Paviešinus Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio, už lytinius nusikaltimus nuteisto ir prieš septynerius metus mirusio asmens dokumentus, daugelyje pasaulio valstybių imta ieškoti sąsajų, skaičiuoti, kiek kartų buvo paminėta jų šalis ar joje gyvenantys asmenys, imtos kelti prielaidos dėl galimos jų teisinės atsakomybės. Daugelis klausia, kur yra ribos tarp moralinės ar politinės ir baudžiamosios atsakomybės? Galimos atsakomybės kontekstą svarbu atskleisti, imant šiuos dokumentus kaip pavyzdį. Ir ne tiek dėl tų dokumentų, kiek dėl bendro teisinio žinojimo – norint susivokti esamoje kasdienybėje ir joje atpažinti ar bent jau įtarti, kas yra neteisėta.
Žmogaus lytinis elgesys, bent jau šiuolaikinėje Vakarų teisės tradicijoje, yra jo pasirinkimo reikalas. Tačiau jame baudžiamoji teisė brėžia dvi aiškias ribas – jis negalimas su vaikais, o suaugusių asmenų atžvilgiu negalima jokia prievarta.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, lytinės aistros tenkinimas su jaunesniu nei 16 metų asmeniu, net jam sutinkant, yra nusikaltimas, nebent tarp tų asmenų nėra didelio amžiaus ir brandos skirtumo. Nusikaltimas yra ir lytinio pobūdžio veiksmų rodymas ar atlikimas jaunesnio nei 16 metų asmens akivaizdoje, vadinamasis tvirkinimas. Lytiniai santykiai su asmeniu nuo 16 iki 18 metų, taip pat yra nusikalstami, net ir jam sutinkant, jei tai darantis asmuo turi teisinių įgaliojimų paauglio atžvilgiu, arba tai daro piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, savo autoritetu arba įtaka jam. Nusikalstamas yra ir jaunesnio nei šešiolikos metų asmens viliojimas lytinės aistros tenkinimui, atliekamas pilnamečio asmens, jei po tokių siūlymų tas asmuo imasi konkrečių veiksmų, kad susitikimas įvyktų.
Visais šiais draudimais ir už jų pažeidimą gresiančia baudžiamąją atsakomybe valstybė siekia apsaugoti vaikų lytinį neliečiamumą ir apsisprendimo laisvę.
Lytinių santykių tarp suaugusiųjų atveju draudžiama ir baudžiama prievarta – fizinė, psichinė ar ekonominė, panaudojama tuoj pat ar grasinant ją panaudoti ateityje. Pasinaudojimas asmens priklausomumu ar bejėgiška būkle, pavyzdžiui, dėl negalios ar apsvaigimo, taip pat sukuria prievartinį santykį, kuriame lytinės aistros tenkinimas gresia baudžiamąja atsakomybe.
Baudžiamoji atsakomybė numatyta ir už vaiko, t. y. asmens iki 18 metų, pirkimą ar pardavimą, pavyzdžiui, išnaudojimui prostitucijai, pornografijai, kitoms lytinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms; taip pat ir už patį vaiko išnaudojimą pornografijai; taip pat už pelnymąsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos arba jos organizavimą ar vadovavavimą jai, kitokį nepilnamečio išnaudojimą prostitucijos tikslams, verbavimą, vertimą užsiimti prostitucija ar įtraukimą į ją.
Labai dažnai visa tai apibendrintai vadinama „baudimu už pedofiliją“, bet tai nėra tikslu – yra baudžiama už vaikų išnaudojimą lytinės aistros tenkinimui, kurio motyvas gali kilti ir dėl pedofilinių, ir dėl kitų motyvų.
Lytinių santykių tarp suaugusiųjų atveju draudžiama ir baudžiama prievarta – fizinė, psichinė ar ekonominė, panaudojama tuoj pat ar grasinant ją panaudoti ateityje. Pasinaudojimas asmens priklausomumu ar bejėgiška būkle, pavyzdžiui, dėl negalios ar apsvaigimo, taip pat sukuria prievartinį santykį, kuriame lytinės aistros tenkinimas gresia baudžiamąja atsakomybe.
Paviešintų dokumentų kontekste kyla klausimas, kokius asmenis teoriškai būtų galima bausti? Valstybė, paprastai, savo piliečius baudžia pagal savo įstatymus, nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos, tai numato ir mūsų Baudžiamasis kodeksas. Be to, vadinamoji universalioji jurisdikcija, už tam tikrus tarptautinės reikšmės nusikaltimus valstybėms leidžia bausti asmenis ne tik nepriklausomai nuo jų pilietybės, bet ir nuo to, ar ten, kur taip buvo pasielgta, laikoma nusikaltimu. Tokiais universalios jurisdikcijos nusikaltimais, pavyzdžiui, yra vaiko pirkimas ar pardavimas, prekyba žmonėmis, taip pat korupcija, kuri galima ir tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, lytinės paslaugos yra atlygis už tam tikrus pažadėtus ar priimtus sprendimus.
Svarbu ir tai, kad daugumoje iš išvardintų atvejų, formaliai nėra būtinas nukentėjusiojo asmens skundas, baudžiamąjį persekiojimą dažniausiai galima pradėti ir be jo. Kita vertus, nežinant konkrečių aukų ar joms atsisakant bendradarbiauti, įrodyti buvusį nusikaltimą sunkiai įmanoma. Lietuvoje per mėnesį registruojama vidutiniškai keliasdešimt iš čia išvardintų nusikaltimų. Realybėje tokių atvejų nutinka šimtus kartų daugiau. Stenkimės atpažinti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
