Pietų Amerikos „Mercosur“, Afrikos Sąjunga, EAC (Rytų Afrikos bendrija), tačiau ir šiems dariniams yra toloka iki ES integracijos ir bendradarbiavimo lygio.
Ar Vengriją, kurios ministras pirmininkas Orbanas neretai tampa Kremliaus ruporu, būtų galima pašalinti iš ES? To padaryti neįmanoma, nes tiesiog ES nėra tokio mechanizmo. Būtų įmanoma apriboti Vengrijos balsavimo teises. Tokia procedūra iš tikrųjų pradėta dar 2018 m., tačiau į priekį nepasistūmėta, nes sprendimo priėmimas kai kuriose stadijose reikalauja kvalifikuotos daugumos ar vienbalsiškumo, kurio pasiekti neįmanoma. Kita vertus, kintančiame pasaulyje, kuriame vis labiau pasireiškia radikalios politinės jėgos, sunku nustatyti pažeidžiamų demokratijos standartų kriterijus: po vienų ar kitų rinkimų sąrašas valstybių, kurioms reikia riboti balsavimo teises, gali padidėti, o tai keltų rimtą pavojų ES stabilumui ir patikimumui.
Deja, gerų žinių čia nėra. Yra didelis poreikis, kad ES būtų vieninga ir galinga, tačiau, kita vertus, stiprėja didesnio valstybių suvereniteto rėmėjų balsai. Šie du siekiai nesuderinami, nors, keista, dažnai šito nepastebima, vienu metu reikalaujant iš ES ir ryškesnio bendro požiūrio, ir didesnio valstybių narių savarankiškumo. ES valstybių narių požiūrio skirtumai vėl išryškėjo vertinant Izraelio ir JAV bendrus oro smūgius prieš Iraną. Nėra įmanoma tikėtis, kad kada nors valstybių narių požiūris į šiuos ir panašius klausimus taps vienodas, taigi taps įmanoma bendra užsienio politika, liudijanti ES politinę sąjungą.
ES, sukurtai kaip ekonominė sąjunga, kyla uždavinys kalbėti vieningu balsu, kuris būtų girdimas pasaulyje, ir spręsti sudėtingas problemas. Deja, ES to atlikti negali iš principo. Procedūriškai tai įgyvendinti nebūtų sunku: tereikia nustatyti, kad atitinkami sprendimai, įskaitant ir užsienio politikos klausimus, priimami kvalifikuota valstybių narių balsų dauguma. Deja, tam, kad būtų priimta ši nuostata pagal ES sutartį, yra būtinas vienbalsis pritarimas.
