Prieš kelis mėnesius leidykla „Baltos lankos“ išleido į lietuvių kalbą išverstą žymios rusų ir amerikiečių žurnalistės, rašančios ir „The New York Times“, Mashos Gessen knygą, pavadintą „Rusija be ateities. Totalitarizmo sugrįžimas“. M. Gessen yra gimusi Maskvoje, dar sovietiniais laikais jos šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, subyrėjus Sovietų Sąjungai ji grįžo į Rusiją, o po beveik dvidešimtmečio vėl grįžo į Niujorką, siekdama apsaugoti savo laisvę ir vaikus nuo Putino režimo.
Ši M. Gessen knyga, išleista dar 2017 m. originalo, anglų, kalba vadinasi „Ateitis yra istorija“. Tais pačiais metais ji vienoje iš kategorijų Jungtinėse Amerikos Valstijose gavo „Geriausios nacionalinės knygos“ apdovanojimą. Rusijoje už šios knygos turėjimą ir platinimą gresia represijos. Kažkiek netgi gaila, kad į lietuvių kalbą ji buvo išversta tik dabar.
Knygoje M. Gessen aprašo tikrus gyvenimus keturių jaunų žmonių, gimusių Sovietų Sąjungos gyvavimo pabaigoje, kuriuos Putino režimas palieka visiškai be jokios perspektyvos, iliustruodama tai ir įvairiausių sociologinių tyrimų duomenimis, televizijoje vykstančiais debatais, publikacijomis spaudoje, įstatymų projektais, kurstomos neapykantos proveržiais. Ji aiškiai parodo, kad dabartinis, „sugrįžęs“ totalitarizmas Rusijoje yra logiškas ir neišvengiamas buvusios istorijos padarinys.
Prieš 36 metus mums pavyko išlįsti pro adatos skylutę, džiaukimės Nepriklausomybe ir branginkime savo istoriją. Ne be reikalo ji yra vienas iš Putino režimo puolimo objektų. Nes ateitis yra istorija.
M. Gessen yra įsitikinusi, kad esminė problema Rusijoje yra negebėjimas ir nenoras reflektuoti sovietinio totalitarizmo patirties. Tai liudija ir sociologinių apklausų rezultatai, pavyzdžiui, tai, kad didžioji dalis rusų Staliną laiko „didžiausia visų laikų ir tautų asmenybe“, nors nuo jo režimo ir žiaurių represijų nukentėjo dešimtys milijonų tų pačių rusų šeimų, buvo užgniaužta laisva mintis, idėja, kūryba, mokslas, viltis ir šviesesnė šalies ateitis. Kodėl ta refleksija nevyksta? Nes totalitarizme kiekvienas yra ir auka, ir agresorius tame pačiame vaidmenyje. Totalitarizmas įkala pleištą tarp lozungų ir realybės bei veda prie dvigubo mąstymo – galvoju viena, bet kalbu kita, vieną darau, o kitką deklaruoju. Galiu suderinti ir pateisinti nesuderinamus dalykus, nebesuku dėl jų galvos. Kai viso to nereflektuoju, tiesiog gyvenu taip pat ir toliau, plaukiu pasroviui.
Viename iš interviu, duotame jau grįžus į Niujorką, rusų žurnalistas klausė M. Gessen, gal visgi mums gali pavykti sukurti demokratiją, juk Baltijos šalims pavyko? Beje, juk tokio požiūrio pirmąjį dešimtmetį po Sovietų Sąjungos žlugimo laikėmės ir mes – galbūt užtruks ilgiau, gal bus sudėtingiau, bet galiausiai Rusija eis panašiu keliu kaip ir mes. Nepavyks, sako M. Gessen, nes Baltijos šalys turi savo istoriją, kuria jos gali remtis. Jų požiūriu, pas juos viskas buvo gerai, tada atėjo sovietų valdžia, atėmė laisvę, viską sugriovė, organizavo trėmimus, jie tam priešinosi. Vėliau jie laisvę atgavo ir vėl viskas yra gerai. O Rusija neturi ką atkurti, sakė M. Gessen.
Prieš 36 metus mums pavyko išlįsti pro adatos skylutę, džiaukimės Nepriklausomybe ir branginkime savo istoriją. Ne be reikalo ji yra vienas iš Putino režimo puolimo objektų. Nes ateitis yra istorija. Svarbu turėti kuo remtis. Ir dar svarbu atpažinti totalitarizmo liekanas, pavyzdžiui, dvigubą mąstymą kaip tipišką „sovietinio žmogaus“ požymį – kai galvojama viena, kalbama kita, o daroma trečia. Laisvė sukuria prielaidų ir ragina taip ne(be)daryti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
